DĖL KAI KURIŲ MŪSŲ TIKRINIU VARDU AIŠKINIMO Spausdinti
Parašė DR. P. SKARDŽIUS   
Lig šiol mūsų tikriniai vardai, ypač vietovardžiai ir vandenvardžiai, nuosekliau ir sistemingiau beveik netyrinėti. K. Būga savo darbuose tai tik iš dalies tėra palietęs, bet jų darybos ir kilmės ištisai nėra nagrinėjęs; to vėliau ir kiti nėra darę. Taip pat vis dar neturime ir pilno mokslinio tikrinių vardų žodyno. 1963 pasirodęs "Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas" yra pirmas rimtesnis šios srities žygis, bet jis dar nėra ganėtinas: būdamas iš dalies praktinis, normuojamas darbas, jis duoda tik ribotą vardų skaičių, ir daugelio dalykų jame visai nerandame. Pastaruoju laiku (1966) A. Vanagas yra parašęs savo kandidatinę disertaciją "Lietuvos TSR upių vardų daryba", bet šis darbas dar vis tebėra taisomas, papildomas ir tuo tarpu dar nespausdinamas. Todėl nenuostabu, kad tiek mums patiems, tiek kitataučiams, rašantiems apie mūsų kalbos onomastikos ar hidronimikos dalykus, tenka susidurti su įvairių įvairiausiomis sunkenybėmis, kurių vieną kitą čia noriu iškelti aikštėn.

Štai K. Būga, Rocznik slawistyczny, 1913, VI 7 = Rinktiniai raštai, I 501, Breslaujos aps. lenkišką (gudišką) ežero vardą Drywiaty buvo linkęs kildinti iš *Druv-intas, su ta pačia priesaga kaip Jūžintas, Žuvintas ir kt. J. Pokorny, Idg. etym. Wb. 205, visai nenurodydamas šaltinio, šią rekonstruotą lytį gretina su galų upėvardžiu Druentia (pro Drouance, Durance), serbų kroatų Drava, sen. lenkų Drama, toliau su sen. indų drd-vati "bėga, teka" ir kt.; panašiai dar galvoja H. Krähe, Beiträge zur Namenforschung (toliau: BNF), 1951-52, II14, Unsere ältesten Flussnamen, 1964, 54, ir kt. Bet Lietuvos upių ir ežerų vardyne šis ežeras vadinamas Drūvetas, ir B. Savukynas, Lietuvių kalbotyros klausimai (toliau: Lkk), 1962, V 196, laiko jį tos pat rūšies dariniu kaip Dusetas ir lygina su latvių upėvardžiu Druve ir kt. Taigi, jei Drūvetas yra tikra lytis, tai rekons-truotinis *Druvintas turi atkristi. Lietuvių enciklopedijos (toliau: LE) Drivėtas arba J. Andriaus Lietuvos žemėlapio Drivėtai tėra tik paprastas vertimas iš Drywiaty.

Arba štai vėl Vaižgantas (J. Tumas), Sąrašas geografiškųjų Lietuvos vardų (Dirva - Žinynas), 1904, X 45, o iš čia ir K. Būga, Rocz. slaw.
VI 2 = RR I 515, duoda Lieplaukės par. ežero vardą Gérbantas. Tais šaltiniais pasikliaudamas, aš taip pat miniu šio ežero vardą savo "Lietuvių kalbos žodžių daryboj" (1943, 374), o iš čia jį kartoja J. Otrębski, Lingua Posnaniensis (toliau: LP), 1949, I 231, ir R. Schmittlein, Revue internationale d'onomastique (toliau: RIO), 1960, IV 244. Bet Gerbanto nerandame nei "Lietuvių kalbos rašybos žodyne" (Vilnius, 1948), nei J. Andriaus Lietuvos žemėlapy, kurio vardyną sudarė A. Salys, nei LE, nei Lietuvos upių ir ežerų vardyne, nei Maž. liet. enc-joj (1966); pagaliau jo visai nemini ir B. Savukynas g-raidės ežerų vardų sąraše, žr. Lietuvių kalbos leksikos raida (Vilnius, 1966, 183-194). Kodėl? Veikiausiai todėl, kad vietos žmonių jis ir nežinomas. Pagal mano gautąją informaciją Gerbantas yra ne kas kita kaip Germantas. Tai rodo ir geografinė padėtis: Germantas, kurį supa Alsėdžių ir Lieplaukės miškai, yra 6 km. nuo Telšių, prie geležinkelio į Klaipėdą; iš jo teka Germantupis "deš. Lušinės įt." LE dar minimas ir Germantis "Rokiškio aps. Juodupės vis. ež." XVI amžiuj Vilkmergės apskrity (v Vil-komirskom povete) ir Kauno aps. Darsūniškio girioje (pūsčioję) dar minimas upėvardis Germena (žr. Akty izdavaemye Vilenskoju Komissieju, XXX 447; 1559 m. Revizija pušč, Vil'na, 1867,41), kuris iš tikrųjų galėtų būti * Germanas (arba *Germana); plg. Salantas ir Solonta "Platelių vis. upė" (J. Sprogis, Geogr. slovar', 1888, 296). Taigi iš visko atrodo, kad Germantas "Telšių ap. ež." yra tikras dalykas, o Gerbantas — vėlesnis darinys ar perdirbinys, gal būt tiesiog per klaidą atsiradęs. Kas tai galėtų visai tikrai pasakyti?

