Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVA MEMUARUOSE IR DOKUMENTUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Lišva   
Pastarųjų keliolikos metų būvyje dar vis pasirodo buvusių ir tebesančių atsakingų valstybininkų bei mokslininkų atsiminimų ir kiti veikalai, kuriuose neužmirštamas ir Lietuvos vardas. Būtų gera, kad "politinės lituanistikos" žinovai gerai domėtųsi ir šia sritimi. Joje galima užtikti nemaža medžiagos apie Lietuvą, ypač apie jos likimą antrojo pasaulinio karo sąvartoje, karo meto ir pokario galingųjų konferencijose ir ... sąžinės "perkratinėjimuose" bei dokumentuose. Jau teko "Aiduose" peržvelgti buvusio anglų premjero Edeno memuarus ir dr. Alberto Tarulio pomirtinį veikalą. Redaktoriaus neatlaidžiai skatinamas ir toliau "žvalgytis" po memuarų dirvonus, ryžtuosi pasidalyti užuominomis ir ištraukėlėmis iš užrašų tų asmenų, kuriems tiesiog teko ne kartą su Lietuvos vardu susidurti tiek oficialiuose posėdžiuose, tiek atsakingų vyrų pokalbiuose, tiek oficialius dokumentus bevartant.

1) Lietuvos vardas gyvas premjero Winstono Churchillio asmens gydytojo lordo Morano memuaruose (Churchill. Taken from the Diaries of Lord Moran. The Struggle for Survival 1940-1965. Houghton Mifflin Co., Boston, The Riverside Press, Cambridge, 1966). Rašydamas apie Churchillio kelionę laivu "Duke of York" į Ameriką 1941 gruodžio mėnesį, po to, kai japonų agresija Pearl Harbor uoste ir Hitlerio pikta deklaracija įstūmė Ameriką karan, lordas Moran pasakoja apie gruodžio 20 d. vykusį gyvą pasikalbėjimą tarp Churchillio, jo artimiausio bendradarbio ministro lordo Beaverbroo-ko ir ambasadoriaus Averellio Har-rimano. Staiga pokalbis nuo įspūdžių apie nesėkmę Afrikoje nukrypo į Staliną. Churchillis kalbėjęs apie Stalino reikalavimą pripažinti Lietuvą Sovietų Sąjungai, bet jis pasakęs niekada nebūsiąs dalininku valstybių atidavime komunizmui" (p. 90). Tačiau Churchillio griežta laikysena Stalino reikalavimų atžvilgiu netrukus pasikeitusi. Dar 1942 sausio mėnesį Churchillis Vašingtone jaudinosi dėl pakartotinų Stalino reikalavimų pripažinti Baltijos valstybes Sovietams, tačiau jau kovo mėnesį Churchillis painformavęs Staliną, kad jis raginęs prezidentą Rooseveltą paremti Rusijos pretenzijas į Baltijos valstybes taikos konferencijoje (p. 34). Sausio mėnesį Churchillis sakęs, kad tų Stalino reikalavimų patenkinimas "atneštų gėdą mūsų bylai", o jau kovo mėnesį britų premjeras savo palūžimą taip aiškino ir teisino: "Įvykių spaudžiamas, aš nemaniau, kad šią moralinę poziciją būtų galima fiziškai išlaikyti. Kai vyksta mirtina kova, nėra tikslinga kovotojams dėl didelio reikalo prisiimti didesnę naštą, negu galima pakelti"  (p. 34).

Toliau savo knygoje lordas Muranas mini Lietuvą ir jos Baltijos kaimynes dar tris kartus: Rusija 1944 metais pradėjo vėl žengti į Baltijos valstybes (p. 173); Maskvoje 1944 spalio 9 d., prieš maty-damasis su Stalinu, Churchillis tarėsi su Edenu; tada Edenas tvirtai reikalavęs, kad Lenkijai būtų leista pačiai savo reikalus tvarkyti; į tai Churchillis atsakęs, kad "mes sutikome su Baltijos valstybėmis ir su Curzono linija" (p. 208). Lordas Moran neaiškina, ką tas "sutikimas" reiškia, tik to puslapio išnašoje nr. 7 pažymi, kad "1942 metų pavasarį sąjungininkai nenoromis sutiko su rusų pretenzijomis".

