NAUJOJI EKONOMIKA IR JOS KŪRĖJAS KEYNES Spausdinti
Parašė LEONARDAS DARGIS   
Naujosios ekonomikos laimėjimai

Dabar dažnai kalbama apie naująją ekonomiką, bet tas terminas nesenas, pradėtas dažniau vartoti nuo prez. J. F. Kennedy laikų. Abu prezidentai, Kennedy ir Johnson, savo ūkinę politiką grindė naująja ekonomika.

Kas gi ta naujoji ekonomika? Trumpas atsakymas gali būti toks: senąja ekonomika vadinamas ūkinis galvojimas, vyravęs iki John May-nard Keynes (1883-1946), o jo pradėtas ūkinis galvojimas — naująja ekonomika. Iš tiesų, Keynes buvo priešingas tiek klasikams ekonomistams, tiek socialistams. Antra vertus, išvesti griežtos linijos tarp sena ir nauja ekonomikoje negalima, nes ne visas senasis galvojimas yra pasenęs, o naujasis — ne visas naujas.

Esminiai senosios ekonomikos pradmenys — susivaldymas ir ūkiškas priemonių naudojimas — neatrodo blogais. Priešingai, naujosios ekonomikos pirmenybės teikimas ūkiniam augimui atrodo rizikingas. Tačiau ūkinių sutrikimų metu senosios ekonomikos naudojamos gydomosios priemonės ne tik ūkiui ne ką tepadėdavo, bet dažnai reikalą dar daugiau pablogindavo, kai naujosios, bent iki šiol, veikia kuo puikiausiai. Dėl to didysis sunkmetis, prasidėjęs 1929 m., senosios mokyklos ekonomistams nepajėgus jo apvaldyti, davė tikrąją pradžią naujajai ekonomikai. Tai tačiau nereiškė naujuoju mokslu greito susižavėjimo. Jo vaisiais tik neseniai tepra-dėjome naudotis.

JAV daugiausia įtikėjo naująja ekonomika, tai čia ir vaisiai didžiausi. Šiemet vasario mėn. sukako aštuoni metai nepaprasto amerikinio ūkio augimo. 1949 m., kai dauguma naujų ateivių atsiradome Amerikoj, JAV radome su apie 250 bil. dol. bendrinių tautos pajamų. Nuo tų metų, išskyrus tik 1954 m., JAV ūkis nuolat augo. Tačiau ne visais metais tas augimas buvo patenkinamas. Ypač daug rūpesčių kėlė įdarbinimo klausimas. Kitaip buvo pastaraisiais 8 metais, kai Keynes teorija ūkyje buvo pritaikyta visu plotu: ūkinio augimo turėjome per akis, o ir nedarbo klausimas buvo sprendžiamas sėkmingai. 1960 m. JAV baigė su 503,8 bil. dol. bendrinių tautos pajamų, o 1968 m. jų jau buvo 860 bil. dol. Bedarbių 1960 m. buvo 7,1 proc, o 1968 m. pabaigoj — 3,3 proc.

Deja, tame gražiame ūkio augime atsirado ir nemalonus priedas — infliacija. Ji išbuvojo, politikams užgožus žinovus. Dėl to pastarųjų ketverių metų ūkinio augimo skaičiai daugiau iškreipti kainomis. Dėl tos pat priežasties, kol nežinoma, kiek bus prilaikyta infliacija, ir 1969 m. ūkinio augimo numatymai svyruoja tarp 915 ir 930 bil. dol.

Per didelė infliacija suteikė vėl daugiau progos kritikuoti naująją ekonomiką ir patį Keynes. Pakaitalo tačiau neatrandama. Keyninės ūkio tvarkymo priemonės ir toliau tebenaudojamos, lygiagrečiai senoviškai centriniam bankui per dažnai ir savuoju šaukštu pamaišant, žeminant ar didinant palūkanas bei pinigų kiekius apyvartoje.

Šiaip ar taip, pokarinis JAV ūkinis gyvenimas pasidarė pastovesnis už prieškarinį, kada Keynes ūkinės idėjos dar nebuvo giliau prasiskverbusios. Cikliniai ūkio svyravimai pasidarė švelnesni, ir dėl to ūkis pasidarė pastovesnis. Kontrastui galima priminti, kad JAV bedarbių skaičius 1933 m., kai gyventojų buvo žymiai mažiau, siekė beveik 13 mil. žmonių, arba 25 proc. visos darbo jėgos, 1939 m. — 9,5 mil. bedarbių, arba 17 proc! Kad šiandien JAV ūkinio augimo tempas kiek lėtėja, reiškiama pasitenkinimo, nes kartu mažėja ir infliacija. Gi 1961 m. prasidėjusi JAV istorijoje didžiausia gerovė, sakoma, buvo sėkminga dėl padidėjusio pramonės investavimo, geresnio dirbančiųjų darbui paruošimo ir dėl nuosaikumo kainose bei uždarbiuose. Šie dalykai buvo galimi dėl valdžios ūkinių patarėjų sugebėjimo išaiškinti Keynes teorijas darbdaviams, darbininkams ir politikams suprantama kalba.

Keynes mintys, visų pirma nukreiptos į ciklinių ūkio svyravimų ir nedarbo klausimus, teikia ekonomistams naujos vilties nugalėti pagrindines kapitalistinės sistemos pabaisas - — konjunktūrinius sunkmečius, ūkinius atoslūgius ir nedarbą. Todėl šiandien Vakaruose, ypač JAV, dauguma ekonomistų yra Keynes sekėjai. Naujoji ekonomika (ne kaip kokia užbaigta ūkinė sistema, o tik kaip besivystanti nauja ūkinio teorinio galvojimo ir jo gyvenime pritaikymo kryptis) ir Keynes ūkinis žvilgsnis yra glaudžiai susiję. Šiame straipsnyje ir bus imamasi kiek papasakoti apie Keynes pagrindines ūkines teorijas ir aplamai jo ūkinį galvojimą, stengiantis tai atlikti, jei pasiseks, suprantama kalba.

Keynes ekonominė revoliucija

Keynes pagrindinė knyga, pradėjusi Vakaruose "keyninę revoliuciją", buvo išleista 1936 m. Tai — The General Theory of Employ-ment, Interest, and Money (Bendroji įdarbinimo, palūkanų ir pinigų teorija). Joje Keynes iš tiesų savitai žvelgia į ūkinius klausimus nauju žvilgsniu, kurį dėl to galima vadinti revoliuciniu.

Ekonomikai Keynes skyrė didelę reikšmę — laikė ją lemiančiu veiksniu žmonijos gyvenime. Kaip jis pats pasisako, "ekonomistų ir politinių filosofų idėjos abiem atvejais, kai jie teisūs ir kai jie klysta, turi daugiau reikšmės, negu apskritai prileidžiama, nes iš tikro nedaug kuo kitu pasaulis nevaldomas".1 Todėl jis giliai jautė savo kaip ekonomisto moralinę atsakomybę, būdamas įsitikinęs, kad "esame reikalingi atstatymo tikrojo moralinio galvojimo, grįžimo prie teisingų moralinių vertybių mūsų socialinėje filosofijoje".- Drauge jis tvirtai tikėjo, kad jo ūkinės teorijos suteiks naujos drąsos ir pasitikėjimo spręsti socialinius klausimus, ypač nedarbo ir neturto, be socialistinės valstybės priespaudos. Šia prasme daug pasako jo laiškas G. B. Shaw, rašytas 1935.1.1. Shaw, būdamas fa-bionistu, nors ir atmetė revoliuciją bei klasių kovą, visgi žavėjosi Marksu ir stengėsi juo apkerėti ir Keynes. Štai to Keynes laiško ištrauka: "Iš tų dviejų pirmenybę teikiu Engelsui. Žinau, kad jiedu turi tam tikrą metodą ir piktą rašymo būdą ir kad abu šie dalykai jų pasekėjų ištikimai naudojami, tačiau, jei jūs sakote, kad jie atrado ūkinės mįslės raktą, tai aš ne aš, nes nerandu nieko daugiau, kaip tik polinkį pasenusioms kontraversijoms".

"Kad būtų lengviau mane suprasti, pranešu jūsų žiniai, kad ir aš pats rašau tokią ūkinės teorijos knygą, kuri, žinoma, ne iš karto, bet dešimties metų būvyje revoliucionuos pasaulio galvojimą apie ūkinius klausimus . . . Pasikeitimas bus didelis, svarbiausia, rikardiniai marksizmo pagrindai bus sugriauti".

"Nesitikiu, kad jūs ar bet kas kitas jau dabar tuo patikėtumėte, bet kai dėl manęs, tai aš ne tik turiu vilties, bet esu visiškai tikras tuo, ką sakau".3

Keynes yra rašyto ir sakyto žodžio meistras. Tačiau jo pagrindinė knyga nėra lengvai į-kandama. Gal ir dėl skubėjimo, nes tą knygą terašė apie trejus metus. Prileidžiama taip pat, kad Keynes galėjo ir tyčia neaiškiai rašyti, norėdamas prisitaikyti prie profesionalų ekonomistų pamėgto stiliaus. Iš tikro jo knyga ir ekonomistams nelengvai įkandama dėl savo nelengvų nusakymų bei matematikos įrodymams naudojimo. Dėl to knyga nepasižymi laidų gausumu. Bet jos įtaka ekonomikai yra milžiniška ir tokia, kaip pats Keynes numatė. Keynes šiandien laikomas didžiausiu šio šimtmečio ūkiniu mąstytoju.4 Keynes veikalo įtaka ekonomikai ir žmonijai apskritai tokia didelė, o gal ir didesnė, kaip A. Smitho "Wealth of Nations" ar K. Markso "Kapitalo". Po knygos 1936 m. pasirodymo ekonomikos mokslas tikrai pasidarė kitokiu. Keynes sistema daug pranašesnė už bet kurią ankstesnę. Tai nereiškia, kad ji absoliučiai be trūkumų. Keynes pats ją nuolatos kaitaliojo ir ne vieną savųjų anksčiau skelbtų tiesų savo pagrindinėje knygoje atšaukė. Jis niekad marksiš-kai ar leniniškai netvirtino suradęs daugiau negalinčią tobulėti tiesą. Priešingai, jis pats kalbėjo, kad tesurado tikresnę ūkinių tyrinėjimų kryptį, tuo palikdamas vietos sistemos tolimesniam tobulėjimui. Bet koks dogmatizmas jam buvo tolimas.

Keynes pradėjo nuo ekonomikos bei ekonomistų vertinimo. Jis anksti pastebėjo, kad iš vienos pusės ekonomistai dėjosi daug žiną, o iš kitos — daug kas jų neklausė ir darė sprendimus, nesuprasdami ūkinių reikalų. Dėl to jis reikalavo ūkinių dalykų gilaus supratimo. Nesutikdamas Versalio taikos derybose su Clemen-ceau dominavimu bei kitų dalyvių bejėgiškumu, Keynes iš ten pasitraukė pridurdamas, kad Vokietijos nežmoniškomis reparacijomis apdėjimas yra ne tik nemoralus, bet ir nemokšiškas, ūkiškai nepateisinamas. O prieš pat mirtį 1946 m. Savannahos derybose Keynes pliekė politikus už jų polinkį nutvarkyti ūkinius reikalus, sakydamas, kad jie viską nutarinėja ne dėl to, kad tai gali būti naudinga pačiam reikalui, o dėl kokių nors kitų sumetimų.

Keynes kalbėjo, kad ekonomika, nors tuo niekas ir netikės, yra techninis ir sunkus dalykas, nes virsta mokslu.5 Kita vertus, iš ekonomistų jis laukė kuklumo. Ekonomika pagal jį turėtų būti specialistų reikalas — kaip dantų gydytojų. O jei ekonomistai apie save pajėgtų galvoti, kaip kuklūs savo amatą suprantą dantų gydytojai, tai būtų ir visai puiku.6

Kapitalizmas, pagal Keynes, gera, gyvybinga ūkinė sistema. Jis tik reikalingas kitokio supratimo, reformų. Iš esmės Keynes pasisakė už laisvąjį ūkį, tačiau laikas nuo laiko ir pagal reikalą reikalavo ir riboto valstybės įsikišimo. Laisvasis ūkis jam yra vienintelė išeitis, kad laisvė apskritai būtų išsaugota. Jeigu A. Smith kėlė merkantilistų klaidas, tai Keynes daugiausia — "laissez faire". Pasisakydamas už valstybės į ūkinius reikalus įsikišimą, jis artėjo prie merkantilistų, bet su dideliais skirtumais. Mer-kantilistams pagrindiniai tikslai buvo didesnė valstybės jėga, garbė, turtingumas, o Keynes pirmoje eilėje rūpinosi geresniu ūkio veikimu žmonių naudai. Jis stengėsi atsakyti į klausimą, kaip valstybė galėtų padėti ūkiui, o ne savo pačios didybės naudai.

Keynes buvo liberalu, bet nepartiniu. Iš viso jokia politine partija nepasitikėjo. Konservatoriais nepasitikėjo dėl jų neryžtingumo, o darbiečiais dėl valstybinio socializmo garbinimo. Tačiau tikėjosi, kad darbiečiai "suliberalės" ta prasme, kad priims jo ūkines idėjas, atseit, pasidarys liberalais iš esmės, o ne liberalais cinikais.7

Keynes buvo iš esmės priešingas varžyti vartotojo pasirinkimo laisvę didesnio našumo, masinės gamybos ar standartizacijos labui. O naikinti bet ką, kas kitų seniau padaryta, lygybės labui jam buvo visiškai nesuprantama. Vien tik pelno motyvu iki galo irgi nepasitikėjo, manydamas, kad laiko būvyje išsivystys tokia ūkinė sistema, kurioje šis motyvas bus ribojamas. Antra vertus, nemanė, kad ūkiui naudinga atsidurti visiškoje valstybės kontrolėje, nes biurokratizmas ūkį ėste suėdąs. Dėl to ir totalinį ūkio planavimą atmetė. Nelaukė ir savąja sistema visus patenkinti. Nepatenkintuosius iš kalno ramindamas kalbėjo, kad geriau terorizuoti žmonių santaupas bankuose, negu pačius žmones.

Klasikų ekonomistų kritika iš esmės nebuvo nauja, bet Keynes sugebėjo ryškiais pavyzdžiais įtikinti, kaip praktiškasis ūkinis gyvenimas nesiderino su teoriniu klasikų ekonomistų, jų sekėjų ir net jų kritikų galvojimu, kuris dėl to ir nebuvo veiksmingu ūkiniu pagrindu. Kritikuodamas senuosius ekonomistus, Keynes vykusiai mokėjo teoretiškai atrasti tikresnius ūkinius kelius. Visiškai jis neatmetė nė klasikų, o pripažino, kad jie ir toliau daug kur teisūs, ypač jei būtų pasiekta pilno įdarbinimo. Tačiau tokia ideali padėtis yra didelė retenybė. O kai nėra pilno įdarbinimo, tai nėra ir reikiamos ūkinės pusiausvyros. Kadangi klasikai aplamai neprileido pusiausvyros nebuvimo, tai Keynes juos ir taiso, kad jie neatsako į klausimą, kas darytina, kai ūkis paklysta ir nebesibalansuoja.

Iš klasikų ekonomistų daugiausia Keynes įtakos turėjo T. R. Malthus ne tiek visiems gerai žinoma teorija, kad gyventojai didėja geometrine progresija, o maistas — aritmetine, bet svarbiausia, kad jis jau kalbėjo apie veiksmingą paklausą, nesutikdamas, jog paklausa esanti lengvai ir savaime atsirandantis dalykas; nematė, kaip Ričardo, pastovių uždarbių; matė, kad ūkiui dažniau trūksta paskatos, kaip gamybinio pajėgumo; kad noras kaupti paklausą kelia mažiau, negu noras vartoti; į norą vartoti ir gamybos galią siūlė lygiagrečiai atsižvelgti, nes gamintojai tegaminą tik tą, ko vartotojai norį, o jei vartotojai pasitenkina paprasčiausiais gaminiais, tai gamintojai tik tokius ir tegaminą.8 Apie visa tai Malthus kalbėjo ir rašė Ričardo (jiedu buvo draugai, tačiau be mažiausios jam įtakos). Malthus tuos dalykus intuityviai savaime suprato, deja, jam nepavyko savųjų tvirtinimų tikrumo teoretiškai įrodyti.

Keynes laikė Ričardo atsakingu už ekonomikos paklydimą. Pagal Keynes, jei vėlesnieji ekonomistai, užuot sekę Ričardo, būtų paisę daugiau Malthus, tai nebūtų buvę nė Markso, o žmonija nebūtų atsidūrusi tokiame ūkiniame akligatvyje ir kartu socialistiniame glėbyje.

Nesiskaitydamas su veiksmingąja paklausa — pagrindinis rikardinės ekonomikos bruožas ir kartu pati silpniausia viso jo mokslo dalis. Tačiau Malthus neimponavimas ir Ričardo gražbylystė buvo tie veiksniai, kurie nuvedė ekonomikos mokslą klaidingu keliu ir kartu kėlė žmonių ja nepasitikėjimą, nes kiekvienas matė teorijos su gyvenimo faktais nesuderinamumą. Tik ekonomistai iki pat paskutiniųjų dienų šio nesuderinamumo tiesiog nenorėjo matyti.9

Keynes makroekonomikos pagrindinės mintys

Kuo tad Keynes skyrėsi nuo ankstesnių ekonomistų ir kuo jis buvo naujas?
Klasikai ekonomistai savuosius išvedžiojimus darė, turėdami galvoje atskirus ūkinius vienetus. Pats A. Smith aptarė, kad "kas tinka ir gera šeimai, negali būti kvailyste ir karalijai". Tuo būdu jų ekonomika pagrinde buvo "mikro-ekonomika". O Keynes žvelgė į tautos ūkio visumą, dėl to jo ekonomika vadinama "makroekonomika". Keynes sakė, kad teisingai tvarkyti ūkį galima, tik galvojant apie jo visumą. Daryti išvadas apie bendruomenės ūkį, turint galvoje atskirą ūkinį vienetą, dažnai neteisinga. Klasikams, pavyzdžiui, atrodė, kad, jeigu atskiras asmuo gali praturtėti daugiau taupydamas ir mažiau vartodamas, tai lygiai taip pat turi atsitikti ir bendruomenei. Ne — tvirtino Keynes. Ji bus tik dar neturtingesnė, nes vartojimo mažėjimas mažina gamybą, didina nedarbą. Iš kur turtas, jeigu jis negaminamas? Beje, kai Keynes kalba apie vartojimą, tai paprastai jis turi galvoje ne patį vartojimo vyksmą, naudojant gėrybes, o tik išlaidas vartojimui — gėrybėms.

Ankstesnieji ekonomistai pirmiausia rūpinosi atsakyti klausimą, nuo ko priklauso gėrybių kainos ir pajamų padalijimas. Pagal tai jų pagrindinės teorijos buvo — vertės ir gėrybių paskirstymo. Aiškindami - vertės teoriją, daugelis tvirtino, kad kainos priklauso nuo paklausos bei pasiūlos. Tačiau, kai prieina prie pinigų ir kainų teorijų, pamiršę paklausą ir pasiūlą, samprotauja, kad kainos priklauso nuo pinigų kiekio apyvartoje, pajamų greičio, pinigų apyvartos greičio etc. Šitoks vertės bei paskirstymo teorijos atskyrimas nuo pinigų teorijos yra netikslus. Šios teorijos turėtų sudaryti vientisinę teoriją.

Keynes gi pirmiausia rūpinosi atsakyti klausimą, nuo ko priklauso įdarbinimo, gamybos ir pajamų dydis. Trumpas jo atsakymas: sudėtinė paklausa (aggregate demand) yra pagrindinis veiksnys, nuo kurio priklauso gamyba, įdarbinimas ir pajamos. Priklausydama įvairių veiksnių, gamyba visuomet pasiekia pusiausvyros su vartojimu. Tačiau ta pusiausvyra gali būti žemo ir aukšto lygio, kuris priklauso nuo mūsų pačių — vyriausybė, atitinkamai naudodama biudžetą, lengvai gali pakelti ar nuleisti paklausos, o tuo pačiu ir gamybos aukštį.

Iškėlęs paklausos reikšmę, Keynes visai logiškai atmetė klasikų vieną iš kertinių pamatų — J. B. Say dėsnį. Pagal šį dėsnį sudėtinė paklausa visuomet lygi sudėtinei pasiūlai: juo daugiau gėrybių gaminama, juo daugiau jų žmonės ir reikalauja, nes juo žmonės tenkina savo norus arba daugiau vartodami, arba daugiau kaupdami kapitalines gėrybes. Išsilyginimas savaime atsirandąs. Keynes gi sakė — nėra ūkinio auto-matiškumo. Kai auganti gamyba, tiesa, augąs ir vartojimas, bet lėčiau už gamybą. Dėl to atsirandąs skirtumas tarp gamybos sumos ir vartojimo pasiekti pusiausvyrai turįs būti užpildytas investavimais. Tačiau kiek žmonės sugalvoja investuoti ir kiek iš tikrųjų reikia investuoti, ir vėl atsirandąs skirtumas, o pagal tai gamyba atitinkamai prisitaikanti ir pnl nuo to, kiek į ją investuojama. Say ir klusikni tvirtino, kad juo daugiau taupoma, juo daugiau ir investuojama. Gi Keynes aiškino, kad grynasis taupymas (be investavimo) dar nereiškia m vestavimo, o tik pajamų mažinimą. Taip KeyiMM apvertė Say tezę aukštyn kojom: kadangi vartojimo galimybes tik gamyba tekuria, tai gera vyriausybė skatins gamybą, o bloga — vartojimą.

Klasikai prileido pilną įdarbinimą — galvojo, kad darbininkai visuomet ras pakankamai darbo, jeigu jie tik sutiks priimti tikruosius, kaip jie vadino, užmokesčius, atitinkančius jų prisidėjimą prie gamybos. Praktiškai tai reiškė žemus ribinius uždarbius su polinkiu dar daugiau mažėti ir nesavanoriško nedarbo atmetimą. Keynes gi aiškino, kad darbininkai dažnai negauna darbo ne tik už ribinį, bet iš viso už jokį atlyginimą. Socialinė neteisybė ir žiaurumas buvo patogiai aiškinami rikardiniais dėsniais, sakant, kad tai neišvengiama pažangos kaina, o panorus tuos dalykus pakeisti, būsią tik dar blogiau.10

Pagal Kaynes, įdarbinimo apimtis, matuojant realiais (ne infnaciniais) užmokesčiais, nepareina nuo ribinio darbo nenaudingumo, išskyrus tik tą atvejį, kai turime reikalą su maksi-maliniu įdarbinimu. Įdarbinimo apimtis priklauso nuo polinkio vartoti ir nuo naujų investavimų dydžio. Taip pat įdarbinimo aukštis išimtinai priklauso nuo tikrųjų uždarbių, o ne uždarbiai nuo įdarbinimo aukščio.11 Vadinasi, užmokesčių mažinimas nedidins nei įdarbinimo, nei gamybos, o priešingai — mažins, nes kai uždarbiai krinta, tai krinta ir bendrovių pajamos. Išeities ieškotina ne uždarbių mažinime, o sudėtinės paklausos didinime. Ekonomistai dėl to pirmiausia turį rūpintis sudėtinės paklausos, o ne, kaip seniau, sudėtinės pasiūlos tyrinėjimais.

Investavimas ir taupymas

Investavimas siejasi su taupymu. Pagal klasikus investavimas priklauso nuo santaupų: jeigu investavimai per maži, tai tik dėl to, kad žmonės per išlaidus, netaupūs. Keynes gi samprotavo, kad žmonių nutarimai vartoti ar ne-vartoti, investuoti ar neinvestuoti yra jų valio, reikalas. Dėl to sudėtinės įplaukų ir santaupų sumos yra rezultatas laisvo žmonių pasirinkime vartoti ar nevartoti, investuoti ar neinvestunti Su šiuo principu derinasi ir teiginys, kad nuo vienokio ar kitokio polinkio vartoti priklatr.u n polinkis taupyti. Tačiau investavimą, priklausei ne nuo bendruomenės taupumo ar IMtaupUBM, o nuo investavimo pelningumo ar nepelningumo.

Jeigu taupymas yra įplaukų perteklius, atskaičius vartojimo išlaidas, o investavimas yra taim tikro laikotarpio ta įplaukų dalis, kuri nebuvo vartojama, tai taupymas yra lygus inves-tavimui.1-Tačiau tik tai, kas investuota, sutaupyta. Jei neinvestuota — nieko nesutaupyta, nežiūrint bankinių santaupinių sąskaitų dydžio. Taigi, kai tik mažiau ar daugiau investuojama, negu sutaupyta sąskaitose ir matracuose, tai ir turime ūkinius sutrikimus. Čia susiduriame su nemaloniu paradoksu: juo bendruomenė daugiau taupo, tuo mažiau ji iš tikrųjų sutaupo, nes jei gaunamųjų pajamų daugiau taupoma, tai mažiau ir išleidžiama vartojimui, o kai mažiau vartojama, tai mažiau noro investuoti, o mažiau investuojant, mažėja pajamos ir santaupos. Priešingai vyksta, kai žmonės daugiau vartoja. Dėl to ne nežabotas taupumas, kaip klasikams, yra dorybė, o verslumas. Verslininkai, o ne rentininkai yra uždarbių ir ūkinio kilimo apskritai gamintojai: Rentininkais Keyries turi galvoj ne pensininkus, o nieko neveikiančius žmones, gyvenančius iš piniginių investavimų (function-less investor).

Jei verslumas yra dorybė, tai viso ūkinio veikimo galutinis tikslas yra vartoj imas.18 Betgi verslumą skatina ne šis tikslas, o geresnis apsimokėjimas investuoti negu taupyti. Dėl to į-darbinimo dydis priklauso nuo verslininkų vertinimo veiksmingosios paklausos.

Per didelis gyvųjų pinigų taupymas, neleidžiant jų nei vartojimui, nei investavimui, nereiškia taupytojo išminties: pinigų nuogu krovimu gamybos nedidiname. Dėl to, kai mažiau vartojame, investavimas būtinas, kitaip kris į-darbinimas.

Investavimas vėl gi nėra visuomet tai, ką iki šiol tuo terminu vadindavome. Investavimas yra tam tikro laikotarpio našaus veikimo kapitalinių įrengimų vertės papildymas.14 Tik visiškai nauji kapitaliniai įdėjimai yra investavimas, ne akcijų ar lakštų pirkimas, kurių ėjimas iš rankų į rankas dažniausiai tereiškia jau investuotų santaupų nuosavybės pasikeitimą. Ir to dar maža. Bendrovės, net ir tiesiog leisdamos apyvarton akcijas ar lakštus, jei tų pinigų neišleidžia kapitalinėms gamybinėms gėrybėms pirkti, o sakysim, laiko juos bankuose, irgi neinvestuoja. Verslas šia prasme atlieka labai svarbias pareigas, nes, jei pinigus gali investuoti kiekvienas, tai kad pinigų leidimas virstų tikruoju investavimu, reikalingas išlaidas (investment expenditures) tegali daryti tik verslininkai.

Kadangi investavimas, ypač vartotojų išlaidumui mažėjant, dažnai pasidaro lemiamu veiksniu, tuo atveju, kai investuoti neapsimoka, jis turi būti lengvinamas vyriausybės fiskalinėmis priemonėmis — didesniu valdinių įstaigų išlaidumu. Klasikai vyriausybių išlaidumui buvo priešingi. Jie manė, kad išbristi iš sunkmečių tegalima tik didinant taupymą, nes tuo būdu skatinamas privatusis investavimas. Valdinis išlaidumas tik gąsdina investuotojus, nes išlaidžios vyriausybės turi didinti mokesčius arba skolintis pinigų. Vienu ir kitu atveju tuo kenkiama privačiam ūkiui. Keynes gi viešąjį išlaidumą skatino, nes ir valdinės išlaidos, kaip ir kiekvienos kitos, ūkį tik kelia. Išlaidumas, be to, ūkį keliąs ne investuotąja suma, o padauginta iš atitinkamo daugiklio (multiplier effect). Daugiklio teoriją pirmasis nusakė R. F. Kahnas (1931), o Keynes ją savaip peraiškino. Klasikai kalbėjo, kad investavimo pasikeitimai pajamų nekeičia, nes atitinkama suma vartojimas arba didėja, arba mažėja. Keynes sutiko, kad pilno įdarbinimo metu taip gali būti. Tačiau kai to nėra, gamyboje, įdarbinime ir pajamose investavimo pasikeitimai atsispindės padidintai, pagal tai, kiek padidėjusios gamybos suvartojama ir kiek jos investuojama. Juo daugiau didėjančių pajamų suvartojama, juo didesnis yra ir investavimo daugiklis. Jei pusė naujųjų pajamų vartojama ir tiek pat investuojama, tai daugiklis bus lygus dviems, o jei, sakysim, 4/5 naujųjų pajamų vartojami ir 1/5 investuojami, tai daugiklis bus lygus penkiems, arba 100 dol. pakilimas investavime įplaukas pakels iki 500 dol., iš kurių 400 dol. išleidžiami vartojimui. Dėl to ir didėjančios santaupos tegali atsirasti iš padidėjusių investavimų, o pastarieji — iš kelis kartus padidėjusių pajamų.

Kaip gi tos padidėjusios pajamos atsiranda? Didėjančios pajamos atsiranda tiesiog ir netie-siog. Tiesioginiai — iš pačio investavimo, nes bendrinės pajamos visuomet yra lygios vartojimo ir investavimo sumai. Netiesiog — žmonės linkę didinti vartojimo išlaidas, kai investavimas ir kartu su juo pajamos kyla. Dar daugiau. Vartotojų priedinės vartojimo išlaidos gimdo naujų pajamų tiems, kurie verčiasi gėrybių pardavinėjimu, o šie pastarieji naudojasi kitų patarnavimais, toliau didindami pajamas ir 1.1.15

Šis daugiklis lygiai taip pat veikia ir atvirkščiai, kai pinigai iš ūkio išimami. Tokiu atveju didesnis daugiklis ūkį greičiau slopina. Didelius daugiklius randame ūkiškai daugiau atsilikusiuose kraštuose, o mažus — pažangiuose. Paaiškinimas paprastas. Atsilikusiuose kraštuose vartojimas dažnai tiek atsilikęs, kad jokio skatinimo nereikalingas — užtenka, kad investavimas gerai veikia ir tiek. JAV dabartinis daugiklis yra truputį didesnis už du.

Palūkanų ir pinigų teorijos

Pagal klasikus palūkanos yra kapitalo naudojimo kaina, priklausanti kapitalo paklausos ir pasiūlos. Jei žmonės daug taupo, tai palūkani-nis nuošimtis krinta ir verslininkus skatina daugiau investuoti, ir atvirkščiai. Kiek pastarasis samprotavimas klaidingas, ryškiai matome šiandien, kai žmonės JAV tikrai nepaprastai daug taupo, o tačiau palūkaninis nuošimtis dėl persi-taupymo nelinkęs kristi. Keynes aiškino, kad palūkanos yra tik pinigų naudojimo kaina, priklausanti pinigų paklausos ir pasiūlos, o ne kapitalo paklausos ir pasiūlos. Palūkanos verčia ne taupyti, o tik skolinti pinigus. O tai pasidaro dėl to, kad žmonės linkg savo turtus laikyti kuo lik-vidžiausiai, o už likvidumo atsisakymą reikalauja atlyginimo, nelyginant kokios nuomos. Keynes palūkanų nusakymas toks: palūkanos yra numatyto laiko nelikvidumo užmokestis.10 Likvidumas reiškia turto aktyvų buvimą tokiame stovyje, kad jie gali būti kiekvienu metu iš karto iškeičiami į kitą turtą. Namai - mažai likvidūs turtas, akcijos ar lakštai (kai rinka gerai organizuota) — likvidesnis turtas, visų likvidžiau-sias turtas — pinigai.

Kiekybinę pinigų teoriją, kuri aiškino, kad gėrybių kainos priklauso nuo pinigų kiekio, Keynes atmetė, nes ji neskiria kainų kitimų, pareinančių nuo kiekinių gamybinių kitimų, nuo tų, kurie atsiranda dėl uždarbio vieneto nepastovumo.

Palūkanų dydis nėra kaina, kuri atveda pu-siausvyron investuojamųjų priemonių paklausą su noru atsisakyti dabartinio vartojimo, o pu-siausvyrumo kaina tarp noro turtą laikyti gyvaisiais pinigais ir turimo pinigų kiekio. Noras turtą laikyti gyvaisiais pinigais nėra lengvai apskaičuojamas dydis, nes priklauso nuo masių psichologijos, tačiau veikia tiek investavimų dydį, tiek palūkanų aukštį. Dėl to aišku, kad palūkanų aukštis yra nepaprastai psichologinio pobūdžio reiškinys.

Kapitalistinio ūkio nepastovumas yra investavimo nepastovumo pasekmė. O savo ruožtu sistemos stabilumas priklauso nuo skirtingų nuomonių apie netikrumą.

Geriausia, kai žinai ateitį, tačiau jos nežinant, jei norima tvarkyti ūkinės sistemos veiklą kaitaliojant pinigų kiekį, svarbu, kad žmonių nuomonės apie tai, kas nežinoma, skirtųsi. JAV šiuo būdu tvarkyti ūkį pavojinga, nes čia visi linkę būti tos pačios nuomonės tuo pačiu metu.17
Investavimo apimtis priklauso nuo kapitalo ribinio veiksmingumo (the marginai efficien-cy of capital) ir palūkanų aukščio. Ribinis kapitalo veiksmingumas yra laukiamasis nuošimti-nis investavimo pelnas iš paskutinio kapitalo padidinimo. Laukiamasis pelnas nėra aiškus dydis, priklauso nuo daugybės veiksnių. Dėl neaiškių veiksnių atsiranda nuotaikų nepastovumas, o su tuo ir investavimo svyravimai.

Palūkaninio nuošimčio aukštis priklauso nuo pinigų kiekio ir bendruomenės likvidumui pirmenybės teikimo. Kai likvidumo noras didėja — palūkanos kyla, o kai mažėja — krinta Juo daugiau investavimų, juo didesnė kapitalo parūpinimo kaina ir mažesnis laukiamasis pelnas. Kai ribinis kapitalo veiksmingumas krinta žemiau palūkaninio nuošimčio, investavimai sustoja. O įmonėms, kurios pačios turi pakankamai pinigų, geriau apsimokės juos skolinti, negu naudoti kapitaliniams įrengimams. Priešingai, žemas palūkaninis nuošimtis, jei visa kita nesikeičia, skatins investavimą. Tai tačiau nereiškia, kad tik manipuliuojant palūkaniniu nuošimčiu galima reguliuoti investavimą ir pasiekti pilno įdarbinimo. Sunkmečio metu, kai jokio pelno negalima tikėtis ir kai ribinis kapitalo veiksmingumas lygus nuliui arba net krinta žemiau nulio, įmonės, ir gaudamos pinigų visai be palūkanų, nedarys kapitalinių išlaidų. Priešingai, jei laukiama didelių pelnų, tai nė aukštas palūkaninis nuošimtis nebaidys įmonių nuo kapitalinių įdėjimų. JAV du metus iš eilės tokią padėtį kaip tik ir turime. Tokiu atveju dėl didelio infliacinio spaudimo teiktinas taupumas, o ne išlaidumas. Gerovė priklauso nuo investavimo, o ne nuo santaupų. Santaupų suma nebūtinai lygi kapitalo sumai. Jei investavimas prašoka santaupas, turime gerovę su polinkiu infliacijai, o jei santaupos pralenkia investavimą, turime sunkmetį, nedarbą, kainų kritimą. Sunkmečių metu santaupų augimas sustoja.

Pinigų paklausa spekuliacijai yra labai jautri palūkanų aukščiui. Turima galvoje abiejų rūšių biržos vertybinių popierių ir prekių. Kylant palūkanoms, biržose kainos linkę kristi, ir atvirkščiai.

Pagal Keynes, tikrasis pinigų kiekio padidėjimas tegalįs atsirasti tik prekybinių bankų dėka. Jeigu taip, tai atrodytų, kad reikiamo dydžio investavimų nesunku pasiekti. Iš tikrųjų per dažnai taip nėra — kapitalinių gėrybių gamyba būna nepakankama pasauliniu mastu. Keynes aiškino, kad tai atsitinka dėl to, kad kapitalinės gėrybės didele dalimi gaminamos, naudojantis kreditais, o šie ne visuomet būna prieinamų kainų. Kreditai brangsta dėl to, kad santaupos per daug išskolinamos kam kitam, o ne reikiamų kapitalinių gėrybių gamybai, pvz., vertybinių popierių pirkimui, spekuliacijai, tarptautinėms politinėms paskoloms. Pagaliau pasaulio nenusistojimas ir baimė įdėti pinigus į kapitalines gėrybes verslininkus verčia įkalkuliuoti per aukštas rizikos premijas. O brangaus kredito sąlygos baido abi puses — skolintojus ir skolininkus. Šių dviejų suvedimas interesų bendru-mon galimas, tik piginant kreditus ir palaikant geras nuotaikas kapitalinių gėrybių gaminiuose. Neseniai JAV kaip tik ir vertėsi tokio pobūdžio ūkį skatinančia politika: mažino palūkanas, mokesčius bei iš naujo įvedė 7 proc. investavimo mokestinius kreditus. Pastaroji priemonė didina investuojančių ir kapitalines gėrybes gaminančių bendrovių pelnus ir kartu kelia pasitikėjimą ateities perspektyvomis. Šiokia politika visiškai sutinka su Keynes tvirtinimu, kad tik verslo išleistos santaupos iš naujo išvirsta kieno nors uždarbiais, algomis, pelnu. Kartu turėtina galvoje, kad verslas paprastoms operacijoms atlikti santaupų apskritai nereikalingas. Jų prireikia naujų įmonių, įrengimų statymui bei senų įmonių plėtimui.

Ūkinės dinamikos veiksniai

Taupymas iš esmės sunkumų nesudaro. Nekalbant apie išimtis, žmonės apskritai linkę taupyti. Kartu visgi aišku, kad nei miestų, nei kanalų, nei kelių vien taupymu nepastatysi. Tikrieji statytojai yra iniciatyva ir veiklumas. O gerovė ar sunkmetis nėra praeities palikimai, bet dabarties vienokios ar kitokios veiklos išdavos.

Bendruomenės įplaukos nėra koks nors statinis reikalas. Pagrindinis tautos ūkio bruožas — dinamiškumas ir įplaukų iš rankų į rankas nuolatinis tekėjimas. Vėl gi neužmirština, kad tame dinamiškame tekėjime, kur santaupos išvirsta investavimais, nėra jokio automatiškumo.
Ūkio dydis priklauso nuo investavimo aukščio. Tačiau investavimas laikas nuo laiko ima ir sumažėja, lyg pavargsta. Investavimas ateina ir praeina šuoliais, dažniausiai, kai vykdomi kokie nauji ūkiniai uždaviniai: statomi geležinkeliai, tiesiami keliai, užkariaujama erdvė, įvedamos naujos prekės (vežimai, televizoriai). Šie ūkiniai šuoliai nėra nei staigūs, nei trumpi. Jie iš tikrųjų yra lyg koks ūkinis tikslas. Jie vystosi tiek aukštyn, tiek žemyn lėtai, tiek lėtai, kad per daug tolimos ateities ūkinis planavimas dėl persigaminimo pavojaus neįmanomas ir verslui gali reikšti bankrotą vien tik dėl naujai gaminamųjų gėrybių paklausos nebuvimo.

Tiek infliacija, tiek defliacija — blogybės. Abi keičia turto pasiskirstymą tarp įvairių žmonių sluoksnių. Turto pasiskirstymą tačiau daugiau veikia infliacija, ir dėl to šia prasme ji yra blogesnė už defliaciją. Abi taip pat ūkį veikia arba per daug skatinančiai, arba per daug lėtinančiai. Tačiau defliacija ūkį daugiau lėtina ir šia prasme yra pavojingesnė už infliaciją.18

Darbininkai seniau dėl infliacijos nukentėdavo. Po I pasaulinio karo padėtis pasikeitė. Dėl darbininkų geresnio susiorganizavimo, aplamai geresnio socialinio aprūpinimo ir specialios nedarbo paramos jie atsidūrė tų pusėje, kurių infliacija neigiamai ne tik nepaliečia, bet dar daugiau padeda, nes infliacijos metu atsiranda geros psichologinės sąlygos išreikalauti uždarbių pakėlimo.

Keynes apskritai pasisakė už pastovias kainas. Beatodairinio išlaidumo propagavimo jam prikišimas yra neteisingas. Keynes tačiau matė, kad psichologiškai nenusistojęs žmogus tūkstančiais metų vis iš naujo ir iš naujo ūkyje buvo reikalingas kainų kilimo, taigi infliacinės paskatos. Ir šiandien, nesvarbu priežastys — klaidingos ar teisingos, jei verslas laukia kainų kritimo, tai gamyba stabdoma, ir atvirkščiai: jei kilimo — gamyba skatinama. Bet ir vėl, kai II pasaulinio karo metu gamybinės paskatos nereikėjo, jis siekė kuo didžiausio taupymo, o ne išlaidumo.

Pinigų kiekio pasikeitimai gėrybių kainoms daug reikšmės neturi. Kitaip su uždarbiais — nuo jų dydžio kainos daug priklauso. Tai reiškia, kad kainų pastovumo negalima pasiekti, tik tvarkant pinigų kiekį.
Keynes pakartotinai pasisakė už žemas palūkanas, tuo pripažindamas jų reikšmę kainoms.

Kintant paklausai, kinta gamyba ir įdarbinimas. Kol gamyba ir įdarbinimas žemi, verslas yra linkęs kiekvieną naują paklausą patenkinti, nekeldamas kainų. Kai gamyba ir įdarbinimas pasidaro aukšti, tai tolimesnis gamybos didinimas dažnai susietas su kainų kilimu, nes, jei uždarbiai ir nesikeičia, gali būti didesnių išlaidų dėl naujų darbininkų neįgudimo, pasenusių iš naujo paleistų mašinų menkesnio našumo, dėl įtempto darbo didesnio mašinų gedimo, dėl didesnių antvalandinių atlyginimų ir t.t. Čia galima pastebėti, kad automatizacija visa tai gali keisti kainų mažėjimo kryptimi.

JAV, kur žmonės nepaprastai linkę investuoti akcijosna (šiuo metu yra 26,4 mil. akcininkų), pakankamas polinkis vartoti gali būti susietas ir su akcijų rinkos kainų kilimu.

Vertybinių popierių rinkos silpnėjimas, kainų kritimas atsiranda arba dėl susilpnėjusio pasitikėjimo verslu, arba dėl pasunkėjusių kredito sąlygų. Vienos šių sąlygų atsiradimo pakanka šios rinkos kainų kritimui, bet jos atstatymui reikia abiejų bėdų išnykimo. Dėl to, kai keliamas pa-lūkaninis nuošimtis, tai nesunkiai susilpninama vertybinių popierių rinka, bet negalima jos sustiprinti vien tik palūkaninio nuošimčio mažinimu. Gi, kaip minėta, palūkanos ir tiesiog ūkį silpnina: joms kylant, kyla ir gamybos išlaidos, o pelnai mažėja. Be to, indėliai eina lauk iš taupymo bankų į prekybinius, o dėl to išnyksta pinigų paskirstymo pusiausvyra. To pasėka — privačiosios statybos mažėjimas. Vertybinių popierių rinkos silpnėjimas dar reiškia verslui ženklą, kad artėjama prie tos ribos, kai gali neapsimokėti investuoti, nes išlaidos gresia pralenkti laukiamąsias įplaukas.

Ūkiniai cikliniai, konjunktūriniai svyravimai pareina nuo kapitalo ribinio veiksmingumo svyravimų. Krizės pasireiškia pirmiausa ne dėl palūkaninio nuošimčio kilimo, bet dėl staigaus kapitalo ribinio veiksmingumo griuvimo. Griuvus kapitalo ribiniam veiksmingumui, atsiranda nepasitenkinimo ir netikrumo, o iš to kyla polinkis likvidumui, kartu aštrus palūkanų kilimas, pagreitintas investavimo mažėjimas. Aukštos palūkanos tikrai veiksmingesnės prieš gerovę, kaip žemos prieš ūkinį atoslūgį. Dėl to, jei norima, kad gerovė ilgiau tvertų, reikia palūkanų nekelti. Gerovę nutraukia aukštų palūkanų ir blogai apskaičiuotų investavimų kombinacija, nes kol investavimai gerai apskaičiuojami, jie pakelia ir aukštas palūkanas.19

Tol, kol žmonės neturi pakankamai gerų namų ir kol iš viso dar nori pirkti įvairių kitų gėrybių, kalbėti apie persiinvestavimą jokiu būdu negalima. JAV gerovė, kuri baigėsi 1929, irgi nebuvo visuotinė visų žmonių gerovė. Pilno investavimo ir kartu pilno įdarbinimo dar niekad nebuvo pasiekta, nors turtinguose kraštuose tokia galimybė prileistina. Gerovė teišlaikoma lygiagrečiu investavimo ir vartojimo skatinimu.

Turto lygesnis pasiskirstymas kelia vartojimą. Jo pasiskirstymo nelygybė yra per didelė. Sociališkai ir psichologiškai žymesnį turto pasiskirstymo nelygumą Keynes pateisina. Tik jokiu būdu tie turtiniai skirtumai neturėtų būti tokie dideli, kaip kad šiandien.20 JAV progresyvinė pajamų bei paveldėjimo mokesčių sistemos irgi atsirado ne be Keynes įtakos.

Ūkinį gyvenimą, paremtą tam tikra aukso kaina, Keynes iš esmės laiko barbarišku palikimu. Juo labiau jis keistas, kad be metalo reguliuotas piniginis standartas jau nepastebėtai atsirado mūsų tarpe. Ir taip užtenka vargo su gėrybių kainomis ir įdarbinimu, o čia dar šie dalykai siejami su aukso kaina, kuri ir pati reikalinga reguliavimo. Be aukso kainų nusta-tinėjimo ir aukso standartas svyruotų nemažiau, kaip bet koks kitas, nes ir aukso kaina pareina nuo įvairių ne taip lengvai sukontroliuojamų priežasčių: kurio nors krašto per didelio ar per mažo aukso kaupimo, staiga sumažėjusios ar padidėjusios jo gamybos, centrinių bankų bei finansų ministrų politikos. Dėl to išmintinga sistema turi pasirūpinti būdais tvarkyti pinigų ir kreditų kiekį, turint galvoje vidaus kainų pastovumą. O užsienio valiutų kiekius reikia taip tvarkyti, kad būtų galima išvengti ir laikinų, trumpų kainų svyravimų, turint galvoje vidaus ir užsieninius kainų aukščius.
Tačiau ir Keynes sutinka, kad tikriems bė-dos atvejams aukso atsargos ir toliau laikytinos, nes nėra kito geresnio pakaitalo, bet kartu jis pabrėžia, jog nenori, kad valiutų kainos pareitų nuo aukso kainų, nes tokiu atveju ir pinigo perkamoji galia svyruoja.21

Keynes iškėlė ateitimi pasitikėjimo (expectations) veiksnio svarbą. Nuo vienokio ar kitokio ateitimi pasitikėjimo daug priklauso investavimas. Verslui ateitimi pasitikėjimo klausimas visuomet buvo svarbus. Sprendimus jis visuomet darė, mėgindamas spėti ateitį. Tačiau ekonomistai apie tai per mažai kalbėję, o verslininkai dar ir šiandien lieka dalyviai tokio žaidimo, kur sumanumas ir atsitiktinumas per daug sumišę.

(Baigiama kitame numery)

1.    John Maynard Keynes, The General Theory of Employment, Interest, and Money, 1965, 383.
2.    R. F. Harrod,   The   Life   of   John   Maynard Keynes, 1951, 437.
3.    Ten pat, 462 p.
4.    Anatol Murad, What Keynes Means, 1962, 6.
5.    John Maynard Keynes, Essays in Persuasion,
1933, 136.
6.    Ten pat, 373.
7.    R. F. Harrod, o. e., 331.
8.    John Maynard Keynes, Essays and Sketches in 313 Biography, 1956, 33-35.
9.    John Maynard Keynes, The General Theory of 32.
10.    Ten pat, 33.
11.    Ten pat, 30.
12.    Ten pat, 61-62.
13.    Ten pat, 104.
14.    Ten pat, 62.
15.    Ten pat, 113-126.
16.    Ten pat, 167.
17.    Ten pat, 172.
18.    John Maynard Keynes, Essays in Persuasion, 28.
19.    John Maynard Keynes, The General Theory... 323.
20.    Ten pat, 374.
21.    John Maynard Keynes, Essays in Persuasion, 208-219.