LE duodamas Aimantas (ankstyvesnėj Lietuviškoj enc-joj: Almantis) "Maž. Lietuvos upelis, kair. Įsros (Priegliaus) įt. ties Kraupišku"; iš to pat šaltinio šį upėvardį mini ir R. Schmittlein, RIO IV 243. Bet iš tikrųjų šis upelis M. Nauburo pranešimu tebuvo vadinamas Eimenis arba vietomis Eimena, o prie jo esąs kaimas — Eimeniš-kiai; čia visai esąs nepažįstamas nei Aimantas, nei Aimantis. V. Kalvaitis (Liet. vardų klėtelė, 68), taip pat Lietuvos upių ir ežerų vardynas ir J. Andriaus Lietuvos žemėlapis rašo Eimenys. Eimenio senumą dar aiškiai rodo ir vok. Eymenis (G. Froehlich, Zeitschrift der Altertumsgesell-schaft Insterburg, 1930, 37) bei Eymenischken (nuo 1938 m. Eimental). Etimologiškai Eimenis, arba Eimenys, sietinas su Maž. Lietuvoj vartotu bendriniu žodžiu eimenas arba eimena "upelis, tėkmė" ir kt. Taigi senesnė ir autentiškesnė lytis, be abejonės, yra Eimenis arba Eimenys, ne Almantas (Aimantis), kuris, be LE, kitų šaltinių tuo tarpu nepaliudytas. Įdomu, kad LE, pagrindine lytimi duodama Aimantas, o antrine — Eimenis, prie šio upelio esantį kaimą tevadina Eimeniškiai, ne Aimantiškiai. Pagaliau Aimantas pagal savo darybą tegali būti tarminė lytis Eimanto vietoj; plg. asv. Eibutas, Eigirdas, Eimantas (šalia Eit-manas), Einoras, Eitautas, Eivydas ir kt. Iš visko tad atrodo, kad Aimantas (Aimantis) iš tikrųjų yra ne kas kita kaip vėlyvas naujadaras arba veikiausiai koks Eimenio perdirbinys.

Tiek seniau, tiek kartais dabar tikrinių vardų lytys yra tarmiškai arba tiesiog klaidingai užrašomos, ir tokios ilgainiui toliau paplinta įvairių raštų kalboj. Pvz. K. Būga, Rocz. slaw., 1913, VI 16 = RR I 509 t. ir Tauta ir Žodis, 1923, I 40 = RR III 544, rašė Vasinta "kair. Jaros (Šventosios, Neries) įt." ir Vasintelis "Svėdasų ap. ež." ir tai lygino su Vdsaknas "Antalieptės ap. ež.", toliau su latvių vasa "drėgna žemė" ir kt.; tą nuomonę dar kartoja J. Endzelins, Latviešu valodas vard-nica, IV 484, taip pat Fr. Specht, Ursprung der idg. Deklination, 1944, 171, ir kt. LE viena ir ta pati upė vadinama įvairiai: Uosinta (XXXII 269) ir Vasinta, arba Uosinta, tekanti iš Vasintėlio (Uosintėlio) ež. (XXXIII 229); šiuo šaltiniu naudodamasis ir R. Schmittlein, RIO, 1960, IV 246, tuo vardu vadina dvi upes: Uosinta "ruisseau de Rokiškis" ir Vasinta "riviėre de Rokiškis, affluent de la Jera (autre forme de Uosinta?)." Bet Lietuvos upių ir ežerų vardyne duodama tik Uosinta: "deš. Dubysos įt. (Čekiškė)" ir "kair. Jaros įt. (Svėdasai)"; šių abiejų upėvardžių tarminės lytys nurodomos Vosinta ir Vasinta, kur nekirčiuotas uo vienur yra pavirtęs Į o (siaurą, tarp o ir u), kitur — į a (pusilgį ar trumpą), bet kirčiuotas yra išlikęs, pvz. vs. gl. Vūosintū; plg. dar ryt. aukšt. vodegd, vadegd, bet vūodegū (apytikrė transkripcija) iš uodega, uodegą. Taigi, pasirodo, Vasinta, Vasintelis yra tarminės lytys, kurios bendrinėj kalboj terašytinos Uosinta, Uosintėlis; plg. dar Uosintas (uos-) "Kamajų ap. ež.", Uosija "kair. Šetekšnos įt.", Uosys "Balninkų ap. ež." ir kt. Iš šių pavyzdžių jau nebesunku matyti, kad Uosintas, Uosinta, kaip ir Uosija, Uosys, Uosd ir kt., gali būti siejami su uosis, panašiai kaip Žuvintas, Žuvintą — su žuvis ir kt., ir nieko bendro neturi su latvių vasa "drėgna žemė" ir kt.

