LIETUVOS IR SOVIETŲ SĄJUNGOS SANTYKIŲ DVIDEŠIMTMETIS (1919-1939) Spausdinti
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
Reikšmingieji etapai šaltinių šviesoje

Įvadas: Šaltinių padėtis ir metodologinės pastabos
Kalbėti šiandien apie nepriklausomos Lietuvos politinių santykių raidą su Sovietų Sąjunga, nors ir kelių dešimtmečių perspektyvoje, vis tebereiškia pirmiausia prisiminti anas tragiškąsias birželinių deportacijų dienas (1941). Tūkstančių šeimų išdraskymas, jų deportavimas į nežmoniškas gyvenimo sąlygas, kurias tik dalis tautiečių tepakėlė ar su palaužta sveikata vėliau tėvynėn galėjo grįžti, psichologiškai apsunkina šio klausimo nagrinėjimą. Bebandant analizuoti taikos meto santykius, savaime prisimena priverčiamųjų darbo stovyklų vaizdai. Pradedant įspūdingais aprašymais lietuvių vargų Vorkutos darbo vergų stovykloje, pateiktais prieš keliolika metų Scholmerio ("Mirusieji sugrįžta") ir baigiant gyvais eilės tautiečių liudijimais (B. Armonienė, H. Tautvaišienė, S. Rūkienė ir kt.), stoja prieš akis kančios, skurdas ir mirtis tų, kurie žuvo Sibiro taigoje.

Mano uždavinys yra čia kalbėti apie anuos laikus, kada Lietuva — bent teoretiškai — santykiavo su Sovietų Sąjunga kaip lygus partneris, kai ji, būdama laisva ir nevaržoma, darė su ja sutartis, prekiavo, ieškojo joje atramos savo nepabaigiamame konflikte su lenkais.

Pokario metais apie anuos du dešimtmečius tarp dviejų pasaulinių karų yra išleistos ištisos serijos įdomios dokumentinės medžiagos. Ji gerokai užgriebia ir Pabaltijo valstybes. Ne tik mes patys, bet ir kaimynai yra prirašę daug memuarų, paskelbę įvairių naujų studijų mūsų tema. Bet tiesioginės medžiagos, kuri paliečia mūsų klausimus, yra gana nedaug. Yra vienas didelis trūkumas, kurio mūsų dabartinėmis sąlygomis negalime užpildyti. Lengvai šiandien prieiname ir prie visų šifruotų telegramų, kurias, pvz., iš Kauno siuntinėjo Vokietijos atstovai (jų gera dalis jau paskelbta). Bet plačiau nežinome, kokios rūšies informaciją ir kokias telegramas iš Kauno Maskvon siuntinėjo bolševikiniai atstovai — "polpredai". Iki šiol išleistųjų "SSSR užsienio politikos dokumentų" 12 tomų (iki 1967 tiek pasirodė) ne tik baigia 1929 metais, bet tas rinkinys, kaip sovietinėms edicijoms būdinga, teskelbia tik atrinktus dokumentus. Bet reikia linkėti, kad ir toks dokumentų rinkinys, kuriame gausu medžiagos  apie Lietuvą,  būtų privestas iki pat II pasaulinio karo. (Straipsnio rėmai neleidžia plačiau tą rinkinį čia panaudoti).

Dar didesnę spragą mūsų temoje sudaro, kad Lietuvos užsienio reikalų ministerijos archyvas, ilgamečio (1920-1939) Lietuvos atstovo Maskvoje Jurgio Baltrušaičio raštai Kaunan ir jam atsakymai, nekalbant apie visą kitą vertingą to archyvo medžiagą, tėra prieinama tik okupuotosios Lietuvos istorikams, vis neišvengiantiems įkyrios propagandos, R. Žepkaitė, pvz., Mokslų Akademijos Darbuose skelbė (1962) apie "priešišką Lietuvai Vatikano politiką 1918-1927 m. laikotarpiu". Ji citavo daug užsienio reikalų ministerijos (Kaune) archyvo aktų. Ji pati anuose "Darbuose" (1963) kėlė didelę reikšmę 1920 metų sutarties su Sovietų sąjunga ir trečiame straipsnyje ryškino "Lietuvių tautos kovą prieš imperialistų mėginimus pajungti Lietuvą Hymanso projekto pagalba". Taip pat archyvine medžiaga remdamasis, E. Dirvelė minėtuose "Darbuose" (1961) rašė mūsų temai reikalingu klausimu apie "Tarybų Sąjungos ir Lietuvos nepuolimo sutarties sudarymą 1926 m." Skelbdama straipsnį apie "Hitlerininkų pastangas 1933-35 m. atplėšti nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą" (Darbai, 1962), A. Gaigalaitė, žinoma, įrodinėjo, jog tik Sovietų Sąjungos vyriausybė stojusi ginti lietuvių tautos interesų ir savo tvirta laikysena išgelbėjusi (1934-35) Lietuvą nuo patekimo hitlerinės Vokietijos globon (!). Deja, ne mažesnės tendencijos persunkta yra ir, rodos, pirmu žvilgsniu taip pat mokslinė K. Navicko knyga "TSRS vaidmuo, ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920-40 metais" (Vilnius 1966, 336 psl.). Jau mūsų spaudoje J. Mažiukas (Naujienos, 1967.I.20-II.7), V. Zalatorius (Tėviškės Žiburiai, 1967.VI.8), J. Jakštas (t. p. 1967.VI.29) yra pastebėję to darbo trūkumus, vienašališkumus bei faktų apgrobimą.

Ne kartą jau nurodyta, jog ir Lietuvoje, pagal bendrą Sovietų Sąjungai privalomą schemą, tik toji istorinė medžiaga tegali būti naudojama viešumai, kuri tiesiogiai tarnauja jos interesų propagandai. Su tokia sąmoninga atrankos tendencija yra išleistas pvz. Lietuvos TSR istorijos šaltinių III-sis tomas (1958), skirtas vien tik 1917-19 m. Šaltiniai tame tome stebėtinai vienašališkai atrinkti, ir jie teturi vieną tikslą — parodyti, kaip tada visi "darbo žmonės" už sovietų valdžią Lietuvoje te-kovoję ir jos tetroškę. Tik tarptautinės kontrrevoliucinės jėgos neleidusios tada komunistinei santvarkai išsiskleisti. Tokia pat vienašališka selekcija vadovaujantis 1961 m. buvo paskelbtas ir IV-sis šaltinių tomas, liečiąs "Lietuvą buržuazijos valdymo metais" (1919-40). Tame storuliame tome (863 psl.) labai nedaug terandame tikros medžiagos nepriklausomos Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykiams, nes straipsnių ištraukos ar atsišaukimai iš "Priekalo", "Tiesos", "Revoliucinio Darbininko" ir kitos ten gausiai cituotos komunistinės spaudos tikrai tų santykių pilnai autentiškai neatvaizduoja.

Per paskutinį dešimtmetį daug tos rūšies straipsnių yra paskelbta ir mėnesiniame žurnale "Komuniste", kuris vis atskiroje serijoje dar teikia "pagelbinę medžiagą studijuojantiems TSKP istoriją". Bet visi tie naujieji savanoriški ir prievartiniai komunistinės istoriografijos atstovai, pritaikydami ir Lietuvai dialektinio materializmo tezes, turėjo perrašyti, atseit, sužaloti ir naujausią mūsų tautos istoriją. Stebint tačiau paskutiniųjų kelerių metų darbus iš Lietuvos istorijos srities, jau matosi a p-raiškų, jog skaudūs mūsų praeities iškraipymai pagal maskvinį modelį Vilniuje susispietusiems vad. tarybiniams istorikams pradeda nusibosti. O jų tarpe yra gabių ir pasiruošusių savo žemės praeities tyrinėtojų.

Būtų atskira, plati ir drauge liūdna tema kalbėti, kaip sovietinė istoriografija iki šiol yra pristačiusi nepriklausomos Lietuvos laikus. Tuo klausimu esu rašęs kitur (Europos Lietuvis 1957, nr. 14-33; Suvažiavimo Darbai V, 1964). Čia tenorime paliesti Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykių tik tris momentus: 1. kovų ir
taikos sutarties metus (1920), 2. nepuolimo sutarties (1926) laikotarpį ir 3. "draugiškų" santykių sutemas (1939) bei ultimatumus.

Trumpai sustodami ties tais trimis laikotarpiais, padarysime ir palyginimų su kitomis dviem Pabaltijo valstybėmis (Estija ir Latvija). Tie palyginimai ir paralelės dar labiau išryškina ir Lietuvos, kaip ir anų dviejų Pabaltijo valstybių, santykius su Sovietų Sąjunga. Lietuvos ir Estijos bei Latvijos (Livonijos - Kuršo) gyventojai iki tol per šimtmečius buvo turėję savo visai skirtingą istoriją. Ramiai vieni šalia kitų gyvendami, jie beveik jokio dėmesio nerodė savo artimam kaimynui. Tik I pasaulinio karo galo įvykiai nuostabiai supanašino estų, latvių ir lietuvių istoriją. Visos trys tautos kraujo aukomis kovojo už savo laisvę, visos trys organizavo tautinę krašto gynybą, įkurdamos šaulių organizacijas (latviai — Aizsargi, estai — Kai-tseliit). Daug panašių tendencijų jos rodė ne tik politiniame, bet ir ūkiniame gyvenime. Panašiais motyvais vadovaudamosios, jos pravedė, ypač estai ir latviai, radikalias žemės reformas. Ten jos buvo nukreiptos prieš stambius agra-rus — Pabaltijo vokiečius, o Lietuvoje prieš "žemės badą" efektyviai buvo imta kovoti, apkarpant plačias valdas ne tik kalbiškai - kultūriškai, bet ir politiškai sulenkėjusių dvarų.

Įsivedusios prancūziško tipo šeiminius režimus, visos trys Pabaltijo respublikos greitai ėmė pergyventi panašius radikaliosios demokratijos reiškinius, būtent didelį visuomeninį susiskaldymą, gausų partijų skaičių, dažnai griūvančias koalicijas ir trumpalaikius ministrų kabinetus. Įdomu, kad ir parlamentarizmo krizės - perversmai tose trijose respublikose, nors ir skirtingu laiku (Lietuvoje — 1926, Estijoje ir Latvijoje — tik 1934) įvyko visai panašiu būdu, kai kariuomenės (vadovaujantieji karininkai) suvaidino lemiamą vaidmenį. Priešingai kruvinam Pilsudskio pulkininkų perversmui Varšuvoje (1926.V.12-15), pareikalavusiam iki 1000 aukų, visose trijose Pabaltijo sostinėse perversmų metu buvo išvengta kraujo praliejimo. Nors ir karinės jėgos pagalba, visų trijų valstybių priešakyje tačiau atsistojo ne kokie iki tol nežinomi politiniai avantiūristai, bet jau tų trijų valstybių gimimo metais jų valdomųjų organų viršūnėse stovėję vyrai (K. Pats, K. Ulmanis, A. Smetona).

Nuostabiai supanašėjo visų trijų respublikų užsienio politikos vystymasis ir santykiuose su didžiuoju Rytų kaimynu, Tuo pačiu metu, kai Pabaltijo valstybės daug pastangų ir rūpesčio dėjo išsikovoti iš I pasaulinį karą laimėjusių valstybių de jure pripažinimą, kuris įvairiais pretekstais (ypač Lietuvai) buvo atidėliojamas, jos visos trys pusmečio laikotarpyje (1920.II.2-VIII.ll) sudarė sau naudingas taikos sutartis su bolševikine Rusija, drauge, žinoma, gaudamos iš jos savo valstybių pripažinimą. Estijai ir Latvijai tai buvo iš viso pirmasis de jure pripažinimo faktas. Lietuvą jau buvo pripažinęs kaizeris Vilhelmas II 1918.111.23, tik jis sukliudė joje karaliauti jau Lietuvos (Valstybės) Tarybos formaliai rinktam karaliui Würtembergo grafui Urachui, Mindaugui II...


Visiškai supanašėjo Pabaltijo valstybių santykis su Sovietų Rusija ir pats jų likimas 1939-40 m. po Molotovo - Ribbentropo nepuolimo pakto, kai Kremlius (tik kelių dienų skirtumu, tiesiog įkyriai pagal tą pačią schemą, iš visų trijų vyriausybių 1939.IX.28 - X.10 išreikalavo sau vad. "savitarpio pagalbos" sutartis. Tada, susigalvoję pretekstu iš Talino uosto ten internuoto lenkų povandeninio laivo pasprukimą, komunistai pirmuosius Maskvon iškvietė estus. Kai jų delegacija buvo priversta savo parašus dėti po bolševikų įgulas Estijon įvedančiu dokumentu, jau savo "derybų" eilės Kremliuje laukė latvių delegacija. Kaune dar tuo metu buvo svarstoma, kad, gal būt, Lietuva išvengs tokių "derybų" Maskvoje, nes ji buvo prieš pusmetį (1939.111.22) netekusi ir savo vienintelio uosto Klaipėdos. Tad ji turėjusi būti prie Baltijos jūros sau platesnio priėjimo beieškančiai Rusijai ne tiek "įdomi", kiek du šiauriniai kaimynai su savo patogiais uostais (Edvardo Turausko atsiminimai).

Kai vokiečiai nelauktai greitai parbloškė Prancūziją, Stalinas skubėjo vykdyti savo okupacinį planą, šį kartą pirmiausia pradėdamas nuo Lietuvos. Po poros dienų tas pats sekė ir kaimynuose. Į visas tris valstybes atvyko Kremliaus emisarai (Kaunan — V. Dekanozovas, Rygon — A. Višinskis, Talinan — A. Ždanovas). Pagal Maskvoje užsuktą mašineriją visose trijose respublikose buvo įsodintos vad. "liaudies" vyriausybės. Jos pravedė liepos 14-15 (1940) "rinkimus" į "liaudies" seimus, kurių kiekvienas VII.21 Kaune, Rygoje ir Taline skelbė savos valstybės pavertimą sovietine respublika. Paeiliui (Lietuva VIII.3, Latvija — VIII.5, Estija — VIII.6) jos ir buvo įjungtos į Sovietų Sąjungą.

1919 metų kovos su bolševikais ir 1920 metų taikos sutartys pradėjo trijų Pabaltijo valstybių santykių su Sovietų Sąjunga paraleles.

1. Kovų ir taikos sutarties metai

Vos tik Vokietijai Vakarų fronte pralaimėjus karą (Compiėgne paliaubos 1918.XI.11), prieš aštuonis mėnesius kaizerinių militaristų bolševikams padiktuotoji juos pažeminanti Lietuvos Brastos taika nebeteko galios. Dabar ir Pabaltijo tautų "apsisprendimą" Lenino partija taip išsiaiškino, jog reikia ten sudaryti tris komunistines vyriausybes. Bet jos tegalėjo būti pastatytos tik Raudonosios armijos durtuvų pagalba. Yra labai charakteringa, kad ligi pat šiolei Rusijos komunistams nė viename Europos ir jos pasienio krašte nepasisekė kitokiu būdu savos sistemos įgyvendinti, kaip tik tuo pačiu karinės jėgos metodu, su gausiomis karių divizijomis siunčiant ir šarvuočių pulkus.

Bolševikinė vyriausybė tada estams buvo pastatyta Narvoje (J. Anvelt), nes vienintelės Pabaltijo sostinės — Talino jiems nepasisekė užimti. Rygoje įsikūrė komunistinė P. Stučkos valdžia, o nuo 1919 sausio 6 d. Vilniuje sėdėjo Vincas Mickevičius (Kapsukas) su savo dvylika komisarų, kurių tarpe vidaus reikalų komisaru buvo komunistiniais raštais taip produktyvus Zigmas Aleksa (Angarietis), tur būt, "represuotas", taigi, Stalino įsakymu nužudytas 1940 gegužės 22. (Natūralu, kad tada Angarietis galėjo pareikšti savo nuomonę ar Stalinui parašyti laišką, kai buvo Kremliuje mezgami kariniai planai jėga užimti Lietuvą, kurie už kelių savaičių buvo įgyvendinti!).

1918-19 metų sąvartoje anos trys bolševikų ginklo jėga pagarsintosios komunistinės Pabaltijo respublikos turėjo būti patogiu "tiltu" greit Vakaruose įvyksiančiai besijungiančio proletariato revoliucijai, į kurią tada du didieji bolševikų vadai (Leninas ir Trockis) buvo įtikėję.

Estai pirmieji turėjo pakelti bolševikų karinį spaudimą. Tada vieno milijono estų tauta, ryžtingai pasiryžusi atmesti jėga brukamą sovietinę sistemą, kovai su bolševikais buvo sumobilizavusi per 76.000 vyrų (iš 18-kos gimimo metų), neskaitant karininkų. Toji kova prieš bolševikus tada iš estų tautos pareikalavo per 2000 kritusiųjų, apie 1400 nuo žaizdų mirusiųjų ir per 10.000 sužeistųjų. Tuo pat laiku taip pat gana sėkmingai prieš bolševikus kovojo lietuviai, iki 1919 rugpiūčio galo išstumdami juos už Dauguvos. Tik Vilnių ir jo sritį staigiu manevru nuo Lydos 1919 balandžio 19-20 užėmė Pilsudskio legionieriai.

Lenino ir jo artimųjų draugų nustebimui po I pasaulinio karo nesekė tai, į ką jie šventai buvo įtikėję. Išskyrus tik pačią Rusiją ir trumpus epizodus Vengrijoje ir Vokietijoje, vad. imperialistinis karas nevirto klasių kovos — vidaus, pilietiniu karu. Viena po kitos komunistinės "revoliucijos" žlugo Suomijoje, Estijoje, Lietuvoje, Vengrijoje. Ir Latvijoje, nors garsieji jų šaulių (strelnieki) pulkai pasitarnavo komunizmui įstiprinti Rusijoje, pačių latvių žemėje greitai susilaukė aiškios tautinės reakcijos. Bet Rusijos komunistų vadai vis tikėjo savo doktrina — tarptautinio proletariato laimėjimu. Tad jie dar ir toliau neatsisakė nuo minties jėga nešti proletariato diktatūrą. Tiems dideliems planams vykdyti tuo tarpu reikėjo ramybės strategiškai svarbiuose Pabaltijo plotuose, kurių gyventojų dauguma iš visų jėgų purtėsi sovietinės sistemos. Visu smarkumu tebe-siaučiant pilietiniam karui Rusijoje, Pabaltijyje galėjo vėl susitelkti naujos antikomunistinės jėgos, kaip 1919 rudenį buvo su gen. Judeničo ar bermontininkų daliniais latvių — lietuvių plote.

Tad jau nuo 1919IX.11-13 Sovietų Rusija ėmė siūlyti Pabaltijo tautoms taikos derybas. Raudonosios vyriausybės, ypač estų ir lietuvių tautose nerasdamos atramos ir durtuvų pagalba tada nebeišlaikomos, turėjo būti likviduotos. Dar 1919.11.27 trečią kartą Kapsukas Vilniuje buvo perorganizavęs savo komunistinį "kabinetą", tačiau nebeturintį jėgos išsilaikyti. Estai, kuriems laisvės karas su bolševikais buvo atsiėjęs apie 110 milijonų aukso frankų, pirmieji 1919.XII.4 pradėjo taikos derybas su bolševikais. Autentiški šaltiniai šiandien atidengia, jog tada laisvės karo išvarginti ir ūkiškai išsemti estai iš karą laimėjusių santarvininkų, dar vis labai įtakingų "baltųjų" rusų veikiamų, mažai ko tegalėjo tikėtis. Tad estai visų prieš Rusijos komunistus tebėkovoj ančių (ypač prancūzų ir lenkų) pasipiktinimui jau 1919.XII.31 su bolševikais padarė karo paliaubas, o už mėnesio Tartu mieste (1920.II.2) sudarė ir taikos sutartį.

Iš visų trijų Pabaltijo respublikų estai išsiderėjo sau ir pačią naudingiausią sutartį, nes jie buvo pirmieji. Prisidėjo, be to, ir faktas, kad iš estų pusės derybas vedė vikrus derybininkas, jų valstybei nusipelnęs J. Poška. Patenkindami visus estų teritorinius reikalavimus, bolševikai išmokėjo estams 15 milijonų aukso rublių ir sutiko grąžinti visus karo metu išgabentus archyvus ir bibliotekas. Svarbiausia buvo garsioji Tartu universiteto biblioteka, kuri iš tiesų buvo sugrąžinta. Estai turėjo teisę iš-sikirsti sau miško Sovietų Rusijoje visą milijoną dešimtinių, nors ir jiems tas gražus pažadas, dešimtį kartų didesnė norma negu latviams ir lietuviams, kurie tik po 100.000 dešimtinių vėliau tegavo (1 dešimtinė lygu 1,09 ha), kaip ir eilė kitų dalykų, pasiliko tik popieriniai pažadai. Estai turėjo svarbiausia įsipareigoti nebeleisti jų valstybės teritorijoje daugiau telktis jokiems svetimiems (antibolševikiniams) daliniams, kaip pvz., savo labai prieš Petrapilio komunistus pavojingą ofenzyvą 1919 spalio mėn. buvo išvystęs rusų baltagvardiečių šiaurės - vakarų vadas gen. N. N. Judeničas. Savo karinei kontrrevoliucinei veiklai jis buvo užgriebęs ir Estijos dalį. Bet su jokia Pabaltijo valstybe, kaip to norėjo admirolas Kolčakas, Judeničui nepasisekė sudaryti karinės sutarties, nes "baltieji" Rusiją vis tebeįsivaizdavo tik 1914 metų ribose. Tad, energingai varydami bolševikus tik iš savo tėvynės, tolimesniu ir galutinu jų sutriuškinimu estai nebesidomėjo. O Judeničui, atrodo, nedaug paspirties bereikėjo ... Jo daliniai jau buvo iki Petrapilio priemiesčių prasiveržę ir Leninui anoje bolševikų revoliucijos sostinėje daug baimės įvarę. Jeigu ne Trockio laikymasis ir jo žygiai, Leninas būtų jau bėgęs iš ano svarbiausio bolševikinės revoliucijos židinio, kuriame jis buvo pradėjęs 1917 balandžio mėn. savo veiklą, vokiečių slapta praleistas ir gausiai pinigais paremtas už būsimos taikos pažadą.

Pusę metų vėliau už estus pasirašė su Rusijos komunistais taikos sutartį ir Lietuva. Ilgai lūkuriavę, lietuviai tik 1920.V.7 tepradėjo taikos derybas su komunistine Rusija. Bet joms atsirado tuoj kliuvinys, kai, Steigiamajam seimui susirinkus, Ernesto Galvanausko vyriausybė atsistatydino. Naujo ministrų kabineto sudarymas užtruko per mėnesį (iki birželio 19), o senoji vyriausybė tuo metu negalėjo imtis kokios nors didesnės atsakomybės. "Delegacija Maskvoje pasiliko tarsi ore pakibusi" (V. Sirvydas, B. K. Balutis, 1951, p. 58). Pagaliau įkalbėjus dr. K. Grinių sudaryti ministrų kabinetą, jame užsienio reikalų ministru iki 1921 m. galo išbuvo dr. J. Purickis. Nors jis turėjo iš pareigų pasitraukti dėl diplomatiniu keliu (net vagonais!) Rusijon siųstų spekuliacinių prekių, vaistų, o ypač sacharino (K. Žukas, Žvilgsnis į praeitį, 1959, p. 364-380; R. Skipitis, Nepriklausomą Lietuvą statant, 1961, p. 324-338), bet ir gana sėkmingai ir įžvalgiai tvarkė tada taip komplikuotus Lietuvos užsienio politikos reikalus, Dar Berlyne Lietuvos atstovu sėdėdamas, (1919 m. gale), kai Kaune vis dar buvo lūkuriuojama ir laukiama, kas bus įsisiūbavusio Rusijos pilietinio karo laimėtoju, Purickis dėstė tuometiniam užsienio reikalų ministrui A. Voldemarui, jog Lie-tuva turinti su bolševikais padaryti paliaubas ar taiką, nes to reikalaują ir mūsų ekonominiai interesai. O jeigu laimėtų rusų reakcionieriai (Denikinas, Kolčakas), "mūsų valstybės klausimas taptų dideliai abejotinas".

