TAIKA IR ŽMOGAUS TEISES Spausdinti
Parašė KAJETONAS J. ČEGINSKAS   
Praėjusių Žmogaus teisių metų paraštėje

1.
Nobelio taikos premija 1968 m. paskirta prancūzų teisininkui profesoriui Renė Cassin už jo didelius nuopelnus žmogaus teisių srityje. Dar vykstant antrajam pasauliniam karui, 1941 metais Saint James konferencijoje, jis Prancūzijos vardu reikalavo sąjungininkų pergalę prieš ašies valstybes būtinai susieti su pagrindinių žmogaus teisių laimėjimu. Nuo tada šiam kilniam reikalui R. Cassin atidavė visas savo žinias ir sugebėjimus. Jis veikliai prisidėjo, redaguojant Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, ir jau eilė metų vadovauja Europiniam žmogaus teisių teismui — pirmajai ir ligšiol dar vienintelei tokios paskirties tarptautinei įstaigai.

Žmogaus teisių labui pašvęsto gyvenimo ir veiklos atžymėjimas nobeline taikos premija yra ne vien tik asmeninių nuopelnų įvertinimas, bet turi ir gilesnę prasmę.

Prieš 20 metų — 1942 gruodžio 10 — Paryžiuje, Chaillot rūmuose, Jungtinių Tautų visuotinis susirinkimas savo trečiojoje sesijoje, iš eilės 183-me pilnaties posėdyje, 48 balsais už, niekam nebalsuojant prieš ir 8 susilaikius, priėmė vieną reikšmingiausių mūsų laikų dokumentų — Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Tai sukakčiai paminėti 1968 metai buvo pavadinti Tarptautiniais žmogaus teisių metais. Nėra abejonės, šitoji aplinkybė daug svėrė, kad Nobelio taikos premija buvo paskirta kaip tik vienam tų, kuris dalyvavo deklaracijos paruošime. Tuo pačiu betgi buvo pabrėžtas sąryšis tarp dviejų didžiųjų žmonijos idealų: taikos ir žmogaus teisių.

Kyla klausimas: ar tai daugiau kaip atsitiktinis, tik progos iššauktas, sąryšis? Ar jis tikrai išreiškia mūsų laikų naują esminę įžvalgą? Kiek iš tikrųjų šiedu dalykai vienas kitą sąlygoja? Kiek darbas vieno labui pasitarnauja antrajam ir kiek vienas neįmanomas be kito?

2.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog turime reikalą su dviem aiškiai atsietais dalykais.
Taika liečia visuomeninį santykiavimą, visų pirma tarptautinėje ir valstybinėje plotmėje. Žmogaus teisės remiasi asmens vertybe.

Taika nereiškia visiškai pašalinti iš visuomeninio   sambūvio   visas   kovas,   susidūrimus, varžybas, bet siekia visa tai sušvelninti, apriboti ir pakreipti kuriamąja linkme. Gi žmogaus teisių tikslas — apsaugoti asmenį nuo valstybės ir kitokių išorinių visuomenės jėgų pasikėsinimo, sinimo.

Taika priklauso visuomenės gėrio sričiai, žmogaus teisės — asmens. Šios sritys tikrovėje skiriasi ir nesutampa, tačiau tai nereiškia, kad jas būtų galima visiškai išskirti. Jos viena antros priklauso, kaip du to paties rutulio ašigaliai. Bendrasis gėris — tiek tarptautinėje, tiek valstybinėje plotmėje — yra neatsiejamas nuo asmens gėrio. Jo siekimas kyla iš tos pačios žmogiškosios prigimties.

Taikos ir žmogaus teisių mintys yra tokios senos, kaip žmonija. Įvairiais laikais jos buvo nevienodai suprantamos, jų turinys nuolat kito, bet retai buvo tarpusavyje siejamos taip, kaip mūsų dienomis. Jeigu šitos sąsajos sąmonė nušvito mūsų amžiuje, tai, aišku, ne be to, jog kaip tik mūsų laikais žmonijai teko ypatingai skaudžiai pasigesti abiejų dalykų: ir taikos, ir pagarbos žmogui. Visuotinių karų ir masinių nusikaltimų prieš žmoniškumą drauge sukrėstas pasaulis užčiuopė priežastinį sąryšį tarp jį kankinančių žaizdų: nėra ir negali būti taikos, kol mindomos žmogaus teisės.

Šitoji sąmonė prasiveržė keturiomis prez. Roosevelto laisvėmis, įkvėpė Atlanto chartą ir Jungtinių Tautų organizacijos nuostatus, o savo tobulą išraišką surado Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje.
Kiekvienam žmonijos nariui priklausančio orumo ir lygių bei nenusavinamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pamatas. Štai ta naujoji istorinė įžvalga, įrašyta pačioje deklaracijos pradžioje.

3.
Prieš mus, nūdienio pasaulio gyventojus, stovi milžiniškas, visos ligšiolinės žmonijos istorijos hipoteka apsunkintas, uždavinys pasiekti taiką, kitais žodžiais, pasiekti tai, ko žmonės nuolatos siekė, bet iki šiol nebuvo pajėgūs pasiekti.

Taika visuomet buvo pirmaeilės svarbos reikalas, bet šiandien yra tiesiog žūtbūtinis. Tai vienintelė sąlyga išlikti. Naujausieji technologiniai pasiekimai išvystė tokius masinio poveikio pajėgumus  ginklavimosi  srityje,  kad  pasaulis atsidūrė prie fizinio susinaikinimo ribos. Žmonija stovi ant prarajos briaunos. Kaip niekada, iškilo klausimas — žūti ar būti?

Pražūtis neišvengiama, jei žmonija nesuras savyje užtenkamai naujų jėgų, ryžto ir drąsos griežtai pakeisti visą ligšiolinės istorijos krypti, padaryti galą brolžudiškam karui visiems laikams, atsisakyti jo kaip priemonės tarptautiniams ginčams spręsti, o naujosios ateities pamatu galutinai pasirinkti teisę — ne bet kokią teisę, bet tą, kuri vienintelė verta žmogaus, norinčio gyventi ir kurti savo ir kitų laisvės pagarboje.

Tikrasis kelias į taiką nūdien veda tik per tmogaus teisių pripažinimą. Čia glūdi jos pagrindinė sąlyga ir matas.

Taip suprasta taika jau nebėra neįvykdoma utopija. Nebe klastingas šūkis slepiamiems antpuolio kėslams pridengti. Ne atgrasomojo ginklo sąlygojamas laikinis didvalstybių paliaubų sandėris. Ne bevalis ar bejėgiškas pasidavimas tironams ar nusikaltėlių prievartai.

Taika — tai tautų bendruomenės ir visuomeninių santykių nustatymas ir tvarkymas sutinkamai su žmogaus asmens orumu ir pagrindinėmis jo laisvėmis.

Šitos įžvalgos įsisąmoninimas mūsų dienomis reiškia tikrą perversmą žmonijos visuomeninėje galvosenoje ir veiksenoje. Iki šiol galiojo: jei nori taikos, ruoškis karui! Dabar galioja: jei nori taikos, gink žmogaus teises!

Betliejaus angelų  giesmėje  taikos  linkėjimas skirtas tik geros valios žmonėms. Šiandien mums duotas aiškus istorinis saikas žmonijos gerajai valiai nustatyti. Ne šūkiai "Taika! Taika!" grindžia jai kelią tautų, santalkų ir asmenų tarpusavio santykiuose, bet veiksminga ir Isuotinė pažanga žmogaus teisių srityje.

4.
Nėra klausimo pakeisti vieną šūkį kitu. Prieš 20 metų organizuotoji tautų bendruomenė pirmą kartą pasaulio istorijoje paskelbė visoms tautoms bendrą idealą, kad visi žmonės ir visi draugijiniai veiksniai jį nuolatos prieš akis turėtų, mokymu bei auklėjimu ugdytų pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms, o pažangiomis valstybinėmis   ir   tarptautinėmis   priemonėmis užtikrintų jų visuotinį ir veiksmingą pripažinimą ir pritaikymą visame pasaulyje.

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija yra daugelio autorių ilgų svarstymų ir išlygų išdava. R. Cassin ją vaizdingai palygino su milžinišku šventovės portiku, kurio angą sudaro deklaracijos įžanga, pabrėžianti visų žmonių priklausymą vienai žmonijos šeimai, o pamatus — bendrieji laisvės, lygybės, neskriaudimo ir brolybės principai (1-2 str.).

Portiką remia keturios lygiai svarbios kolonos:
1)    asmens teisės ir laisvės (3-11 str.), liečiančios žmogaus gyvybę, laisvę, saugumą, orumą, lygią įstatyminę apsaugą, garantijas prieš vergiją, kankinimus, savavališką suėmimą ir bausmes, teisėtvarką;
2)    asmens teisės visuomeninių santalkų ir išorinio pasaulio daiktų atžvilgiu (12-17 str.): čia priklauso vyro ir moters lygiateisiškumas, santuoka ir šeima, teisės į namų židinį, butą, prieglobstį nuo persekiojimo, laisvai judėti, turėti pilietybę ir nuosavybę;
3)    dvasinio gyvenimo, viešųjų laisvių ir pagrindinių politinių teisių sritis (18-22 str.), apimanti sąžinės, minties, tikėjimo, žodžio, susirinkimų, draugijų laisves, teisę dalyvauti viešųjų reikalų tvarkyme, balsuoti;
4)  ūkinės, visuomeninės ir kultūrinės teisės (23-27 str.), kaip teisė dirbti, laisvai pasirinkti darbą, socialinė apsauga, profesinės laisvės, švietimas, laisvalaikis, kultūringas gyvenimas, intelektualinė ir meninė kūryba.

Visas tas keturias žmogaus teisių ir laisvių kolonas sujungia bendras stogelis (28-30 str.), kuris susidaro iš asmens ir visuomenės abipusių teisių ir pareigų. Iš vienos pusės tarpusavio priklausomybės santykis pabrėžia būtinybę sukurti tokią tarptautinę santvarką, kurioje žmogus galėtų pilnai naudotis savo teisėmis ir laisvėmis, o iš kitos pusės — pareigas bendruomenei, ribas, kurių negalima peržengti, gerbti kitų teises ir laisves, nesikėsinti į teisingus doros, viešosios tvarkos, demokratinės visuomenės gerovės reikalavimus ar Jungtinių Tautų tikslus bei principus.

Tai yra labai konkretus žmogaus teisių sąrašas. Ne viskas jame nauja. Tikrai naujas dalykas — tai ūkinės, visuomeninės ir kultūrinės teisės, dėl kurių žinovai, ypač teisininkai, dar gerokai ginčijasi. Klasiškas samprotis, kurį istoriškai išreiškė tame pačiame Paryžiuje prancūzų revoliucininkų paskelbtoji Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, siekė daugiau apsaugoti asmenį nuo valstybės, suvaržyti jos visagalybę, kurioje matė vienintelį pavojų. Mūsų laikais pastebėta, kad ir kitos visuomeninės jėgos gali būti nemažiau pavojingos. Joms apriboti ir prižiūrėti kaip tik reikalingas valstybės įsikišimas.

Gerovinės valstybės samprotis savo ruožtu dar labiau išryškino jos teigiamą vaidmenį mūsų laikais. Žmogaus teisės reiškia abeją: ir asmens laisvę nuo valstybės bei visuomenės, ir teisę į jas. Kaip vienur svarbu nieko nedaryti ir nesikišti, kad nebūtų pažeista asmens intymumo sfera, taip lygiai svarbu kitur išvystyti viešųjų galių veikimą, kad būtų sudarytos visos sąlygos, nuo kurių priklauso pasinaudojimas teisėmis tikrovėje. Jungtinių Tautų įsakmiai paskelbtos ūkinės) visuomeninės ir kultūrinės teisės neišsitelpa siauruose politinės, arba formalinės, demokratijos rėmuose, bet nuosekliai veda į pilnutinės demokratijos idealą. Ir tai jau yra pažanga.

Pažanga reikia laikyti ir bendrąją linkmę politinius žmogaus teisių reikalavimus paversti pozityvinės teisės institutais.

Visuotinė deklaracija, tiesa, nėra ją paskelbusių tautų teisinė sutartis, neturi priverčiamosios galios, už jos nevykdymą negresia bausmės. Iš esmės būdama tik rekomendacija, ji vis dėlto pasirodė vaisinga versmė tiek tarptautiniams susitarimams, tiek atskirų valstybių įstatymda-vystei. Niekas šiandien viešai nedrįsta pasisakyti prieš žmogaus teises. Tai irgi pažanga. Bet visa tai —labai kukli ir nepakankama pažanga tikrai ir pastoviai pasaulio taikai užtikrinti, kaip rodo praėjusiojo dvidešimtmečio raida.

5.
Baigėsi skambiai pavadinti Tarptautiniai žmo gaus teisių metai. Iš tikrųjų dar vieneri paniekintųjų ir trypiamų žmogaus teisių metai.

Niekas nerinko ir nepaskelbė patikimų statistinių duomenų, kiek žmonių pasaulyje šiemet naudojosi minėtinoje Jungtinių Tautų deklaracijoje nusakytomis teisėmis ir laisvėmis, kiek dalimi ar net visiškai jų neturėjo. Nesant tikslių žinių, kiekvienam valia manyti, kaip patinka: būti optimistu ar pesimistu. Tiek vieni, tiek kiti gali prisirankioti pakankamai faktų ir argumentų savo nuomonei paremti. Galima tik spėti, kad tie, kurie patys nesijaučia asmeniškai perdaug nuskriausti, bus daugiau linkę į optimizmą, negu tie, kurie jaučiasi suvaržyti ar beteisiai.

Vis dėlto net ir labai privilegijuotos padėties piliečiai nūdien negali nematyti, kad daugybei pasaulio žmonių, net ištisoms klasėms ir tautoms, išgarsintosios teisės ir laisvės yra tiek pat tikroviškos, kaip duona alkano ar sveikata ligonio sapnuose.

Argi ne sapnas, pavyzdžiui, tos 4 prez. Roosevelto laisvės, kurios pramynė kelius Jungtinių Tautų deklaracijai ir įrašytos jos įžangoje: laisvė kalbėti, laisvė tikėti, laisvė nuo skurdo, laisvė nuo baimės? Ar daug tokių, kuriems jos visos prieinamos? Ar mažai tokių, kurie nė viena jų nesidžiaugia? Kas gi galėtų ramintis tuo, jog bent dalis žmonių turi dalį tų teisių?

Laisvė kalbėti. . . Užteko šią vasarą čekų intelektualams, pasiilgusiems žmoniškesnio socializmo, paskelbti 2000 žodžių manifestą, o už tai visas kraštas virto pusmilijoninės soldateskos ginkluoto pasivaikščiojimo lauku, vieniems garsiai ar tyliai pritariant, kitiems bejėgiškai protestuojant ar abejingai vėpsant.
Laisvė tikėti. . . Argi tai ne sapnas Lietuvos tikintiesiems, kuriems jau ketvirtis amžiaus neleidžiama "anei rašto anei druko"; kad liktų tamsūs ir juodi? Ir dar jeigu tik tuo visi persekiojimo vargai išsisemtų.

Laisvė nuo skurdo . . . Pati turtingiausioj i pasaulio šalis nenori ir negali jo įveikti savo viduje. Kas tad belieka kitoms, kurios savo ištekliais iš tolo neprilygsta? Tuo tarpu astronominės sumos toliau iššvaistomos ginklams, erdvių lenktynėms ar nedaugelio prabangos patogumams.

Laisvė nuo baimės... Pasaulyje, kuriam kiekvieną dieną graso branduolinė katastrofa? O kas gi kliudo ryžtingai stoti prieš nusikaltimus žmoniškumui, prieš naujas agresijas? Kodėl šiurpu nekrečia tos pačios deklaracijos signatarų koncentracinės stovyklos? Kodėl "laisvasis pasaulis" gūžiasi ir visa tai pakenčia? Argi ne iš baimės dėl branduolinės bombos?
Tamsi naktis gaubia žmoniją.

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija buvo priimta prieš pat vidunaktį. Tai lyg simboliškas įspėjimas. Ar suspės žmonija įgyvendinti savo didįjį uždavinį, ar bus laiku pasuktas vairas nuo pražūties?

6.
Tarptautiniai žmogaus teisių metai verčia į-sisąmoninti dramatišką gyvenamojo laiko įtampą. Yra ko džiaugtis ir liūdėti, viltis ir nusiminti. Juo tamsesnė naktis, juo ryškiau sužėri žvaigždės. Karų nusiaubta žemė ilgisi taikos. Priespaudoje tautos ir žmonės išmoksta branginti laisvę.

Lieka pasirinkti: arba bus įgyvendintos žmogaus teisės žemėje ir padėtas tikrosios taikos pagrindas arba toliau pasaulis grims į barbarybę, kurios galutinė atomazga — branduolinio susinaikinimo beprotybė. Prieš šitą pasirinkimą stovime visi. Kiekvienas vienaip ar kitaip, didesniu ar mažesniu mastu prisidedame, į kurią pusę pasvirs didžiosios svarstyklės.

Mes neturime atominių bombų, negalime niekam jomis grasinti, bet nesame vien tik potencinės jų aukos. Tikėjimas savo nelygstama žmogiškąja verte, pagarba jai kiekviename žmoguje ir visose tautose įrikiuoja mus į veiklių kovotojų už taiką eiles. Todėl ir lietuviškoji laisvės kova buvo ir lieka visuotinės kovos už taiką prasminga dalimi.