Iš šitų kelių pavyzdžių jau galime aiškiai matyti, kaip kalbos tyrinėtojui yra didžiai svarbu turėti visai tikrų, autentiškų duomenų. Iš kitos pusės taip pat yra svarbu, kad tyrinėtojas tuos pačius turimuosius duomenis interpretuotų blaivai, realiai, įžvalgiai, ne dirbtinai, vien spekuliatyviai, izoliuotai, nes čia bet koks dirbtinumas ar sausas spekuliatyvumas tyrinėtoją gali kartais ir į balą įklampinti. Štai pvz. J. Otrębski, BNF, 1958, IX 116 t., kildindamas Lietuva iš *Leituva iš *Leitūs, o šią pastarąją lytį siedamas su upėvardžiu *Leita arba *Leitė ir toliau su lieti, lietūs arba lytus, sugalvojo, kad ir Alytus, tariamai kilęs iš senesnio *Alytūs, taip santykiaująs su *Alyta (rusų, lenkų Olita), kaip *Leitūs : Lietuva, su *Leitd ir kt. Ir dar daugiau: senesnioji *A-lyta galinti būti su pridėtiniu (protetiniu) a-sudaryta iš šaknies lyt- (lyti: lieti), visai panašiai kaip pvz. rusų tarm. o-ržanoj "ruginis" ir kt. O savo liet. kalbos gramatikoj (Gramatyka języka litewskiego, 1958, I 5) jis dar mano, kad rusų formos O-lita pradinis o- netikros dekompozicijos keliu galėjęs atsirasti iš tokių samplaikų kaip *ko-Lite, *vo-Lite, *do-Lity, ir tuo būdu ilgainiui susidariusi Olita, kurią paskiau lietuviai persidirbę į Alytus. Bet iš tikrųjų tai nieko bendro neturi su realybe: Alytus yra pačių lietuvių darybos žodis, atsiradęs be jokios slavų įtakos, būtent — kilęs iš *Alyta (Alytd dar ir asmenvardžiu pažįstamas), šalia Alytupis "deš. Nemuno įt. (Alytus)", jis savo šaknimi al- yra toliau sietinas su Alovė (dl-) "deš. Nemuno įt. (Alovės vis. upelis)", Alys "Širvintų ap. ež.", Alantas "kair. Minijos įt." ir kt.; dėl to plg. dar B. Savukynas, Lkk 1960, III 294, ir K. Kuzavinis, Baltistica, 1966, I 181.

Kitas J. Otrębskio dirbtinio etimologizavimo pavyzdys yra Ukmergė (LP 1950, II 7): jo nuomone, dabartinė Ukmergė, kaip tabu žodis, galėjusi būti metatezės keliu perdirbta iš *Merg--ukė, t.y. šaknis merg- galėjusi būti sukeista su priesaga -ukė. Bet tai yra niekuo konkrečiai nepagrįsta nuomonė: viena, dabartinė Ukmergė yra gana vėlyva forma, o senesnė yra Vilkamergė arba Vilkmergė, kurios pirmosios sudaromosios dalies vilk- niekaip neįmanoma išvesti iš tariamos -ukė; antra, vėlyvesnės Ukmergės pirmoji sudaromoji dalis ule-, kaip tik priešingai, veikiausiai fonetiškai yra kilusi iš vilk(a)-; plačiau dėl to žr. Zeitschrift fūr slav. Philologie, 1958, XXVII 175-177.

Toliau pastebėtina, kad lietuvių, kaip ir kitų baltų kalbų vietovardžiai, vandenvardžiai ir taip pat asmenvardžiai visų pirma aiškintini iš pačios lietuvių, taip pat kitų baltų, toliau slavų ir galų gale, kai tose kalbose jau neberandame jokių etimologinių duomenų, iš kitų tolimesnių indoeuropiečių kalbų, ir aiškinti ne pavieniui, bet ryšium su visais kitais žinomais panašios darybos atstovais. Pvz. J. Otrębski, Gram. języka lit., 1963, II 270, mano, kad Maž. Lietuvos pavardė Galindžius esąs neabejotinas galinčiaus "galiūno, galiūgo" variantas, o šis pastarasis su priesaga -ju- esąs sudarytas iš esamojo laiko dalyvio * galint- nuo galėti "turėti galios, pajėgti, įstengti", panašiai kaip sukčius nuo suktas ir kt. Bet ši etimologija neatrodo įtikima: viena, šalia Galindžius Maž. Lietuvoj yra ir daugiau pavardžių su priesaga -indju- (pvz. Klabindžius, Klebindžius ir kt.); antra, Galindžius visai lengvai gali būti atsiradęs šalia Galindis (iš Galindžiaus ar Galindžio yra kilęs kaimo vardas Galindžiai, vok. Gallingen), visai panašiai kaip Klabindžius šalia Klabindis, o šalia Klebindžius : Klebindis yra dar Klebiškis, Klebingis ir kt.; dėl galūnės -is :-ius plg. Maž. Lietuvos pavardes Gelžinis : Gelžinius ir kt. Yra taip pat galimas daiktas, kad Galindžius buvo sudarytas šalia Galindas (plg. V. Kalvaitis, Liet. vardų klėtelė 3), visai panašiai kaip Uoginčius šalia Uoqintas (ūog-) ir kt. Pagaliau, ta pati pavardė Galinčius (irgi Maž. Lietuvoj pažįstama) tuo būdu galėjo būti sudaryta šalia Galintas, kurio tikras variantas kaip tik ir yra Galindas, panašiai kaip Kūrantas "kair. Dubysos įt. (Betygala)" šalia Kūrandas "t.p.", Samant- (Samantės "Papilės vis. miškas", Samantonys "Ukmergės aps., Veprių vis. km.") šalia Samdndis "Smalvų ap. ež." ir kt.

Kad šalia galint- (dėl priesagos -int- plg. Gailintas "Merkinės ap. ež., Miežinta "Anykštos įt., Uolinta "kair. Šventosios įt.", Žuvintas "Kuktiš-kio ir Simno ap. ež." ir kt.) liet. kalboj gali būti ir kamienas galind-, rodo dar visa eilė kitų pavyzdžių: Balindaitis pav. (V. Kalvaitis, Liet. vardų klėtelė 8) iš Balindas arba Balinda, taip pat Dalinda ar Dalinda, Dubrindys (plg. Dubrd), Ti-lindis (plg. Tilius, Tiliūnas) ir kt. Čia pat gerai dera ir prūsų Galindo (krašto vardas), Galynde (Sembos miškas), Galinden (vok. Gallinden) "Ma-rungo aps. vieta" ir kt. (G. Gerullis, Altpr. ON 35). Čia visur priesaga -int- taip santykiauja su -ind-, kaip -ant- (pvz. Alantas, Gamanta, Kražantė, Salantas, Šlavantas ir kt.) su -and-; Gildndis "Onuškio ap. ež.", Gildnda "Oplankio ež. įt. (Pagėgiai)", Krūvanda "kair. Lazduonos įt. (Čekiškė)" ir kt. Kaikurios iš šių priesagų gali būti tarpusavy ir balsių kaitos laipsniais susijusios; pvz. šalia galint- (plg. Galintiškis "Papilio vis. km." ir kt.) seniau galėjo būti ir kamienas galant-, iš kurio yra sudarytas prūsų ežero vardas Galanten (G. Gerullis, Altpr. ON. 35), visai panašiai, kaip šalia Laukintas yra dar pažįstamas ir asv. Lau-kantas, toliau Laukantė "deš. Argos įt. (Tilžės aps.)" ir kt. Taigi -int-: -ind.-, kaip ir -ant-: -and-, yra tikras baltų kalbų padaras, ir todėl J. Otręb-ski, Slowianie, 1947, 133-138, Studia historica w 35-lecie pracy naukowej H. Lowmiahskiego, 1962, 37-41. ir M. Rudnicki, LP 1949, I 272, Slovianska-ja filologija (Moskva, 1958) I 136-160, pergreitai paniekia priesagą -ind- lietuvių kalboj ir galindus (Ptolemajaus Galindoi, sen. rusų Goliad') priskiria slavams. Dėl to dar plg. K. Būga, Liet. kalbos žod., 1924, LXIX, LXXIII = RR III 117, 124-126, M. Vasmer, Russ. etym. Wb. I 290, E. Fraen-kel, Lit. etym. Wb. 130, B. Savukynas, Lkk 1963, VI 322 ir kt.

Ypač nepaprastai daugelį mūsų tikrinių vardų aiškina R. Schmittlein savo 1948 m. Baden-Badene išleistame darbe "Etudes sur la nationalité des Aestii" (I-oji dalis), taip pat prc. žurnale "Revue internationale d'onomastique" arba įvairiuose onomastikos kongresų darbuose. Visų pirma jis yra įsitikinęs, kad senoviniai lietuvių didikų vardai esą visi germaniški (les noms lituaniens dits "noms de noblesse" sont tous germaniques), taigi ir iš tų vardų kilę vietovardžiai bei vandenvardžiai taip pat esą germaniškos kilmės, pvz.: Alvitas, Bygaudas, Bytautas, Byvainis, Butrimas, Daugirdas, Domantas, Einautas, Gamanta, Gardinas, Gedminas, Germantas, Giraudas, Kar-gantas, Leimanias, Maleiša, Merkys, Milvydas, Sintautiškis, Sirgėla, Sirvydas (jis rašo Sirvydas), Tausalas, Ukmergė, Ušantė, Vaidotas, Vytautas, Vosgautas (jis rašo Vozgautas),Žer vynas ir kt., žr. Proceedings of the Eighth International Con-gress of Onomastic Sciences, Le Hague, 1966 479. Ir visus šiuos vardus jis išaiškina gana paprastai, lengvai; pvz. Gavėnas "Molėtų ap. ež." galįs būti "assuré par Gavienius, évêque de Tours en 769"; Degutė "Alytaus ap. upelis" ir Giraudas "Orijos (Pyvesos) įt." esą tas pat, kaip ir prc. generolų vardai Dégoutte ir Giraud; Kargantas "Kelmės vis. kalnas" esąs vestinas iš Charigant; Maleiša "Ilgosios (Jaros) įt.", jo žodžiais tariant, "transcrit Malicho avec palatalisation de la gutturale et diphtongaison de i"; Tausalas "Telšių ap. ež." esąs išlaikęs (a conservé) VI amžiaus Bavarijos karaliaus vardą Tasilo; Ušantė rodanti buvus gotų kario vardą Usand, ir tt.

