TRYS BIOGRAFINĖS MONOGRAFIJOS (M. Jankus, kun. A. Staniukynas ir V. Endziulaitis) Spausdinti
Parašė R.K.S   
Atsiminimų nestokojame: atsiranda jiems ir rašytojų, ir skaitytojų. Kitaip su biografinėmis monografijomis — jų negausiai pasirodo. Berods, paskutiniaisiais trejais metais tik tos trys jų ir pasirodė, kurias čia apžvelgsime.

Būtų galima domėtis, kodėl daugiau sulaukiame atsiminimų negu istorinių biografijų. Atsakymas gal būtų paprastas. Kai žmogus rašo atsiminimus, tai savaime "pasirašo" ir jo autobiografija (bent daugeliu atvejų). O kiekvienam į-domiau save istorijon amžinti, negu kitus iš užmiršties gaivinti! Antra, atsiminimams pirminė medžiaga yra savaime duota — paties autoriaus atmintis (nors ir ją reikia dokumentuoti). O imtis biografinės monografijos tai jau darytis istoriku — sugebėti kritiškai rinkti medžiagą ir ją sintetiškai, bet blaiviai interpretuoti.

Tiesa, šiandien daug kas daug kuo daromės — daug staigiai išdygusių rašytojų, daug ir tokių pat istorikų. Deja, ne taip jau lengvai kuo nors pasidaroma, kaip lengvai užsimojama. Bet palikime šį klausimą ir eikime prie tų trijų monografijų, kurios ėmėsi atkurti M. Jankų, kun. A. Staniukyną ir V. Endziulaitį. Labai skirtingų aplinkų jie žmonės: M. Jankus mus grąžina į Mažąją Lietuvą ir tautinio atgimimo laikus, kun. A. Staniukynas — į Amerikos lietuvių gyvenimą šio šimtmečio pradžioje, V. Endziulaitis — į nepriklausomos Lietuvos brendimo dienas.

1. Martynas Jankus
Pranys Alšėnas: MARTYNAS JANKUS. Toronto, 1967. Išleido J. J. Bachunas, spausdino Vilties spaustuvė Clevelande. 394 psl., kaina 3 dol.

Martynas Jankus — visiems gerai žinomas asmuo. Vienas iš "Aušros" kūrėjų, mažlietuvių tautinio susipratimo žadintojas, 1923 m. Klaipėdos sukilimo formalusis vadas, legendinis Rambyno sargas. Neveltui jis mūsų tautoj įsilegen-dino Mažosios Lietuvos patriarchu.
Nėra klausimo, kad M. Jankus buvo vertas monografijos. Klausimas tėra, kiek Pr. Alšėnui ši monografija pavyko. Savo uždavinio jis ėmėsi nuoširdžiai ir stropiai, tačiau jį atliko gana primityviai, matyti, stokodamas tokiam darbui reikiamo pasirengimo.

Knygos pratarmėj jis pats pastebi: "Dr. J. Puzino ir kitų buvau patariamas šią knygą rašyti daugiau moksliniu metodu, kaip kad daroma ruošiant atskirų žmonių monografijas". Nežinia, kaip autorius suprato šį "mokslinio metodo" patarimą, nes aiškinasi gana sumišusiai: čia, išeivijoj, nedaug tesą medžiagos apie M. Jankų, todėl ryžęsis tik "tą medžiagą sutelkti vienon vieton... Tai bus tarytum surinktos medžiagos aruodas apie Martyną Jankų ir Mažąją Lietuvą, su kuria glaudžiai susijęs visas Patriarcho gyvenimas" (p. 13).

Taigi, drauge ir skundžiamasi medžiagos stoka, ir pažadamas jos "aruodas". Svarbiausia, medžiagos stoka dar neatpalaiduoja nuo "mokslinio metodo". Daug ar maža medžiagos, vis vien reikia "mokslinio metodo" jai atrinkti ir perteikti, nes bendrąja prasme mokslinis metodas reiškia tik paprastus kritiškumo ir sistemingumo reikalavimus.

