Renku sudaužytą mozaiką - Eilėraščiai |
Parašė Julija Švabaitė |
JAUNAS KŪDIKIO DIEVAS Jaunas kūdikio Dievas Numirė, vos užgimęs, Nutilo neprakalbėjęs Balto balandžio kalba. Trapią vaikučio sielą, Permatomą kaip stiklas, Apėmė liūdesys, Ar už dangaus, Už mėlyno, Nieko daugiau nebėra? Kristalinės Meškučio akys, Vandeninis mėnulio diskas, Mėlyna ryto rasa . . .- Miegok, Pailsęs meškuti, Miegok, Tavo kreivom kojytėm Bėga, Bėga ir klumpa Siela mano vaikučio. MANO VAIKAI ŽAIDŽIA Mano vaikai šiandien žaidžia Liūdesiu kaip žaislu. Mano mažieji žaidžia Gyvenimu kaip žaislu. Eina bedugnėm iškėlę Nemirtingumo saulę, Neužspausto Laikrodžio riksmą. JUOKIASI JAUNAS MĖNULIS Mėlynai išdažytame požemy Nėra kalėjimo sielai. Nėra laisvės laisvėje, Nėra nepažinimo. Egzaminų neišlaikė Tėvas ir motina. Juokiasi jaunas mėnulis Iš baisiai juokingo laiko. PIRMAS PAŽINIMAS Požemiuose užaugę plaukai Niekados nešukuojami Vėjo nei vandens šukų, Nematę, kaip užgimsta Ir kaip nusirpsta Vyšnios, Kaip užtrokšta petražolių Nekaltumas. Ant balto stalo Dar baltesnės rankos Liečia jauną išblyškusį veidą Požemiuose ištįsę rankos Nemoka nuskinti gėlės. Bičių karšti liežuviai Išdžiūvusioj rasoj, Pirmas gurkšnis, Pirmas Pasaulio pažinimas. DUONOS IR ŽAIDIMŲ Tėvas ir motina ieško Tau duonos Ir žaidimų. Baltai išskalbtą saulę Išsinešė lapkritis. Ar tau užteko tėvo, Ar tau užteko motinos, Ar tau užteko, vaikuti, Septynių metų džiaugsmo? BAIMĖ Baimė yra tikrasis Mano vaiko tėvas Ir motina, Mirštančių rožių vežimai Ir minkštos akys mirties. Vaikiško tavo veido Renku sudaužytą Mozaiką. Skausmas ištempė laiką Tartum strėlę Nakties. |