PRINCIPAI, FAKTAI IR —JŲ IŠKREIPIMAS Spausdinti
Parašė J. Girnius   

Okupanto užskleistos geležinės uždangos nedvigubinkime savo pačių geležine uždanga. Tai nieko daugiau, kaip įspėjimas skirti pavergėjus nuo pavergtųjų ir savo jausmų okupantui neperkelti mūsų pačių broliams.

Tokį principą mano vardu buvo paskelbęs LFB biuletenis Nr. 49 (1966 gegužės mėn.). Nesiėmiau ieškoti, iš kokio straipsnio citata buvo paimta, nes šio principo neišsiginu. Taip iš tikro manau.

Todėl ir nustebau, kai to paties LFB sambūrio žurnale "Į Laisvę" (1967, Nr. 41) radau straipsniuką, įdėtą antrašte "Renka medžiagą apie raudonuosius partizanus", turint galvoj kraštotyrinę ekspediciją į Merkinę. Laikiau tai aukščiau cituoto principo pažeidimu ir dėl to laiške žurnalui paaiškinau:

Okupantu besiremianti kompartija iš tiesų stengiasi viską savo tikslams panaudoti. Todėl nieko nuostabaus, kad ir kraštotyrinėms ekspedicijoms yra prikergtas uždavinys atitinkamose vietovėse parinkti žinių iš .inkstesnio komunistinio pogrindžio. Tačiau nieku būdu netenka paneigti ir niekinti visa, kas tik Lietuvoje atliekama, vien dėl to, kad visur vienaip ar antraip įsikiša kompartija. Netenka pasmerkti nė kraštotyrinių ekspedicijų vien dėl to, kad joms prikergta ir kompartinių uždavinių. Kuo gi kalti tas šimtas kraštotyrininkų, kad kompartija į jų tarpą pasiunčia ir kelis savo "istorikus" ? Gi aplamai kraštotyrinis darbas yra vertingas, nes sutelkia naujos tautosakinės bei tautotyrinės medžiagos. Tai rodo ankstesnių kraštotyrinių ekspedicijų į Ignaliną, Zervynus ir kt. paskelbti darbai. Merkinės ekspedicija bus patarnavusi ir V. Krėvės gimtinei plačiau patyrinėti (tai buvo kaip tik pabrėžiama).

Į tai "Į Laisvę" redakcija pridėjo savo tokią pastabą: "Dr. Juozo Girniaus laiškas — akivaizdus pavyzdys, kaip emocijos sukomplikuoja bendravimo su kraštu blaivų nagrinėjimą. Oponuodami dr. J. Girniaus laiške keliamiems teigimams, kategoriškai tvirtiname, kad "Į Laisvę" žurnalo nė vieno bendradarbio paskelbtame straipsnyje, nei komentare nėra smerkta, nei niekinta to, ką pavergta tauta yra atriekusi. Garbė ir nuopelnai už atsiekimus priklauso lietuvių tautai, bet ne okupantui" ir 1.1. (Į Laisvę, Nr. 43, p. 3).

Kadangi šiuo metu yra madoj piktintis "emocijomis", tai nesistebiu, kad ir "Į Laisvę" redakcijai tiko mano laišką rasti "akivaizdžiu pavyzdžiu, kaip emocijos sukomplikuoja" ...

Nesu nejautrus, nes nesu abejingas bet kur sutinkamai netiesai. Tačiau, kai sėdu rašyti, rašau galva, o ne draskausi, ją pametęs. Rodos, blaiviai žiūrint, sunku bet kokį draskymąsi įžiūrėti ir anksčiau cituotame mano laiške. Tačiau iš tikrųjų stebiuosi, nes nesuprantu, kaip "Į Laisvę" redaktorius gali užtikrinėti, kad jo "žurnalo nė vieno bendradarbio paskelbtame straipsnyje, nei komentare nėra smerkta, nei niekinta to, ką pavergta tauta yra atsiekusi". O kas gi kita yra daroma, kai apie kraštotyrinę ekspediciją informuojama tokia antrašte "Renka medžiagą apie raudonuosius partizanus". Kaip beaiškinsi, tai vis tiek lieka Lietuvos kraštotyrininkų darbo nuvertinimas, stokojant mažiausio į-sijautimo į jų darbą dabartinėse sąlygose.

Kol dar neišleista knyga apie Merkinės kraštotyrinę ekspediciją, nežinia, kiek ten kokios medžiagos apie raudonuosius partizanus pri-žvejota. Nėra abejonės, kad privalomoji pyliava bus atlikta. Tačiau tuo tarpu galima pacituoti Lietuvos Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos leidinį "Kraštotyra", išėjusį 1968, kuriame aprašoma ta ekspedicija, šis leidinys taip aprašo tos ekspedicijos rezultatus:
Padirbėjus Merkinės apylinkėse nemažam būriui, surinkta daug ir į-domios medžiagos. Štai tautosakos užrašyta per 1000 vienetų, audinių raštų nupiešta apie 500, senų buities daiktų 600, baldų 200 su viršum, aprašyta 40 gėlių darželių, surinkti vietovardžiai iš 13 kaimų, užfiksuota daug namų puošybos detalių, visokių įrankių, surašyta nemažai atsiminimų. Be to, buvo įgyti 39 eksponatai Lietuvos Istorijos ir etnografijos muziejui Vilniuje (tautinių drabužių dalys, audiniai, namų apyvokos daiktai ir kt.), nufotografuota daug etnografijos ir liaudies meno objektų, įregistruota eksponatų steigiamam   Liaudies   buities   muziejui.

Tai ir viskas apie tos ekspedicijos duomenis. Daugiau straipsny duodama tik bendra informacija, kuriuose kaimuose rinkta ta medžiaga, ir nurodoma, kuo kuris dalyvis domėjosi: "M. čilvinaitė klausinėjo merkiniškių apie kalendorinius papročius", "A. Vyšniauskaitė Ieškojo paprotinės teisės liekanų", "M. Grigaitytė rinko prisiminimus apie V. Krėvę-Mickevičių", "A. Stravinskas domėjosi kalviais ir kalvystės įrankiais", "I. Korsakaitė tyrė liaudies skulptūrą", "I. Labutytė piešė skrynias ir kuparus", "K. Ambrasas registravo liaudies kultūros paminklus ir surašinėjo liaudies talentus". O kas rinko medžiagą apie raudonuosius partizanus, nė nepaminėta (Alf. Andriuškevičius: Po Merkinės apylinkes, 265 psl.).

Toks principas, tokie faktai. Koks pagrindas  "Į  Laisvę"  redaktoriui
ivo man "pastabą" baigti tokiu retorišku prokuroro klausimu: "Gražu ginti asmeniškus draugus, bet ar galima dėl jų užsimerkti prieš faktus ir principus?".

Jei būčiau užsimerkęs, tai nebūčiau ėmęsis nė laiško "Į Laisvę" žurnalui rašyti. Rašiau dėl to, kad minėtą straipsniuką laikiau mis-rcprezuojančiu principą ir iškreipiančiu faktus. O "asmeniškų draugų gynimas" tėra "Į Laisvę" redak-loriaus pastanga nuo dalyko suk-M Į asmenis.

Greičiau, priešingai, "Į Laisvę" žurnalas susidomėjo ta kraštotyrine ekspedicija dėl "asmeniško" motyvo — painformuoti, kad toj ekspedicijoj dalyvavo stud. D. Gimbu-
lltė, prof. dr. M. Gimbutienės dukrelė.

Negyvendamas Los Angeles, nežinau, kas su kuo ten draugai ar nedraugai. Tik paprastai turiu pasakyti, kad nei viena, nei antra nėra ypatingos "asmeniškos draugės", nors abi yra pažįstamos iš Bostono metų. Ėmiausi laiško, kaip jo būčiau ėmęsis ir dėl kurių kitų, panašiai neteisiai užpultų "tautinės drausmės" (šio vardo skyrelyje įdėta informacija apie Merkinės ekspediciją) vardan.

Dėl dr. M. Gimbutienės savo laiške pasakiau:
Kiek ir kokių trūkumų ši (Kalifornijos univ. jos surengta lietuvių liaudies meno — intarpas) paroda turėjo, nieko negalima pasakyti, jos nemačius. Tačiau pats lietuvių liaudies meno parodos amerikiečių universitete surengimas nedaugiau tautinę drausmę "pažeidė", kaip Čikagoje "Gražinos" operos pastatymas.

Kodėl "Į Laisvę" redaktoriui tai "sunku suprasti"? Kaip dr. M. Gimbutienė minėtajai parodai gavo eksponatų iš Lietuvos, taip "Gražinos" operos nebūtų buvę galima Čikagoj pastatyti be iš Lietuvos gautos partitūros. O parodos vienoki ar kitoki trūkumai yra jau kitas klausimas. Taip pat kitas klausimas, kiek dėl jų kaltės tenka dr. M. Gimbutienei ir kiek pačiam rengėjui — UCLA universitetui. Kaip aiškiai ir pats pasisakiau, dėl jų nesiėmiau kalbėti, parodos nematęs.

Dėl stud. D. Gimbutaitės savo laiške pasisakiau:
Kaip apskritai kraštotyrinis darbas nereiškia jokio tautos išdavimo, nors ir kokiose aplinkybėse jį dirbant, taip jokio tautinei drausmei nusižengimo nepadarė ir Danutė Gimbutaitė, toje ekspedicijoje dalyvaudama ... Be pagrindo D. Gimbu-taitei padaryta moralinė skriauda, prikišant tautinės drausmės laužymą.

Dar blogiau, kad ir vėliau, rašant man "redakcijos pastabą", ne bandoma skriaudą atitaisyti, o toliau tęsiamas nežinia kuo inkri-minavimas, rašant: "Vienų jis (okupantas — J. G.) neįsileidžia, antrus ilgiau ar trumpiau leidžia pabuvoti Vilniuje, tretiems suteikia malonę skaityti paskaitas universitetuose, atostogauti ir bastytis laisvai pavergtame krašte". Jei D. Gimbutaitė kuo nusikalto, leista Lietuvoj dalyvauti kraštotyrinėj ekspedicijoj Merkinės apylinkėse, reikia tai atvirai pasakyti. Bet pats dalyvavimas dar nėra nusikaltimas' nes, rodos, aišku, nėra nusikaltimas nė pačios tokios ekspedicijos. Ar nusikalto tautinei drausmei ir tie visi jaunesnieji mokslninkai, kurie lankėsi Lietuvoje?

Savo laišką "Į Laisvę" redakcijai buvau baigęs tokias žodžiais:
Tautinė drausmė yra rimtas reikalas. Reikia atsakingai į jį žvelgti. Bet taip pat atsakingai reikia ir juo operuoti. Antraip, užuot draus-minimosi, težiebsime savo tarpe nesantaiką ir patys slopinsime lietuviškąją gyvybę.

Tai turėdama galvoj, Vašingtono veiksnių konfernncija ne be pagrindo įspėjo prieš patriotinį ekstremizmą. "Į Laisvę" straipsniukas buvo kaip tik tokio geravališko, bet negalvojančio patriotinio ekstremizmo apraiška. Ligi šiolei šis ekstremizmas turėjo kitų organų.

Sumanusis "Į Laisvę" redaktorius ne tik mano laišką aprūpino "redakcijos pastaba" (nors visas sau pagyras gausiai spausdina be "pastabų"), bet ir ten pat parūpino porą anoniminių laiškų redakcijai, kurie inkriminuoja mano redaguojamą žurnalą (nors mano buvo pasisakyta ne "Aiduose" ir ne kaip jo redaktoriaus, o kaip eilinio "Į Laisvę" skaitytojo).

Viename tų laiškų teigiama: "Ne vienas Aidų bendradarbis yra pasišaipęs iš tų, kurie kovoja dėl Lietuvos laisvės". Prašau p. L. Valiuką, "Į Laisvę" redaktorių, nurodyti, kur tai kada nors mūsų žurnale padaryta. O jei nepajėgs to surasti, tai laukiu ne advokatinio išsisukinėjimo, o tiesaus atsiprašymo. Tikiu, kad jis turės drąsos tai garbingai padaryti.

Kitame laiške porinama, kad "dabartinių (lyg kada nors būtų buvę kitokie — J. G.) 'Aidų'... užimta linija patriotiškai nusiteikusiam lietuviui darosi nebepriim-tina". Gal kokio kito patriotizmo kas nors ir galėtų mane pamokyti. Tačiau lietuviško patriotizmo mokyti nesu reikalingas, nei iš kitų, nei iš mano jaunesniojo bičiulio "Į Laisvę" redaktoriaus.

Į Lietuvą reikia žvelgti atvirai. O tikro atvirumo negali būti be vispusiško objektyvumo. Būtų naiviai  neatsakinga   tematyti   mūsų
žmonių krašte kūrybines pastangas ir užmerkti akis prieš okupanto sistemingai vykdomą krašto ir žmonių "tarybinimą" (lydymą į rusų komunizmo kuriamą sovietinę tautą), šis pavojus gresia tiems kultūrininkams, kurie nori ribotis nuo "politikos" ir tesidžiaugti iš Lietuvos gaunamomis knygomis, dailės albumais, plokštelėmis. Bet taip pat yra neatsakinga (nebe naiviai, o tiesiog arogantiškai) tematyti Lietuvoje okupacinį režimą ir dėl to nuvertinti viską, ką jo sąlygose mūsų žmonės kuria, Arogantiškai neatsakinga dėl to, kad toks į Lietuvą žvelgimas faktiškai yra nuvertinimas ir tos tautinės atsparos, kurią sudaro kultūrinė gyvybė. Tai ne koks patriotinis principingumas, o tik sustabarėjęs trumparegiškumas. O vis dėlto jo pavojus gresia tiems, kuriems visą tikrovę sudaro politika. Prieš vieną tokį į Lietuvą žvelgimo atvejį ir radau reikalo pasisakyti, visiškai nelaukęs "redakcijos pastabos".

P. S. Jau atidavus šį pasisakymą spaustuvei, buvau nurodytas, kokiu būdu "Į Laisvę" žurnale galėjo atsirasti tas straipsniukas, j kurį reagavau savo laišku. Būtent, Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija drauge su "Komjaunimo Tiesos" redakcija 1966.1.30 buvo paskelbusios jaunimo žygį "Tų dienų šlovė neišblės" — "Tarybų valdžios 50-čiui ir V. Lenino gimimo 100-sioms metinėms" paminėti imtis rinkti "istorinę - revoliucinę medžiagą". Šį užmojį užgyrė ir A. Sniečkus, ir Lietuvos komjaunimo centro komitetas. Tuo būdu ir "Į Laisvę" redakcija savo žinutei apie Merkinės kraštotyrinę ekspediciją galėjusi uždėti antraštę "Renka medžiagą apie raudonuosius partizanus". Galimas daiktas, kad taip ir buvo. Tačiau reikalo tai nekeičia. Visi žinome, kaip partija stengiasi viską įkinkyti savo propagandinei tarnybai. Bet užtat ir reikia konkrečiai žiūrėti, kaip kur kas iš tikrųjų yra, o ne viską "paraidžiui" imti. Esame citavę, kuo minėtojoj ekspedicijoj faktiškai domėtasi. Iš to matyti, kad nebuvo pagrindo nei aplamai insinuuoti ekspedicijai terūpėjus raudonieji partizanai, nei inkriminuojamai minėti tą ar kitą asmenį vien dėl jo toj ekspedicijoj dalyvavimo.

Taip pat man buvo aiškinama, kad siekiau vieną atvejį suvisuotinti ir jį vertinti "principinėmis prielaidomis". Tų prielaidų tėra viena, būtent — skirti pavergtuosius nuo pavergėjų ir dėl to į tėvynėje dirbamą darbą nežiūrėti tik pro okupacinį režimą ir jo propagandą. Tai tik tiesos principas — imti dalykus, kaip jie yra. ši bendroji tiesos "prielaida" ne išskiria individualių atvejų vertinimą pagal "faktines aplinkybes", o kaip tik jį implikuoja, Konkrečiai tariant, kas rinko medžiagą apie V. Krėvės tėviškę, tas dėl to negali būti laikomas raudonųjų partizanų medžiagos rinkėju, nors ir būtų buvę skelbta visų tų metų šūkiu prtinė "šlovė". Netiesa niekur nėra pateisinama, o juo labiau ji nepateisinama nuvertinimui tėvynėj dirbamo lietuviško darbo vien dėl to, kad jis dirbamas okupacinėse sąlygose.
J. Girnius