LIETUVIŲ ŠEIMOS PAPROČIŲ SOVIETIZACIJA Spausdinti
Parašė A. Mažiulis   
Pereitais metais Lietuvos Mokslų  akademijos Istorijos institutas išleido A. Vyšniauskaitės parengtą knygą  Lietuvių  šeimos  tradicijos (184 psl. teksto, 32 psl. iliustracijų Ir spalvota kupiškėnų pamergių įklija). Knygą  sudaro  dvi  dalys: pirmoji dalis (11-86 psl.) skirta lietuvių šeimos švenčių papročių aprašymui ir piršimui naujų sovietinių, antroj dalyj (91-181 psl.) duodama atitinkama tautosakinė medžiaga: oracijos, dainos, šokiai, žaldlmai. Knygos pobūdis dvejopas: iš vienos pusės tai tautosakinė knyga, iš antros — agitacinė propaganda. Kaip pirmuoju pratarmės sakiniu pasakoma: "šis darbas skirtas svarbiai ir aktualiai problemai, — kokiu pagrindu ir kaip sukurti naujus tarybinius šeimos papročius, kad greičiau išsivystytų tikrai liaudiškos tarybinės vestuvių, vardo naujagimiui suteikimo, gimimo dienos paminėjimo, laidotuvių ir kitos buitinės tradicijos" (p. 5). Pagal tai ir knygos vertė yra dvejopa — kiek ji yra tautosakinė studija ir kiek ji tėra propagandinė agitacija už lietuvių krikščioniškųjų šeimos papročių pakeitimą sovietiniais, atitinkančiais ateistinio komuninizmo veikalavimus.

Rusiškasis   bolševizmas,   kurdamas naują "sovietinį žmogų", ramybėje nepalieka ir amžiais susiklosčiusių šeimos papročių. Bet sulaužyti   šimtmečiais   susidariusius šeimos  papročius  nebuvo  lengva, ypač nesugebant duoti jiems pakaitalo. Todėl jau apie 1928 buvo pradėti sudarinėti vadinamieji socialistiniai ir sovietiniai šeimos papročiai, pvz. duodant kūdikiui vardą, jis buvo vietos komunistų partijos  sekretoriaus  metrikacijos  įstaigooje užklojamas sovietine vėliava,  o surašydintiems jaunuoliams ,įteikiama  dovanų   kokia   Stalino raštų brošiūra ir t.t.

Po II pas. karo dar daugiau susirūpinta išrauti senuosius šeimos papročius, nes jie daugiausia trugdė "pastatyti naują žmogų", ir sukurti visai naujus papročius. Tam reikalui senieji šeimos papročiai buvo perdirbami,  kad iš jų būtų pašalintos nepageidaujamos religinės (senųjų tikėjimų ar krikščioniškosios)   "atgyvenos".     Naujam papročių sukūrimui buvo įjungtos visokios propagandinės ir net mokslinės įstaigos. Lietuvoje šio darbo vadove buvo tokio vardo į-staiga — "Lietuvos TSR Kultūros ministerijos Respublikinio kultūros - švietimo darbo Mokslinis -metodinis kabinetas", kuris ir šiuo atveju tėra maskvinės įstaigos skyrius. Į šio "kabineto" darbą buvo įjungti dar rašytojai, dailininkai, kompozitoriai, teisininkai ir etnografai, kurių visų pastangomis ir buvęs "sukurtas kai kurių šeimos švenčių naujas apeiginis ritualas (mano pabraukta — A. Mž.), t. y. būtina apeigų visuma, kuri reikalinga kiekvieno civilinės būklės akto juridiniam įteisinimui" (p. 7), kaip rašo tuos visus šeimos papročius vienu darbu apipavidalinusi A. Vyšniauskaitė. Tame naujų šeimos papročių diegime ypač uoliai dirbo P. Pečiūra (pats kraštuti-niausias ateizmo propagandistas, kurio brošiūrą "Kai kurios ateistinio darbo formos kovojant su religiniu kultu ir jo tradicijomis" 1960 išleido "Žinija"), D. Gudelis, I. Čepienė, J. Jurginis, V. Kulikauskienė ir pati A. Vyšniauskaitė, kuri savo knygoj naujuosius šeimos "ritualus" pavertė jau "tradicijomis".

1963 buvo "Literatūros ir Meno" laikrašty suorganizuotos net plačios tais klausimais diskusijos, kuriose laimėjo ne kraštutinė naujų šeimos papročių srovė, bet tų, kurie teigė, jog galima palikti, kas gero ir šviesaus tautų sukurta, visa tai pritaikius naujiems laikams. Panašiai tada pasisakė ir neklystanti "Pravda" (1964.VI.3).

A. Vyšniauskaitės knyga ir atbaigta visų anų darbų mišraine, šioje knygoje atskiri šeimos papročiai teikiami iš senųjų aprašų, nutylint M. Lietuvos papročių šaltinius bei dr. J. Balio darbus. Daug kur autorė pasisako prieš vieną ar kitą senąjį paprotį, dažnai tik labai trumpa užuomina, kad naujiesiems komunistiniams laikams jis nebetinkamas, primenąs senąją magiją bei "feodalinius" laikus. Prie magijos ji priskiria ir krikščioniškuosius papročius, ieškodama juose senosios magijos palikimo ir ten, kur religijos istorikas visai jos nesugebėtų įžiūrėti.

Pirmiausia ir plačiausiai autorė apžvelgia senuosius   vestuvių  papročius, prabėgomis sunaudodama ir senuosius aprašus, kurių vieną kitą literatūros sąraše ir sumini. Ji ir naujosioms vestuvėms priima kvieslį, nors jį težino tik nedidelė Lietuvos dalis; mūsų vestuvėse jis tėra vokiškas povaikis (Hochzeits-bitter). Dar daugiau svetimas, tik XIX a. gale į mūsų vestuves įsibrovęs yra "sodo pirkimas", R. Lietuvoj perimtas iš slavų papročių ir pradėjęs išstumti tik dalyje Lietuvos senąjį ir labai prasmingą stalo išpirkimą, t. y. teisę šeimą ir svečius maitinti   bei   vaišinti.   Iš grynai sovietinių   įdarų   vestuvių papročiuose būdingiausias yra santuokinis "ritualas" (šio žodžio autorė nevengia vartoti, ir jis aiškiai liudija, kad komunistinis ateizmas jau virtęs savotiška religija  su  įvairiu  apeiginiu  ritualu). Svarbiausias  "ritualinis"  vaidmuo skiriamas    ceremonialą   atliekantiems rajono ar miesto "DŽDT deputatui" ir "CMB (civilinės metrikacijos biuro) darbuotojams". Kol nėra  nustatyta  "kitų  skiriamųjų ženklų", autorė rekomenduoja jiem per  dešinį   petį  persi j uosti   gražia tautine juosta (p. 28-29). "Dž DT   deputatas"   pasako   ritualinę kalbą, vad. "santuokos akto" žodžius, kur randame tokius sakinius: "Jūs laisva valia sukuriate šeimą ir prisiimate Tarybinės valstybės ir liaudies jai uždedamas pareigas ...

Pasižadate čia dalyvaujantiems artimiesiems   bei   draugams ir mūsų Tėvynei bei visuomenei ...   Jūs  turit  savo  vaikus išauginti gerais žmonėmis, sąmoningais tarybiniais piliečiais - patriotais ..." (p. 29). Po šios kalbos "CMB darbuotojas" įteikia jauniesiems žiedus.   Jaunieji,   pasikeitę žiedus, pasibučiuoja. Nors dar šis pasibučiavimas ne visur esąs praktikuojamas, bet autorė jį skatina ir laiko prasmingu. Po šių "ritualų" surašomas sutuoktuvių dokumentas.   Pirmąsias    komunistines vestuves  pradėjęs  1958  miestuose komjaunimas. O sidabrines ir auksines vestuves 1964 įsivedęs Vilkaviškio rajono metrikacijos biuras, kur jos pradėtos vestuvių "ritualo" pakartojimu ir įteikimu dovanos — ąžuolo lapais ir gilėmis išraižytos kuokos — lazdos.

