Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
III KULTŪROS KONGRESAS PDF Spausdinti El. paštas

LRD premijos įteikimas. LRD pirmininkas Al. Baronas skaito jury komisijos aktą, viduryje — laureatas A. Gustaitis,
salia jo Dr. A. Razma, Lietuvių Fondo valdybos pirm.    Nuotr. A. Kezio, S.J.

JAV ir Kanados lietuvių III Kultūros kongresas vyko Čikagoj lapkričio 23-26 Jaunimo centre. Kaip ir pirmuosius du kongresus (1956 ir 1962 toj pačioj Čikagoj), rengė abiejų kraštų LB centro valdybos. JAV LB centro valdybai vadovavo J. Jasaitis, kuris kongreso darbe bendradarbiavo, ir pirmininko pareigas perėmus inž. Br. Nainiui. Kanados LB centro valdybos pirmininkas — A. Rinkūnas. Paskaitų ir sekcijų programą šiam kongresui planavo PLB Kultūros taryba, vadovaujama dr. J. Puzino. Techninius rengimo darbus vykdė M. Rudienės pirmininkaujamas komitetas: P. Aleksa, Al. Baronas, Z. Dailidka, A. Gintneris, J. Ignatonis, J. Jasaitis, J. Jurkūnas, V. Kleiza, J. Pačtukas, V. Radžius, A. Rūgytė, J. Vaidelys, M. Šimkus.

Du uždaviniai teikiami šiems mūsų kultūros kongresams: 1. parodyti mūsų kūrybinių pasiekimų literatūroj, muzikoj, dailėj, 2. pasvarstyti mūsų kultūrinius rūpesčius bei paieškoti jiems sprendimų. Suprantama, plačiąją visuomenę labiau domina pirmoji kongreso dalis — parengimai, o ne "kalbos". Bet neabejojamai savo prasmę turi ir antroji kongreso dalis — kultūrinio gyvenimo bendrųjų ir atskirų sričių problemų iškėlimas ir, kiek įmanoma, išdisku-tavimas. žinoma, būtų galima rengti ir atskirus meno festivalius, atsietus nuo kultūrinių klausimų nagrinėjimo paskaitose bei simpoziumuose. Bet tada šiam reikalui tektų šaukti atskirus suvažiavimus. Kaip būtų geriau, galima svarstyti. Bet čia šį kartą svarbu ne aplamai dėl kultūros kongresų pasisakyti, o konkrečiai pažvelgti į praėjusį III Kultūros kongresą.


I. KŪRYBINIŲ PASIEKIMŲ ŠVIESOJ

Trijų sričių kūrybiniai pasiekimai buvo kongreso programon įtraukti. Muzikai atstovavo D. Lapinsko naujausieji kūriniai. Literatūros vakaras buvo susietas su LRD premijos įteikimu, bet iškeltas iš banketo (gerai, nes, kaip atsimename iš II kultūros kongreso, bankete netiko literatūros vakarą vykdyti; šis kongresas aplamai apsiėjo be banketo). Specialios dailės parodos nesuorganizuota, bet rodyta Čiurlionio galerijos rinkinys.
Avangardinis mostas muzikoje

Ilgimės lietuviškojo prieauglio, nes taip jo stokojame. Bet ypač ilgimės mūsų kūrybinio prieauglio, kuris visada yra dovana. Todėl džiugu, kad III Kultūros kongresas galėjo savo muzikinę programą skirti jaunai pajėgai — kompozitoriui ir dirigentui Dariui Lapinskui, žinoma, jam šiame kongrese parodytas dėmesys nereiškia jau nuo seniau žinomų mūsų muzikos kūrėjų pamiršimo. Bet negalima vienu kartu visiems rasti vietos!

D. Lapinsko kūrybos parinkimas kongreso muzikinei programai buvo ir avangardinis mostas, šių besiveržiančių ir ieškančių dienų žmogus, D. Lapinskas savo kūryba jungiasi į dabarties avangardinės muzikos kelią. Tačiau drauge jis žvelgia ir į mūsų tautinės buities gelmes. Šį kartą jis atsirėmė į Kazio Bradūno poeziją, visų pirma būdingą tautinių pradmenų ieškojimu ir Į juos gilinimusi. Todėl Lapinsko-Bradūno muzikos ir poezijos sutartinė drauge skambėjo ir moderniai, ir savai (lietuviškai).
Šiame pat numeryje D. Lapinsko kantatą "Karalius Mindaugas" ir operą "Maras" atskirai aptaria muzikos kritikas VI. Jakubėnas. čia gi norime tik vieną dalyką dar pastebėti. Pats D. Lapinskas yra kalbėjęs apie savo pastarąją kūrybą kaip "totalų teatrą". Ne be pagrindo jis šį žodį pavartojo. Abiejuose kūriniuose pasirodė ir aktoriai. Visuose mūsų kongresuose vis buvo pamirštama parodyti ką nors iš teatrinės kūrybos. Šį kartą bent tokiu būdu į sceną išėjo aktoriai R. Stravinskaitė ir L. Barauskas. Pagaliau "Maras" įgalino įvesti ir dar labiau pamirštamą šokio meną, kuriam čia atstovavo išraiškos šokio iškili menininkė Birutė Vaitkūnaitė.   

Humoro poezijos premijavimas

Literatūros vakaras (X1.24) buvo susietas su Lietuvių rašytojų draugijos premijos (1000 dolerių) įteikimu Antanui Gustaičiui už poezijos rinkinį "Ir atskrido juodas varnas". LRD pirmininkui A. Baronui tarus žodį ir perskaičius jury komisijos protokolą, premiją įteikė jos mecenato — Lietuvių Fondo — vardu dr. A. Razma (LF valdybos pirmininkas). Savajame žodyje dr. A. Razma reiškė džiaugsmą Lietuvių Fondo augimu ir kėlė kultūrinės kūrybos reikšmę laisvės kovoje ("mūsų pavergėjas yra fiziškai per stiprus, politiškai perdaug suktas, kad mes jį tiesiogiai galėtume išvaryti").

Laureatas poetas Antanas Gustaitis pasakė ilgesnę kalbą, kuri ištisai paskelbta "Draugo" kultūriniame priede (1967.XII.2). Savo humoristinės ir satyrinės poezijos rinkinio premijavimą jis priėmė kaip aplamai tos "nerimtosios" kūrybos įvertinimą: "faktas, kad bene pirmą kartą šiapus ir anapus Didžiojo vandenio buvo atkreiptas dėmesys į mūsų literatūros kritikos dar niekad rimtai nepasvertą satyros bei humoro žodį, mūsuose dar vis tokį retą ir nedrąsų". Nuo Mažvydo ilgus amžius mūsų autoriai buvo be šypsnio, netgi "rūstoki pamokslininkai — asketai ir tiesioginiai dorintojai". Išimčių maža: tik Donelaitis davė "savo šmaikščiam liežuviui kiek daugiau erdvės ir valios", Strazdas ("bet ir tas daug didesnis satyrikas ir humoristas savo gyvenime negu poezijoje"), Kudirka (kovingas pašaipos žodis prozoj), šiaip vis laikome humorą "kažkokiu truputį gėdingu dalyku", o raukšles kaktoje aiškinamės kaip "dvasios pilnatį ir Išminties perteklių". Dėl to ir mūsų įžymios asmenybės savo portretuose yra "tartumei Perkūno ar Py-kuolio gąsdinantis įsikūnijimas". Užtat A. Gustaitis lr klausė: "kodėl gi mes tokie pilko, šalto cemento Motiejai?". Ir savo ruožtu jis gynė humorą bei satyrą: "Nesgi humoras yra akivaizdus laisvos dvasios žmogaus atpažinimo ženklas... Nesgi satyra yra kietas ginklas. Jos baidėsi kardu neįkertami monarchai ir diktatoriai, kvailybės pranašai, pro kojas išsisprau-dę visuomenės priekin kopūstgalviai... Dėl to satyra lr humoras tinka čia mūsų laisvės kovoje, kultūriniame darbe, kūrybiniame įkarštyje ir minties konkurencijoj, o taip pat kiekvienam prieš veidrodį privačiai apsinuoginusiam nusiplakt atgailos valandą".
Poetinio angažavimosi vakaras
Po LRD premijos įteikimo iškilmių prasidėjo literatūros skaitymas. Savo poeziją skaitė V. Bogutai-tė, B. Brazdžionis ir A. Gustaitis. Visi trys yra labai savo tarpe skirtingi. Ištisa žemininkų karta skiria "nužemintosios" kartos atstovę nuo B. Brazdžionio ir A. Gustaičio. Bet šiedu pastarieji, nors abu pereitais metais atšventę tą pačią amžiaus sukaktį, irgi griežtai skirtingi — ne veltui vienas nusipelnė "pranašo", o antras "peklininko" pravardę. Tačiau šiame literatūros vakare juos visus savotiškai jungė bendras angažavimosi nusiteikimas. V. Bogutaitė pradėjo kovos prieš rasinę diskriminaciją motyvu ir skelbė humanistinį ilgesį broliškumo, peržengiančio odos spalvos skirtybes. B. Brazdžionis skelbė kovą komunistinei tironijai ir reiškė savo tikėjimą ateisiančia išsilaisvinimo diena gimtajai žemei. O A. Gustaitis jau pačiu savo žanru angažavosi kovai prieš visus (vienas antras iš jo eilėraščių gal tiko daugiau kokiai puotai, negu šiam literatūros vakarui). Tai visa bent iš dalies teikė šiam literatūros vakarui ir visuomeninį pobūdį. Gal tai ir tiko, turint tokią plačią auditoriją, o ne būrelį literatūros mylėtojų. Bet iš šių pastarųjų vienam kitam galėjo ateiti galvon ir tokia mintis: o kad dar būtų pasirodęs ir kuris mažiau "angažuotas" poetas — H. Radauskas, kuris nors iš žemininkų poetų (ar iš jaunesniųjų D. Sadūnaitė). Gera paklausyti ir niekur nešaukiančios poezijos, o ramiai žmogų sutelkiančios!
Neatvykus programoj numatytam A. Landsbergiui, K. Veselka perteikė jo "Barzdos" prologą.

Prozai atstovauti buvo pasirinkti jau mirusieji mūsų autoriai: V. Krėvės "Užkeiktą mergą" perteikė B. Pūkelevičiūtė, o I. Šeiniaus "Kuprelio" ištrauką — K. Veselka. Abu gerai "pavadavo" autorius. Gal būt, pasirenkant prozai atstovauti mirusius autorius, ir buvo norėta duoti progos pasireikšti ir aktoriams (pridėjus D. Lapinsko pastatymuose įtrauktus aktorius, iš tikro susidarė bent šioks toks netiesioginis teatro atstovavimas). Bet šiaip būtų norėjęsi ir prozos išgirsti iš tebegyvų autorių. Pačioje gi Čikagoje yra ir V. Ramonas, ir M. Katiliškis, ir A. Baronas.

Visai programai vadovavo B. Pūkelevičiūtė. Daug kur jos jungiamasis žodis buvo nebanalus, galima komplimentuoti, tikrai išieškotas. Bet ji pati tai gožė, pernelyg barokiškai išsiliedama. Taip pat daug šilčiau jos žodis būtų skambėjęs ir labiau žmones pasiekęs, jei bent šiek tiek mažiau būtų buvę į jį krauta patoso, kuris kai kada tiesiog artėjo į egzaltaciją, šiaip ji buvo tinkamai parinkta vakaro vedėja.
 
Visuomenės susidomėjimas literatūros vakaru buvo didelis: Jaunimo centro didžioji salė buvo taip kimštinai užpildyta, kad ne visi galėjo ir patekti. Dėl to "Draugo" korespondentas ir rašė, kad "vakaras buvo nuostabiai pasisekęs".
Dailės lobiai

Vieton specialios apžvalginės parodos buvo rodyti čiurlionies galerijos sutelkti kūriniai, žinoma, tai sudarė mažiau vargo, bet tai paliudijo ir mūsų dailininkų organizacinį nepajėgumą, nepaisant jų paslankumo savo asmeninėms parodoms rengti. Nors buvo smalsu pažiūrėti, kokių lobių turi Čiurlionio galerija, vis vien gaila, kad nė šia Kultūros kongreso proga nepasinaudota surengti penkmečio apžvalginei parodai.

Kaip literatūros vakaras buvo susietas su LRD premijos įteikimu, taip čiurlionies galerijos lobių parodymas buvo susietas su mūsų dailės gyvenimo eilės sukakčių atšventimu.

Tai buvo padaryta pačią pirmąją kongreso dieną (X1.23). Naujojo Čiurlionio galerijos direktoriaus P. Aleksos pakviestas šios galerijos globos komiteto pirmininkas kun. J. Borevičius, SJ, savo žodyje nurodė kūrybos reikšmę žmogiškajai būčiai įprasminti ir paskelbė tris minimas sukaktis: 60 metų nuo pirmosios lietuvių dailės parodos Vilniuje, 45 metų nuo Čiurlionio galerijos Kaune ir 10 metų nuo čikagiš-kės Čiurlionio galerijos įkūrimo. Apie šias sukaktis kalbėjo mūsų dailininkų patriarchas prof. Adomas Varnas, kurio kalba ištisai išspausdinta "Neujienose" (1967.XII.2). Pirmosios dailės parodos akstinu jis nurodė Krokuvos dailės akademijos studentų K. Ulians-kio, P. Rimšos, A. Staneikos ir Ad. Varno sumanymą lenkų pavyzdžiu steigti ir lietuvių dailės mėgėjų draugiją. Šį sumanymą vykdydami, Rimša, Staneika ir Varnas išvažinėje visą Lietuvą ir tyrę tai draugijai dirvą. Čiurlionio galerija Kaune formaliai įsteigta 1921 pabaigoj, bet tik 1922 buvo paskirtas jos pirmasis direktorius. Dėl to "ši data laikytina Čiurlionio Galerijos Kaune veikimo pradžia". Daug plačiau buvo sustota ties čikagiške Čiurlionio galerija, kurios "sumanytojas, jos siela ir tikrasis tėvas — dail. Z. Kolba". Nors iškilminga proga netiko kelti dėl šios galerijos buvusius nesusipratimus, prof. Ad. Varnas aštriai juos išklojo, žinoma, taip, kaip jis pats sprendžia ("metų naštos slegiamas gal paskutine proga pasinaudojau pareikšti savo atvirą žodį"). Po prof. Ad. Varno kalbos oficialiai Čiurlionio galerijos lobių parodą atidarė dr. J. Puzinas, pasidžiaugdamas, kad šioj galerijoj sudėta jau 77 dailininkų 101 kūrinys.
Spaudos paroda

Tą patį vakarą (XI23) buvo atidaryta ir spaudos paroda, kurią suorganizavo J. Vaidelys. Buvo išstatyta laisvojo pasaulio lietuvių periodinė spauda ir paskutiniojo penkmečio svarbesnės knygos. Parodą atidarė žurnalistų Čikagos skyriaus pirmininkas A. Gint-neris. Buvęs žurnalistų sąjungos centro pirmininkas kun. V. Bagdanavičius, MIC, pabrėžė,kad ši paroda liudija laisvojo lietuvio žodį, kuris tėvynėje yra suvaržytas. Keldamas spaudos laisvės reikšmę, jis drauge nurodė, kad reikia ir spaudos kultūros šia laisve naudotis, ugdant lojalių diskusijų dvasią.


II. KULTŪRINIŲ RŪPESČIŲ SVARSTYMAS

Posėdinė ("kalbinė") kongreso programa apėmė du visumos posėdžius (XI.25-26) ir 11 sekcijų posėdžių (XI.24-26). Visumos posėdžiuose žvelgta į bendruosius kultūrinius rūpesčius, sekcijose nagrinėti atskirų sričių klausimai.
Visumos posėdžiai

Visumos posėdžių buvo du: pirmuoju kongresas atidarytas, antruoju — uždarytas.

Nors kongreso programa vyko jau nuo lapkričio 23 vakaro, oficialiai kongresas buvo atidarytas tik lapkričio 25 rytą. Atidarymo kalbas pasakė šio kongreso rengimo komisijos pirmininkė M. Rudienė, PLB Kultūros tarybos pirmininkas dr. J. Puzinas (ilgesnėj kalboj jis apžvelgė ankstesnių kultūros kongresų teigiamus rezultatus) ir Kanados LB krašto valdybos pirmininkas A. Rinkūnas.