Šitaip etimologizuodamas, R. Schmittlein visai nesirūpina, kaip tie vardai yra sudaryti lietuvių kalboj, kaip jie savo daryba santykiauja su kitais tos pat rūšies dariniais ir tt. O iš tikrųjų visi aukščiau cituotieji vardai yra perdėm lietuviški, baltiški ir turi daugiau ar mažiau giminaičių tiek pačioj lietuvių, tiek kitose baltų kalbose. Pvz. Gavėnas turi tą pačią priesagą, kaip ir ežerų vardai Duvénas, Gadënas bei upėvardžiai Ma-menas, Vilbėnas, Žardėnas ir kt., o savo šaknimi neskirtinas nuo Gavys (Gaveïkis) "Ignalinos ap. ež.", Gavditis "tos pat ap. ež.", Gauja "deš. Nemuno įt.", latvių Gavėne (upė), prūsų vtv. Gawen (G. Gerullis Altpr. ON 37) ir kt. Maleiša yra sudaryta su ta pačia priesaga, kaip pavardės Ba-leiša, Bareiša, Kurėiša, toliau Tolelšė "Raseinių vis. upė", namelšis "kas visados esti namie; šeimos narys, namiegas", o savo šaknimi gretintinas su Malynas "Utenos ap. ež.", Molinis "Antalieptės ap. ež.", toliau gal lyg-malas "pilnas sulig kraštais" ir kt. Tokie vardai, kaip Butrimas, Daugirdas, Gedminas (ir Gediminas), Milvydas, Sirvydas, Vytartas, Vytautas ir kt. yra tokie aiškūs pačių lietuvių (baltų) padarai, kad čia nebėra net reikalo ir įrodinėti, kad jie galėtų būti kitokios, svetimos, kilmės. Net tas pats Radvilas, Radvila (iš čia Radviliškis, Radvilónys ir kt.), kurį R. Schmittlein laiko germaniškos kilmės ir sieja su VIII amžiaus Saint-Malo vyskupo vardu Ratwi-lius ir Württembergo miestelio vardu Rotweil, yra savas žodis, būtent — Radvilas, Radvila (iš senesnių lyčių Radivilas, Radivila, o iš čia sen. rusų, gudų Rodivil, lenkų Radziwill) yra senas dvikamienis vardas, kurio antroji sudaromoji dalis -vilas (-vila) yra tokia pat, kaip ir varduose Bút-vilas, Ged-vilas  (Ged-vilá), Mañt-vilas  (ir Mantvilas), Sur-vilas (Sur-vilá), Vaiš-vilas (Vaišvila) ir kt., o pirmoji dalis rad(i)- gali būti siejama su latvių rads "giminietis; giminė, padermė", radit "gimdyti; gaminti, kurti", radities "daugėti; užtekti; tarpti; rastis", toliau raža "šaunumas, gerumas; tarpa; gausi šeima" (iš *radjd), rasme "tarpimas, našumas, derlius", mūsų rasmė "geras, spartus augimas, derlius" (iš *rad-smė) ir kt. Latvių rads (iš *radas) ir radit dėl skirtingų reikšmių ir gausių tolimesnių vedinių laikytini ne slaviškais skoliniais, bet baltiškais žodžiais, giminingais pvz. čekų rod "gimimas; kilmė; giminė, padermė; vaisius", roditi "gimdyti", raditi "ko geisti; dirbti", sen. indų rddhnoti, radhyati "apsieina, susivokia, pabaigia, padaro, laimi", Avestos radaiti "paruošia" ir kt. Pagaliau latvių radit (mūsų būtų *radyti) gali būti priežastinis veiksmažodis šalia rast, mūsų rasti, kaip pvz. mūsų kasyti šalia kasti ir kt.; tai iš dalies rodo ir latvių sangrąžinių lyčių radities ir rasties reikšmių artimumas. Toliau dėl to plg. dar R. Trautmann, Balt.-slav. Wb. 234 t., J. Endzelins, Latviešu va-lodas várdnica, III 462 t. Taigi Radvilas (Radvila) savo pirmąja sudaromąja dalimi gali būti artimas tokiems sudėtiniams slavų vardams kaip čekų Rodo-mil, Rodi-slav, lenkų Rad-mierz, serbų Rado-mysl ir kt. Be to, šaknies rad- mes dar turime visą eilę priesaginių darinių, pvz. pavardės Rudžius, Radžiūnas, Radeikis, Rūdiškis ir kt. Galimas daiktas, kad šalia rad- seniau buvo pažįstama ir šaknis *rád->rod-; plg. Rótautas, veikiausiai iš *Rod-tautas, toliau Rodaitis, Rodžius, Ro-džiūnas ir kt. Bet niekuo nepagrįstas yra Radvilo (Radvilos) santykis, sakysime, su Rotweil, nes mūsų -vilas (-vila), kuris balsių kaitos laipsniu santykiauja su val- (plg. Vat-mantas, čekų Voli--mir, toliau mūsų Valys, Valiūnas, Valainis, Va-leiša ir kt.), neturi nieko bendro su vok. sudėtinių vietovardžių sandais -wil, -weil, -weiler: šių pastarųjų lyčių pagrindinis šaltinis yra lot. villa "namas kaime, dvaras, Landhaus, Landgut, mai-son de la campagne, ferme" (iš čia prc. ville ir kt.); plg. F. Solmsen, Idg. Eigennamen als Spiegei der Kulturgeschichte, 1922 63; Fr. Kluge - A. Go-tze, Etym. Wb. d. deut. Sprache, 1953, 865 t.

Daugelio kitų R. Schmittleino gana savotiškų, tiesiog kurioziškų etimologizavimo būdų čia nebeliečiu: juos iš dalies jau gerokai yra panagrinėjęs A. Vanagas, Baltistica, 1966, 97-102.