Dėl medžiagos tiesa, kad autoriui nepasisekė rasti faktinių duomenų daugiau, negu jų sutelkė LE redakcija ir dr. M. Anysas apie M. Jankų Lietuvių Enciklopedijoj. Tačiau ir turimos medžiagos pakako "sausiesiems" duomenims sugy-vinti — M. Jankui atkurti. Juk, autoriui talkino savo atsiminimais ir vietoje gyvenanti M. Jankaus duktė Elzė.
Apie M. Jankaus šeimą iš tiesų daugiau patiriame, negu anksčiau žinojome. Nuvils tai ką ar ne, bet sužinome, kad M. Jankaus senelis į Bitėnus atkilo "iš žemaičių, Batakių parapijos" (p. 19), nors gal ir norėtųsi, kad nuo senų senovės Jankai būtų gyvenę prie Rambyno. Plačiau sužinome ir apie M. Jankaus vaikus. Tik kažkoks nesusipratimas su parašu po 19 puslapio nuotrauka, kur vaikais skelbiamos Aldona, Milda ir Birutė, šiaip teks-ne neminimos tarp M. Jankaus dukterų. O gal tai M. Jankaus seserys?

Ar nuo "mokslinio metodo" bėgdamas ar tik šiaip nusistatęs, autorius pasirinko lengviausią kelią — sudėti knygon visa, ką kur spaudoj apie M. Jankų užtiko ar ką iš ko specialiai išprašė. Bet užtat šio lengviausio kelio yra du rezultatai: 1. autorius pateikė tik gryną žaliavą M. Jankaus biografijai, 2. pats liko tik knygos redaktorius.

Iš tikrųjų visa knyga sudurstyta iš spaudoj aptiktų ar išprašytų rašinių. Net ir pati Elzė Jankutė, vietoje gyvenanti, aprašyta iš "Tėviškės Žiburių" ir "Dirvos" perspausdintais straipsniais. Paties Pr. Alšėno teksto šioj stambioj knygoj yra tiek maža (banaliai sentimentalūs įvadėliai į pora skyrelių; perspausdinamų straipsnių ar gautų atsiminimų pristatymas; penkių puslapių baigiamasis skyrelis), kad galima apie Pr. Alšė-ną kalbėti tik kaip knygos redaktorių, o ne autorių. Pagal tai tenka tik redakciniu atžvilgiu vertinti ir pačią šią monografiją.

Nusistačius viską dėti taip, kaip kur buvo rasta ar gauta, kartojimasis buvo neišvengiamas. Užuot nuoseklaus plėtojimo, visą laiką sukamasi vietoj. Perskaitęs knygos pradžioj perspausdintą Lietuvių Enciklopedijos straipsnį apie M. Jankų, skaitytojas jau faktiškai yra viską apie jį sužinojęs. Karto-jamasi tame pačiame skyrelyje, kartojamasi per visą knygą. Pavyzdžiui pirmasis skyrelis: po enciklopedijos straipsnio, papildžius žinias apie šeimą, nebelieka nieko kito,   kaip  tą  patį  žurnalistiškai praskiedinėti. Ir toliau knygoj daug kas kartojasi, ir perspausdinant kun. A. Miluko iš "Trimito" sulipdytą straipsnį, ir 75 metų jubiliejaus, ir 100 metų gimimo sukakties etc. straipsnius. Tiek visokeriopo kartojimosi, kad jis tiesiog žlugdo knygą — ne tik nuoboduliu užkrečia, bet ir beveik erzinti ima. žinoma, tai ir pačią knygą be reikalo išpūtė.

Viską bededant, kaip rasta ar gauta, sunku buvo ir medžiagą susisteminti. Pavyzdžiui, "Rambyno ir Bitėnų idilijos" skyriun pateko ir P. Būtėno nekrologinis M. Jankaus aprašas. O "sutelktinio nekrologo" skyriun atsidūrė platūs A. Mantauto atsiminimai iš Klaipėdos sukilimo 1923 m., nors, be abejo, jų vieta buvo tame skyriuje, kur buvo vaizduojamas M. Jankaus vaidmuo tame sukilime.

Ir daug kartojimosi būtų atkri-tę, ir lengviau būtų vykę medžiagą sisteminti, jei monografijos redaktorius savo norą viską sudėti būtų sutvardęs visur privaloma atranka. Ne visa gi, kas tik kur išspausdinta, jau yra ir "medžiaga". To nesuprasdamas, Pr. Alšėnas lygiomis perspausdino ir šaltininius straipsnius, ir beverčius reportažė-lius (turėjusius savo prasmę tik savo laiku ir savo vietoj). Daug kas šioj knygoj yra ne medžiaga M. Jankui pažinti, o tik paprastas balastas. Sakysime, neabejojamai įdomūs Elzės Jankutės atsiminimai tiek iš Bitėnų, tiek iš pasitraukimo Vokietijon, bet užtat ir nebuvo jokio reikalo juos užtemdin-ti gausybe perspausdintų reporta-žėlių, kurių autoriai nieko naujo nebedavė. Jei ką buvo pravartu panaudoti ir iš tokių žurnalistinių reportažų, tai, dievaži, vis vien ne ligi redakcijų kvietimo sergančiam M. Jankui siuntinėti savo laikraštį tokiu ir tokiu adresu (p. 259)!

Tą patį tenka pasakyti ir apie platų "sutelktinio nekrologo" skyrių (285-376), sudarytą iš Pr. Alšėno užprašytų bendradarbių atsiliepimų. Kai kurie, kaip R. Skipitis, prel. M. Krupavičius, E. Simonaitis ir dar vienas kitas, iš tiesų turėjo ką nors pasakyti. Bet daugelis maždaug tiek ir tepasako, kad neturi ko apie M. Jankų pasakyti, nes arčiau nebuvo su juo pažįstami, šiaip ar taip, nebuvo reikalo knygon dėti nei paprastą atsakymą  į  kvietimą  bendradarbiauti, nei poros nuotraukų pasiuntimo lydraštį, nei linkėjimus sėkmingai pasiimtą darbą baigti. Smagiausia (bet ir graudžiausia), kad Pr. Alšėnas išspausdino ir prel. M. Krupavičiaus įsakmų įspėjimą skirti dalykus: "Dar kartą primenu, kad rašau Alšėnui laišką, o ne jo rašomai M. Jankaus monografijai straipsnį. Sapienti sat. Lietuviškai būtų — mandrai galvai užtenka kriukiu į pakaušį" (p. 316). Deja, nejauku sakyti, neužteko...

šie pora pavyzdžių rodo, kaip žaliai Pr. Alšėnas viską sukrovė į savo M. Jankaus monografiją. Nemažai medlžiagos pateikiama, bet be atrankos, svarbiausia, paliekant pačiam skaitytojui su ja verstis, kaip išmano. Sakysime, M. Jankaus ryšį su "Aušra" neblogai dokumentuoja Vc. Biržiškos straipsnis, J. Šliūpo atsiliepimas, keli to meto laiškai, paties M. Jankaus trys vėlesni pasisakymai. Tačiau toj medžiagoj iškyla ir kon-traversinių klausimų ("nesutikimų"). Dėl jų, deja, nieko nepasisakoma, tik, juos konstatavus, naiviai pašnekama apie "vienokios ar kitokios pykčio aistrelės pasireiškimą žmogaus prieš žmogų" kaip "visiškai žmogišką reiškinį". Naivus tai pašnekėjimas dėl to, kad klausimą sudaro ne "pykčio aistrelės", o susekimas pačių dalykų, kaip jie buvo.

Bet ką Pr. Alšėnas ir būtų galėjęs dėl šių klausimų vienaip ar antraip pasisakyti, nepažindamas to laikotarpio, kurį jie liečia? Dėl to gal jis ir tenkinosi tik paprastu rastosios medžiagos vienon vieton sutelkimu, nedrįsdamas savarankiškai ja naudotis M. Jankaus istoriniam atkūrimui. Jei būtų to ėmęsis, galėjo dar blogiau išeiti, nepajėgus ištesėti. Todėl gerai, kad Pr. Alšėnas ir nesiėmė, ko jautėsi nepajėgsiąs. Kas vienu atžvilgiu skambėjo kaip priekaištas, tas antru atžvilgiu virsta pagyra. Juo labiau, kad, kaip pratarmėj pasisako, jis ėmėsi šio darbo tik tada, kai kiti nesutiko ir kai Elzė Jankutė, jau ir leidėją-finansuotoją suradusi, į jį kreipėsi antru kartu.

Žodžiu tariant, Pr. Alšėnas pasiimtą darbą atliko pagal savo pajėgas. Galima dar nebent vieną pastabą pridurti. Kadangi pati knyga yra sudaryta iš svetimos medžiagos, atitinkamai reikėjo tai atžymėti ir  knygos  antraštėse  bei turinyje. Dabar gi tai lyg nuslepiama, kol knyga nepaskaitoma. Be to, ir paskaičius, sunku susirasti norimo autoriaus straipsnį — turinys šiam reikalui veik nieko nepadeda.žinoma, paprasčiausia būtų buvę surinktą medžiagą tiesiog kaip tokią ir išleisti — ir jos pateikimas, ir ja naudojimasis būtų buvę palengvinti. Nesiimant istorinės biografijos to žodžio normalia prasme, tai būtų buvusi antra išeitis, atitikusi "mokslinį metodą", šiuo atveju būtų buvę Pr. Alšėnui lengviau pasinaudoti ir prof. J. Puzino ar kurio kito istoriko patarimu, kaip surinktąją ir atrinktąją medžiagą knygon sudėti.

Nors ir tenka šią knygą laikyti tik žaliava M. Jankaus biografijai, tai nereiškia ją nuvertinti. Daug joje vertingos medžiagos tiek apie M. Jankų, tiek aplamai apie Mažąją Lietuvą. Plačiai pavaizduotas Klaipėdos 1923 m. sukilimas — draugėn sudėjus, jam skirta per 50 puslapių. Daugiau mažiau mestas žvilgis ir apskritai į lietuviškąją veiklą Klaipėdos krašte. O visą Mažosios Lietuvos istoriją gražiai nušviečia perspausdintas prof. I. Jonyno 44 puslapių straipsnis. Taigi, verta šia knyga susidomėti visiems, kuriems įdomu susipažinti ir aplamai su Mažąja Lietuva.

Baigiame pridurdami, kad knygoj gausu yra ir nuotraukų. Daugiausia, žinoma, jos vaizduoja M. Jankų bei jo šeimą, bet dalis jų yra ir bendro istorinio pobūdžio.

2. Kun. Antanas Staniukynas

Antanas Kučas: KUNIGAS ANTANAS STANIUKYNAS. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leidinys, Roma, 1965. 208 psl., kaina 4 dol.

Kai M. Jankų visi žinome, tai kun. A. Staniukynas nevienam gali būti pirmą kartą girdimas vardas. Gal todėl ir pati monografija nesusilaukė garsesnio atbalsio. Tačiau, jei kam būtų kilęs klausimas, ar buvo verta šiam kunigui skirti atskirą knygą, neliks jokios abejonės, kai susipažins su šiuo istoriko dr. A. Kučo parašytu veikalu.

Šviesi ir tauri asmenybė, kun. dr. Antanas Staniukynas buvo vienas iš pagrindinių Amerikos lietuvių kultūrinių vadų šio šimtmečio pirmajame dvidešimtmetyje.