Po šių atidaromųjų kalbų kun. dr. V. Rimšelis, MIC, kongreso dalyvius sutelkė malda (invokacija), buvo sugiedoti Lietuvos bei JAV himnai ir pradėti sveikinimai. Sveikino vysk. V. Brizgys, PLB pirmininkas J. Bačiūnas, gen. konsulas dr. P. Daužvardis (Lietuvos atstovo J. Kajecko ir savo vardu), ALTo pirmininkas inž. A. Rudis, JAV LB tarybos pirmininkas J. Kapočius, Lietuvių fondo tarybos pirmininkas dr. G. Balukas, Čikagos LB Čikagos apygardos pirmininkas S. Ingaunis, prof. S. Dirmantas (profesorių, inžinierių, istorikų ir karių organizacijų vardu). Eilė sveikinimų buvo raštu, tarp jų VLIKo pirmininko dr. K. Valiūno. Baigus sveikinimus, sudarytas darbo prezidiumas: B. Brazdžionis, St. Barzdu-kas ir dr. K. Keblys, sekretoriatas: R. Domarkaitė, A. Eivienė ir St. Džiugas.

Kol visa tai baigėsi, buvo užtrukta ligi 12 vai., kada pagal programą turėjo būti baigta ir šio atidaromojo posėdžio paskaita. Bet tik tada ji galėjo būti pradėta, ačiū Dievui, kongreso dalyviams nepraradus kantrybės ir pasilikus jos klausyti.

Dr. J. Girniui buvo skirta tema: Mūsų kultūrinio gyvenimo sėkmės ir nesėkmės. Pirmoji paskaitos dalis, kurioj mestas bendras žvilgsnis į mūsų išeivinę padėtį ir ateitį, jau buvo spaudoj paskelbta. Antroji paskaitos dalis svarstė konkrečius mūsų "kultūrinės politikos" klausimus. Ištisai šią paskaitą paskelbsime mūsų žurnale, kai tik leis iš anksčiau susitvenkusi medžiaga.

Uždaromasis kongreso visumos posėdis vyko sekmadienį (X1.26). Tą rytą katalikams mišias Tėvų Jėzuitų koplyčioje atnašavo ir pamokslą pasakė T. K. Trimakas, SJ; evangelikams liuteronims Tėviškės parapijos bažnyčioje pamaldas laikė senjoras kun. A. Trakis. Po pamaldų pagal programą turėjo vykti L. Dambriūno pranešimas "Išvados ir mintys III kultūros kongresą užbaigiant", bet reikėjo pasitenkinti tik diskusijomis dėl atskirų sekcijų nutarimų. Uždaromajame visumos posėdyje, sudarius gausų (14 asmenų) garbės prezidiumą, antrą pagrindinę paskaitą skaitė istorikas dr. J. Jakštas "Lietuvių išeivija šimtmečio apžvalgoje". Prelegentas pažadėjo paskaitą skirti mūsų žurnalui, ir ją išspausdinsime. Po šios paskaitos redakcinė komisija (M. Lenkauskienė, V. Adamkavičius ir V. Kleiza) pateikė kongresui įvairių sekcijų ir bendruosius nutarimus. Baigiamąjį žodį tarė JAV LB centro pirmininkas inž. Br. Nainys. Kun. A. Trakis sukaupė padėkos maldai. Sugiedotas Lietuvos himnas. Posėdžio pirmininkas St. Barzdukas kongresą užbaigė Maironio žodžiais, raginančiais į "palaimintą darbą šalies prigimtos".


III Kultūros kongreso atidaromasis posėdis     Nuotr. V. Noreikos


III Kultūros kongreso uždaromasis posėdis. Scenoje dr. J. Jakštas skaito paskaitą, toliau — darbo ir garbės prezi-
diumai-    Nuotr. A. Kezio, S.J.

Sekcijų simpoziumai

Rašytojas ir skaitytojai. Šia tema simpoziumui vadovavo Č. Grincevičius. Jis konstatavo sunkėjančią lietuviškos knygos padėtį, kai ekonominis tvirtėjimas darosi atvirkščiai proporcingas kultūriniam domėji-muisi. N. Užubalienė-Jankutė kreipė dėmesio į knygas priešmokyklinio amžiaus vaikams ir specialiau analizavo knygų reklamos reikalą. K. Bradūnas svarstė literatūrinio prieauglio klausimą ir pasisakė prieš kapituliuojančius rašytojus: "nerašau, nes niekam nereikalinga". Į diskusijas dar jungėsi A. T. Antanaitis, B. Babrauskas, B. Brazdžionis ir kt. Nutarimuose keltas reikalas sudaryti atitinkamą organą prie Kultūros tarybos, kuris planuotų būtinų knygų leidimą; organizuoti literatūrinius konkursus jaunimui ir skelbti mokyklose knygų skaitymo konkursus; susirūpinti sudarymu sąlygų, kad pajėgūs rašytojai galėtų kurti; steigti literatūrinį muziejų rašytojų palikimui saugoti, užfiksuoti rašytojus garsiniame filme, plokštelėse eta; naudoti dovanoms knygas bei žurnalus.