Antrasis svarbus paprotys yra vardynos — kūdikio vardu praminimo "ritualas". Tokios pirmosios vardynos buvusios suorganizuotos 1962 Kauno rajono "Aušros" kolchozo kultūros namuose. Gi minėtasis "kabinetas" tuojau parengė ir išleido jų aprašymą "kaip metodinę priemonę vadovautis kultūros - švietimo darbuotojams vietose" (p. 57). Vardynos vyksta su "vardatėviais" ir tėvais. Tas pats "DžDT deputatas" sveikina tėvus, o metrikuotojas įteikia gimimo pažymėjimą. "Deputatas" perskaito kūdikiui "priesaiką": "Tu gimei nuostabiu laiku, kai laisvi tarybiniai žmonės savo rankomis kuria komunistinį rytojų. Graži ir šviesi tavo ateitis..." (p. 58). Šią "priesaiką" už kūdikį pasirašo vardatė-viai naujagimių registravimo knygoje.

Toliau autorė liečia atskiru skyriumi gimimo ir vardo dienos klausimą. Būdinga autorės pažiūra, kad "vardinės buvo švenčiamos siaurame šeimos ir artimųjų draugų ratelyje. Jokių religinių apeigų nei prieš jas, nei šios šventės metu nebuvo atliekamos" (p. 66). Laikydama žmogaus gimimo faktą svarbesniu už jo pavadinimą vardu, autorė pasisako, kad "gimimo sukakties minėjimas yra prasmingesnis už jo vardo prisiminimą" (p. 67). Gimtadieniui ji siūlo panaudoti visus vardinių papročio elementus.

Šeimos papročių grandį autorė baigia laidotuvėmis, kurios sunkiausia, atrodo, susovietinamos bei suateistinamos. Senąsias laidotuves autorė tik prabėgomis liečia, paprastai prieš daug ką jose pasisakydama, nes "mums svarbu nustatyti, kurios iš tų apeigų yra nesuderinamos su sveiko žmogaus logika, su tarybinio žmogaus orumu, jo gėrio ir grožio pajautimu" (p. 71). Ji ironiškai pasisako prieš šermenų metu religinių giesmių giedojimą, nes jos tik gąsdinančios gyvuosius "fantastiniais pragaro kančių vaizdais" (p. 74); beje, p. 72 autorė pasirodo nesugebanti skirti aiškinime skaistyklos nuo pragaro!). Taip pat ji piktai puola šermenų vaišes dėl nehigieniš-kumo, estetiniu požiūriu ir dėl išlaidų prisidarymo (p. 73). Laidotuvėms ji siūlo muzikos, kurios atitinkamas juosteles siunčiąs tas pat "kabinetas". Taip pat ji siūlo laidotuvėms ir orkestrą, nes tai sena žemaitiška tradicija. Išvengti religinei įtakai miestuose siūlo visur įruošti laidotuvių namus (p. 78), atseit, pasekti JAV papročiu. Nepeikia tik gyvų gėlių ir šakų vainikų, neatmeta ir žvakių, trijų žemės žiupsnelių ant karsto ...
Knygos gale gausiai pridėta vestuvėms bylų, dainų ir keli šokiai; dainos ir šokiai su melodijomis. Deja, dainų atrinkimas daug kur nevykęs, nes ieškota linksmų, todėl įdėta ir gana trivialių, ypač verstinių iš slavų.

Knygoje gausu gerų nuotraukų, kurių ne viena naudinga bus lietuvių tautotyrininkui, nes priklauso dar nesuniekintų papročių laikotarpiui. Taip pat patrauklus V. Valiaus spalvotas lino raižinys, — knygos viršelio aplankas.

Aplamai apdairiam tautotyrininkui knyga naudinga, nes leis susigriebti, kas mūsų šeimos papročiams naujai prilipdyta, ir parodys, kokiu būdu atlikta. Naujieji sovietiniai šeimos papročiai bei jų kūryba įdomi ir religijų istorikui, ir psichologui bei sociologui.
A. Mažiulis