Eilėraščiai |
Parašė Jurgis Blekaitis |
SIELA Kai Tu mirei, kelias dienas akių dugne vaidenos baukštus balandis. Baltas, neramus. Vos pamatau — pakyla, nuplasnoja ir dingsta pilkšvumo] keistoj, ne mūsų žemės. Širdim žinojau: Tu. Tai Tavo siela. Ir geras man tasai graudus ir giedras žinojimas. Toks kai kada ruduo: tyli šviesa, pavirtus išmintim, plačiai atskleidus, laiko žemei dangų, kaip veidrodį. Ir matosi mažiausia, suspurdus sieloj jausmo atžala. Taip skaudžiai viskas aišku: dangus ir žemė, ir tu pats — tarp jų, ir net mirtis. Kas Tu buvai, žinau ir neužmiršiu: balandis, baltas ir baukštus. LAUKIMAS Aš augau į savo gimimą, ir viskas tebuvo laukiančios, neregės akys, įbestos dar neperžvelgiamon naktin. Ranką suleidau kietai į žemę, ir pirštai skverbės pro molį ir akmenis, ieškodami gaivios versmės, ir leido šaknis. Kitą iškėliau aukštai į tamsą, ir atėjus rytmečiui, ji sulapojo ir pražydo, gerdama lietų ir saulę. Dabar aš laukiu: prinoks mano šakose vaisiai didelės vaiskios žvaigždės. Kaip akis, jas įbestu ir peržvelgsiu naktį. MARE NOSTRUM Siūbavo Baltija vilnim vakarėm, Ir iš jo sapno plaukė Lietuva. Saulėleidžio bures danguj išskleidus, Sparnuota valtim skriejo virš vandens, Nebesulaikoma, kaip apreiškimas. O pro miražą rūsčiai šaukė bangos. Lyg bandos pašiauštais gaurais stumbrų, Jos strimagalviais veržėsi į krantą, Jos šniokštė, dėbčiojo smaragdinėm akim Ir virto jam putodamos po kojom. Siūbavo pušys. Sūrūs vėjai taršė Jo plaukus, juodą rūbą ir mintis. — Kad taip ir man! Kad taip visa jėga Išrėkti visa, kas širdy pritvinko. Taip šėlt, taip šaukt — laisvai, iš pat gelmių! — (Čia dingtelėjo šypsanti mintis, Kad juk ir Baltija pati eiliuoja: Herojiškais hegzametrais skanduoja Bangas. Tik jūroj nėr cezūrų. Čia sušukuotų posmų neieškok! O rimai? Byra patys. Ketera Rimuojasi su debesies skara, Abi vienodai plyšta, kibirkščiuoja Ir taikstosi užliet mane). — O ne! Ne aš — paveikslas Viešpaties. Tai — jūra. Viršum gyvybę gimdančių gelmių Tokiom bangom Kūrėjo mintys verda . . . Ir man — kūryba? Ne. Man — juodas darbas. Dėl rimo nenurimstu per naktis. O Jis gal tik lengvučiai susvajojo — Ir stojasi bedugnėje dangaus Liepsnojantys, kaip žodis Jo, žvaigždynai. Prieš juos — kas mano žodis? Ir kas aš? — Lyg atsakydama, žara užgeso, Ir šiurpas nukrėtė pušis. Purslais Aptaškė jį banga, tačiau jo mintys Ir pačios jau ištvino vilnimis. — Daina man duota. Ne. Aš duotas dainai. Ir šaukia ji mane —- palikt trapius Žmogaus sapnus. Prabilt, kaip Jis, kaip jūra. Aš — Dievo tarnas ir todėl — tautos. Kiekvieno pilkojo vargdienio tarnas. Aš budinu ir brandinu jame Brangiausią sapną — laisvę, laisvę, laisvę . . . Lyg pasaką, jam Lietuvą seku. Aš pats, dar gyvas, virstu į paminklą. Kas mano marmurėjančiam veide Dar beįžvelgtų nerimą ir audrą? Jam rodės, kad ne vakaras: dvasia Ūmai pritemo. — O vakarės vilnys — Dar šiąnakt jas įliesiu į eiles. — Tarpe pašiurpusių pušų Maironis Sutirpo su šešėliais. Vienumon Jis tolinos skubiu žingsniu. Paminklas Žingsniavo marmurinėn ateitin. Naktis ir kunigo drabužis slėpė, Kad jo krūtinėj blaškos Baltija. SNIEGAS Kaip ta dienų pūga sumaišo mūsų pėdas, kaip uždengia ir paviršių, ir gilumą, kaip tie akli sūkuriai užneša tiesą savo tūkstančiais žaižaruojančių melų! Sniego apakintomis akimis, neatpažįstu gyvenimo ir tik noriu išgirsti jo užmirštą aidą. O kai įsiklausau — nuščiūva skurdžiausi šauksmai ir šūkiai, ir kalasi iš po sniego patys slopiausi balsai. Vėl matau: mano vaikystės Kauno senamiestis. Kodėl užsikvietei mane — nesam draugai — šią pavasarėjančią pavakarę? Šį vienintelį kartą? Sniegas virsta po kojom juodu purvu, nuo arklių šlapumo geltonuoja tarpuvartėje. Ledo žvakės varvina senkančią žiemos jėgą lašas po lašo. Pilkšva ir balzgana — lyg po mirties. Juodos durys vartuose — kaip bedantė burna, kuri mus praryja. Drėgni laiptai į rūsį. Pavargusi tavo motina linkteli galva be žodžio. Kur tu užsikvietei mane, Jocheli? Negi čia gyvųjų namai? Siluetas priešais gęstantį langą, tu atsimainei. Našlės skalbėjos silpnas sūnus, ištįsęs, pakumpęs džiūsna popieriniu veidu, su liūdesiu, sutelktu akyse per kartų kartas (taip, giliai po žemėmis, tirpstant ledynams, lašas po lašo telkias slapti ežerai), Jochelis, mūsų vaikiško žiaurumo amžina, nebyli auka. tu prabilai lyg senovės pranašo, lyg Talmudo balsu. Virpančiu tavo žodžiu man prakalbėjo Bialikas- apie Vilnių, tavo ir mano giminės pažadėtąjį miestą: — "Kai sambrėškyje tu man nusilenksi..." Pro vario dūdų maršus, pro šūkius ir vėliavas, pirmąkart prasiveržė į mane kreivos gatvelės, sklidinos ligi stogų žmogaus nedalios. Upė nešėsi nuplaudama žmogaus nuodėmes, jo nevilties nuslopintą šauksmą. Tu man atvėrei siauras duris į užgintą Vilnių. Bet, kai iš požemio išėjau į žiemos vėją, j is pagavęs nusinešė tavo balsą — ir negrąžino jo pusę amžiaus. — — — Naujametinis sniegas linksmas ir girtas, kaip aš. — Alsuok manimi — aš gyvenimas, — šnabžda snieguolės, šokdamos ties akimis mano pirmos mylimosios. Žingsniai nežino kelio, stoviniuoja ir grįžta. Žvilgsniai nieko neklausia ir viską žino. — Alsuok manimi — aš jauna gyvybė, aš tavo didelė ateitis, aš nežinau mirties. — Tirpsta snieguolės ant laukiančių lūpų, ir aš greitinu jų tirpimą. Vilnius savo glėby sūpavo mūsų jaunystę, ir mes gėrėm snaigėse žėrinčias džiaugsmo spalvas: žvilgsnio ir upės žalumą ir žydrumą, gatvių sankryžos žiburio auksą, oranžines ir raudonas kalėdines vitrinas. Mes auginom save didžiuliam rytojui ir telkėm krūtinėj laimingą tikėjimą, kad viskas šiame mieste, šioje žemėje, kiekviena kibirkštėlė jaunose akyse, net spindinčios snaigės trapus praskridimas, — turi nemirštamą prasmę. — — — Vėliau šąlančiam Vilniuje girgždėjo miręs sniegas. Bet net ir nuožmiausiam speige, sako, tris žiemas nesilaikė sniegas ir tirpo Panerių tarpumiškėje, ties giliu grioviu, kuriame vienas ant kito, klodas ant klodo, gulėjo Bialikai ir Gaonai, senamiesčio skalbėjos ir jų liesi, popierinio baltumo sūnūs, romių rabinų barzdos dengė kūdikių kūnus, gulėjo turgaviečių sukčiai ir didelės, baltos moterys. Kiekvienam nuraminti alkiui užteko po švino kąsnelį, tik nėščioms moteriškėms sumaitindavo du. Ar tik ne iš ten dabar sugrįžo pas mane tavo balsas, Jocheli, prasimušęs pro metų ir metų sniegus: — "Kai sambrėškyje tu man nusilenksi. .." lr aš lenkiuosi tau ligi žemei ir Vilniui, į kurį mano širdy tu pravėrei slaptas duris. Taip, akimirką tesilaikė sniegas ant jaunų lūpų, tris žiemas tirpo sniegas Panerių tarpumiškėj. Ir tiesa, kad viskas o viskas turi prasmę. Ir tiesa, kad niekas ničnieko neturi prasmės. 1969 m. kovo 18 d. J. Bakis Kompozicija (metalas) |