Gimė 1865 Krosnos parapijoj, taigi Suvalkijos dzūkas. Baigęs Seinų kunigų seminariją ir kunigu į-šventintas 1889, jis buvo dėl "lit-vomaniškumo" nutremtas į vieną pačių neturtingiausių parapijų lenkiškojoj vyskupijos dalyje. Užuot sunykęs tame užkampyje, jis po devynerių metų išvyko užsienin studijoms. Pirmuosius studijų metus praleidęs šveicarų Fribourge ir Romoje, jis stojo į neseniai Jeruzalėj domininkonų įkurtą Biblijos institutą. 1901 kun. A. Staniukynas baigė šį institutą, gaudamas teologijos daktaro laipsnį. Grįžusį Lietuvon vysk. A. Baranauskas buvo numatęs paskirti Seinų kunigų seminarijon profesoriumi. Vysk. A. Baranauskui mirus, tai atkrito: vyskupijos administratoriumi išrinktas aplenkėjęs prel. J.Antanavičius nebuvo palankus kun. dr. A. Staniukynui. Per tris metus perkeltas į septintą parapiją, kun. dr. A. Staniukynas apsisprendė palikti Lietuvą ir 1904 išvyko į JAV.

Paskirtas Mt. Carmel lietuvių parapijos klebonu, jis nesiribojo tik parapiniais rūpesčiais, bet ėmėsi plataus baro katalikų kultūriniame gyvenime. Besisteigiančioms mokykloms stigo mokytojų - seselių. Jau buvo kilusi mintis steigti lietuvių seserų vienuoliją, bet vis neatsirado, kas atsidėtų tai minčiai įkūnyti. Kun. dr. A. Staniukynas sutiko ir šiam reikalui taip atsidėjo, kad vėliau atsisakė ir nuo Mt. Carmel parapijos, visą laiką skirdamas seserų kazimie-riečių globai. Jis išgavo leidimą joms įsteigti, priglaudė savo parapijoj pirmą jų vienuolyną, o paskui sutelkė aukų jų įkurdinimui Čikagoj.

Taip pat jis suorganizavo Kunigų Vienybę (1909) ir jai eilę metų pirmininkavo. Be lietuviškųjų mokyklų rėmimo, Kunigų Vienybė tuoj pat ėmėsi katalikų laikraščio įsteigimo. Tai ir buvo "Draugas", pradėtas leisti Wilkes-Barre, Pa., 1909, kurį kun. dr. A. Staniukynas po trejų metų perkėlė į Čikagą ir patalpino savo naujai pastatytoj kapelionijoj. Ten pat jis priglaudė ir pirmuosius į JAV atvykusius marijonus. Be viso šio organizacinio darbo, kun. dr. A. Staniukynas gausiai pasireiškė ir spaudoj, ne tik straipsniais, bet ir atskiromis pedagoginėmis ir religinėmis knygomis. Mirė džiova 1918, sulaukęs tik 53 metų amžiaus.

"Turėjome ir turime daug žymių veikėjų, kurie švystelėjo vienu ar kitu metu, bet tokių, kuris Dievui ir Tėvynei pašvęstų visas jėgas, sveikatą, turtą ir visą gyvenimą, buvo tik vienas kunigas Antanas Staniukynas. Amerikos lietuvių istorijoje jis yra didi, šventa, epochinė asmenybė" (p. 189). Taip autorius savo knygos paskutiniame puslapyje apibūdina kun. dr. A. Staniukyną. Nesusipažinus su jo asmeniu ir darbais, šie žodžiai gali nuskambėti mūsų žurnalistuose įprastu retoriniu perdėjimu. Iš tiesų tai ne žurnalisto lengvai mesta panegirika, o istoriko prieita apibendrinamoji išvada.

Tai pavyzdinė monografija daugeliu atžvilgių. Kun. dr. A. Sta-niukyno veiklą ji nupiešia plačiame istoriniame fone tuo būdu, kad turime ne tik vieno asmens biografiją, bet ir nemaža dalimi Amerikos lietuvių kultūrinio gyvenimo istoriją. Įsakmiai tai pabrėžiame, nes prieš 50 metų mirusio žmogaus biografija nevienam gali atrodyti nuobodžiu reikalu. Knyga verta visų dėmesio, nes ir vėliau į šį kraštą atvykusieji turime sava priimti ir tą lietuviškosios išeivijos praeitį, kurią kūrė mūsų pirma takai.

Dr. A. Kučas atkūrė kun. dr. A. Staniukyną ir jo laiką su mokslininko istoriko kruopštumu. Už kiekvieno puslapio slypi daug "virtuvinio" vargo, bet jis mokėtas taip paslėpti, kad knyga skaitosi taip lengvai ir įdomiai, kaip atsiminimai ar beletristika. Viskas dokumentuojama, kaip privalu, tačiau nepaskęstama išnašose, o sugebama visą šaltininę medžiagą tiesiog į patį tekstą įglausti. Nors visur kuriamas ir platesnis fonas, tačiau išvengiama digresinio blaškymosi. Kun. dr. A. Staniukyno asmuo iškeliamas ne iš šalies (susikviestų liudininkų ar paties autoriaus) teikiamomis pagyromis, o pačių jo darbų pasakojimu. Dr. A. Kučo sakinys yra paprastas, bet pagaulus — gero pasakotojo privalumas. Pasakotojo talentas yra aplamai pravartus istorikui, o ypač biografinės istorijos žanre.
Užvertus knygą, daug minčių kyla nuo praeities grįžtant dabartin. Prisimena iš spaudos žinutė, kad Mt. Carmel lietuvių parapijon paskirtas jau nebe lietuvis kunigas. Skaudžiai kyla ir klausimas, ar ir lietuvių kunigų daugeliui nėra svetima pasidarę, kas buvo sava Kunigų Vienybės kūrėjui kun. dr. A. Staniukynui. Toks pat klausimas kyla ir dėl jo kurtųjų bei globotųjų seserų kazimieriečių.

Knygoj pasakojama, kad dar gyvam jų steigėjui viename pasikalbėjime teko pastebėti didžiumos jų abejingumą lietuvybei. Po šio pasikalbėjimo jos išgirdusios kapelionijoj garsų raudojimą ir radusios savo kapelioną užsikniaubusį prie stalo ir balsu kartojantį: "Ar tai tam, ar tai tam aš pašvenčiau visą savo gyvenimą?" (p. 179). Turėjo jo šis klausimas aidėti ir pereitais metais, kai buvo švenčiama seserų kazimieriečių 60 metų įsisteigimo sukaktis. Turėtų šis klausimas aidėti ir šių metų gruodžio mėnesį, kai bus minima jų steigėjo 50 mirties sukaktis. Bet ar aidės? ...

Autorius pratartyje nurodo, kad knygai parašyti buvo pakviestas buvusios Šv. Kazimiero seserų ge-neralės vyresniosios Motinos M. Teofilės. Knygą autorius baigė parašyti 1960. Teko girdėti, kad, "naujiems vėjams" papūtus, nebebuvo domimasi knygos išleidimu. Tik LKM Akademija, sulaukusi prel. L. Mendelio paramos, ją išleido kaip serijos "Negęstantieji žiburiai" leidinį. Gal LKM Akademijai labiau tiktų pirmiausia rūpintis mokslo "negęstančiais žiburiais", bet minėtose aplinkybėse netenka priekaištauti, priešingai, galima tik pagirti, kad išleido ir visuomeninio   apaštalo   biografiją.

Privalu šią knygą nuolankiai perstudijuoti visiems kun. dr. A. Staniukyno konfratrams (tiek čia gimusiems, tiek iš Lietuvos atvykusiems) ir lietuviškųjų vienuolijų seselėms, žinoma, pirmiausia, kazimierietėms. Knyga rekomenduotina ir pasauliečiams, tiek kaip lietuviškosios išeivijos Amerikoje Istorinė studija, tiek kaip skaidraus idealizmo gyvenimo kasdienybėje istorija. Kai daug kur imamasi idealizmą jaukti su hedonizmu, pravartu nuo šios dienos triukšmingų "žvaigždžių" nukreipti žvilgsnį į "negęstančius žiburius".

3. Vytautas Endziulaitis

VYTAUTAS ENDZIULAITIS. Redagavo P. Maldeikis, išleido M. Gylienė, S. Treigienė ir J. Maldei-kienė (V. Endziulaičio seserys). Čikaga, 1965. 106 psl.

Tai panašaus pobūdžio leidinys, kaip anksčiau aptartoji M. Jankaus monografija. Iš dalies ją sudaro perspausdinti straipsniai, iš dalies —naujai parašyti atsiminimai. Tik P. Maldeikis savo uždavinį suprato ir išsprendė daug paprasčiau, negu Pr. Alšėnas M. Jankaus atveju. Užuot autoriškai durs-tęs knygą iš straipsnių ir atsiminimų, P. Maldeikis kukliai liko šios monografijos redaktoriumi: pats pradžioj pateikė V. Endziulaičio biografinius bruožus, o toliau leido kitiems piešti V. Endziulaičio asmens ir veiklos įvairius atžvilgius. Kai nėra pretenzijos į vientisą monografiją, tai savaime dėl jos nekyla ir tų klausimų, kurių kėlė Pr. Alšėno parengtoji M. Jankaus monografija.

Iš ankstesnių straipsnių (Ateityje 1919 ir Krikščionyje Demokrate 1927) perspausdinti M. Am-braziejutės, L. Bistro, Pr. Dovydaičio, M. M., P. Radzevičiaus, S. Riau-kos ir G. Taučiaus (M. Krupavičiaus) straipsniai. Specialiai šiai knygai atsiminimų parašė pik. K. Ališauskas, M. Galdikienė, dr. D. Jasaitis, prel. M. Krupavičius, M. Matulionis ir B. Žukauskas. Žinoma, tiek daugeliui autorių rašant apie tą patį žmogų, visiškai išvengti kartojimosi buvo sunku. Greičiau reikia nustebti, kad vis dėlto jo tiek maža pasitaiko. Nėra ir nesutikimo tarp atskirų atsiminimų — vieni autoriai kitus tik papildo. Visi atsiminimai išrikiuoti taip, kad nesisukama rate, o vis žengiama pirmyn, lyg knyga būtų vieno autoriaus rašyta. Taigi, redaktorius pasiimtą uždavinį atliko kaip reikiant.
Plačiajai visuomenei Vytauto Endziulaičio vardas daug ko nesako. Tačiau vyresniajai ateitininkų kartai jis yra neužmirštamas, kaip liudija ir ši memuarinio pobūdžio monografija. Nėra ko daug dėl to stebėtis — tas žmogus mirė pačioj jaunystėj — vos 25 metų amžiaus sulaukęs! Bet jau buvo jis tiek savęs parodęs, kad prel. M. Krupavičius  savo  įvadinį  žodį  apie  jį rašo tokia antrašte: Meteoru švystelėjo epochinis žmogus.

Enciklopedinė V. Endziulaičio biografija paprasta: gimė 1893, Marijampolės gimnaziją baigė 1912, gamtos mokslus studijavo Maskvos universitete ir reiškėsi kaip katalikų visuomenės veikėjas. Tačiau per savo trumpą gyvenimą jis taip sužėrėjo, kad J. Matulionis savo atsiminimus ir baigia klausimu: jei nebūtų taip anksti miręs, kuo būtų iškilęs — seimo nariu, ministru eta?

žinoma, tokie klausimai yra neįmanomi atsakyti. Seimo narių ir ministrų nestokojome. Ne politinė ar kita karjera svarbu, o pats žmogus, kokį gyvenimo kelią bepasirinktų. Nėra abejonės, kad Vytautas Endziulaitis buvo iš retų žmonių. Iš visų apie jį atsiminimų man atrodo, kad Vytautas Endziulaitis savyje siejo ir Pr. Dovydaitį, ir M. Krupavičių.
Dovydaitiškas tiesos alkis vedė V. Endziulaitį į gamtos mokslus, bet ne juose užsidaryti, o iš jų žengti į filosofiją ir visą sukauptą žiniją vainikuoti Kristaus apreikštąja tiesa. Drauge jis degė socialinio teisingumo troškuliu, kurstomu ne noro kam nors atkeršyti, o pagelbėti prispaustiesiems.

Tai ir apsprendė jo gyvenimą. Iš pačių pradžių įsiliejęs į ateitininkus, buvo tarp jų pagrindinių vadų, nuolatinis paskaitininkas, "Ateities" bendradarbis ir redakcijos narys. Politiškai veikė krikščionyse demokratuose, ypač atsidėdamas darbininkijos organizavimui, šalia M. Krupavičiaus, didelis yra ir V. Endziulaičio nuopelnas, kad Lietuvos krikščionyse demokratuose lėmė kairysis sparnas, nesibaiminęs socialinės pažangos, o ją padėjęs savo programos pagrindan.

V. Endziulaičio idealizmas buvo tiek pat skaidrus, kiek paprastas. Pora liudijimų iš atsiminimų. Eidamas su drauge studente, V. Endziulaitis pastebi krepšiais nešiną senutę, pagaili jos ir, palikęs draugę studentę, pasisiūlo senutei panešti krepšius ligi kaimo už trijų kilometrų. "Nejaugi jam ta senė brangesnė už mane, maniau sau. Paliko vidury laukų ir nuėjo sau. Ir pykau, ir stebėjausi, ir suprasti negalėjau" (M. Ambraziejutės atsiminimai, p. 29). Ir tokių V. Endziulaičio "netaktų" buvo ne tas vienas — jie buvo jam įprasti.

Antras liudijimas. Kai 1918 pradžioj jis grįžo Lietuvon ir prasidėjo nepriklausomos Lietuvos kūrimas, jam buvo pasiūlyta ir gimnazijos direktoriaus vieta, ir įeiti nariu Valstybės tarybon, ir viceministru pasidaryti. Bet jis pasirinko tik mažą tarnybėlę Šv. Kazimiero draugijoj, kad turėtų laiko savo visuomeniniam darbui, pirmiausia darbininkų tarpe. Jis atgaivino Šv. Juozapo darbininkų draugiją ir padėjo pagrindą jau vėlėliau įsisteigusiai Darbo federacijai. Jis buvo ir Lietuvos katalikų I kongreso 1918 organizatorius, vienas iš Katalikų veikimo centro steigėjų.

Neveltui Pr. Dovydaitis nekrologe rašė: "Apie a. a. Vytautą ateitininką neturiu ką ilgai kalbėti. Tai buvo uoliausias ir kilniausias "Ateities" idealų skelbėjas ir įgyvendintojas" (p. 33).

Vytautas Endziulaitis lieka negęstantis žiburys ir šio meto katalikiškajam jaunimui. Todėl buvo pravartu jį iš naujo priminti atskira knyga. Gaila tik, kad neparodė jai didesnio dėmesio nė tie, kuriems pirmiausia reikėjo šia knyga dėkingai susidomėti. Berods, "Ateitis" iš viso nepastebėjo šios V. Endziulaičio monografijos. O būtų pravartu nevieną puslapį iš jos perteikti ir šiame ateitininkų žurnale. Nevėlu tai ir dabar padaryti. Yra ir proga: šiemet rudenį sukaks 50 metų nuo Vytauto Endziulaičio mirties. Paminint šią sukaktį, reikia ir jam skirta knyga plačiau susidomėti.    R.K.S