Teatras vakar ir šiandien simpoziumui vadovavo D. Mackialienė, o pagrindinį pranešimą parengė A. Kairys (išspausdintas Dirvoje, 1967.XII.8 ir 11). Apžvelgęs sceninės veiklos rodiklio kritimą į "visiško sustojimo tašką", A. Kairys ryškino teatro reikšmę lietuvybės ugdyme ir padarė eilę pasiūlymų. Po diskusijų, kuriose dalyvavo P. Maželis, P. Pilka, J. Valentinas, S. Adomaitienė, kun. V. Bagdanavičius, Z. Kėvalaitytė-Visockienė, pritarta A. Kairio siūlymams ir nutarta kurti Lietuvių tautinį teatrą (vaikų, jaunimo ir reprezentacinį dramos) LB Kultūros fondo ribose; Čikagoj įsteigti dramos studiją; visur skatinti vaikų ir jaunimo sceninę saviveiklą; 1968 m. Čikagoje surengti teatro festivalį.

Muzikos sekcijoj prof. VI. Jakubėnas skaitė paskaitą "Lietuvių išeivių muzika ir jos perspektyvos". Apžvelgęs senosios ir naujosios išeivijos muzikinį gyvenimą, jis darė šias išvadas: muzikinė veikla turi būti ne tik muzikų, bet ir viso lietuviško veikimo rūpestis, kaip viena iš pačių svarbiausių lietuvybės išlaikymo priemonių; reikia jaučiamai savo lygiu neatsilikti nuo amerikiečių muzikos lygio; mūsų muzikai pasilikti tautiška "tautinės dvasios šaltinis turėtų būti tėvynė ir joje tebegyvenąs tautos branduolys"; reikia palaikyti chorų veikimą planingai rengiamomis dainų šventėmis, suorganizuoti vieną stipresnę gaidų leidyklą, visuomeniškai apiforminti Lietuvių muzikologijos archyvą, remti pasireiškusius talentus ir juos skatinti eiti profesiniu keliu; prie LB suda-rytina meno taryba, kurioje būtų atstovaujama ir muzikai. Diskusijose dalyvavo A. Mikulskis (kėlė chorvedžių prieauglio klausimą), V. Strolia (skatino sudaryti jaunimui tinkamų dainų sąrašą), J. Zdanius (kritikos lygio ir muzikos kūrinių leidimo reikalu), J. Strolia (apgailestavo, kad neišleidžiami net premijuoti kūriniai).

Lietuviu dailės sankryžos. Šiam simpoziumui vadovavo A. Kašubienė, o šią temą plėtojo R. Viesulas (savo kalbą iliustravo ir skaidrėmis). Jis žvelgė tiek į tėvynės, tiek į išeivių dailę. Ypač kreipė dėmesį į jaunąją kartą ir skatino remti jaunuosius talentus, tuo būdu juos susiejant su lietuviškuoju gyvenimu. Ragino susirūpinti dailės leidiniais: Čiurlionio ir kitų dailininkų monografijomis, išeivinės dailės istorija, liaudies meno leidiniais, atvirukais. Z. Sodeikienė kalbėjo, kaip sunku išeivijos dailininkams susidaryti lietuvišką veidą, ir skatino padėti priaugančiai dailininkų kartai įsijausti į mūsų tautos kūrybą, A. Kurauskas ypač aktualino komunikacijos klausimą. Bendras visų pageidavimas buvo "kelti meninį lygį visose kultūrinėse apraiškose, ieškant tinkamiausio būdo skleisti, ugdyti ir apsaugoti meno turtus dabarčiai ir ateičiai".

Religija ir kūrybinė laisvė — ateitininkų sendraugių suorganizuotas simpoziumas. Jam vadovavo prof. dr. V. Bieliauskas, kuris iš pat pradžių pasiūlė laisvę aptarti ne apsisprendimu, o kūrybingumu, ir pagal tai teikė tokį klausimo sprendimą: religija reikalauja žmogaus apsisprendimo, bet kartą jau apsisprendęs žmogus turi daugiau laisvės kūrybai. K. žoroms-kis religijos ir dailės, o J. Strolia religijos ir muzikos santykio klausimą aplamai svarstė daugiau istoriniu žvilgsniu. Dr. K. Keblys rašytojo laisvės klausimą nagrinėjo, konkrečiai analizuodamas mūsų lietuviškąją tikrovę. Diskusijose kunigai J. Prunskis, V. Bagdanavičius ir V. Rimšelis ryškino laisvės santykį su vertybėmis ir įspėjo prieš laisvės suabsoliutinimą. Prieita, kad tenka skirti meninį ir dorinį vertinimą, kūrybinius laimėjimus pirmoj eilėj vertinant meniniu požiūriu, bet nepaneigiant laisvės juos vertinti ir religiniu požiūriu. Tolerancija reikalinga kūrybai, bet taip pat ji reikalinga ir Bažnyčiai bei religijai. Prof. dr. V. Bieliausko siūlymas laisvę aptarti nebe apsisprendimu (esą, tai scholastinė sąvoka), o kūrybingumu, simpoziume nebuvo diskutuotas, nors dėl jo tektų kelti daug klausimų, žinoma, nebe šiai apžvalgai priklausančių.

Tautinis jaunuomenės auklėjimas išeivijos sąlygose, šio simpoziumo vadovas buvo P. Maldeikis, pagrindinis pranešėjas — J. Masilionis. Remdamasis anketiniais duomenimis (iš Čikagos aukštesniosios mokyklos, kuriai jis vadovauja), J. Masilionis darė išvadą, kad pagrindinis lietuvybės šaltinis yra šeima. A. Rinkūnas ypač akcentavo, kad priaugantis jaunimas pasigenda jaunų vadų. B. Vindašienė analizavo šeimos vaidmenį tautiniame auklėjime, J. Ignatonis — mokyklos, kun. J. Borevičius, SJ, — religijos. Sekcijos nutarimuose konstatuojama, kad "tolimesniam lietuviško auklėjimo puoselėjimui yra būtina siekti didesnės atramos šeimoje, teikiant daugiau informacijų jaunoms šeimoms tautinio auklėjimo metodikos klausimais".

Jaunimas taip pat svarstė savo reikalus. Jaunimo organizacijų pirmininkų konferencijoj (sušaukė JAV LB jaunimo reikalų vedėja D. Tallat - Kelpšaitė, pirmininkavo V. Kleiza) jaunimo organizacijos buvo ragintos savo narius daugiau supažindinti su LB tikslais ir darbais, visokeriopai remti "Lituanus" žurnalą. Kitame jaunimo klausimų posėdy, kurį suorganizavo PLB valdybos jaunimo sekcijos narė J. Gailiu-šytė, apie visuomeninį jaunimo auklėjimą kalbėjo A. Saulaitis, SJ.

Sporto simpoziumui vadovavo J. šoliūnas. P. Zumbakis kalbėjo apie sportininkų organizacines problemas, V. Žemaitienė siūlė sportą įtraukti į šeštadieninių mokyklų programą, V. Adamkavičius kėlė sportinių išvykų reikšmę. Vyko gausios diskusijos. Nutarta prašyti į lituanistinių mokyklų programas į-traukti sportą, glaudinti sporto sąjungos ryšį su LB, remti sportines išvykas, lietuvių visuomeninėse patalpose numatyti jaunimui sporto sales.

Kultūrinių darbų finansavimas buvo svarstomas simpoziumo, kuriam vadovavo V. Ignaitis. Pagrindinis pranešėjas dr. A. Razma teigė, kad pinigų pakanka, tik reikia prie jų prieiti. Jis siūlė stiprinti bendrąjį Lietuvių fondą, ieškoti vienkartinių mecenatų atskiriems atvejams, į mecenatus įtraukti klubus ir kitus organizacinius vienetus, panaudoti šventinių parengimų pelną. A. Kairys dėstė, kaip rasti mecenatų, nepagailint jiems viešos pagarbos. Stp. Kairys atsiųstame pranešime akcentavo, kad gausiau aukojama, kai prašoma aukų aiškiai apibrėžtam reikalui. Diskusijose dalyvavo kun. dr. J. Prunskis, V. Kutkus, dr. J. Puzinas, J. Staniškis, J. Kapočius, dr. T. Remei-kis ir kt.

JAV LB Kultūros fondo klausimų svarstymui vadovavo Z. Dailidka, buvęs ligi pastarojo meto šio fondo pirmininkas. Pagrindiniame pranešime St. Barz-dukas apžvelgė Kultūros fondo istoriją ir atliktus darbus. Koreferentai kun. K. Trimakas, SJ, ir K. Drunga svarstė būdus Kultūros fondui iš smulkios lcidyklėlės išaugti į reikšmingą instituciją. Akcentuotas reikalas plėsti veiklą ir ją sistemingai planuoti. I diskusijas jungėsi dr. A. Razma, A. Kairys, J. Staniškis, dr. T. Remeikis, J. Karvelis, J. Bertašius ir kt. Nutarimuose kviečiama labiau pasinaudoti mūsų tarpe dar esančių lietuvių mokslininkų ir, kūrėjų darbais; skatinama Kultūros fondą, šalia lėšų ir telkimo, organizuoti kultūrinių vertybių sutelkimą ir skleidimą tiek lietuvių visuomenėje, tiek tarptautinėje plotmėje; keliamas lituanistinių stipendijų reikalas jaunimui, skatinant rašyti atitinkamus mokslinius darbus ir išleisti juos per savo kraštų universitetus.

Spaudos ir visuomenės simpoziumą moderavo V. Kasniūnas. Pagrindinis pranešėjas kun. Pr. Garšva, MIC ("Draugo" redaktorius) labiau principiškai ryškino spaudos vaidmenį, teigiamą ar neigiamą; analizavo spaudos uždavinį tiek informuoti, tiek formuoti; kėlė jos atsakomybę dėl tautos likiminio kelio. A. Kučys ("Varpo" redaktorius) apgailestavo, kad turime tris laikraščius, kurie vergiją laiko laisve, okupaciją — nepriklausomu gyvenimu; pasisakė prieš tuos, kurie kultūros vardan atsiribotina "politika" laiko ir pačią laisvės kovą; lietuviškųjų interesų gynimo atžvilgiu neigiamai vertino "besąlyginį paklusnumą bažnytinei hierarchijai" ar "besąlyginį užsiangažavimą kuriai nors gyvenamojo krašto politinei partijai". A. Pužauskas ("Naujienų" redaktorius) ypač kreipė dėmesį į išmintingą laikymąsi santykių su pavergtąja tėvyne klausimu ir pabrėžė komunizmą esant Idėja, kurią galima nugalėti tik kilnesnėmis idėjomis. M. Valiukėnas ("Dirva") pageidavo didesnės paramos spaudai, ypač iš tų, kurie jos pagalba naudojasi. Diskusijose dar dalyvavo dr. P. Daužvardis, K. Bradūnas, Vl. Ramojus, dr. A. Razma, kun. dr. Pr. Gaida ir kt. Kongreso nutarimuose skelbiama, kad jis "pageidauja didesnio spaudos atsakingumo bei objektyvumo, svarstant ir vertinant visus lietuvių tautos gyvenino klausimus". Žinoma, nieko nereikš šis "kongreso" pageidavimas, jei patys spaudos žmonės, kurie jį surašė, "nepageidaus". Duok, Dieve, kad būtų laukiama "atsakingumo bei objektyvumo" ne tik iš kitų laikraščių, bet ir savajame stengiamasi atsakingai ir objektyviai laikytis. Deja, kiek tai nelengva, pasirodė jau šio paties kongreso kai kuriuose "komentaruose".

Kultūrinių darbų finansavimo sekcijos posėdis. Be moderatoriaus V. Ignaičio (kalba), matomi A. Kairys, dr. A. Razma, T. K. Trimakas, Br. Nainys, J. Kapočius, T. L. Andriekus, kun. J. Prunskis, T. K. Bučmys.
Nuotr. A. Kezio, S.J.

Spaudai patikėta ir šio kongreso prezidiumo bendrosios sugestijos — patikėtos ne tik paskelbti, bet ir vykdyti. Jos tokios:
"Siekiant kultūrinio gyvenimo lygio kėlimo ir kultūrinių vertybių atrankos, kongresas pasisako už būtinumą kompetentingos vertinamosios ir skatinamosios kritikos. Tai turėtų būti vienas iš pagrindinių mūsų kultūrininkų ir spaudos rūpesčių.
"Taip pat visos kultūrinės mūsų pastangos ateityje atpalaiduotinos nuo ideologinių, politinių, asmeninių mūsų aistrų, nuotaikų ir sprendimų, pripažįstant kūrybinę laisvę ir teisę jai išsakyti. Dėl to viešąją nuomonę formuoją veiksniai (spauda, radijas, organizacijos ir kiti) prašomi kurti reikiamą mūsų kultūrinio gyvenimo atmosferą ir šia linkme nuteikti visuomenę".
Baigiant apžvelgti

Ką tik cituotose sugestijose išleidome pirmąją dalį — dėl to, kad joje nėra jokių sugestijų, o tik bendra kultūros kongresų apologija. Ji tokia: "Kultūros kongresai yra pozityvi mūsų gyvenimo apraiška, nes jie įgalina: 1. susitikti visų mūsų sričių kultūrininkus ir kultūros darbuotojus, 2. apžvelgti kultūrinius laimėjimus ir ryškinti trūkumus, 3. sudaryti sąlygas reikštis naujai kūrybinei iniciatyvai, rodančiai tautinę mūsų gyvybę ir užsimojimus".

Toks pateisinimas nėra be pagrindo. Bet savaime jis yra matas ir vertinti mūsų kultūros kongresams. Kaip šis kongresas pasisekė? Reliatyviai imant, jis pasiteisino, nors ir kiek kas skeptiškai jo laukė. Iš tiesų, susitiko draugėn daug žmonių, besirūpinančių mūsų kultūrine gyvybe. Nesibaiminta atviromis akimis pažvelgti į esamą padėtį, bet drauge su ryžtu žvelgti į ateitį. Parodyta nuoširdaus dėmesio ir naujai kūrybinei iniciatyvai.

Nors ir daug kas yra suabejingėje, vis dėlto kongresas sutraukė daug žmonių. Abi dienas Lapinsko spektakliai vyko pripildytoje salėje. Literatūros vakaro programos klausėsi apie 800 žmonių. Ir kongreso posėdžius sekė apie 500 žmonių, iš jų apie 100 buvo atvykę iš toliau. Gausiai buvo lankomi ir sekcijų posėdžiai. Lygiai visų srovių žmonės buvo sutinkami ir tarp paprastų kongreso dalyvių, ir tarp programos vykdytojų — paskaitininkų, simpoziumų vadovų, jų dalyvių.

Tiesa, nelemtai ir šis kongresas neapsiėjo be konfliktinių susidūrimų. Kongreso programą planavusios PLB Kultūros tarybos trys nariai (K. Ostrauskas, V. Trumpa ir A. Vaškelis) pasitraukė, atmetus tris numatytus kongreso programos dalyvius dėl jų ryšio su krepšininkų išvyka Lietuvon. Dėl to kongrese programoj nedalyvavo ne tik tie trys atsakytieji, bet ir (dar vienas antras pats atsisakė. Apgailestaujame šį konfliktinį susidūrimą, bet nesiimame šioj vietoj jį vertinti, nes dažnai žaizdos "perrišinėjimas" ją ne gydo, o tik atnaujina.

Šiaip trūkumų ir kongreso ruošoje, ir pačiame kongrese buvo pakankamai. Tokių kongresų programa turi būti iš anksto sudaroma ir paskelbiama. Gi šį kartą teko vykti Čikagon net patiems kongreso programos dalyviams nežinant, kurią dieną bus reikalingi. Matyti, visokių sunkumų turėta, šiek tiek ankstėliau buvo skelbinėjamos tik atskiros programos dalys. Bet daug kas pasikeitė (pvz., literatūros sekcija neteko pagrindinio pranešėjo dr. R. šilbajorio, teatro sekcijoj nepasirodė dr. K. Ostrauskas — abiejų jų nedalyvavimas buvo nuostolis). Net ir paskutinę dieną atspausdintoj kongreso programoj numatytų dalyvių ne visi pasirodė. Ypač teko pajusti A. Landsbergio neatvykimą literatūros vakaran, o L. Dambriūno nepasirodymą kongreso išvadų susumavimui. Nežinome, dėl ko tai atsitiko, ir dėl to tai tik konstatuojame.

Sunkiai kongreso planuotojams atleidžiama nelemtis buvo kongreso atidaromojo posėdžio paskandinimas atidaromųjų ir sveikinamųjų kalbų tvane, už-ėmusiame pora valandų (susirinkta 10 vai., baigta sveikinimų klausytis 12 vai.). Blogesnių sąlygų nebuvo galima sudaryti to posėdžio vadinamajai pagrindinei paskaitai! Išvarginti buvo klausytojai, iškankintas buvo ir paskaitininkas, nes turėjo savo paskaitą pradėti tuo laiku, kai ją turėjo jau baigti.

 Minime tai be priekaištų atidarytojams ir sveikintojams: atskirai paėmus, jie buvo korektiški. Nelemtį sudarė jų gausa. Ar jau taip būtinai visų ir reikėjo?

Iš 11 sekcijų 8 posėdžiavo tą pačią šeštadienio popietę. Be abejo, tai ne tik neleido visur spėti, kur norėjosi, bet ir aplamai nepaliko laiko laisvam žmonių pabendravimui. Tokiai programai būtų reikėję daugiau laiko. Gal kitą kartą ir kultūros kongresui pabandyti stovyklinės studijų savaitės formą?

Negalėjusieji kongrese dalyvauti turėjo apie jį informaciją semtis iš spaudos. Rūpestingai ją teikė "Draugas". Bet antrasis tos pačios Čikagos dienraštis nepasižymėjo šio amžiaus komunikacine sparta. Nors kongresas pasibaigė sekmadienį, jis buvo prisimintas tik "Trečiadienio pastabose", o šioks toks trumpas viso kongreso aprašymas pasirodė tik penktadienį, taigi, maždaug už savaitės! Aprašyta, neradus reikalo paminėti nė abu visumos posėdžių paskaitininkus ... Bet ir norint būti skubiems, matyti, pas mus tai sunku: nors maišėsi kongrese fotografų, bet pačios nuotraukos nesiskubino. Tur būt, dėl to šiame kongrese kalbėjusio žmogaus kalba buvo iliustruojama nuotrauka, ne dabar Čikagoj pagauta, o prieš kelis metus New Yorke padaryta ir redakcijos iš archyvo išžvejota. Mūsų kultūrai priklauso ir visa tai.

Be abejo, tai "smulkioji istorija". Mažai iš tiesų svarbu, kiek kur buvo formalios informacijos apie kongresą. Bet svarbu, kad kongrese keltosios mintys per spaudą pasiektų platesnius sluoksnius. O daug buvo įžvalgių pastebėjimų, praktiškų nurodymų, realių sumanymų. Buvo kviečiama atitinkamas organizacijas atkreipti dėmesį į keltuosius sumanymus ir imtis jų vykdymo. Tačiau vis vien reikia, kad visa tai būtų pergalvota kiek galint didesnio žmonių skaičiaus, nes ir organizacijoms sunku ką įvykdyti be atitinkamo visų parėmimo. Todėl būtų labai pravartu, kad visi, kurie turėjo ką kongrese pasakyti, išdėstytų tai ir spaudoje. Tuo būdu ir pats kongresas nebūtų tik jau praėjęs įvykis, o būtų lyg tęsiamas gyvenimo kasdienybėje. Vienas antras savo žodžius jau perdavė spaudai. Reikia ir kitiems pasekti šiuo pavyzdžiu. Daugely sekcijų vyko gyvos diskusijos. Tegu jos persikelia ir spaudon visiems gyviau sudominti atitinkamais klausimais.

Tai būtų daug geriau, negu išleisti kongreso darbų leidinį, kaip jau rūpinosi naujasis Kultūros fondo pirmininkas. Toks leidinys daug žmonių nepasiektų ir liktų tik archyviniu dokumentu. Geriau jam numatomus pinigus (jei tokių yra) sunaudoti vienokio ar kitokio kūrybinio darbo parėmimui.

Pirmųjų dviejų kongresų "darbai" faktiškai buvo paskelbti šio žurnalo puslapiuose, niekam nieko nekainuojant. Ir šį kartą kongreso programos organizatoriai buvo užminti, ar eventualiai domėtųsi ir šio kongreso "darbų" perleidimu per žurnalo skiltis. Atsakymo nesulaukta: matyti, palikta tai pačios redakcijos nuožiūrai. Pagrindines kongreso paskaitas duosime mūsų žurnale, bet visa kita bus daug naudingiau paskleisti po visur, negu vienoj vietoj dokumentiškai sudėti, tuo būdu lyg patį kongresą į karstą įguldant. Tegu kongreso mintys kuo plačiau pasklinda!

Nė sunkioj padėty nereikia kristi neviltin. Ateities netikrybė turi ne fatalizmu slėgti, o žadinti aktyvizmą. Kad išeivijos laikas yra ribotas, tai turi skatinti kiek galint pozityviau turimą laisvę išnaudoti. Juo labiau tai imperatyvu, nes pavergtojoje tėvynėje kūrybinė laisvė yra labai ribota. Reikia laisvės išsiskleisti kūrėjui, bet savo ruožtu kūrybinė gyvybė be galo svarbi laisvės kovoje, tiek tėvynėje, tiek čia, besirūpinant Lietuvos laisve, šia prasme apžvelgtasis III Kultūros kongresas teikia pagrindą ir šiems Lietuvos laisvės kovos metams, kuriuos pradėjome.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai