Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANTANO MACEINOS ĮNAŠAS Į MŪSŲ KULTŪRĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANDRIUS BALTINIS   
1. Asmenybės bruožai

Antanui Maceinai jau šešiasdešimt metų . . . Kaip greitai prabėga laikas!
Sukakties proga norisi prisėsti valandėlę ir patikėti popieriui mintis, kurios ateina mąstant apie sukaktuvininko ypatingą, turiningą ir labai gilią asmenybę. Jo studentai Mūnsterio universitete Vokietijoje, be abejo, pažįsta tik labai išlavintą, aukšto intelektualinio lygio profesorių, statantį savo klausytojams didelius reikalavimus, kuris kaip labai turtingas žinių šaltinis išsilieja gražios iškalbos entuziastinga srove. Daugelis jo pažįstamųjų susiduria su truputį santūria, švelniai besišypsančia asmenybe, bet akademiškai nusiteikusia ir iki galo niekam neat-siskleidžiančia. Viešose paskaitose ne retai klausytojai stebisi, kad už šio žinių kalno staiga pateka šviesi šilta saulė, kuri įvairiaspalvėmis varsomis užlieja aplinką ir pasaulį, bet negali suprasti visų tų savybių darnos, kuri savyje suderina tokias tarsi prieštaraujančias kryptis. Antanas Maceina yra visa tai ir dar daug daugiau. Dalykiškai visa tai suminėti ir jį bent iš dalies įžvelgti gali tik tas, kurs jį pažįsta ilgesnį laiką ir yra sekęs jo brendimą įvairiais jo gyvenimo laikotarpiais.

Antaną Maceiną pažįstu jau daugelį metų. Susipažinau su juo iš jo raštų ir straipsnių mūsų žurnaluose bei laikraščiuose. Maceinos straipsniai, liečia degančius to laiko klausimus ir parašyti labai patrauklia poetiška kalba, ypatingai iškilo tarp to laiko rašytojų ir juos visus toli pralenkė. Mes tada savo jaunatvės degančiu kritiškumu labai daug reikalavome iš rašytojo ir nedaugelį jų skaitėme. To nedaugelio tarpe buvo Maceina, kurį visi skaitėme, jo mintis aiškinomės ir diskutavome.

Jau tada Maceina buvo nuoširdus, atviras kiekvienam, kuris turėjo laimės jį sutikti. Sutikau jį Vytauto D. universitete Kaune. Skaitė paskaitą apie Solovjovo išmintį, kalbėjo labai įdomiai; salė buvo pilna studentų, kurie gaudė kiekvieną žodį. Prisimenu, kad jo pirmoji girdėta paskaita mane sužavėjo. Po paskaitos pasitikau jį universiteto koridoriuje, pasisveikino labai maloniai ir, nors studentai jį tuoj apspito, mane pavadino į savo butą.

Butas buvo kuklus, bet gražiai apstatytas, o knygų didžiausios lentynos. Šviesos jis pasaulyje ieškojo, šviesą visur matė ir pasitikėjo kitais daugiau, negu jie buvo verti. Užsimezgė tarp mūsų nuoširdi kalba apie filosofinius klausimus, kuri paliko neužmirštamą įspūdį ir tęsėsi per daugelį metų, ypač Vokietijoje dažnai susitinkant. Jo pasitikėjimas žmonėmis, atsidavimas savo studentams buvo toks didelis, kad niekad nieko neįžeisdavo, nuo jų nesišalindavo ir visiems stengdavosi padėti.
 
2. Mokslinimosi kelias

Antanas Maceina buvo vienas ryškiausių asmenybių to meto Vytauto D. universiteto dėstytojų tarpe. Visas jo gyvenimas ir darbai yra glaudžiai surišti su universitetu ir jo kūrimusi. Pats baigęs Lietuvos universitetą, jame pradėjo dėstyti kaip privatinis docentas, vėliau ekstraordinarinis profesorius ir fakulteto dekanas.

Akademines studijas pradėjo 1928, baigęs Prienų Žiburio gimnazijos penkias klases ir mokęsis kurį laiką Vilkaviškio kunigų seminarijoje. Kaip prisipažįsta savo laiške, rašytame K. Bradūnui (Draugo kultūrinis priedas, 1967.1. 23) pradėjo studijuoti lietuvių ir vokiečių literatūrą, o filosofijos klausė tik minimumą. Jo mokytojai buvo Putinas - Mykolaitis ir Eretas. Šie du didieji dėstytojai, o Putinas dar ir savo poezija darė gilios įtakos Maceinai, ypač jo pirmiems bandymams eiles rašyti.

Filosofiją pataria studijuoti Šalkauskis, motyvuodamas, kad literatų turime daug, o filosofų visai neturime. Šalkauskis pamatė, kad Maceina iškiliai talentingas, kad savo laiku iš jo išaugs didis mąstytojas. Pagarbiai tenka prisiminti Šalkauskį, kad jis giliu savo žvilgiu žvelgė į tiesos alkstančio ryžtingo jaunuolio Maceinos dvasią ir įvertino jo vidinį turtingumą.

Šalkauskio paragintas, Maceina nugrimzdo į filosofines studijas. Universitete tada buvo keliamas mūsų kultūros tikslo klausimas. Pagal Šalkauskį — mūsų kultūros tikslas yra jungti Rytų ir Vakarų kultūrą. Į save mes žvelgėme kaip stovinčius aukščiau abiejų kultūrų ir pagal Hėgelio tezės ir antitezės metodą stebėjome savyje galimybes pralenkti jas abi ir sukurti kažkokią aukštesnę jų sintezę. Tai aukštas mūsų kultūros idealas, jis žavėjo Maceiną, todėl jis aistringai gilinosi į abi kultūras. Rytų kultūros ryškiausias atstovas buvo VI. Solovjovas. Jis priklauso prie retų naujųjų laikų filosofų, kurio visas gyvenimas buvo sutelktas apie religiją. Mąstymas apie ją, gyvenimas ja, kovojimas dėl aukštesnio jos supratimo ir jos prasmės atskleidimo sudarė jo visą gyvenimo turinį.

Maceina iš savo gimtinio Babrėnų kaimo, kuris buvo didžiojo marijonų vienuolynų ato-švaitoje, ir iš Prienų Žiburio gimnazijos, kurioje buvo brendimo amžiuje, kada troškimams nėra galo, ir nieko nėra negalima, į Kauną atsinešė daug patriotinių dorybių ir gilų krikščionišką nusiteikimą. Per Šalkauskį atėjusio Solovjovo įtakoje nesugadintas lietuviškumas čia suaugo su patriarchaline krikščionybe, kuri buvo tokia gili ir viską persunkianti, kad jos nebuvo galima nei užkasti, nei padėti į šalį, kad į jos vietą būtų galima pastatyti ką nors kitą.

Baigęs Vytauto D. universitetą, Maceina studijas dar gilino garsiuose Vakarų universitetuose: Liuvene, Šveicarijos Friburge, Strasburge ir Briuselyje, kur žymiai praplėtė savo akiratį ir gavo daug reikšmingų paskatų tolimesniems savo darbams. Baigęs studijas, parašė plačią disertaciją — "Tautinis auklėjimas", kuriame Maceina jau tada pradėjo eiti savo keliu ir davė rimtą veikalą, kuris liks aktualus visuomet, o ypač esant mums už Lietuvos ribų, kada lietuviškasis ugdymas yra vienas svarbiausių mūsų rūpesčių.

3. Maceinos idėjų įvairumas

Maceina išėjo mūsų kultūros dirvonų purenti, kada juos dar dengė tiršta tamsa. Buvo dar taip mažai šviesos nešėjų su naujais balsais, su tokiais balsais, kurių negalima negirdėti. Todėl iš Maceinos išėjo daug balsų, skleidėsi daug idėjų, nes jis matė, kad vieno balso, vienos idėjos neužtenka. Nors jis ir nenorėjo, bet turėjo būti universiteto dėstytojas, rašytojas, jaunimo organizatorius ir auklėtojas, naujas balsas politikoje, visuomeniniame, kultūriniame ir religiniame gyvenime. Šios visos sritys apima tiek daug idėjų, kad negalima jų visų net suminėti, nors tai būtų mums labai reikalinga. Todėl čia iškelsime kai kurias jų, kurios mums atrodo pačios svarbiausios.

Maceina Lietuvoje rūpinosi trimis sritimis: pedagogika, kultūros filosofija ir socialiniu klausimu. Iš šių rūpesčių išaugo tokie svarbūs veikalai, kaip jau minėtasis "Tautinis auklėjimas", "Pedagogikos istorija" ir "Ideologiniai šių dienų pedagogikos pagrindai", visai neminint eilės šiais klausimais studijinių straipsnių įvairiuose žurnaluose. Jie visi lietė to laiko degančius klausimus, tiesė pagrindus visai mūsų švietimo sistemai. Jau tik jų vardus suminėjus, galima nujausti, kokie aktualūs klausimai čia buvo keliami.

Maceinai ypač rūpėjo išvesti mūsų kultūrą iš sustingimo ir, Pakšto žodžiais tariant, pasukti Lietuvos kultūros laikrodį 100 metų pirmyn. Ir šį laikrodį jis suko pirmyn tokiais reikšmingais veikalais, kaip "Kultūros filosofijos įvadas", "Pirminės kultūros pagrindai" ir ypač "Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra". Į kultūrą jis įjungia visą žmogiškąją kūrybą, ir vietomis susidaro pavojus į ją įjungti net religiją, bent jau ten, kur jis teigia, kad religija, nors ir yra transcendentinė, bet neturi savo reiškimosi formų, o reiškiasi kultūrinėmis formomis. Žemos kultūros tautoje ir religija reiškiasi barbariškai, teigia Maceina.

Su kultūrine kūryba glaudžiai rišasi socialinis klausimas, todėl Maceina, norėdamas sudaryti kultūrinei kūrybai tinkamas sąlygas, negalėjo apeiti šio klausimo. Jis moderniškai sprendžiamas jo "Socialiniame teisingume" ir "Buržuazijos žlugime", kurie dėl savo naujų idėjų tais laikais sukėlė daug ginčų, bet Maceina pramatė mūsų ateitį, ir jo sprendimo teisingumą patvirtino Lietuvos ir viso pasaulio įvykiai.

Nors čia suminėtieji veikalai parašyti Lietuvoje ir daugiausia liečia Lietuvos gyvenimą, bet savo iškeltų klausimų reikšmingumu jie peržengia tautines ribas, savo turiniu yra anttau-tiniai ir siekia metafizinių gelmių. Pagrindinė Maceinos idėja yra Dievas ir jo reiškimasis pasauly, ir jis savo esme yra metafizikas, religijos filosofas, nors vietomis iškyla iki teologinio mąstymo aukštumų.

Teologiškai metafizinis jo žvilgis ypač ryškus ten, kur Maceina susiduria su moderniosios filosofijos srovėmis bei kryptimis. Viena tokių krypčių — vertybių filosofija. Vertybių filosofai, sekdami Platoną ar Bergsoną, tvirtina, kad vertybės yra realybės, skirtingos nuo būties, ir kad Dievas yra aukščiausioji Vertybė. Vertybiniai sprendimai, teigiantieji Dievo buvimą, yra absoliutūs sprendimai. Maceina šios vertybių filosofijos nepripažįsta, bet tvirtina, kad vertybės turi būti sujungtos su būtimi, į ją įglaustos, ir kad Dievo negalima padaryti aukščiausiąja vertybe, nes tada Dievas priklausytų nuo žmogaus vertinimo ir tuo būdu būtų visai paneigtas.

Kita labai plati ir stipri moderniosios filosofijos srovė yra egzistencializmas. Egzistencializmas yra vienas iš didžiausių minties laimėjimų mūsų laikais. Heideggerio egzistencializmas yra mėginimas atsakyti žmogaus egzistencijos klausimą grynojo proto šviesoje. Jis nagrinėja grynai religinius klausimus: gyvenimą ir mirtį, kaltę ir sąžinę. Tai yra teologija, bet teologija be Dievo.

Maceina negali priimti šio egzistencializmo, todėl rašo "Jobo dramą", duoda teistinio egzistencializmo pagrindus, įžvelgia Dievą žmogaus egzistencijoje ir tuo būdu ją galutinai įprasmina. Tai geriausias šiuo klausimu veikalas mūsų kalboje ir vargu ar turime jam lygų kitose kalbose.

Jobo drama, kurioje žmogaus egzistencijoje yra atskleidžiama transcendencija, yra pagrindas žmogaus teigiamiems santykiams su Dievu nušviesti. Konkrečiai šiuos santykius nagrinėja "Saulės giesmėje", kur kalba apie šv. Pranciškų Asyžietį, įėjusį į tobulus santykius su Dievu ir šiuos santykius išplėtusį iki kosmo, kaip joks kitas šventasis visoje Bažnyčioje.
Žmogaus santykių su Dievu viršūnė yra Dievo Motina Marija. Maceinos knygoje "Didžioji padėjėja" Marija parodyta kaip patyrusioj i atpirkimo pilnatvės ir tuo būdu glaudžiausiai susijusioj i su Kristumi. Iš kitos pusės, Marija atstovauja visai žmonijai Dievo akivaizdoje ir, būdama mūsų motina, įjungia visą žmoniją į atpirkimo tikrovę.

"Dievo Avinėlis" parodo, kaip atpirkimas vyksta išganymo tikrovėje. Kristų autorius nagrinėja Rytų Bažnyčios liturgijos šviesoje ir atskleidžia mums šios Bažnyčios paslėptuosius didžiulius turtus. Palygindamas Rytų ir Vakarų Bažnyčios liturgiją ir teologiją, jis parodo mums Kristų didingoje jo dievybės pilnumoje ir įprasmina abiejų Bažnyčių susijungimą, kuris vyksta po Vatikano II susirinkimo.

Šiuose veikaluose Maceina parodo mums teigiamus santykius su Dievu ir šių santykių tobulą išraišką šv. Pranciškaus, Dievo Motinos ir paties Kristaus-Dievažmogio didybėje. Bet žmogus gali apsispręsti ir prieš Dievą, sueiti į kovą su Dievu. "Didžiajame Inkvizitoriuje" parodoma, kaip ši kova vyksta žmogaus dvasioje ir sklinda visame pasaulyje. "Niekšybės paslaptyje" ši kova pasiekia metafizinių gelmių Solovjovo antikristo asmenyje. Grumtynės prieš Dievą filosofiškai išreikštos dialektiniame materializme.

Maceina dėsto šį dialektinį materializmą Mūnsterio universitete. Ten jis kalba apie naują komunistinį žmogų, apie marksizmo etiką ir religijos filosofiją. Jo paskaitų yra jau keli tomai. Niekas iš mūsų nepažįsta taip marksizmo kaip Maceina, ir tik jis gali ieškoti būdų, kaip atskleisti Dievą ir šiame materializme. Tai būtų monumentalus veikalas, ir Maceina, pasiekęs pilno filosofinio subrendimo amžių, yra pats pajėgiausias tokį veikalą parašyti. Tai būtų žmogaus sukilėlio prieš Dievą tobuliausioji išraiška, ir jo sukaktuvėse norėtume jam palinkėti mums tokį veikalą parašyti.

Apie visa, kas čia schematiškai suminėta ir nesuminėta, galima būtų daug daugiau rašyti ir tai reikėtų padaryti. Jo raštų skaičius siekia tūkstančius puslapių. Tikrąją jo raštų vertę, gal būt, sugebės įžvelgti ir matyti tik visa lietuvių tauta, kai ji kada nors sugrįš į savo praeities ir ateities namus. Norisi tik prisiminti, kad šiais veikalais Maceina yra davęs lietuvių dvasios kultūros miestui ištisą naują kvartalą, yra davęs filosofišką pagrindą visiems tolimesniems kultūros darbams, gelmę ir plotį, visai naują posūkį į Vakarus ir Rytus, juos pagilinęs ir įprasminęs būsimosioms kartoms.

Grožio meilę Maceina apdainavo savo poezijoje. Ir jis visada yra buvęs ir bus dainius, nes tai glūdi jo dvasios gelmėse. Tarsi nujausdamas, kad lyrika yra jo esminė dalis, jis niekad nesirūpino nei jos skelbti, nei įsigilinti į kitų lyrikų kūrybą. Lyrika niekad nebuvo jo užsiėmimas, šlifuojama kūryba, nagrinėjama, dalinama ir aiškinama. Kaip paukštis čiulba ant šakos ryto saulei himną, taip Maceina yra eilėse išliejęs savo pasaulio pergyvenimą. Elegiškoje prieblandoje plaukia jo eilėraščių liūdesio spalvomis nudažytas džiaugsmas ir skausmas, kuriame visada buvo šviesos saldumas ar bent neišvengiamo  likimo  rezignacinis  pateisinimas.

Skaitant Maceinos raštus, aiškiai matyti, kad jis lieka lyrikas ir tada, kada rašo gilaus filosofinio turinio knygą. Jo filosofiniai klausimai išreikšti labai patrauklia poetine kalba, kuri kartais pasiekia reto vaizdingumo. Jis tai žino ir nevengia šio vaizdingumo, rašo taip, kaip savo viduje jaučia ir savo santykį su tikrove išgyvena. Jis artinasi savo raštais Nietzschei, kurio filosofiją galima tik tada suprasti, kai jį skaitome kaip poetą ar pranašą. Iš mūsų kartos jis tik vienintelis yra pašauktas Didžiojo talentų ir įkvėpimo Dalintojo savo gausia filosofine kūryba praturtinti mūsų pasaulį.

Maceina lieka lyrikas iki paskutinės savo dvasios kertelės. Jo nedaugelis labai gerų eilėraščių "Gruode" apie tai liudija. Bet jis apsisprendė būti filosofu ir šiam apsisprendimui liko ištikimas. Visas jo raštų daugiatomis palikimas nedviprasmiškai rodo, kad jie rašyti nepakeičiamo poeto. Jis į tikrovę žiūri giliu intuiciniu poetiniu žvilgiu. Jo talentas toks didelis, kad visi jo raštai daugybėje tomų yra ne tik patrauklūs, bet visapusiškai turiningi vietomis su pranašo žvilgiu į ateitį.

Skaitytojai, kurie yra skaitę jo knygų, žino, kad jų minčių išdėstymas šiose knygose labai logiškas, preciziškas ir sistematiškas, lengvai įžvelgiamas. Šiuose raštuose kalba filosofas, kurio esminė savybė yra metodiškas mąstymas, išsireiškimo preciziškumas, tematikos vieningumas. Savo kūryboje jis nėra vienas, bet lygiavertis narys pasaulio minties ir idėjų neapžvelgiamajame įvairume.

Maceinos dvasiniam paveikslui šie metai yra davę naujų bruožų. Gerbiamas ir aukštai vertinamas profesorius Mūnsterio universitete ir vokiečių visuomenėje — yra graži ir kilni intelektualinės pilnatvės pakopa. Jis įsijungia į pažangių pasaulio mąstytojų pirmąsias eiles ir gyvena glaudžiame sąlyty su filosofinio mąstymo nuolatine pažanga. Profesorius ir gyvena toje jaunoje kartoje, kuri metai po metų eina per jo auditorijas. Peržengdamas šešiasdešimt metų slenkstį, jis gyvena tūkstančiuose savo klausytojų, šimtuose tūkstančių savo raštų skaitytojuose ir jo minčių sekėjuose. Pats to nejausdamas, jis kažkur už tūkstančių kilometrų vaikščioja, yra ir auga naujomis mintimis ir pavidalais, jaunose sielose, tūkstančių kitų žmonių gyvenimuose. Kas žino, gal būt, Likimo Lėmėjas yra jį stebuklingai apsaugojęs ir vienatvėj užgrūdinęs, laukdamas, kad jis pradėtų vykinti kokį didelį uždavinį mūsų laikais, kurį jis tik vienas gali pajėgti.

Antanas Maceina peržengia savo amžiaus šešiasdešimtąjį slenkstį, žvelgdamas atgal į daugelį sunkumų, kančių ir mėginimų, kurie visi papuošti praeities prisiminimų auksinėmis spalvomis. Pasiekta tiek daug, kad kitiems jau būtų didelė pagunda pasilsėti ant laurų. Maceina to nepadarys. Į neramumo pilną lipimą į savęs tobulinimo ir mąstytojo subrendimo nepasiekiamas viršūnes linkime jam sėkmės tolimesniais pilnutinės minties išsiskleidimo metais.

Prieš keliasdešimt metų Maceina su jaunatviška nuostaba akyse ir troškimu žengti į platųjį pasaulį, pamatyti visa, sužinoti visa, galėti visa ar beveik visa . . . Dabar šis jaunuolis yra filosofas ir gerbiamas profesorius: pasiektąjį gaubia smilkalo dūmų rezignacija — taip toli nueita, tiek daug pasiekta; ar tai jau viskas? Iš tų laikų liko tik širdis: toji pat geroji, kilnioji ir dabar jau truputį liūdnoji širdis. O širdis juk žino: gana toli nueita, dabar į gelmę reikia eiti; gana iš žmonių imta, dabar pasauliui tik lieka duoti; gana aukų imta, dabar reikia tik pačiam aukotis. Ilgiausių metų!

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai