Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
P. VAŠKIO SKULPTŪRINĖ KERAMIKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. Žoromskis   
Peržiūrėjus Petro Vaškio darbus, pagauna šiltas jausmas tam paprastam, bet kartu rafinuotam jų išbaigimui, kuris jo keramikai suteikia skulptūrinio kilmingumo. Be reikalo Vaškys savo darbus vadina keramika. Juose daug skulptūrinio tikslumo tiek visumoj, tiek detalėse. Svarbiausia, toji skulptūra gimsta autentiško talento rankose.

Petras Vaikys (g. 1911) studijavo Lietuvoje, vėliau Florencijoje ir Romoje. Nuo 1949 atvykęs į Filadelfiją, atidarė savo privačią studiją. Nuo 1956 dėsto Filadelfijos muziejaus meno kolegijoj. Gražiai užsirekomendavo Filadelfijos Vaško muziejuje (sukūrė 100 figūrų), o pernai dalyvavo JAV 24-tojoj keramikos parodoje.

P. Vaškys turi visus gero skulptoriaus duomenis. Terakota! ... Koks skirtumas, ta ar kita medžiaga?! Menui neturi reikšmės, kokia medžiaga. Jis reikalauja tik medžiagos supratimo ir pajėgumo ją apvaldyti. O Vaškys savo "vazose" ją tikrai supranta ir suvaldo, leisdamas jai gyventi visu nuoširdumu ir menininko jautrumu bei meistro prityrimu. Vaškio vazos nebėra tik vazos kuriai nors praktiškai paskirčiai — jos paverstos skulptūromis, kurios turi teisę būti užkeliamos ant pjedestalo, nes jos skamba savita ritmo muzika, kaip ir kiekvienas vaizdinio meno rimtas kūrinys.

Literatūroj skiriama romanas ir apysaka. Tačiau būtų nesusipratimas romaną laikyti vertingesnių meno kūriniu už apysaką. Taip ir su Vaškio, sakyčiau, mažąja skulptūra (keramika) — būtų didelė klaida manyti, jog jo keramika yra mažesnės vertės už kolosalinę skulptūrą? Tikras menas nesivaiko didumo — visos apimtys yra geros, didelės ir mažos.
Svarbu, kad darbas mums kalbėtų savo estetika. O kada analizuoju Vaškio terakotos darbus, randu toje sulipdytoje žemėje gyvybės daigą.

P. Vaškio keramiką galima dalyti į tris grupes: vazos, lėkštės ir skulptūriniai pavidalai.
Vaza? Mums žinomą vazos formą Vaškys nepalieka ramybėje. Jis ją arba lengvai pabaksnoja įduobdamas jos šonus, rodos, labai nežymiai, bet taip jautriu tikslumu, kad toji tuojau keičia savo natūralias formas į naują ir pilną netikėtumų formą. Dar dažniau jis jautrai niuansuotais tonais ją suskaldo į naujus šviesos ir spalvos žaidimo pavidalus, artėjančius prie modernios skulptūros reikalavimų. Kartais jo vazos atrodo kaip abstraktūs   paveikslai,   kartais   kaip koks vabalas, pilkoji bitelė ar ilgasnapis graužikas. Vėl kita vaza stovi kaip maža markizė, pasipūtusi pergrupuotomis spalvomis nuo galvos iki kojų. Kaip markizė, nes tos spalvos kultūringai ir su dideliu skoniu kultivuotos. Vienos iš jų kyla į  aukštumą,  kitos į platumą, bet visos jautriai kilmingos. Kiekviena iš jų gyvena nuosavu ir autentišku   charakteriu,   kaip  maža skulptūra. Ir juo daugiau į jas žiūri, juo daugiau matai, kad jos yra užsitarnavusios to  gyvenimo,  nes yra nuoširdžios ir be pretenzijų. Jų negalima būtų nei daužyti, nei išmesti be tikro širdies skausmo: kiekviena jų reikalauja sau kilnios pagarbos. Jeigu kartais jo lėkštės, atrodo, nestovi ant stalo ir gali nuslysti,  tai jo vazos stovi kaip prilipusios. Yra vazų ir labiau sulamdytais šonais, šios jau tarytum ilgais ir klostytais drabužiais apsirengusios moterys — senų laikų, senuose kaimuose. Kada šių dvi-trys sustatomos, jos šnekasi: ištisomis dienomis, be sustojimo, be nusibodimo. Dar daugiau aplamdytos yra ilgaliemenės  ir  ilgakotės vazos, dažnai ir  žemastogės.  Jos priklauso labai rafinuotai moderniai skulptūrai, nes daugiausia jau visai praradusios savo vazinę formą ir, gal būt, dažnai savo tarnaujančią paskirtį. Tai jau išimtinai moderniojo meno "maži" kūriniai, šios "mažojo" žanro skulptūros ir rodo Vaškio tikruosius sugebėjimus.

Nuotraukoje "Trys vazos" yra trys iš pagrindinių jo vazų tipai: ilgaliemenė, žemastogė ir vaza-puo-dynėlė. Jose kaip tik ir matome visą autentišką jų įvairumą. Ilgaliemenė — moteris ar gal vyras su ilgu apsiaustu, šių sustačius dvi - tris, tuojau prasidėtų nebesustabdoma kalba. Bet tai galėtų būti ir ant vyno bonkos užmauta itališka arba prancūziška balta duona.Tai asociasijos. Bet ne tai svarbu mene! Svarbu, kad tas formų tikrumas mums kelia vaizdų, kad tos formos tikros, išgyventos ir savarankiškos, žemastogė vaza mums lyg primena ant bonkos pamautą sumuštinį. Jos šonai išrašyti bareljefiniu ornamentu. O, gal, tai senolių raštai iš K. Bradūno "Morenų ugnies"? Kas ten bebūtų, visa forma grynai skulptūrinė. O dviejų formų subalansavimas į vieną ne tik nekliudo, bet duoda gerą kontrapunkto pavyzdį. Mažoji vaza (puodynėlė) kiek įlenktu šonu (prieky) puikiai suskaldo paprasčiausią formą į naujus pavidalus per šviesą bei šešėlį. Nėra rėkiančių spalvų nei bereikalingų iš-marginimų. Tai truputis glazūros sulietos su metalų oksidais, kurie susieti su moliu mus verčia stebėtis jų paprasta ir kuklia jėga.

Skulptūra "išdidumas" priklausytų ilgaliemenių jo skulptūrinių vazų grupei, kur taip pat didžiosios masės perplėšiamos mažosiomis, arba kontrapunktais.

Už vis labiausiai mane žavi Vaškio skulptūrinės vazos. Jose lyg pamiršta jų vazinė paskirtis, nes taip arti prieita prie skulptūros. Matai tose vazose skulptūrinį meno kūrinį, bet nebe vazą. Abejoju, ar į tas vazas dar reikėtų merkti gėlių, nes jos pačios jau yra vertesnės už gėles. Jos aiškiai pasako, ko Vaškys nori ir ką jis jau pasiekė. Antai, "Dvi skulptūrinės vazos", "Plokščių kompozicija" ar "Dekoratyvinė vaza" jau mus visiškai pagauna savo rafinuota technika ir modernia forma. Jos visais atžvilgiais tinkamos šių dienų skulptūriniams pageidavimams ir individualiam išsikalbėjimui. Tai junginiai kelių ar keliolikos formų, sudarą vieną monopolitinį kūrinį, dideliu saiku ir apgalvotai atseikėtą. Jų kompozicija daugiausia daugiaformė, kaip indėnų stulpai ar mūsų pakelių koplytėlės, dažnai paremtos kontrapunkto balansu, kur vertikalės kryžiuojasi su horizontalėmis plokštumomis arba iš-piovomis ir bareljefais.

Būdingos "Dvi skulptūrinės vazos": kiekviena detalė apsvarstyta, nieko nėra neužbaigto, tiek didesnėse formose, tiek mažesnėse detalėse. Kompozicija paprasta (žemesniosios vazos), galima greitai subanalinti, bet Vaškys ją padaro kilnia ir turtinga, kai kuriuos "mažmožius" patempdamas, užrai-tydamas ar perskeldamas. Ir šitaip ši paprastutė forma (cilindro su dviem žiedais) gauna gyvybės sulčių ir gyvena visa ta meile, kurios molin sulipdė jos dailininkas. O jis žinojo, ką nulipdė: jam vien tas viršutiniojo žiedo perskėlimas parodo jo skonio tikrumą. Tai kontrapunktas tiems horizontaliems žiedams. Tai tas kontrapunktas duoda tiems žiedams gyventi norintį nerimą. Tas nerimas vėl kartojasi ąsų auselėse, kada žiūrime iš šono. Ilgakotė vaza (šioje grupėje) yra daugiaformė. Formos čia dažnai pereina į plokštuminius pavidalus, vienur pagražintos arabeskomis, kitur glazūros susiliejimais, dar kitur — plokščių perkeitimais.

Panašaus sprendimo yra ir "Plokščių kompozicija", kurioje taip pat kontrapunktiniai perpiešimai ir netaisyklingi plokščių pavidalai kartojasi keliose vietose apie visą tą monolitinį kūną. Dažo jose, kaip ir jo (tikrose) vazose, nedaug, tačiau jis saikingas ir solidžiai skambus: jo jėga skoningame paprastume, nors formos čia kompli-kuotesnės, o dažnai ir neramios. Truputis glazūros, daugiausia oksiduotas (prie aukštos temperatūros) molis. Čia rasime cino oksido, vario, geležies oksido ir kobalto, kai kur rutilo ir vanadžio. Tai priemonės, kurios Petro Vaškio spalvas padaro kukliomis, bet jis žino to kuklumo jėgą ir joms prideramą vertę.
K. Žoromskis
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai