LAPKRIČIO 18 Spausdinti

Lapkričio 18 latviams reiškia tą patį, kaip mums Vasario 16: tais pačiais metais ir latvių Tautinė taryba paskelbė Latviją nepriklausoma valstybe. Taigi, šiemet ir latviai mini savo valstybinės nepriklausomybės 50 metų sukaktį.

Daug minčių ateitų galvon, besigilinant į mūsų ir latvių santykius. Iš visų baltų-aisčių genčių tik lietuviai ir latviai išlikome po istorijos audrų. Esame visokeriopa prasme brolių tautos. Akivaizdžiai šį giminiškumą liudija pati kalba. Nesant kalbininku, tiesiog atrodo, kad jei istorinis likimas nebūtų mūsų ir latvių išskyręs, gal būt, būtume susilydę į vieną tautą, kurioj lietuvių ir latvių kalbos būtų likusios tik tarminėmis skirtybėmis vienoj baltų kalboj. Deja, bergždžia praeitį planuoti.
Istorinis likimas nelemtai mūsų tautas išskyrė. Dar prieš Mindaugo įvykdytą lietuvių suvienijimą Latvijoj įsikūrė Livonijos ordinas. Jis ir nulėmė, kad per visą savo istoriją ligi pat 1918 metų latviai neturėjo tikrai nepriklausomo gyvenimo. Todėl, kaip mūsų tautinę gyvybę slopino lenkų kultūrinė įtaka, taip latvių savitą reiškimąsi gožė vokiečių įsiviešpatavimas valdančiąja klase.

Nors praeitis ir skyrė mūsų tautas, dabartis jas sieja. Drauge susikūrė mūsų nepriklausomos valstybės. Drauge mūsų tėvynes nusiaubė sovietinė invazija. Drauge jose šiandien ugdoma tautinė atspara sovietinės rusifikacijos akivaizdoje. Bendri rūpesčiai slegia. Bendros viltys gaivina.

Aktualu šį likimo bendrumą ir gentinį giminiškumą gyviau pajusti, nes tai sąlyga ir praktiniam jėgų sutelkimui laisvės kovoje. Palaiko ryšį mūsų ir latvių politiniai veiksniai. Ir atskirose kolonijose rutiniškai pasisveikinama per tautinių švenčių minėjimus, o kai kur ir kai kas bendrai surengiama. Reiktų šiltesnio ir glaudesnio santykiavimo. Bet tam savo ruožtu reikia artimiau vieniems antrus pažinti. Be artimesnio pasižinimo nieko daug nereiškia aplamai žinomas "broliškumas". Todėl su pagrindu mūsų autorių vertėjas į latvių kalbą Zarinu Janis kartą linkėjo: "būkime ne tik tolimi broliai, bet ir artimi draugai".

Skiriame šio numerio dalį susipažinti su latviais. Intelektualinei latvių kultūrai atstovauja dr. H. Biezais paskaita, skaityta latvių I kultūros kongrese Čikagoje (1965). Dr. H. Biezais (g. 1909) šiuo metu profesoriauja Uppsalos univ. ir yra žymus latvių etnologas, tyrinėjęs senąją baltų religiją ir paskelbęs eilę veikalų latvių ir vokiečių kalbomis. Šioje paskaitoje jis dėsto ir savo teologinį-filosofinį žvilgį, kuris, žinoma, lieka atviras kritiniam svarstymui.

Kun. dr. Andriaus Baltinio straipsnis apžvelgia išeivinę latvių literatūrą, muziką ir dailę. Kun. dr. A. Baltinis sutelkė šio numerio latviškąją medžiagą: be savojo straipsnio, išvertė ir dr. H. Biezais straipsnį, J. Klidzejs noveliukę ir jam artimesnių poetų patikusius eilėraščius. Nuoširdus dėkui kun. dr. A. Baltiniui už talką.
Dabartinės latvių poezijos atstovų kūrybos pavyzdžių išvertė poetas Henrikas Nagys. Jam esame taip pat nuoširdžiai dėkingi.

Imdamiesi mūsų žurnalo skaitytojus bent šiek tiek supažindinti su latvių kūryba, tuo pačiu reiškiame mūsų broliškajai tautai geriausius linkėjimus jų himno žodžiais: Dievs sveti Latviju — Dievas tesaugo Latviją!