2) Vienas darbščiausių prezidento Franklino D. Roosevelto ministrų buvo bene vidaus reikalų ministras Harold L. Ickes. Jis vedė išsamų dienoraštį, bet jo paskelbtuose memuaruose (The Secret Diary of Harold L. Ickes. The Lowering Clouds, 1939-1941. Simon and Schuster, New York, 1954) Lietuvos vardą sutinkame tik vieną, kartą:
1940 birželio 30 dieną, taigi, lygiai penkiolika dienų po Lietuvos okupacijos, Ickes savo dienoraštyje įrašė: "Nėra negalima, kad Rusija ir Vokietija susirems rytuose, šiuo metu spėliojama, kad Stalinas plečia savo sienas, stengdamasis pasiruošti tvirčiau gintis karo atveju. Rusija jau užėmė tris mažas valstybes prie Baltijos — Latviją, Estiją ir Lietuvą" (p. 224).

3) Įžymusis britų istorikas (gal geriau sakyti — istorijos filosofas) Arnold Toynbee ir jo žmona suredagavo veikalą, paremtą oficialiais dokumentais apie antrojo pasaulinio karo išvakares: The Eve of War, 1939 (Edited by Arnold Toynbee and Veronica M. Toynbee. Oxford University Press. Royal Institute of International Affairs, 1958). šiame veikale skelbiami duomenys apie Lietuvos ir jos Baltijos kaimynų tvirtą griežto neutralumo laikymąsi, kai tirštėjo ir tirštėjo antrojo pasaulinio karo į-siliepsnojimo debesys. Tiksliai atpasakojamas Klaipėdos išplėšimas, kai 1939 kovo 22-23 naktį užsienio reikalų ministras Urbšys turėjo nusilenkti nacių reikalavimams (p. 82). Minimas ir Lietuvos su Vokietija ekonominis susitarimas, užtikrinęs Lietuvai laisvą zoną Klaipėdos uoste (p. 365). Paliečiamas ministro Urbšio su atstovu Berlyne ministru Škirpa vizitas pas Hitlerį 1939 gegužės 21 d. To vizito metu Hitleris reikalavo, kad Lietuva "nepadarytų jokių įsipareigojimų, nukreiptų prieš Vokietijos interesus". Hitleris tai sakė, turėdamas mintyje Lenkiją. Atsakydamas į Hitlerio reikalavimus, Urbšys pabrėžė, kad Lietuvos politikos pirmasis principas yra griežtas neutralumas; jis taip pat pažymėjo, kad Lietuva ir Lenkija yra sudariusios tik ekonominius susitarimus (p. 365).

Antrojo karo išvakarėse, kai jau buvo pasirašytas slaptas Ribben-troppo ir Molotovo susitarimas, Vokietijos ministras Kaune rugpiūčio 29 d. pasikvietė vicepremjerą Bizauską ir jam pranešė apie Ribbentroppo instrukcijas painformuoti Lietuvos vyriausybę, kad Vokietija Lietuvos atžvilgiu laikysis nepuolimo sutarties, tačiau Lietuva turinti būti visiškai neutrali Vokietijos atžvilgiu ir "privalo pasipriešinti bet kurios kitos valstybės agresijai". Bizauskas buvęs patenkintas tokiu pareiškimu. Ribbentropo instrukcijoje taip pat buvo nurodyta išreikšti Vokietijos "simpatiją" Lietuvai Vilniaus atžvilgiu. Vokietių ministras taip pat norėjo patirti, ar lietuviai būtų pasiruošę surengti kokią demonstraciją Lenkijos pasienyje, gal net karinių dalinių sutelkimo forma (p. 411). Rugpiūčio 30 d. Vokietijos atstovybė Kaune buvo instruktuota aiškiai pasakyti Lietuvos vyriausybei, kad Vokietija atsižvelgs į Lietuvos teises Vilniaus atžvilgiu, tačiau vokiečiai sulaukė "apviliančio atsakymo", nes rugpiūčio 31 jiems pranešta, kad Lietuva "pasiliks neutrali ir ginsis, jeigu būtų užpulta". Vokietijos atstovybės pranešime Berlynui nurodoma, kad Lietuva "bet kokiu atveju" krypstanti Anglijos ir Prancūzijos linkme (p. 412).

Nemažai rašoma ir apie anglų ir prancūzų pasitarimus su Sovietais 1939 metų pavasarį ir vasarą, kai Maskva mainais už savitarpio pagalbos sutartį reikalavo sau laisvų rankų Baltijos valstybėse. Tačiau anglai pakartotinai užtikrinę Suomiją ir Baltijos valstybes dėl savo nusistatymo. 1939 gegužės 24 d. britų vyriausybė painformavo Baltijos valstybes, kad ji pritaria Latvijos užsienio reikalų ministro Munterio gegužės 23 dieną padarytam siūlymui, kurį jis pateikė britų užsienio reikalų ministrui lordui Halifax: "bet kokia garantija Baltijos valstybių atžvilgiu turėtų būti išreikšta pažadu padėti joms, jų pačių prašymu, pasipriešinti jų neutralumo pažeidimui" (p. 448). Bet Maskva pasirinko kitą partnerį — Hitlerį, kurs tada užtikrino Kremliui laisvas rankas Pabaltijy.

4) Nors ir šykštūs, bet įdomūs ir buvusio prezidento Trumano atsiminimai, ypač jų pirmasis tomas (Memoirs by Harry S. Truman. Volume One. Year of Decisions. Doubleday and Co., Inc., Garden City, 1955).

Kaip žinome,  karo  baigimo  ir pokarinio pasaulio atkūrimo problemos užgriuvo Trtfmaną visai nepasiruošusį — prezidentu jis tapo 1945 balandžio 12 d., prezidentui P. D. Rooseveltui staiga mirus ir Trumanui nė viceprezidento kėdėje neapšilus. Trumanui tuojau teko rūpintis Jungtinių Tautų steigiamojo visuotinio susirinkimo San Franciske sėkmingumu ir skubomis, už trijų mėnesių, keliauti į Potsdamo konferenciją, kuri turėjo priimti visai konkrečius planus, kaip Vakarų sąjungininkų pergalę Europoje paversti šviesiu rytojumi milijonams žmonių. Iš pirmo susitikimo Potsdame su Chur-chilliu ir Stalinu Trumanas grįžo į savo būstinę Babelsberge turėdamas "kiek vilties". Jis rašė: "Aš turėjau vilties, kad Stalinas bus toks žmogus, kuris laikysis susitarimų. Mes tikėjome, kad Rusija pilnai jungsis į planą pasaulio taikai sukurti" (p. 350).

Tačiau ten pat Potsdame Trumanas savo užrašuose netrukus pažymėjo, kad Stalino "geležinio kulno politika buvo išplėsta į Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Bulgariją, Vengriją, Rumuniją ir Čekoslovakiją" (p. 364). Trumanas tai užrašė po posėdžio, kuriame buvo svarstoma Lenkijos ateitis, ypač kalbant apie buvusias vokiečių žemes, kurias Sovietai "pavedė" Lenkijos administravimui. Pagal ankstesnį susitarimą, tos teritorijos turėjo būti sovietų okupacinės zonos srityje, ir jų galutinį priklausomumą turėjo nutarti taikos konferencija. Stalinas aiškino, kad šiaurės rytų Vokietijoje jie neberadę vokiečių, kad reikėję kam nors jas tvarkyti, todėl Maskva ir pavedusi tą reikalą lenkams. Stalino aiškinimas neįtikino Trumano, tačiau jis savo nuomonės tiesiai Stalinui į akis nepasakė, o tik įrašė savo užrašuose: "Aš maniau, kad rusai išžudė vokiečių gyventojus arba išvijo juos į mūsų zonas" (p. 369).

Potsdamo posėdžiuose labai anksti pradėti svarstyti Rusijos reikalavimai Vokietijos teritorijos atžvilgiu. Daugiausia kalbėjo Stalinas ir Churchillis. Kaip Trumanas rašo, Churchillis pabrėžė, kad anglai sudėjo didžiules aukas, tačiau nežiūrint to, jie nereiškia jokių teritorinių reikalavimų; jie nereikalauja nei Karaliaučiaus, nei Baltijos valstybių — nieko (p. 374). Tačiau britų premjero iškalbingumas, matyti, nesujaudino Stalino. Liepos 23 dienos posėdyje Stalinas tvirtino, kad Karaliaučiaus atidavimas Sovietam buvo svarstytas Teherano konferencijoje. Jis aiškino, kad Rusijai būtinas neužšaląs uostas, ir tai į-vykdytina vokiečių sąskaita. Kremliaus valdovas dėstė, kad rusai nepaprastai daug nukentėjo nuo vokiečių ir todėl jie norį gauti kokį nors vokiečių teritorijos gabalą "kaip mažą atlyginimą dešimtims milijonų Sovietų piliečių" . .. Toliau Stalinas nurodė, kad su tuo buvo sutikę Churchillis ir Rooseveltas Teherane ir kad jam labai rūpi, kad tas susitarimas būtų patvirtintas Potsdamo konferencijoje (p. 378). Trumanas prisipažįsta, kad jis buvo "pasiruošęs su tuo principiškai sutikti" (ten pat). Bet Churchillis priešinosi. Jis ryškino, kad Sovietų projektas priverstų "mus visus" sutikti, kad Rytų Prūsija niekada neegzistavo, ir pripažinti, kad Karaliaučiaus sritis nepriklauso Sąjungininkų Kontrolės Tarybos Vokietijoje kompetencijai. Tas Sovietų projektas (atiduoti Karaliaučių ir jo sritį Sovietams) įpareigotų "mus pripažinti Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą". Toliau Churchillis dėstė, kad visi šie klausimai iš tikrųjų priklauso galutinei taikos sutarčiai, tačiau jis norįs užtikrinti Staliną, kad jis "ir toliau rems Rusijos poziciją toje pasaulio dalyje". Stalinas, kaip toliau rašo Trumanas, pritarė, kad tas reikalas būtų sutvarkytas taikos konferencijoje. Stalinas taip pat dar pareiškė Rusijos pasitenkinimą, kad "britų ir amerikiečių vyriausybės tai patvirtino" (p. 378). Deja, Trumanas nepaaiškina, ką iš tikrųjų Vašingtonas ir Londonas patvirtino...

Savo memuaruose Trumanas nemažai rašo apie Stalino ir jo patikėtinių elgseną ir laikyseną savo Vakarų sąjungininkų atžvilgiu. "Aš mačiau, kad rusai yra atkaklūs derybininkai, tolydžio spaudžią dėl kiekvieno dalyko, kuris teiktų jiems naudos. Jėga yra vienintelis dalykas, kurį rusai supranta". Trumanui buvo aišku, kad "rusai planavo pasaulio nugalėjimą" (p. 412).

Praėjus keliems mėnesiams po Potsdamo, Trumanas pasidarė griežtesnis santykiuose su Sovietais. Kai Maskva vis atidėliojo savo dalinių atitraukimą iš Irano, Trumanas 1946 sausio 5 dieną parašė griežtą laišką valstybės sekretoriui James Byrnes, ragindamas jį imtis tvirtesnių žygių. Trumanas tada rašė: "Aš manau, kad mes privalome visu ryžtingumu, kiek tik galime, protestuoti prieš Rusijos programą Irane. Jai nėra jokio pateisinimo. Ji visai panaši į tą programą, kuri įvykdyta Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Tai pilnai atitinka tą arbitrarinį būdą, pagal kurį Rusija veikė Lenkijoje" (p. 552).
Daugiau apie Lietuvą Trumano memuaruose neužtinkame.
Juozas Lišva

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai