TREČIOJI K. BARĖNO KNYGA Spausdinti
Parašė Titas Alga   
Trečiąjį Kazimiero Barėno smulkiosios beletristikos rinkinį "Atsitiktiniai susitikimai" (London 1968, 216 psl.) tematikos lokalo atžvilgiu būtų galima suskirstyti į tris dalis: vokiškąją (jai priklauso triptikas "Trys berlyniški brūkšniai"), angliškąją (penki pavieniai gabalai ir ciklas "Gedimino Griau-duvės istorijos") ir amerikietišką-ją ("Profesorius" ir "Saliūnas"). Lygiai tokia tvarka rinkinys ir surikiuotas. Taigi šia prasme K. Barėnas, iki tol veik išimtinai vien gimtojo krašto fabulą naudojęs, padarė griežtą posūkį.

Toksai   sugrupavimas   pasidaro dar daugiau logiškas, kada paaiškėja, jog šitų paskirų dalių bendrasis vardiklis nėra vien geografinė aplinka, kaip, sakysim, Gulbinai (skaitytojui pažįstami iš "Karališkos dienos", kelis kartus ir šioje knygoje suminimi) ar In-trighamas (jame, berods, vyksta visa angliškoji dalis). Vietomis jas jungia bendri veikėjai, panašios jų galvosenos, reakcijos į aplinkos poveikius, paties autoriaus požiūris, kompozicinis sukirpimas ar net žanrinis traktavimas. Pirmojoje grupėje vyrauja reportažinė, antrojoje — novelinė, o trečiojoje — feljetoninė nuotaika.

Nors vien "Gedimino Griauduvės istorijų" ciklas tėra visiškai betarpiškas, atpasakotas pirmuoju asmeniu, pagrindinio veikėjo vie-n akoj o Gedimino lūpomis, tačiau lr "Berlyniškuose brūkšniuose" tasai betarpiškumas dar gerokai Jaučiamas. Ir tai išskirtinai teigiamąja prasme, kaip saitas, kuriuo stipriai pririšamas skaitytojas. To betarpiškumo jau žymiai mažiau angliškuose gabaluose ir visiškai pritrūksta amerikietiškuose, kur autorius nebėra netgi atokus stebėtojas, o tik nesuinteresuotas pasakotojas, mums perduo-dąs iš kelintų lūpų girdėtą istoriją ar anekdotą, negailestingai šaržuodamas veikėjus ir tirštai karikatūrindamas situacijas.

Betarpiškumo laipsni čia iškėliau dėl to, kad jis lygiagretiškas lr tiesioginiai proporcingas kūrinių literatūrinei vertei. "Gedimino Griauduvės istorijų" ciklas yra labiausiai įtikinantis, persunktas nuoširdžiu žmogaus pažinimu, pastangomis jį suprasti, padvelkiąs jaukia žmogiška šiluma:
"... Tada jis tarpuvartėje stovėjo prie kelio, kai sunkvežimis išlaipino mane, žiūrėjo, kaip mano lazdos slidinėja tarp gatvės grindinio akmenų, ilgai žiūrėjo, ilgai akimis bėgiojo nuo vienos lazdos į kitą, paskui pažiūrėjo man j akis, apkabino mane, išmetė man lazdas, garsiai susikvatojo ir tada tarė ir dar pakartojo:
— Keistas tu su tom lazdom .. . Be kojos ...

Tada jisai tylom jau paėmė mano lazdas, apkabino per pečius mane, ir mes trim kojom nuėjom, gavom po lovą ir čiužinį ir duonos ir ten sėdėjom ir gyvenom pilkom viltim" (118).
Kazimiero Barėno stiprybė yra tame, kad jis, tą šiltai graudžią nuotaiką kurdamas, veik visada išvengia sentimentalumo, pigaus melodramatizavimo, lygiai kaip ir moralizavimo ne tik Griauduvės, cikle, bet ir kituose geresniuose šio rinkinio gabaluose.

K. Barėno kūrinių veikėjai, gimtajame krašte buvę smulkiosios buržuazijos, ūkininkijos ar darbininkijos atstovai, svetimosios šalies aplinkoje vienokiu ar kitokiu apsipratimo laipsniu pradedą gyvenimą iš naujo nuo žemesniųjų socialinių pakopų. Išskyrus nebent amerikietiško j o "Profesoriaus" veikėjus, jie niekur neapkraunami nei stipriau pasireiškiančiomis ydomis, nei ryškiau suspindinčiomis dorybėmis. Jie gyvena "pilkomis viltimis", tačiau individualybės bruožų, kartais ir gana ryškių, K. Barėnas veik visiems savo veikėjams suranda. Ypač skirtingi ir įdomūs Griauduvės istorijų personažai.

Atskiruose gabaluose atskleisti į-vykiai retai kada teiškrinta iš kasdieninės rutinos rėmų, kad ir sudarydami vieną kitą progą stipriau pasireikšti veikėjų emocijoms ar prasiveržti, jų aistroms. Bene daugiausia tuos prasiveržimus pančioja paties autoriaus pasakojimo būdas: saikingas, ramus, santūrus. Karštesnius veikėjų išsišokimus jis mėgta užlieti šaltoku lengvos ironijos ar net aštresnės satyros vandeniu. Vietomis šitokių priemonių pernaudojimas atneša neigiamų rezultatų (sakysim, "Profesorius", "Saliūnas", "Krikštynos" ar "Plaučiai" nedaug tepakyla virš laikraštinio feljetono lygio), betgi visumoje K. Barėno satyra ar ironija jį kaip tik apsaugo nuo pagundų pavojingiau kryptelėti jau minėto sentimentalizmo pusėn.

Savo veikėjų atžvilgiu K. Barėnas stengiasi išlikti bešališkas, niekur jų pabrėžtinai nekeldamas ir nesmukdydamas, retai kada tepa-rodydamas jiems aiškesnių savo simpatijų ar antipatijų. Visumoje šį jo objektyvumą reikėtų vertinti kaip dorybę, tačiau vietomis nesuinteresuotas autoriaus požiūris apatiškai nuteikia ir skaitytoją. Kontrastų stokojant, sunkiau išvystyti konfliktus, sukurti intriguojančią įtampą. Bene sėkmingiausiai K. Barėno naudojama priemonė įtampai pagilinti ar skaitytojui užintriguoti yra savotiški nutylėjimai, pauzės, savotiškos tuštumos, užangažuojančios skaitytojo vaizduotę. Tai vienas iš K. Barėno stiliaus ar formos elementų iškeliančių jį į pirmaeilius pasakotojus.

K. Barėno aprašomųjų įvykių pobūdį itin tiksliai nusako pats knygos pavadinimas: jie daugumoje atsitiktiniai, tartum primesti iš šono, pagimdyti susidėjusių aplinkybių, o ne logiškos ir neišvengiamos veikėjų charakterio apraiškų išdavos. Kartais sunkiau susidaryti iliuziją, kad dėl tų vykių keisis veikėjų dvasinis pasaulis, jų gyvenime įvyks griežtesni posūkiai ar lūžiai, šitokį įspūdį pabrėžia ir dažnas savotiškas kūrinio nutrupėjimas daugtaškiais, tartum pritrūkus efektingesnės pabaigos.

Nežiūrint čia suminėtų ydelių ar seklumų, "Atsitiktiniai susitikimai" yra gana brandi knyga, K. Barėno kūrybiniame kelyje ženklinanti neabejotiną pažangą. Jau vien dėl keliais atvejais čia suminėtų "Griauduvės istorijų" ciklo rinkinys iškyla virš visos pernykštės prozos.
Titas Alga