Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
STASYS PILKA 70 METŲ VEIDRODYJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. G.   
žilas amžius, kaip ir žilas plaukas, nevisiems vienodai tinka prie dvasios profilio ir profesijos. Politikui ar visuomenės veikėjui jis mūsų akyse lyg ir padidina išmintį, generolui — turimų ordinų svorį, profesoriui—dažnokai mus klaidinantį autoritetą, žilas amžius gal dar nekenksmingas dailininkui, kompozitoriui ar liaudies kanklininkui, bet jau tikra papiūtis lyrikui, dainininkui, baletininkui ir dramos aktoriui.

Taigi, regis, dabar būtų lyg ir nepatogu čia pat viešai priminti, kad štai ir mūsų iškilusis aktorius bei režisierius Stasys Pilka nuo 1898 metų pirmojo pravirkimo Petrapily jau septyniasdešimtąjį kartą pasitinka gegužės 8-ją dieną. Bet mes vis dėlto norėtume šia proga gerbiamąjį jubiliatą pagrįstai nuraminti, nes, be aukščiau minėtųjų, yra dar žmonių, kurių nei kandys ir nei rūdys neįveikia.

Ir tikrai. Jei kitus praskridę audrų metai sudilino ar dvasiškai apskurdino ir surietė į kupranugario kuprą ligi neatpažinimo, tai Stasį Pilką jie mums vakaro šešėliuose tiktai daugiau išryškino, įrėmino ir atskleidė. Tad žvelgdami į jį netgi iš tūkstančio mylių atstumo, mes visai neabejojame, kad šiandien čia prieš mus stovi tas pats senas kultūringos visuomenės bičiulis Stasys Pilka.

Tai kas, kad regime jį žengiantį Halsted gatvės juodėjančiu šaligatviu? O jis vis tiek, netgi iš eisenos, — carų Petrapilio augintinis, kadaise vaidinęs Mejercholdo įmantriuose pastatymuose, Maskvos Dailės teatre bei kituose scenos apsireiškimuose ir buvęs mūsų laikinosios sostinės meno elito puošmena. Ir aplamai, mūsų lietuviškojo kaimo marguose trinyčiuose tokio lyg ir tikrai nebuvome sutikę.

Neabejojame, kad jis Schillerio "Klastoj ir meilėj" galėjo būti nepamainomas Ferdinandas ar Wur-mas visame puošnios uniformos blizgėjime, Vaičiūno "Naujųjų žmonių" grafas, Petrulio "Prieš srovę" Palšovskis ar dar kuris ten kitas mūsų dramaturgijoj gyvenęs personažas. Bet iš tiesų, visuotiniu gerai pažinusių draugų sutarimu, Stasys Pilka lietuviškoje aplinkoje — iš prigimties aristokratas. Toksai, kokį mes esame pratę vaizduotis, net gyvo aristokrato niekada nematę.

Vadinas, — aukštas ir tiesus, pakelta galva žvelgiantis į prieky garantuotą ateitį, nors jos gal jau nuo užvakar tenai nėra.
Pilnas savimi vyriško pasitikėjimo, nors nemalonioje tikrovėje grėstų dar nemalonesnis pralaimėjimas.

Mėgstąs ir suprantąs gerą knygą inteligentas, vienintelis toksai be priekaištų raštingas iš visos senosios aktorių genties, nors aplinkybių yra priverstas plunksną užlaužti sakinio pusiaukelėj.

Turįs kietai susiformavusią savo privačią nuomonę apie kitus, ypač jaunosios kartos aktorius ir įvairius menus, nors ne jo kaltė, kad kiti turi taip pat suformuluotą savąją ir netgi griežtai priešingą.

Su giliu įsijautimu, išpuoselėta išraiška ir balso moduliacija literatūros rečitalyje galįs skaityti Va-lėry, Rimbaud, Baudelaire ar Eliot, nors salėje tesėdi keli "zimagorai", kurie net paties Stasio Pilkos vardo iki tol nėra girdėję. Tai kas! Juk sukaktuvininkas yra vis tiek nepalaužiamas.

Pridėkime prie to — kad jis patsai poetas.
Ir taip mūsų vaizduotėje jis vis dar stovi prabangių laikų menėj, nors vietoje kadais žėravusių jos kandeliabrų — dabar sūpuojas skersvėjyje ant voratinklio gijos viena Edisono laikų lemputė.

Mūsų vaizduotėje jis vis dar, regisi, ragauja su žinovo tobulo liežuvio patirtim skaniausias Nojaus sodo vynuoges, Malagą ar Bordeaux, kai žymiai naudingiau būtų rupi lietuviška tautinė duona, rūkytos karkos atlaiką arba dešra su emigrantiniais kopūstais.

Tai mes taip manome. Tai mes, —    tie praktiškieji namų savininkai, kalviai, pentoriai, išmestų tuščių butelių rinkėjai, avino kailio raugintojai, savo anties sparnais nesugebantieji užkilti netgi ant tvoros statinio. O Stasys Pilka — buvo, yra ir tegul dar ilgai ilgai būna mūsų tarpe mus paguodžiantis iškilus aktorius, režisierius, teatro kritikas, istorikas, poetas ir dar kas tik norite, kaip ans tėvynėje Stelmužės ąžuolas, savo viršūne kažkada regėjęs net patį karalių Mindaugą.

Tai kas, kad iš dviejų šimtų kadaise vaidintų vaidmenų jam šiandien teliko tik vienas, kuriam jau nebereikia grimo nei teatrinio chalato. Ir iš ilgos eilės spektaklių
—    tiktai vienas... Dėl to ir jis yra tik vienas toks ir neužmirštamas.
A. G.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai