ADOMAS GALDIKAS Spausdinti
Parašė ADOMAS GALDIKAS   
"Aidų" redaktorius kreipėsi j dail. A. Galdiką jo 75 m. sukakties proga pasisakyti šiais klausimais: kaip Jūsų vaikystėj Žemaitijos gilumoj išbudo dailininko pašaukimas? Kaip išėjote mokslus? Kokio poveikio patyrėte iš Petrapilio Štiglico meno mokyklos? Ką naujo atskleidė studijos Berlyne? Kiek domėjotės vokiečių ekspresionistais? Kiek darbų užgriuvo pradėjus organizuoti nepriklausomos Lietuvos dailės gyvenimą ? Darbas Meno kūrėjų d-joj, Meno mokykloj, liaudies meno rinkimas etc. Meno mokyklos profesoriai daugumoj (ryškiau išsiskyrus Vienožinskiui ir Šklėriui) laikėsi gana konservatyvaus realizmo. Jūs gi visa laiką buvote avangarde. Kokią darbo aplinką tai sudarė? Pasisakykite del Ars grupės, kur Jūs, vienintelis iš vyresniųjų atsistojote draugėn su jaunaisiais. Kuriuo keliu atėjote į abstraktinę tapybą? Kiek "įkvėpimo" Jums teikė lietuvių liaudies menas? Kaip žiūrite j meno tautiškumo klausimą? Ar abstraktinė tapyba gali savo būdu taip pat atspindėti tautinį individualumą, ar ji jau iš esmes yra "antitautiška" ? Kiek sekate ir kaip vertinate Lietuvos dailininkų dabartinę kūrybą? Kaip žvelgiate į išeivijos lietuvių dailės gyvenimą?
Kelias į mokslą

Gimiau Giršitių vienkiemy 1893 metais spalio 18 d. Tai buvo vienas iš didžiųjų ūkių Kretingos aps., apsuptas girios su milžinais ąžuolais, beržynais, ošiančiais epušrotais ir eglėmis. Ūkio žemėje  stovėjo  keletas  kryžiastulpių   su Aprūpintojėliu, Apvaizda, Dzidorėliu, Jurgeliu, kieme — aukštas kryžius su dviem kryžmomis ir "Dievo mūka", o prie kelio — didoka balta koplytėlė su tėvo tapyta Madona. Kambariuose kabojo daug šventųjų spalvotų paveikslų ir spalvotas bareljefas — Kristaus galva. Svečių kambary kabojo didelė "Dievo mūka" ir Semiradskio dvi didelės spalvotos reprodukcijos. Dėdės vyskupo P. Karevičiaus kambary buvo mano labai mėgiamos permatomos užuolaidos su spalvotais reginiais iš Šveicarijos. Klėty, vadinamame "špi-kiery", stovėjo mamytės didelės dažytos ir ornamentuotos skrynios — spalvota liaudies tapyba. Tai visa sudarė mano vaikystės muziejų.

Žiemos vakarais klausiausi auklių ir senelių elgetų pasakų, verpėjų dainų. Pavasarį žydėjo trys sodai. Penkios samdinių poros dainavo: mišką valančios moterys traukdavo pirmą posmą, o vyrai ardami dirvas atsakydavo antrą posmą. Vasarą šienapiūtė su kelių dešimčių piovėjų bei grėbėjų dainomis, rugiapiūtė su pabaigtuvėmis, žaidimais ir šokiais; rudenį bulvių kasėjos ir linų rovėjos vėl su daina ir savo apeigomis — abongomis, — tai buvo mano koncertai. Mamytė be susijaudinimo ašarų negalėjo klausyti muzikos ir dainų. Mėgo poeziją ir pati bandė rašyti. Skaitydavo žurnalą "Chmio-tek". Tėvas jaunystėje buvo geras smuikininkas. Kuršo bajorai atsiųsdavo "karietas" į jo tėviškę — Večių kaimą Lenkimų valsčiuj, parvežti jį smuikuoti jų baliuose. Pats šiek tiek tapė, o jo brolis, išstojęs iš kunigų seminarijos, gerai tapė.

Trejų metų pradėjau tapyti. Mano "studija" buvo gilus griovys, o dažus gamino keturi kaminai. Prieš Velykas iškrėsdavo iš kaminų suodžius ir aš juos susinešdavau į savo "studiją". Kitas spalvas — anilinus nukniaukdavau iš mamytės laboratorijos — spintos; juos naudodavo gijoms ir milui dažyti. Vėliau papildžiau savo "paletę" geltonu imbieru ir spalvotais dvi-galiais pieštukais. Už drabužių ir veido išsiterlio-jimą dažnai bausdavo, bet tas neatbaidė nuo tapybos, kaip vėliau neatbaidė ir dėdės vysk. P. Karevičiaus pasakojimai apie sunkią medžiaginę menininkų padėtį. Gavęs iš jo griežtą laišką, kuriame reikalavo baigti realinę gimnaziją ir stoti į inžinierių institutą, nusiminęs nuėjau į mišką ir po mėgiamu beržu gailiai verkiau. Staiga prieš save pamačiau miestietiškus batus; pakėlęs galvą išvydau giminaitį Gurauską, kuris Petrapilio universitete turėjo tarnybą su valdišku butu. Sužinojęs mano liūdesio priežastį, pakvietė kartu vykti į Petrapilį ir apsigyventi pas jį. Anksčiau buvau sutikęs barono Štiglico meno mokyklos studentą, kuris mane prikalbinėjo stoti į tą mokyklą, nes esanti labai aukšto lygio, daug stipendijų, iš kurių galima gerai pragyventi, o gabesnius siunčia penkiems metams į užsienį, duodami 5.000 rublių kasmet.

Nuvykęs į Petrapilį, padaviau prašymą ir sužinojau, kad yra per šimtą stojančių, o vietų tik keturios. Prie mokyklos buvo vakariniai kursai, iš kurių pirmiausia priimdavo. Į egzaminus vykau tramvajum. Paprašiau konduktorių man pasakyti, kur išlipti. Pažadėjo, bet po valandos su viršum važiavimo pamačiau, kad vėl esu toj pat vietoje, kur įsėdau; konduktorius pamiršo pasakyti. Iki mokyklos buvo apie 4 kilometrai; bėgau kiek įstengiau, vis tiek pavėlavau apie porą valandų. Įėjau į egzaminų salę ir nusiminiau — pamačiau šimtinę minią: vieni su barzdom ir ilgom kudlom, kiti vieton kaklaraiščių kaspinus pasirišę... Sėdęs kampely, su įnirtimu piešiau, bet spėjau tik kontūrus nupiešti. Barzdylos, kurie jau kelintą kartą laikė egzaminus, tik šaipėsi iš manęs. Toliau sekė kiti egzaminai: perspektyvinė geometrija, šešėlių teorija; apie tuos dalykus ir supratimo neturėjau. Keista savijauta ir drebančia ranka vadžiojau linijas, o profesorius pamatęs sušuko: "Gerai, tik sujunkite susikirtimo tašką". Pats nežinau, kaip sujungiau. Jis pačiupo mano darbą ir išėjo. Po savaitės iškabino priimtųjų keturias pavardes; antroje vietoje buvo mano pavardė. Netikėjau savo akimis. Nuvykau pas dėdę, kuris tuo laiku klebonavo Petrapilio katedroj. Jis mane sutiko tardamas: "Na, žinoma, neišlaikei, teks eiti inžinerijos mokytis". Sužinojęs, kad išlaikiau, pasakė: "Matyt, tokia Dievo valia", ir mes susitaikėme. Prie mokyklos buvo puikus muziejus ir didžiulė biblioteka. Dauguma profesorių — iš Dailės akademijos. Su profesoriais turėjau daug nesusipratimų. Pamenu, žymus prof. Savinskis pusvalandį koregavo mano piešinį. Pamanęs, kad jis pasišalino, paėmiau skudurą ir visą jo korektūrą nutryniau. Po to jis daugiau manęs nekoregavo. Panašių nuotykių turėjau ir daugiau.

Mokykla buvau nepatenkintas. Jos programa buvo perkrauta bendro lavinimosi ir specialių dalykų pamokomis, kaip braižyba, orderių, stilių, šablonų kopijavimu ir taikomojo meno kompozicijomis. Vakarais lankydavau Dailės akademijos, o sekmadieniais privačią tapybos studiją.
Darbas Lietuvoje

Gavau diplomą, ir prasidėjo mano vargai. Didele rizika išsisukau nuo tarnybos kariuomenėje. Tuoj prasidėjo žiaurusis bolševikų perversmas. Teko išgyventi daugybę pavojų. Vedžiau ir mokytojavau "Žiburio" mergaičių gimnazijoj Tambove. Tai gimnazijai evakuoti į Lietuvą iškovojau sanitarinius vagonus su virtuve ir maistu. 1918 m. vasarą atsidūriau Kaune, kur buvau pakviestas dėstyti paišybą "Saulės" mokytojų seminarijoj ir "Saulės" gimnazijoj. Po keleto mėnesių į Kauną atvyko J. Vienožinskis ir mano geras draugas iš Petrapilio P. Galaunė. Mes žinojome, kad naujai besikurianti valstybė nepajėgs skirti lėšų meno mokyklai steigti ir nutarėme organizuoti paišybos kursus, nes gimnazijoms buvo reikalingi paišybos mokytojai.

1919 m. buvau finansų ministerijos nusiųstas su dail. A. Žmuidzinavičiumi į Stockholmą. Ten pagaminau pinigų projektus, kurie vadinosi muštiniai, bet spausdinti su švedais nesusitarėme.

1923 m. komandiravo mane į Berlyną supirkti meno mokyklai knygas, grafikos kolekcijas ir grafikos studijai presus — mašinas, o taip pat susipažinti su litografijos technika. Be tų pareigų, tuoj įstojau į tapybos studiją ir uoliai lankiau muziejus ir galerijas. Ryte rijau tą meno lobyną, bet vokiško ekspresionizmo nevirškinau. Sugrįžus į Kauną, reikėjo pasinerti į visokias pareigas, ir asmeninei kūrybai telikdavo šventadieniai, vėlyvi vakarai ir trijų mėnesių atostogos. Daugiausia energijos eikvojo grafikos studijos vedimas. Neturėjome muzieji-

A. GALDIKAS   Lietuviškas peizažas
 
nių grafikos rinkiniu nei grafikos parodų, — tik tą, ką surinkau Vokietijoj istorinėj vystymosi raidoj be modernaus laikotarpio. Mokiniai ateidavo iš provincijos gimnazijų, juos per 2 - 2V2 metų reikėjo supažindinti su litografijos, oforto, ksilografijos medyje ir linoleume technikomis ir stengtis individualiai išryškinti kiekvieno gabumus. Pedagogų sąstatas buvo tikras "Babelio bokštas" — susirinkę iš viso pasaulio kraštų; jų tarpe buvo labai atsilikusių nuo meno mokyklos paskirties. Pažangieji buvo gana aukštos kultūros, kaip K. Šklėrius ir J. Vienožinskis, kuris tačiau neįstengė suprasti paskutinių laikų meno raidos. Atsimenu, Paryžiuj pirmaujančių prancūzų dailininkų parodoj aš buvau sužavėtas H. Matisse'o tapyba, o Vienožinskis pasipiktino, kad tokią absurdišką tapybą galiu vertinti. Bet nepaisant to, Meno mokykla progresavo.

Vėliau iškilus intrigoms, panorėta panaikinti meno mokyklos autonomiją, kurią gauti kainavo man daug nervų. Aš pirmas tam pasipriešinau, pritarė keli pedagogai, tarp jų I. Šlapelis ir mokiniai. Kįlo maištas. Ministerija uždarė mokyklą. Per užpakalines duris pakvietė I. Šlapelį. Jis sutiko su "reforma" ir buvo paskirtas direktoriumi, priklausančiu nuo nieko mene nenusimanančių valdininkų. J. Vienožinskį ir mane atleido iš pareigų. Keli mokiniai, kurie buvodavo mano namuose ir buvo pavaišinami, apskundė mane ministeriui, kad aš juos girdau ir agituoju prieš valdžią. Policija įsakė man per 24 vai. išvykti iš Kauno.

Buvo ir daugiau susidūrimų su "valdžiomis". Rusams užėmus Lietuvą, bepaišant prie Naglio kalno Palangoj, buvau suimtas tų pačių patrulių, kurie leido man paišyti. Bet kariškis, kuriam papasakojau, kad 1938 m. buvau Vokso garbės svečias Maskvoj, mane užtarė, ir ištardžius buvau paleistas. Bolševikams įsigalėjus Lietuvoj, mane išbraukė iš Dailininkų sąjungos, tai reiškė, kad likau be teisės gauti bet kokį darbą. O kada Lietuvą okupavo vokiečiai, 13 mokinių parašė skundą Gestapui, kad aš bolševikas. Tik dėka tarėjo Germanto, kuris sulaikė skundą, išvengiau mirties.

A. GALDIKAS   Prie Plateliu ežero

Meno kritikos lygis buvo gana žemas: juo menkesnis kūrėjas, juo tuometinės spaudos buvo aukščiau vertinamas. A. Jakštas mane bardavo: "Sūnau palaidūne, sugrįžk į tiesos kelią". Tai gerokai atsiliepdavo į Meno mokyklos bręstantį jaunimą. P. Galaunė taisė šią padėtį spaudoj. Mudu tarėmės, kas daryti. Priėjome išvados, kad reikia palaukti, kol baigs mokslą keli gabesni mokiniai ir įkurti naują meno organizaciją, kuri vėliau buvo pavadinta "Ars". Man sugrįžus iš Paryžiaus po sėkmingos meno parodos 1931 m., pasisekė su P. Galaunės pagalba gauti dvi sales laikinoj Čiurlionies galerijoj. "Arso" grupė padvelkė kūrybiniu šviežumu.

Liaudies meno rinkimą pradėjau labai anksti. Dar pradžios mokykloj besimokydamas, suradęs ką nors įdomaus, tempdavau į "bobutės kraitį", atseit, ant aukšto. Susipažinau Petrapily su prof. E. Volteriu, kuris išprašė dalį to rinkinio rusų etnografiniam muziejui. Tik vėliau rinkimu susirūpino Dailės draugija su dr. J. Basanavičiumi, tad pradėjau gabenti į Vilnių. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, rinkau liaudies meno dalykus Kultūros muziejui, kaip to muziejaus komisijos narys.

Rinkimo metu   turėjau   nemaža  nuotykių.
Kartą važiuodamas pro Prialgavos kaimą, pamačiau ganykloje gana aukštai prikaltą puikią statulėlę. Prišliaužiau ir pradėjau atkalti su akmeniu nuo pritvirtinimo. Tik staiga pamačiau iš už krūmų prie manęs bėgančius su pakeltais dalgiais rugių piovėjus. Jei ne dviratis, tai tikriausiai būtų suskaitę mano šonkaulius. Kultūros muziejui ne kasmet pasisekdavo gauti pakankamai lėšų rinkimui. Apsikrovęs kitais darbais, pasamdžiau savo lėšomis rinkėjus ir per pora metų turėjau savo rinkiny kelis šimtus statulėlių ir apie šimtą liaudies raižinių. Iš mano rinkinio P. Galaunė daug panaudojo šiemet išleistame lietuvių liaudies meno albume "Grafika, tapyba". Švietimo ministerijai neturint lėšų, aš nupirkau kunigaikščio Oginskio skulptūrų rinkini, kuris jau buvo paruoštas siųsti į Lenkiją. Berlyne surinkau brangių persų miniatiūrų ir knygų - originalų su miniatiūromis. Be to, rinkau ir rusų ikonas.

Meno kūrėjų draugijoj aktyviai nedalyvavau, nes joj dažnai ėjo ginčai ir buvo siūlomi nerealūs sumanymai, kuriems įgyvendinti valstybė negalėjo skirti lėšų. Man teko ieškoti kitų kelių. Tuo laiku, kai ėjo meno įstaigų kūrimas, žmona buvo seimo atstovė. Tad ji pagelbėjo pravesti tų įstaigų įstatymus menininkų norimu turiniu, o paruoštus nerealius projektus net naujai perredaguoti, kaip pvz. valstybinės operos įstatymą.

Darbas teatre suėdė man daug laiko ir nervų. Dirbti reikėjo, nes tokiems veikalams, kaip "Šarūnas", opera "Gražina", baletas "Jūratė ir Kastytis" dekoracijų ir kostiumų pavyzdžių nebuvo: juos reikėjo sukurti. Projektavimo nepakako; reikėjo prižiūrėti ir jų įvykdymą. Dekoracijų padariau per 20 veikalų, o kostiumų apie 1000. Ne visus projektus teatro dir. A. Oleka-Žilinskas panaudojo, nes kai kurių veikalų ne-bepastatė. Teatre pradėjau dirbti su A. Sutkumi "Verpėjos po kryžiumi" pastatyme; su K. Glinskiu — Maironio "Vytautas kalėjime", su B. Dauguviečiu, su Andrium ir Petru Olekais "Verterio" ir "Lakmės" pastatymuose, su Dvarionaite "Pajacuose" ir kt.

Iš tų pastatymų pamenu šį nuotykį. Per "Šarūno" premjerą sėdėjau su P. Galaune, o šalimai jo sėdėjo prof. S. Kolupaila. Po pirmo akto nuėjau sekančios scenos tvarkyti. Sugrįžus Galaunė šypsodamas mane supažindina su prof. S. Kolupaila ir nusisukęs susijuokė. Per pertrauką jis plyšo juokais man pasakodamas, kad man nuėjus į užkulisį profesorius pasakęs: "Jei pažinčiau tą Galdiką, tai jam žandus išdaužyčiau už tokias dekoracijas". O už tas dekoracijas 1937 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje man paskyrė aukso medalį.

Teko dalyvauti įvairiose komisijose, ekspertu - grafologu teisme. Taip pat daug laiko su-gaišdavau ieškodamas savo studijos mokiniams užsakymų, kad turėtų iš ko gyventi.

Nepriklausomoj Lietuvoj kelių pasišventėlių dėka buvo daug nuveikta meno — kultūros srity. Tik nepajėgėm pravesti Kultūros fondo, kurį turėjo latviai ir estai. Jis padėjo menininkams bei kultūrininkams dirbti savo profesijoj, o Lietuvoj nė vienas dailininkas, muzikas ar rašytojas tokios galimybės neturėjo. Valstybė žlugo. Materialinės vertybės išnyko, liko tik tos kultūrinės — dvasinės vertybės, kurios dabar palaiko tautinę dvasią.

Prieš antrą kartą užimant Lietuvą rusams, 1944 m. buvau priverstas palikti tėvynę dėl vieno buvusio mokinio šantažo. Neįstengęs per intrigas užimti mano vietos meno mokykloje, jis sugalvojo per savo dėdę mano vardu rašyti švietimo ministrui skundą, kad meno mokykloj yra keli komunistai. Ministerija gerai žinojo apie tai iš saugumo ir Įmetė tą skundą į stalčių. Pirmą kartą okupavus Lietuvą rusams, komunistai, radę tą raštą, nuteisė mane likviduoti ir vienas iš draugiškų man komunistų patarė kuogreičiausiai bėgti iš Lietuvos. Nuėjęs pas P. Galaunę atsisveikinti, išgirdau per radiją Molotovą skelbiant, kad Vokietija jau pradėjo karą. Komunistai galvotrūkčiais bėgo iš Lietuvos ir taip aš palikau gyvas.
Vokietijoje

Palikęs tėvynę, atsidūriau Berlyne. Ten važinėjau į Potsdamo ir Nikola-See apylinkes piešti Lietuvą primenančius vaizdus. Po pusmečio persikėliau į Stadę už Hamburgo. Tai senas miestas, kurio apylinkėj gražios ūkininkų sodybos, apsuptos žydinčiais sodais ir kanalais. Ten vėl pasinėriau į savo numylėtą darbą. Dirbau mažo formato etiudus iš gamtos, nes geresnių priemonių neturėjau.

Persikėlus gyventi į netolimą Buxtehude, vieną vakarą atvažiavo dail. V. K. Jonynas su V. Dovydaičiu prašyti, kad padėčiau steigti Frei-burge meno mokyklą. Aš pasižadėjau ten dirbti metus, o jis — atsiųsti priemones pervažiuoti į Freiburgą. Kitą dieną atvyko kan. J. Končius ir pasiūlė tuoj vykti į Paryžių, kur bus duota studija ir kitos darbo sąlygos. Aš dėkodamas apgailestavau, kad daviau savo pažadą V. K. Jonynui ir negaliu jo laužyti. Kanauninkas labai nustebo, kad atsisakiau nuo jo tokio puikaus pasiūlymo. V. K. Jonyno duotas terminas perkraus-tymui praėjo, o tuo tarpu pabėgėlių stovykla, kuriai aš su žmona priklausėme, buvo likviduota. Mes atsidūrėme gatvėj. Pamatęs mūsų padėtį, buvęs UNRRA tarnautojas, danų pastorius, nugabeno mus į Bonnos lenkų lagerį, kur sutiko mus savaitei priglausti. Per tą laiką rašiau Jonynui laiškus, siunčiau telegramas, bet negavau jokio atsakymo. Praėjus terminui, mus išmetė į koridorių ir nutraukė tiekti maistą. Tada mus ėmė gelbėti lietuviai studentai, nutraukdami nuo savo maisto davinio. Po mėnesio atvažiavo V. Dovydaitis. Pirmieji žodžiai, kuriuos jis tarė: "Na, profesoriau, puikiai elgiasi su Jumis buvęs Jūsų mokinys; aš perskaitęs Jūsų laišką susigraudinau ir atvažiavau sava mašina Jūsų gelbėti". Tie išgyvenimai lagery greit parodė pasekmes. Vieną šventadienį parėjus man pietų, įėjo buto šeimininkas ir pasakė: "Buvo lietuvis kunigas ir prašė Jums pasakyti, kad Jūsų žmona mirė bažnyčioj ir ją nugabeno į lavoninę." Po 8 valandų ieškojimo suradau ją jau atsigavusią.

Freiburge laisvalaikiu daug dirbau tapyboje. Ten susipažinau su prancūzų misijos karininku M. Jardot, kuris aukštai vertino mano kūrybą ir daug mano darbų išplatino tarp prancūzų. Praėjus metams paprašiau V. K. Jonyno, kad gautų žadėtą gen. R. Schmittleino rekomendaciją mano vizai į Paryžių. Tačiau vieton rekomendacijos Jonynas parvežė padėkos laišką už mano paveikslą, kurį jis padovanojo generolo žmonai. Freiburgo Augustiner muziejuje suruoštoje mano kūrinių parodoj generolas Schmittlei-nas pats pasisiūlė padėti man gauti vizą. 1947 m. atvykau į Paryžių.

A. Galdikas    Pavasaris
Paryžiuje

Čia nors pragyvenimo sąlygos buvo sunkio:, bet visa siela pasinėriau į Luvro, Moderniojo meno, Trocadero, Rytų ir kt. muziejų meno pasaulį.

Atvykus į Paryžių, buvau sutaręs su viena galerija, kad už mėnesio suruoš mano parodą. Bet aš sunkiai susirgau ir terminą praleidau. Žmona, matydama mane nusiminusį, pasiteiravo, kuri galerija Paryžiuj geriausia. Sužinojusi, kad tai Durand - Ruelio galerija, ji prikalbėjo mane paimti papkę su darbais ir nuvykti į tą galeriją. Nors nesitikėjau, kad galėčiau ten suruošti parodą, išėjome tenai. Pasiteiravus apie galimybę parodai, direktorius atsakė, kad galerija esanti užimta trims metams, bet pamatęs papkę direktorius paprašė parodyti paveikslus. Juos peržiūrėjęs, tarė, kad galiu parodą ruošti, kada tik panorėsiu. Parodą atidaryti atskrido iš New Yorko pats savininkas. Jis buvo riūlęs parodą atidėti, nes tuo metu prancūzų finansinė padėtis buvo labai bloga. Parodą suruošti padėjo žymus meno kritikas Waldemar George, o J. Baltrušaitis parodos globėju pakvietė Paryžiaus meno direktorių M. Y. Bizardel. Vertėju man pasitarnavo dr. A. J. Greimas. Jis man išvertė spaudos prezidento sveikinimą Durand - Rueliui: "Šia paroda Jūs atidarėte langą pravėdinti Jūsų galerijai". Per savo nepatyrimą išvariau iš parodos gana žymų kritiką, kuris pasisiūlė pravesti parodos reklamą; atsikeršydamas jis parašė nepalankią recenziją. Bet nepaisant to, Paryžiaus spauda parodą įvertino labai gerai. Durand - Ruelis buvo susidomėjęs mano darbais ir atrinko 12 paveikslų į savo galeriją New Yorke. Bet užėjo darbininkų streikai, ir tik po 8 mėnesių paveikslai buvo pasiųsti. Per tą laiką Prancūzijos valdžia uždraudė išvežti žymiųjų dailininkų kūrinius, kuriais daugiausia prekiavo Durand - Ruelio galerija, ir ji turėjo New Yorke užsidaryti. Padaręs žygius išvykti į JAV, negalėjau sudaryti kontrakto su galerijomis ir tai apsunkino pragyvenimą. Dar prisidėjo žmonos liga, ir mano kūrybinė nuotaika smuko.
Amerikoje

Po penkių metų gavau vizą į JAV. Afi-devitą atsiuntė žmonos buvusi mokinė Sal. Juo-zelėnaitė - Šagamogienė iš Čikagos. 1952 m. IRO skyrius Paryžiuj jau buvo likviduotas, ir reikėjo išvykti savo lėšomis. Tų metų pavasarį atvyko į Paryžių dr. K. Valiūnas ir dr. J. Kazickas. Jie apsilankė pas mane ir nupirko keletą paveikslų. Tai įgalino mus apmokėti laivakortes, ir mes laimingai pasiekėme New Yorko krantus. Čia laikinai apsistojome pas žmonos giminaitį inž. J. Čepulį. Po kiek laiko P. Lapienė pakvietė mus į savo vasarnamį pailsėti po kelionės. Vėliau suradome butą ir pasilikome gyventi New Yorke. Čia reikėjo apsispręsti: ar eiti į fabriką dirbti, ar skursti ir kurti. Pasirinkau antrą kelią. Septynerius metus reikėjo gyventi šaltuose butuose. Bedirbant sustingdavo rankos. Po poros metų žmonai baigus vakarinę mokyklą, pasisekė gauti tarnybą. Pragyvenimas palengvėjo. Sunkiais laikais man daug padėjo T. L. Andrie-kus ir Greeno pranciškonų vienuolyno viršininkas T. J. Vaškys, pas kurį praleidau daug laiko ir su juo apvažinėjau Maino valstybę ir Meksiką. Tai toks mano gyvenimo kelias ir, tur būt, New Yorkas — paskutinė stotis.
Meno kūrybos temomis

Nė vienas dailininkas negimė atbaigtu kūrėju, suradusiu savo "aš". Įgimto gabumo reikia, bet dar daugiau — darbo ir darbui sąlygų. Apie savo sąlygas nepriklausomoj Lietuvoj jau kalbėjau. Geriausius metus ir energiją reikėjo paaukoti ne kūrybai.

Bręsti mene pradėjau Petrapily, nors Štigli-co mokykla buvo žiauriai akademinio tipo, bet parodos, muziejai, bibliotekos veikė kitaip. Pažinau praeities meną Ermitaže, o rusų modernųjį — parodose. Didžiausią įspūdį man darė ikonos. Su tokiu bagažu sugrįžau Lietuvon. 1919 m. gyvendamas Švedijoj, pamačiau daug Europos dailininkų kūrinių. Stockholme man labai patiko Skansenas ir Nordisk muziejus. Kopenhagoj gėrėjausi Van Goghu ir Cėzanne. Berlyne susipažinau su vokiečių ekspresionistais, kurie manęs netraukė dėl savo grubumo. Bet Etnografijos muziejus su savo stebuklingomis Rytų freskomis mane sužavėjo. Paryžiuj 1927 m. pamačiau tų laikų prancūzų meno kryptis.

1931 m. atvyko į Kauną dail. Mane Katz ir, pamatęs mano darbus, įkalbėjo ruošti parodą Paryžiuj. Nuvykęs ten parodžiau savo darbus meno kritikui Waldemar George. Jis juos labai gerai įvertino, davė rekomendaciją galerijai La France ir pats pasiūlė parašyti monografiją. Iš tos parodos Luxembourgo muziejus — Jeu de Paume įsigijo net du mano darbus. Kada nuėjau kviesti poetą Milašių į savo parodą, jis mane abejingai sutiko, bet atėjęs į parodą ir pamatęs darbus, su entuziazmu mane išbučiavo ir atsiprašė, kad nepakvietė prancūzų elito į parodą. Pasiaiškino tuo, kad į anksčiau buvusią vieno lietuvio dailininko parodą jis, nematęs darbų, pakvietė savo bičiulius ir turėjo nemalonumų.

Aš pyktelėjau ant Milašiaus, kad jis, užsakęs man didelio formato iliustracijas savo liaudies /pasakoms prancūzų kalba, jas atspausdino keturius kartus mažesnes, dėl to išdilo jų gro-tažo technika.

1937 m. pasaulinei parodai Paryžiuje Lietuvos užsienių reikalų ministerija užsakė man triptiką iš Lietuvos buities 8 m x 4 m dydžio. Tam darbui davė tik mėnesį laiko; nepaisant skuboto darbo, tarptautinė parodos jury komisija pripažino už jį Grand Prix, o už "Šarūno" dekoracijų maketą aukso medalį. 1938 m. turėjau sukurti New Yorko pasaulinei parodai "Vytauto triumfą" (6 m x 4 m). Po parodos tą paveikslą sukrovė su kitų dailininkų kūriniais Mariana-polio mokyklos sandėliuose, buvusiose arklidėse, ir jie gerokai apipuvo.

Užsakytojai nesiskaitė su laiku: iš menininkų reikalavo nepaprasto greitumo, pvz. "Spindulio" spaustuvė 1924 m. užsakė padaryti per mėnesį 30 iliustracijų V. Krėvės knygai "Dainavos šalies senų žmonių padavimai". Panašiai ir su operos "Gražinos" dekoracijomis: per dvi savaites — 6 scenas ir 80 kostiumų, o kostiumų istorijoje pavyzdžių nebuvo. Tik pinigų projektų konkursui buvo duota pakankamai laiko. Visus konkursus, išskyrus 509 litų, teko man laimėti. Buvau pasiųstas į Londoną prižiūrėti projektų įvykdymą.

Mano draugai Paulius Galaunė ir rašytojas J. Savickis maldaute maldavo pasitraukti iš Lietuvos, nes čia, sakė, žūsiu kaip dailininkas. Tačiau nuo užkrautų pareigų ir nuo mano numylėtos Lietuvos gamtos negalėjau atsiplėšti.

Netekęs savo darbų ir kolekcijų, vos atsidūręs svetur, visas pasinėriau į kūrybą. Kūriau daugiausia peizažus, kurie priminė tėvynę. Paryžiuj išgyvenau kažkokį lūžį. Tėvynės vaizdai pradėjo rodytis abstraktiški, kaip vaikystėje, kada dar nenešiojau akinių, nes iš prigimties esu trumparegis.


A. GALDIKAS   Peizažas

Mano būdas nepakelia "izmų", nes juos lydi dogmų varžtai. Man rodos, kada pasaulis, dėka utopiškų teorijų, reformuoja socialinį gyvenimą ir nori išauginti "naują žmogų", apsuptą molo ir apgaulės, žmonija pradėjo bėgti nuo tokios "tikrovės" ir ieškoti už jos nematomos, bet jaučiamos tikrovės. Tai ir apiireiškia abstraktiniame mene.

Prieš išvykdamas į JAV turėjau iš galerijų kvietimų dalyvauti parodose. Vieno švedų dailininko paroda buvo galerijoj Cruez. Įėjęs sušukau, kas čia per pamėgdžiojimas Čiurlionio. Priėjęs autorius paklausė, iš kur pažįstu Čiurlionį. Papasakojau, kiek teko dirbti, bekuriant jo vardo gr.leriją. O paklausus, iš kur jis pažinojo Čiurlionio kūrybą, atsakė, kad 6 mėnesius kasdien lankė Kaune tą galeriją. Galerijos savininkas sužinojęs, kad esu dailininkas, panorėjo pamatyti darbus. Aš jam atšoviau: "Esi komunistas, o dėl jų aš vykstu į JAV", ir išėjau į gatvę. Jis prisivijęs mane tvirtino, kad jis prancūzas patriotas. Aš sutikau parodyti. Atvykęs pas mane ir bežiūrėdamas mano darbus, jis pradėjo nervintis. Pamaniau, kad jam nepatinka, o štai ką pasakė: "Mes prancūzai turime didelių meistrų ir gero skonio dailininkų, bet tokių su giliai pajausta gamta, kaip Jūsų, mes turėjome tik Soutine". Pasakiau, kad Soutine pažinojau; jis buvo kilęs iš Lietuvos ir laikė save lietuviu. Galerijos savininkas siūlė susilaikyti nuo vykimo į JAV, žadėjo suruošti parodą, pakviesti finansininkus ir sakė, kad būsiu gerai materialiai aprūpintas. Bet jeigu JAV įsikiš į Korėjos karą, tai tas planas žus. Po kelių dienų karas buvo paskelbtas, ir aš išvykau į JAV. Atsisveikinant su W. George, jis įteikė man rekomendaciją dail. Floch, gyvenančiam New Yorke. Pasiėmęs keletą darbų, nuvykau su dailininke A. Merker pas tą dailininką. Perskaitęs laišką ir pažiūrėjęs darbus, susmuko kėdėje, suėmė rankomis galvą ir sušuko: "Ko Jūs čia atvykote, tokiems dailininkams čia grabas". Bet paskambino' į vieną galeriją, ir jos savininkas sutiko suruošti parodą. Vėliau tai galerijai buvo "iš aukšto" įsakyta suruošti man skirtu laiku parodą keturiems kitiems. Teko dalyvauti bendrinėse parodose. Pirmą savo asmenišką parodą New Yorke suruošiau, padedant dail. Arbit - Blatui ir dail. Al. Merker 1954 m. John Myers galerijoj. New Yorko didžiosios spaudos atsiliepimai apie tą paro-
 

A. GALDIKAS      Vėpūtinis
 
 dą buvo labai geri. Po tos parodos Feigelio galerija sutiko priimti mane j savo galerijos dailininkų tarpą ir ruošti mano asmeniškas parodas. Jis tvirtino, kad po kelių parodų mano vardas bus žinomas amerikiečių tarpe. Deja, dėl jo netikėtos mirties užsidarė jo galerija. Tada atėjo man į pagalbą dr. R. Šomkaitė, kuri su dideliu pasiaukojimu platino mano darbus ir padėjo suruošti parodas Baltimorėj, Filadelfijoj, Cleve-lande ir kitur. Po tų sėkmingų parodų nutariau svetimtaučiams nepardavinėti savo darbų ir galerijose nedalyvauti, o ramiai nekliudomai dirbti.

New Yorke seku parodas ir džiaugiuosi, jei kurios nors krypties menininko paveiksle pamatau naujoviškai paliestą kokį nors tapybos elementą. Bet "pop art" nemėgstu: jis atsiduoda lavonu, o "op art" — tai triukai akims gadinti. Seku meno gyvenimą ir kartu pats ieškau tinkamiausių būdų save išreikšti. Tie ieškojimai ir ligi šiol man neduoda ramybės.

Apie jaunosios kartos menininkus sunku kalbėti, o juo labiau spręsti iš nespalvotų nuotraukų. Kai kurių formacijai daug prisidėjo spauda, kurioje buvo sakoma: "Šalin seniai, duokite kelią jaunimui, jūs nieko nebesukursite", arba vėl:  "Seniai, kad neužgožtų jaunimą . . .", dar kitaip: "Nusistoję menininkai staigmenų nebesukurs". Ar vėl toks dailininko pasisakymas: "Aš nežinau, kas yra tautiškas menas, kame jis reiškiasi". Ką žalingesnio mūsų menui spauda begalėjo suteikti?! Jau pora "avangardistų" rėkia, kad mano darbus reikia sudeginti. Jie nejaučia jokios atsakomybės tautai ir tautos menui; klampoja paskui internacionalą, kuria "staigmenas", nes sensacijos madoje. Kaip galima daryti tokius tikrovės neatitinkančius sprendimus, kad seniai nieko nesukurs. Meno istorija liudija, kad daug menininkų sukūrė kaip tik senatvėje savo tobuliausius kūrinius. Žinoma, staigmenų netenka laukti; jų ieško tik maža ką nuvokianti Amerikos minia.

Suprasti, kur tautiškumas mene, reikia susipažinti su meno ir kultūros istorijcrnis ir sekti tautos gyvenimą. Užuot nepateisinamai šūkavus ir sekus kosmopolitus, kuriuos meno vertelgos išmeta į rinką, derėtų gilintis į lituanistinę literatūrą ir stengtis pasisavinti lietuvišką tautišką dvasią. Deja, šiandien vertelgų rankose yra spauda, kritika ir galerijų kontroliavimas. Jie, kaip ir madų diktatoriai, kuo ne kasmet išstumia kurį nors kaip paskutinės mados avangardistą. Tad kai kurie mūsų jaunieji pameta savo braižą, savo asmenybės pradus ir virsta bejausmiais robotais. Jie braižo langučius ant sieksninės drobės ir galvoja daug ką pasiekę. O tuo tarpu aukštoji meno kritika kitaip galvoja.


A.Galdikas    Pavasaris bunda

Čia pacituosiu iš žymaus prancūzų kritiko Waldemar George rašto: "Pakeltas į europiečių menininkų rangą, Galdikas niekada nepamiršo, k"d pirmoje eilėje jis yra lietuvis dailininkas. Jis žino, kad jis geriausiai pasitarnaus Vakarams, ne panaikindamas savo asmeniškumą ir tapdamas dar vienu apatridu, bet praturtindamas bendrą Europos kultūros lobyną savitu tautiniu indėliu".

Šią tiesą turėtų suprasti mūsų jaunoji karta, o nesekti mados diktato, kuris sako: "Šalin viscki jausmai — išgyvenimai. Intelektas kuria 'kosmopolitinį meną' ". Deja, tik protu niekas tikro meno dalyko nesukūrė. Laisva asmenybė kuria visu savo pajėgumu, kitaip tariant, kūrybai reikalingos visos žmogaus dvasinės galios.

Aš branginu nuoširdžius ieškojimus, bet negaliu pakęsti tokio meno, kur ant tuščios drobės kamputy pravestos kelios drūželės, arba visa drobė užtepta vienu tonu, ar prikabinėti laikrodžiai, puodai, motorai, o supresuotas automobilis — tai skulptūra. Džiugu, kad ne visi jaunieji yra pavergti to absurdo; yra ir nuoširdžiai dirbančių, pvz. R. Viesulas, V. Ignas, A. Elskus, A. Vaikšnoras, A. Kurauskas ir kiti.

Kalbėti apie Lietuvoj kuriančius dailininkus irgi nelengva, nematant jų kūrinių. Iš reprodukcijų atrodo, kad yra daug gabių ir nuoširdžiai dirbančių, siekiančių tautinio meno charakterio, kiek leidžia suvaržytos aplinkybės. Aukštai iškilo grafika, kuri paremta liaudies raižiniais. Net Venecijos 1967 m. bienaly mačiau, kad Sovietų S-gos menui atstovavo lietuvaitė savo raižiniais, o skulptūrai, be poros rusų, J. Mikėnas.

Tautiškumas mene — tai plati tema, kuria prirašyta daug tomų. Man rodos, kad paėmus prancūzų, anglų, vokiečių, italų ir olandų meno leidinius, aiškiai galima matyti tą tautiškumo apraišką. Yra stiliai, kurie diktuoja visam pasauliui, kaip renesansas, barokas, gotika ir kt. Bet kiekviena tauta sukūrė savo baroką, savo gotiką ir 1.1. Prancūzų gotika skiriasi nuo vokiečių ir anglų ir pan. Čia rasi ir tautinio meno charakterį. Tas pat ir su "izmais". Yra amerikinis abstraktas, yra prancūzų, vokiečių ir kitų. Jame irgi išskaitomas tautos charakteris, žinoma, pajėgių kūrėjų darbuose.