PAVASARIO KELIU |
Parašė B. Rutkūnas |
Važiuoja mano žemė žaliu pavasario keliu. Apsupo miglos veidą jaunosios vualiu. Ar išpažinti jums, kad aš pavasarį ir žemę kaip ir seniau tebemyliu? Brendu gyvenimą kasdien iš naujo sidabro upeliu. Manosios meilės alki sauja jaunystės auksą renka, plauja tyros srovės dugne Atbėga nerimas į kraują — nusineša mane į upę atradimo naują, patvinkusią žvaigždžių ugnia. Ir šaukia sielą, širdį dainai tolioji nežinia - - Jeigu paklaustų kas mane, ar aš myliu — aš nusijuokčiau jauna krūtine, kaišyta spindulių . . . V. IGNAS Žvejai (medžio raižinys, 1965) |