SENOSIOS "LIETUVOS SOSTINĖS" AMERIKOJE ISTORIJA Spausdinti
Parašė J. Jakštas   
Visa mūsų Amerikos lietuvių visuomenė, kiek ji jungiama bendrinių organizacijų, kaip BALFo, ALTo, LB, sudaro savaimingą konfederaciją. Ji yra apypalaidžių ryšių jungiama atskirų vietovių bendruomenių visuma. Kiekviena bendruomenė su savomis organizacijomis savaimingai veikia, savaip reiškiasi jos lietuviškas gyvenimas.

Taip buvo jau nuo pat pradžių, nuo lietuvių kūrimosi šiame žemyne. Pirmieji mūsų ateiviai kūrėsi atsitiktinai įvairiose vietovėse, kur tik galėjo gauti darbo pragyventi ir prasigyventi. Visai natūralu, kad daugumas mūsų ateivių, išlipusių New Yorke, dairydavosi darbo ir pragyvenimo šiame didmiestyje, čia nepritapę, sklisdavo plačiame krašte pagal darbo įstaigų, agentų nurodymus. Didesni darbai paprastiesiems darbininkams, palyginti, nedideliame atstume nuo New Yorko atsivėrė Pensilvanijoje, kur apie tą metą užtikti kietosios anglies (antracito) klodai-.

Sunkaus darbo varginami ir nedraugiškos, net priešiškos aplinkos supami pirmieji lietuviai telkėsi į krūvą ir bendraudami gyveno senosios tėvynės prisiminimais. Bendravimas vedė prie savų parapijų ir organizacijų kūrimo.

Pirmose lietuvių organizacijose ir parapijose gražiai atsispindėjo jų tėvynėje gyventa dvasia ir visuomeninė aplinka. Mūsų kaimiečiams lietuviams, iš kurių dauguma išeivių kilo, parapija buvo pagrindinė juos jungianti bendruomenė. Bažnyčia ir jos tarnai kunigai buvo tos bendruomenės centras. Jų bendros maldos ir giesmės bažnyčiose nuolat tvirtino ir gaivino tą bendruomeninę dvasią. Parapinė bendruomenė to meto lietuviui, leidusiam gyvenimą jos ribose ir aplink ją ir kojos neiškėlusiam į platesnį pasaulį, atstojo tėvynę, ir ištikimybė jai reiškė jo patriotizmą (reiškinys prancūziškai vadinamas patriotisme de clochet ar vokiškai Kirchturmpatriotis-mus).

Kai lietuviai atsidūrę Amerikoje būrėsi į bendruomenes, pirmoje eilėje į pašalpines draugijas, jie tuo pačiu metu rūpinosi turėti ir savo parapiją. Tad beveik kiekvienos Amerikos lietuvių kolonijos istorija prasideda nuo jos parapijos kūrimosi. Parapija ir jos bažnyčia tampa kolonijos gyvenimo centru, ir josios organizacijų dauguma ir jų veikla sukasi aplink ją. Kolonijos istorija pasidaro parapijos istorija ir atvirkščiai.

Neseniai pasirodžiusi dr. A. Kučo monografija Shenandoah lietuvių Šv. Jurgio parapija (1968) gražiai patvirtina centrinį parapijos vaidmenį kolonijos kūrimesi ir jos gyvenime. Tai aiškėja jau iš veikalo pirmosios dalies (15-30 p.p.), kuri pavadinta "lietuviškos sąmonės kristalizacija". Iš tikrųjų, šiuo kiek rafinuotu antraštės formulavimu autorius žymi pirmųjų lietuvių kūrimąsi ir jų Šv. Kazimiero draugijos ir to pat vardo parapijos įsisteigimą. Draugijoje ir parapijoje ryškiai atsispindi santykiai Lietuvos parapijose, kur lietuviai maišėsi su lenkais. Istorinis, nuo unijinių laikų įsigyvenęs lietuvių - lenkų bendravimas ryškiausias išliko parapijose, štai dėl ko ir šiame žemyne atsidūrę lietuviai pradžioje kūrė su lenkais bendras draugijas ir parapijas. Shenandohas yra to reiškinio pavyzdys.

Bet šioje vienoje seniausiųjų kolonijų čionykščiame žemyne lietuviai tuojau suskato skirtis nuo lenkų, štai šis skyrimasis ir reiškia autoriui "lietuviškos sąmonės kristalizaciją", kaip visa dalis pavadinta. Gražiai parodoma, kaip lietuviai protestavo pasijutę svetimi jų pačių lėšomis statytoje bažnytėlėje ir kaip būrėsi patys vieni į savo Šv. Jurgio pašalpinę draugiją, šioje vietoje visai tinkamai pavaizduota didžiai lietuviams nu-sipelnusio brolio Augustino Zaico veikla ir su geru pagrindu jis pavadintas "pirmutiniu lietuvybės žadintoju Amerikoje". Kai autorius susitelkė pavaizduoti šioje vietoje, kaip brendo tautinė sąmonė Shenandoah lietuviuose pirmaisiais dešimtmečiais, tai vaizdo pilnumui būtų turėjęs neaplenkti ir J. Šliūpo ryšių su jais. Iš A. Miluko (Spaudos laisvės ir Amerikos lietuvių organizuotės sukaktuvės, 578 p. išnaša) sužinome, kad Šliūpas savo leistam "Lietuviškam Balsui" daugiausia paramos skelbimais gavo, bent 1886 m., iš Shenandoah. Bent būtų reikėjų paminėti jo ir jo šalininkų balsiečių 1886.VIII.15 sušauktą seimą, kur į-kurtas pirmas Amerikos lietuvių bendras susivienijimas. Nors tas susivienijimas po poros metų ir žlugo, bet išliko jo mesta idėja. Ant jos pagrindo vis dėlto išaugo vėlesnis susivienijimas, skilęs po kelerių metų į du, o vėliau net į tris susivienijimus- Dėl didelio susivienijimų vaidmens Amerikos lietuvių gyvenime neturėjo būti nutylėtas jų gimimo momentas, kai kalbama apie miestą, kur tai įvyko.

Tai pirmas seimas autoriui kaip tik ir būtų tikęs paminėti, kalbant apie šv. Jurgio draugiją. O tai dėl to, kad ji buvo itin veikli seime ir ėjo jo rengėjos pareigas. Taip pat ne paslaptis, kad Šliūpas, persikėlęs į Shenandoah su savo Balsu (1888 m.) ir įsitraukęs į vietos lietuvių veiklą, palaikė ryšius su Šv. Jurgio draugija. Jis atsirado Shenandoah ne vien "su savo bedievybe", kaip knygoje sakoma, bet dar ir su lietuvybės gaivinimu. Kaip New Yorko lietuviams jis rūpinosi 1885 m. įsteigti parapiją ir pakvietė kun. A. Varnagirį, panašiai jis veikė ir Shenandoah su šv. Jurgio draugija. Kai autorius nelinko paisyti Šliūpo veiklos, tai jis ir nepaaiškino prideramai, kaip lietuviai atsikvietė kun. A. Burbą.

Shenandoah lietuviai būtų nieko nežinoję apie kun. Burbą Lietuvoje, Vilniaus vyskupijoje, lenkiškos kurijos ir valdžios persekiojamą už lietuvybę, jei Šliūpas jiems apie tai nebūtų kalbėjęs. O jis žinojo apie tą kunigą nuo "Aušros" redagavimo laikų, kada gaudavo savo laikraščiui jo rašinius (daugiausia eilėraščius). Kai vargo prispaustas kun. Burba kreipėsi į Šliūpą pagelbėti atvykti į Ameriką, tai jis. ir prikalbėjo šv. Jurgio draugiją (o gal ir šiaip lietuvius) parsikviesti tą kunigą patriotą sau, apmokant jo kelionę. Tai ir buvo padaryta.

Gaila, kad autorius nesiėmė nagrinėti, kodėl Burbai nepavyko įsitaisyti Shenandoah. Paprastai kaltė vis verčiama lenkui kunigui Lenarkevičiui. O dr. A. Kučas linkęs pakaltinti tuo ir Šliūpą (30 p.), paminėdamas jo vieną prasi-tarimą apie lenkišką socialistinį junginį "Proletariat". Lyg dalykas būtų turėjęs ką bendra su parapijos steigimu!

Juk kun. Burbai atvykus, Šliūpo jau nebebuvo Shenandoah. Paliko tik jo veiklos pėdsakai: tautiškai sąmoningesni lietuviai ir jo pastangomis įsteigtas kooperatyvas. Prasidėjus erzelynėms dėl parapijos steigimo, kooperatyvas žlugo, ir kun. Burba turėjo Shenandoah palikti.

Antroji knygos dalis pavadinta "lietuvių organizavimasis". Trumpai, gražiai papasakota, kaip lietuviai su nemažu entuziazmu ir pasiaukojimu pasistatydino sau šv. Jurgio bažnyčią (1891), kaip kūrėsi ir veikė jų draugijos, kurių ilgainiui net 23 atsirado. Shenandoah pavyzdžiu autorius patvirtina bendrą Amerikos lietuviuose pastebėtą reiškinį: jų draugijos, daugiausia pašalpinės, vis kūrėsi parapijų prieglobstyje. Įdomiai aprašomas lietuviškas dūdų orkestras, pasitarnavęs ir platesnei amerikiečių visuomenei. Kad Shenandoah tiko jau 1886 m. duotas "Lietuvos sostinės" epitetas, rodo autoriaus pavaizduoti gan gausūs lietuviai profesionalai, prekybininkai, jų gyvas kultūrinis sąjūdis, pasireiškęs spaustuvėmis, laikraščiais, knygomis. Lietuvių iškilimą vietinėje A-merikos visuomenėje rodo ir jų veiksmingas dalyvavimas angliakasių sąjūdyje, net kuriant savo skyrių bendroje jų organizacijoje. Todėl visai tiko baigti tą knygos dalį, kiek plačiau papasakojus apie angliakasių streikus, kuriuose ir lietuviai buvo veiklūs.

Trumpa trečioji dalis (59-77 p.p.) skirta beveik parapijos vidaus gyvenimui iki 1929 m. Pagrindinė tema — klebonų kivirčai su parapijos komitetu. Temos pobūdį taikliai nusako ir šiai daliai duota antraštė "parapija suiručių sūkuryje". Atidesnis skaitytojas galės čia pasigesti aiškinimo, dėl ko ir kaip kilo tie vaidai, kurie taip ilgai (nuo 1908 iki 1935) truko. Pagal autorių išeitų, kad vaidų pradžia buvo vyskupo patvarkymu iš Shenandoah iškeliamo klebono sankalba su komitetu prieš į jo vietą atkeliamą kun. A. Miluką. Tai lyg kerštas kun. Milukui už brovimąsi į parapiją. Šia proga autorius trumpai nubrėžė ir kun. Miluko nueitą gyvenimo kelią be tos pagarbos, kuri gaubia jo išlikusį atminimą. Jam "jo (Miluko) klebonavimas Shenandoah šv. Jurgio parapijoje buvo fatališkas: jis sudrumstė parapijos gyvenimą ištisai trisdešimčiai metų." Dr. A. Kučo trumpa kun. Miluko veiklos Shenandoah užuomina meta šešėlį į tą perdėtai skaidrų paveikslą, kurį nupiešė V. Mingėla jo biografijoje.

Kunigų ir komiteto ilgamečiame konflikte būtų reikėję ieškoti gilesnių priežasčių, aiškinant parapiečių aukomis įgytos nuosavybės valdymą. Čia maišosi du veiksniai: kunigas, bažnytinės hierarchijos narys, ir komitetas, pretenduojąs išlaikyti parapiečiams jų įgytą nuosavybę — bažnyčią. Kur tie du veiksniai kaip nors susiderina, taika ir santarvė viešpatauja. Priešingu atveju — kivirčai kyla. Kodėl Shenandoah kunigai ir komitetas išsiskyrė, dr. A. Kučas nesvarsto. Jis užima kunigų poziciją (išskirdamas vien Miluko atvejį) ir nuosekliai vis kaltina komitetą. Vienu atveju jis net įtarė jį veikus prieš kleboną, iš šalies šliūp-tarnių pakurstytą. Jei autorius būtų giliau dalyką nagrinėjęs, gal ir vad. šliūptarniams būtų pripažinęs kiek racijos. Juk jie tenorėjo išsaugoti lietuvių parapiečių įgytą nuosavybę visai ateičiai. Tokį tikslą Šliūpas turėjo jau 1885, kai rašė "Šv. Traicės" bažnyčiai konstituciją New Yorke. Apie tokią parapiją jis galvojo, be abejo, ir Shenandoah, kai prikalbino Šv. Jurgio draugiją kviestis kun. Burbą. Tad neteisingas yra autorius, kai jis (34 p.) įtaria Šliūpą ėjus su "nau-jalenkiais" prieš parapijos kūrimą, kada jis kalbėjęs, jog turtas atiduodamas airių vyskupui. Jei jis tai kalbėjo, tai turėjo galvoje ne parapiją, bet jos turtą, kurį geidė matyti išlaikytą parapiečių rankose. Praktiškai tai negalėjo įvykti, kaip parodė visa ateitis. Bet Šliūpui ir jo sekėjams tinka šiuo atveju lotyniškas posakis: ut desint vires, tamen est laudanda voluntas.

Paskutinė, ketvirtoji, dalis yra visų ilgiausia — pusė viso veikalo. Ji visa paskirta dabartinio klebono kun. J. A. Karaliaus laikotarpiui (nuo 1929 m.). Čia vėl nei iš šio, nei iš to iškilo buvusi kiek aprimusi sena kova tarp klebono ir komiteto. Tos kovos dėstymas yra pagrindinė dalies tema. Kai šiuo atveju jau liečiama dabartis, tai, rodos, būtų tikę pažvelgti į tą kivirčą istoriškai, tariant, bešališkai, tiriant abiejų pusių motyvus. Tai būtų buvę galima padaryti ne tik iš išlikusių raštų, bet dar ir pakalbinant įvykius atsimenančius remta klebono pateiktais duomenimis, žinoma, komitetą en bloc parapiečius. Bet autoriaus pasi-smerkiančiais ir kleboną teisinančiais. Gaunamas, aišku, šališkas vaizdas. Knygos rengimo sąlygose gal taip ir reikėjo elgtis.

Geroji šios dalies pusė yra dabartinė Šv. Jurgio parapijos ir aplamai Shenandoah lietuvių buities pavaizdavimas, čia kalbama apie mokyklą, draugijas, apie net 4 kapines, apie žymesniuosius Shenandoah veikusius lietuvius ar bent parapijoje gimusius. Duodamos biografijos brolio Augustino Zaico, Julės Pranaitytės, dabartinio Lietuvos atstovo Vašingtone J. Kajecko ir k. Veikalas užsklendžiamas straipsniu "miestas ir parapija laiko vingiuose". Jame papasakojama kun. Karaliaus teikiamais duomenimis apie miesto ir parapijos likimą dabartinėse sąlygose. Įpinamos kelios pastabos apie klebono veilą, jo didelį dosnumą spaudos reikalams. Pačiame knygos gale aprašoma jo bažnyčioje surengta investitūra, jam gavus iš pop. Povilo VI prelato titulą (1966.V.22).

Dr. A. Kučo Shenandoah Šv. Jurgio parapijos istorija yra lengvai ir gyvai parašytas veikaliukas apie seniausią lietuvių koloniją šiame žemyne. Istorikams sintetikams būdingas autoriaus sugebėjimas nuosekliai, vaizdžiai pasakoti daro knygą patrauklią skaitytojams. Pasakojama ne šiaip sau laisvai, bet laikantis šaltinių, kurių keli net in extenso teikiami. Tuo būdu duodama konkreti, daiktiška istorija. Tik visur prasikišantis apologetinis momentas, kur autorius pasirodo ne tik įvykių dėstytojas, bet ir teisėjas, kiek drumsčia šiaip skaidrų istorinį vaizdą. Nepaisant to, skaitytojui duodama įdomi lektūra apie tą žymiausią pirmųjų lietuvių ateivių vietovę, kuriai buvo duotas "stalica Lietuvos" vardas. Kiekvienas lietuvis, besidomįs savo tautiečių praeitimi šiame žemyne, turėtų būti dėkingas autoriui ir leidėjui už šį veikalą.
J. Jakštas