IŠ LITUANISTINIŲ KNYGŲ LIETUVOJE Spausdinti
Parašė Al.   
Šioj vietoj norime bent infor-maciškai apžvelgti paskutiniuoju metu, būtent pereitais metais, Lietuvoj pasirodžiusias knygas, kurios dėl savo lituanistinio pobūdžio lygiai vertos ir mūsų jomis susidomėjimo bei naudojimosi. Kiek galėdami, stengėmės sekti tėvynėj išleidžiamas knygas, bet nesame tikri, ko vis tiek nepastebėjome. Knygų Lietuvoj pasirodo nemažai, o gauti nėra lengva, be to, gavimas gana ilgai užtrunka (per knygynus užsakant, tenka išlaukti ir gerus metus). Todėl nė ši informacinė apžvalga nepretenduoja būti pilna, nors, gal būt, bus likę nepastebėti tik smulkesni ar vėlesni darbai.

Pradedame kalbine sritimi, kurioj sėkmingai pluša gana gausus kalbininkų lituanistų būrys. Jų darbai spausdinami šiuose žurnaluose: Báltica (pernai išėjo IV tomas), Kalbotyra (jau išėjo 19 tomų) ir Lietuvių kalbotyros klausimai (pereitų metų X tomas — Baltų ir slavų kalbų ryšiai). Daugiau praktiniams kalbos klausimams leidžiama Kalbos kultūra (ats. red. K. Ulvydas), kurios pasirodė 15 sąsiuvinių. Tai panašaus pobūdžio leidinys, kaip ligi šiolei čia ėjusioji "Gimtoji kalba". Pravartu "Kalbos kultūra" susidomėti visiems, kuriems rūpi lietuviškojo žodžio puoselėjimas.

Be šių žurnalų, pastaraisiais metais ėmė rodytis ir atskiri studijiniai veikalai. Aną kartą (Aidai, 1968 nr. 4) buvome kreipę dėmesį | J. Palionio disertaciją "Lietuvių literatūrinė kalba XVI - XVII a." ir į Z. Zinkevičiaus disertaciją "Lietuvių dialektologija" (abi studijas pernai mūsų žurnale plačiau aptarė dr. Pr. Skardžius). Šį kartą kreipiame dėmesį į Jono Kazlausko stambią (415 psl.) disertaciją Lietuvių kalbos istorinė gramatika. Tiesa, tai nėra ištisa, sisteminga lietuvių kalbos istorinė gramatika, bet tik jos dalis, kur daugiausia nagrinėjama kirčiavimo ir daiktavardžių bei veiksmažodžių Istorija. Vis vien tai svarbi kalbinė studija, kurią vėliau aptarti pažadėjo dr. Pr. Skardžius.

Lietuvių kalbos žodyno pernai išleistas ne naujas tomas, o perredaguoto I tomo antras leidimas. Kaip žinome, J. Balčikonio parengtas šio žodyno I tomas išėjo 1941, sovietinę okupaciją jau pakeitus nacinei. J. Balčikonis dar redagavo ir II tomą, pasirodžiusį 1947. Dabar nutarta šiuodu tomu išleisti antru leidimu pagal tą pačią sovietinę instrukciją (1952), kuria vadovaujamasi nuo III tomo. Dabartinio I tomo "Pratarmė" šį reikalą taip nusako: "šiuo metu, jau seniai išsibaigus 'Lietuvių kalbos žodyno' pirmųjų dviejų tomų tiražui, atsirado reikalas parengti naują jų leidimą, kad Žodyno vartotojai galėtų įsigyti Žodyno pradžią, sudarytą tais pačiais principais, kaip tarybiniais metais parengtieji kiti žodyno tomai (III-VII ir tolimesnieji)". Naujo I tomo medžiagą parengė A. Lyberis, D. Lukšys, J. Senkus ir K. Vosy-lytė, o jį suredagavo J. Kruopas (ats. red.), A. Lyberis, J. Paulauskas, J. Senkus ir B. Tolutienė. šis tomas turi 1230 puslapių ir apima A-B raides.

Kai kalbotyroj visą laiką daugelio ir sėkmingai plušama, tai, priešingai, Lietuvos istorija lieka lyg našlaitė, atiduota pamotei žiežulai — partijos istorijai. Partijos istorija suglemžia kone visą istorikų prieauglį, ir tie patys daugiau yra partiniai propagandistai negu istorikai mokslininkai. Vis dėlto pereitais metais pavyko pasirodyti ir trims Lietuvos istorijos veikalams.

Vilniaus un-to visuotinės istorijos katedros docentas Bronius Dundulis, Paryžiaus Sorbonoje įsigijęs doktoratą 1939, iš naujo dok-torizavosi 1967 ir pernai naujosios disertacijos pagrindu išleido veikalą Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV a. Šiame veikale jis nuodugniai ryškina nuo pat Kriavo akto trukusias Lietuvos pastangas ginti savo valstybinį nepriklausomumą.

Viduriniosios kartos istorikas Mečislovas Jučas (g. 1926, baigęs Vilniaus un-tą 1951 ir dirbąs Istorijos institute) pernai išleido knygą Lietuvos metraščiai (188 psl.). Ligi šiolei šiuo klausimu mūsų istorikai nebuvo plačiau rašę. M. Jučo veikalas yra ir originalus, ir moksliškai objektyvus. Parašytas lengva kalba, jis yra vertas ne tik istorikų specialistų, bet ir visų besidominčiųjų Lietuvos istorija dėmesio. Leidinys iliustruotas senovės dokumentų ir kitomis istorinėmis nuotraukomis.

Trečias stambus ir didelio formato veikalas yra Vilniaus miesto istorija (400 psl.). Tai trijų autorių darbas. Archeologas Adolfas Tautavičius parašė proistorinę dalį (p. 19-44) apie Vilniaus gyvenvietės susidarymą. Vilniaus istoriją iki 1794 (iki 195 psl.) atkūrė Juozas Jurginis, o vėlesnę (iki 1917) — Vytautas Merkys. Be abejo, privalomasis marksistinis požiūris suteikia veikalui vienur daugiau, kitur mažiau vienašališkumo, bet aplamai knyga pateikia daug istorinės medžiagos apie mūsų sostinę amžių būvyje. Veikalas išleistas puoiniai (apipavidalino dail. V. Kalinauskas) ir gausiai iliustruotas — 187 nuotraukos (dalis jų atskiruose puslapiuose).

1967 m. data, bet iš tikro pernai pasirodė dar vienas įdomus istorinio pobūdžio veikalas — Edmundo Laucevičiaus (g. 1906) monografija Popierius Lietuvoje XV -XVIII a. Autorius nepriklausomybės metais Vytauto D. un-te baigė ekonomikos mokslus ir tarnavo finansų ministerijoje, o vėliau sekretoriumi Lietuvos pasiuntinybėje Londone; sovietinėj okupacijoj jis baigė Vilniaus un-to istorijos ir filologijos fakultetą ir dėstė anglų kalbą įvairiose mokyklose, domėdamasis numizmatikos, auksakalystės ir popierininkystės istorija. Jo minima monografija yra dviejų tomų — I tomas (283 psl.) pateikia popieriaus Lietuvoje istoriją, o II tomą (579 psl.) sudaro vandenženklių atlasas (pastarasis yra įdomus ir meniniu žvilgiu — kaip lietuviškosios grafikos dokumentas).

Iš partiniam žvilgiui palenktų knygų stambesni darbai yra A. Tylos pernai išėjusi knyga 1905 metų revoliucija Lietuvos kaime (270 psl.) ir B. Vaitkevičiaus 1967 pasirodžiusi knyga Socialistinė revoliucija 1918-1919 metais (649 psl.). O komunistinę "ateitį" rodo G. Zimano neseniai išleista knyga Per suklestėjimą į vienybę (375 psl.), besiimanti atskleisti "tolesnio socialistinių nacijų suartėjimo dėsningumus".

Iš Lietuvos proistorės pernai išėjo leidinys: Lietuvos archeologijos paminklai — Lietuvos pajūrio I-VII a. kapinynai (didelio formato 230 psl., lietuviško teksto 209 psl., santrauka rusų kalba — 210-229 psl.). Aprašomi Kurmaičių, Rūdaičių, Ankštakių, Senkų, Palangos, Pryšmančių, Lazdininkų, Reketės ir Tūbausių kapinynai. Juos aprašo Pr. Kulikauskas, M. Michelbertas (4), Ad. Tautavičius (ats. red.), O-Navickaitė - Kuncienė (2), E. Butėnienė ir R. Rimantienė. Leidinys iliustruotas.

Kraštotyrinės ekspedicijos į Dieveniškes (1965) vaisius yra pernai išleista monografija Dieveniškės (412 psl.). Ją paruošė V. Barauskienė, V. Milius, A. Stravinskas, A. Tyla, N. Vėlius ir A. Vidugiris. Knyga iliustruota etnografinio pobūdžio nuotraukomis. Anksčiau išėjo panašūs leidiniai apie Zervy-nas ir Ignaliną. Išleido Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija, kuri nuo 1963 leidžia ir savo tęstinį leidinį Kraštotyrą. Jo pernai išėjo IV knyga (285 psl.). Pirmasis šios knygos skyrius (9-49 psl.) skirtas "partinei šlovei", o kiti skyriai (50-278 psl.) gausiai teikia į-vairios istorinės,   etnografinės   ir kitokios svarbios lituanistinės medžiagos.

Pernai baigta penkiatomė Lietuvių tautosaka, išleidus V tomą, skirtą smulkiajai tautosakai (patarlės ir priežodžiai, mįslės bei minklės, juokavimai, keiksmai, šūksmai, užkalbėjimai, būrimai), žaidimams ir šokiams, šį tomą redagavo K. Grigas. Nors tomas skirtas smulkiajai tautosakai, bet jos stambiai sutelkta — tomas turi 1180 puslapių! Visi penki tomai apima 4290 puslapių.

Taip pat tautosakinis veikalas yra tęstinio leidinio Literatūra ir kalba IX tomas, nes jis skirtas mūsų dainuojamajai tautosakai. Stambiausi darbai: L. Saukos studija apie mūsų vestuvines dainas, P. Jokimaitienės — apie lietuvių liaudies balades.

Literatūros studijų svarbiausia yra Vandos Zaborskaitės (g. 1922) parengta monografija Maironis (518 psl.). 1950-61 dėsčiusi lietuvių literatūrą Vilniaus un-te, autorė nuo 1963 dirba Istorijos instituto menotyros sektoriuje. Maironio monografija yra jos ketvirtoji knyga, už kurią ji šiemet gavo filologijos mokslų daktarės laipsnį. Laukiame šios knygos mūsų žurnale atskiro aptarimo, o čia gi konstatuojame, kad tai yra visų dėmesio verta knyga, parašyta autorės, kuri mokslinį analizavimą pajėgia susieti su estetiniu įsijautimu ir su menine žodžio jėga. Neveltui knyga buvo tuojau pat iš knygynų išgraibstyta (tiražas — 10.000 egz.). Normaliai reikėtų tuojau pat laukti antrojo leidimo.

Pernai pasirodė ir eilė kitų gerų literatūros studijų: V. Vanago apie Antaną Strazdą, A. Samulio-nio — Balį Sruogą kaip dramos ir teatro kritiką, V. Kubiliaus — Salomėjos Nėries lyriką, R. Dambrauskaitės — Ievą Simonaitytę. J. Kaminsko pomirtinis kritikos straipsnių rinkinys Literatūros kryžkelėse skirtas šio meto Lietuvos rašytojams.

Pagaliau baigta ir vad. akademinė Lietuvių literatūros istorija, išleidus IV tomą (penktąją knygą), apimantį dabartinę Lietuvos literatūrą. Tai stambus darbas — per keturius tomus išaugęs ligi 3528 puslapių. Tačiau jo vertė yra labai nelygi — daug balastinio ar tiesiog juokingo bandymo tempti į socialistinį realizmą autorius, kurie jo nė žinoti nežinojo; daug brutalaus ir tiesiog nešvaraus der-gimo tų gyvųjų autorių, kurie nuo bolševizmo pasitraukė į laisvę. Gal švariau būtų buvę galima darbą atlikti, jei jis būtų buvęs pradėtas ne 1957, o vėlėliau, kai, atrodo, ir patiems daug kas ėmė normalesnėmis akimis atrodyti (t. y. leista normaliau žvelgti ir į svetimus autorius). Tokia, kokia dabar išėjo, ši akademinė Lietuvių literatūros istorija drauge lieka akivaizdžiu dokumentu, ką reiškia rusų Lietuvai primestas komunistinis totalizmas. Vis dėlto K. Korsako redaguotosios literatūros istorijos negalima vienon greton statyti su J. Žiugždos prižiūrėtąja tritome "akademine" Lietuvos TSR istorija.

Iš muzikų pernai susilaukė monografijos J. Naujalis (334 psl.). Jo straipsnius bei laiškus ir amžininkų atsiminimus bei straipsnius apie jį surinko O. Narbutienė. 1967 panašią knygą apie St.šim-kų parengė D. Palionytė.

Apie Lietuvos dabartinį teatrą informuoja 1967 išėjusi M. Petu-chausko knyga Premjerų keliais.

Dailės leidinių tarpe pirmiausia minėtina "Lietuvių liaudies meno" albumų serijoj P. Galaunės sudaryta ir paruošta Grafika, tapyba, šiame albume duotos 153 raižinių ir 120 tapybos darbų nuotraukos (12 spalvotų). Dabartinių dailininkų tapybos darbų antroji knyga Tapyba, apimanti 1967-68 m. laikotarpį, akivaizdžiai dokumentuoja, kaip kone visiškai nusisukta nuo senojo socialistinio realizmo; žinoma, primestinių "revoliucinių" temų ir dabar nestokojama, bet dabar ir jos jau kitaip traktuojamos. Iš dalies nusisukimą nuo socialistinio realizmo liudija ir leidinys Lietuvių grafika, apimąs 1966-67 m. laikotarpį. Taip pat albuminio pobūdžio yra St. Budrio paruoštas Lietuviu vitražas, kur apžvelgiama dabartiniai Lietuvos vitražistai, nors šiek tiek žvilgerėjama ir į ankstesnį Lietuvos vitražo meną; šalia iliustracijų tekste, duota 71 vitražo nuotrauka, tarp jų nemaža spalvotų. Tas pats St. Budrys pernai parengė leidinuką ir apie skulptorių R. Antinį.  Išleista VI. Eidukevičiaus tapybos darbų, M. Bulakos ir J. Kuzminskio medžio raižinių aplankai, jauno grafiko P. Repšio (g. 1940) lino raižinių ciklas Eglė žalčių karalienė, dail. I. Katinienės diplominis darbas Vilniaus kalendorius 1968. Didelį tematinį domėjimąsi Vilniumi liudija ir atskiras albuminis leidinys Vilnius — grafika — tapyba. Fotografas A. Sutkus išleido 16 spalvotų nuotraukų albumą Senojo Vilniaus fragmentai.

Baigtas G. Petkevičaitės - Bitės raštų leidimas, pernai išleidus še-šiafeomio leidinio paskutiniuosius du tomus. V tomas apima "Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį", kritikos raštus ir folkloro medžiagą, VI tomas — laiškus. G. Petkevičaitės - Bitės raštus surinko ir paruošė A. Zirgulys.

"Lituanistinėj bibliotekoj" išleista Valerijono Ažukalnio (XIX a.) poetinė kūryba. Leidinį parengė J. Girdzijauskas.

Anksčiau dėl visiško svetimumo ignoruotų autorių "atradime" minėtinas Vydūno trijų dramų išleidimas, švenčiant jo gimimo šimtmetį. Antrašte Amžina ugnis, išleista šio vardo drama, "Probočių šešėliai" ir "Pasaulio gaisras". Savo įvadinį straipsnį (p. 3-32) J. Lankutis šiaip baigia: "Mūsų laikų išprusęs skaitytojas, siekiąs giliau suprasti savo tautos likimą, galvojąs apie aukštą žmogaus paskirtį ir savo amžiaus humanistinių idealų įgyvendinimą, sugebės rasti bei įvertinti Vydūno veikaluose ir naują dabarčiai aktualią prasmę". Taigi, kai gaunamas partijos leidimas, nesunku rasti kelią ir į tokį jau komunizmui svetimą autorių, kaip teosofas Vydūnas.

V. Mykolaičio - Putino raštų pernai išėjo VII ir IX tomai. VII tomą sudaro "Sukilėlių" antroji nebaigta knyga (9-254 psl.). ir autobiografija bei atsiminimai (257-392 psl.). IX tomas — vertimai (339 psl.), tarp kurių daugiausia vietos (8-249 psl.) užima Ad. Mickevičiaus kūryba (Krymo sonetai, Konradas Valenrodas ir Pono Tado šešios knygos).
Naujų grožinės literatūros knygų pernai Lietuvoje pasirodė nemaža, bet, rodos, nesulaukėme nė vieno išskirtinai didelio kūrinio.

Prozos knygų priskaičiuojama apie 30. Iš anksčiau periodikoj skelbtų kūrinių atskiromis knygomis išėjo I. Simonaitytės "Gretimos istorijėlės" (gana banalios) ir V. Sirijos Giros daugiau lektūri-nės, negu literatūrinės vertės romanas "Voratinkliai draikės be vėjo". Iš naujų romanų svaresnis yra M. Sluckio "Uostas mano — neramus". Kiti du romanai — I. Pikturnos "Rasa" ir J. Požėros "Mano teismas"—lieka eiliniai debiutai. Iš apysakų daugiau dėmėsi traukia savitesnių braižu ir gilesne {tampa L. Jacinevičiaus antroji dviejų apysakų knyga "Rūgštynių laukas. Maratonas". Kitus debiutinius autorius daugiau išskiria tematika: V. žvirdauskas knygoj "Vandenyno druska" nuotaikingai vaizduoja jūreivinį gyve-nią; J. Mačiukevičius autobiografinė] apysakoj "Laikrodžiai nesustoja" atkuria ligoninės pasaulio pergyvenimus; E. Tamuolis dar gana publicistiniu žodžiu piešia inžinierini gyvenimą knygoj "Susikertančios linijos". J. Dovydaičio dviejų apysakų knyga "Pilies skersgatvis" (antra apysaka — "Kietas riešutas") ir apsakymų rinkinys "Nakties vartai" daugiau laikosi nuotykine įtampa. R. Lankausko novelių knyga "Pilka šviesa" lieka šio autoriaus įprastame lygyje ir verta dėmesio. Saviveiklinio dramaturgo V. Miliūno debiutas prozoj apsakymų rinkiniu "Pirmoji meilė, arba Nusikaltimas" daug ko nežada. A. Pociaus nelygų lygį atspindi jo apsakymų rinktinė "Randai medyje". Naujus humoristinius rinkinius paskelbė V. Žilinskaitė ("Romantikos institutas") ir P. Skodžius ("Meilės paslaptys").

Iš periodikoj .paskelbtų apysakų daugiausia pažymėtina J. Mikelinsko apysaka "Trys dienos ir trys naktys" (Pergalė, 12 nr.). Lietuvoj ji virto ginčo objektu: kai literatūros kritikai ja susidomėjo dėl kūrybinio savitumo, tai partiniai sargai ją apipylė priekaištais.

Poezijos pereitais metais išėjo 5 poezijos rinktinės ir 10 naujų knygų. "Mėlynos deltos" sutelkia kone visą J. Degutytės kūrybą, o E. Matuzevičiaus "Vasarvidžio tolumos" dokumentuoja šio žemininkų bendraamžio poetinį kelią. Kitos rinktinės — E. Mieželaičio,
T. Tilvyčio ir V. Grybo. Iš žinomųjų dabartinių poetų naujas knygas išleido J. Marcinkevičius ("Liepsnojantis krūmas") ir J-Vaičiūnaitė ("Po šiaurės herbais"). Iš jaunesniųjų poetų išsiskiria A. Mikuta savo rinkiniu "Paukščių žemė". Nors buvo jis skelbęs, jog "pilietiškumas poezijai reikalingas, kaip žuviai vanduo", tačiau faktiškai savo poezijon per daug "pilietiškumo" negrūda. Ir kiti bando mažiau verstis "pilietine" propaganda, pasiekdami bent didesnio nuoširdumo, tegu ir likdami savo talento ribose. Ypač tokį įspūdį sudaro A. Bernotas ("Karšti lapai"), iš dalies Br. Mackevičius ("Palydėk mane, vėjau"), J. La-pašinskas ("Žemė ilgisi meilės"). Savičiau "pilietinę savo lyrikos temą" plėtoja V. Šimkus ("Geležis ir sidabras"). Iš seno patoso neiš-simuša V. Reimeris ("Delnai"), J. Macevičius ("Kasdieniška knyga"), A. Drilinga ("šiluma"), nors ir šie norėtų paprasčiau kalbėti — "šilčiau", "kasdieniškiau".

Atskirai minėtina G. Ošerovi-čiaus poezijos knyga "Šventoji kasdienybė". Nors autorius yra suaugęs su Lietuva, joj gimęs, mokęsis ir gyvenąs, jis kuria žydų kalba. Ir ši antroji lietuviškai išleista jo knyga yra vertimai. Be eilėraščių (daugiausia miniatiūrinių), pastarojoj jo knygoj išverstos ir keturios poemos. Visur jo poetinę emociją persunkia filosofinė mintis, suteikdama jo poezijai autentiško gilumo.

Iš dramos knygų išskirtina K. Sajos "Mažosios pjesės" — devynių vienaveiksmių rinkinys. Ypač dėmesio vertas šio rinkinio vad. triptikas: "Maniakas", "Oratorius" ir "Pranašas Jona", kur groteskinės parabolės metodas autoriui leidžia laisviau ir plačiau pažvelgti — būti aktualiam ne propagandos, o kritikos prasme. Taip pat didelio pasisekimo Lietuvoje sulaukė metų pabaigoje išėjusi ir pastatyta J. Marcinkevičiaus dviejų dalių drama - poema "Mindaugas". Kitos paskelbtos dramos (D. Urne-vičiūtės, R. Narečionio, R. Samu-levičiaus ir kt.) lieka eiliniu saviveiklinio teatro repertuaro papildymu. Beje, savo dramaturgines pajėgas kukliai periodikoje bandė ir novelistas R. Lankauskas ir poetė J. Vaičiūnaitė.

Vertimų tarpe sulaukėme A. Churgino išverstos Dantės "Dieviškosios komedijos" pirmosios dalies — "Pragaro". Vertimas gana sklandus, o dėl jo tikslumo būtų galima spręsti tik palyginus su originalu. To paties vertėjo Goe-thės "Faustas" pernai išėjo antru leidimu. Dar nepriklausomybės metais M. Račkausko išversti ir išleisti Platono kūriniai pernai buvo pakartoti leidiniu "Dialogai" (Sokrato apologija, Kritonas, Puota ir Fedonas). Nors tai ne plačių masių skaityba, bet knyga buvo išpirkta per porą dienų. L. Valkūnas išvertė XVI a. humanisto Th. Morus garsiąją "Utopiją". Iš prancūzų autorių išversta XVII a. moralisto F. de La Rochefou-cauld'o (Larošfuko) "Mintys, arba moralinės sentencijos ir maksimos" (išvertė V. Povilaitis), romantiko A. de Musset romanas "Amžiaus sūnaus išpažintis" (A. Merkytė) ir kt. Pažymėtina, kad pagaliau leista susidomėti ir A. Camus (Kamiu) kūryba: R. Jankevičiūtė išvertė jo romaną "Maras", o L. Rapšytė "Pergalėj" (8 ir 9 nr.) išspausdino jo romano "Svetimas" vertimą. Iš vokiečių autorių minėtinas Lessingo estetikos veikalo "Laokoonas" vertimas (V. Zaborskaitė, J. Stonys ir K. Urbanavičius), kuris išleistas drauge su dramomis "Mina fon Barn-helm" (rinkinio antraštė) ir "Emilija Galoti". Gi neseniai mirusio J. Bobrowskio paskutinį veikalą "Litauische Claviere" išvertė E. Astramskas ("Lietuviški fortepijonai"). Nemaža pasirodė amerikiečių autorių vertimų: E..A. Poe apsakymų rinkinys "Auksinis vabalas" (A. Paragys), H. Melville ro manas "Izraelis Poteris" (J. Ce-banauskas), E. Hemingway romanas "Turėti ir neturėti" (G. Zo-lubienė), T. Capote (aišku, vertime — Kapotė) "Pusryčiai pas Tifanį" (J. Subatavičius). Graham Greene (vertime Grehemas Grinas) romaną "Neišdildoma žymė" (The Burnout Case) išvertė S. Lomsargytė-Pukienė.

Eilė reikšmingesnių vertimų pasirodė pakartotinai, kaip Th. Manno "Budenbrokai" (J. Vazne-lis) ar H. A. Fournier (vertime Alenas — Furnje) romanas "Didysis Molnas" (V. Miliūnas).
 Al.