Veikliam dr. J. Purickiui būnant užsienio reikalų ministru, ypač 1921 m., Lietuva tvirčiau ėmė stotis tarptautinėje plotmėje. Eilė valstybių (Norvegija, Švedija, Danija, Olandija, Suomija ir kt.), išskyrus santarvininkus, JAV ir Vatikaną, jau pripažino Lietuvą de jure. 1920 liepos 12 Maskvoje pasirašytoji taikos sutartis tada buvo laikoma (jau vien dėl fakto, kad Lietuvai buvo pripažintas Vilnius su gana plačia žemės juosta rytuose) viena iš reikšmingiausių sutarčių. Tada dar nebuvo jokios nuovokos, kuo baigsis kaip tik liepos mėn. prasidėjusi didžioji M. Tuchačevskio (vėliau maršalo) ofenzyva prieš Lenkiją. Niekas neturėjo nuovokos, kokias sienas su Rusija kada nors sau išsikovos lenkai.

Maskvos sutartimi pripažinimas Lietuvos valstybei ir kalbiškai apgudėjusių sričių su Breslaujos, Ašmenos ir Lydos plotais, su didžiuoju Naročiaus ežeru ir su per šimtą km į pietryčius nuo Vilniaus esančiu geležinkelio mazgu Maladečina, tuomet reiškė maždaug įgyvendinimą lietuvių etnografinių aspiracijų tiek, kiek patys lietuviai prašė. Čia buvo daug pasidarbavęs jaunas lietuvių delegacijos dalyvis  (tada tik 29-rių metų amžiaus) Petras Klimas, kuris jau 1917 m. buvo įdomiai ir dokumentuotai išdėstęs pagrindinę sampratą apie tuos turinčius Lietuvai priklausyti plotus, kurių gyventojai kitados buvo vartoję lietuvių kalbą. Klimo tezes efektyviai parėmė už jį dvigubai senesnis (61 m.) delegacijos narys ministras Lietuvos žydų reikalams Simanas Rozenbau-mas. Jis jau buvo pasižymėjęs Lietuvos reikalų gynimu nuo 1919 m.

Apie šį delegacijos narį Kaune ilgai vėliau buvo pasakojamas toks šių sunkių derybų epizodas. Kai jos jau įklimpo ir lietuvių reikalavimų Maskvos delegatai nenorėjo priimti, Rozen-baumas pasakęs Ad. Joffei, jau iš Lietuvos Brastos taikos derybų pagarsėjusiam bolševikų delegacijos pirmininkui: "O dabar pakalbėkiva kaip žydas su žydu!". Pokalbio rezultatas buvęs lietuvių delegacijai palankus . . .

Koaliciniais pagrindais sudarytoje delegacijoje, kuriai pirmininkavo žinomas visuomenininkas ir diplomatas inž. Tomas Naruševičius (Norus), dar priklausė du Steigiamojo seimo nariai: visuomenininkas - ekonomistas kun. Juozas "Vailokaitis ir geodezijos inž. Vytautas Račkauskas (valstiečių liaudininkų grupės). Abu jiedu 1941 m. buvo deportuoti į Sibirą.

Taikos sutartimi Lietuva gavo mažiausia iš visų trijų respublikų — tik 3 milijonus aukso rublių, ž. y. penkis kartus mažiau už estus. (Latviams pasisekė mėnesiu vėliau išsiderėti 5 milijonus aukso rublių). Tikrai klaidingai kartais mūsų periodikoje užsimenama, jog Lietuva tų žadėtų 3 mil. negavusi (VI. Mingėla, Visas sutartis sovietai begėdiškai sulaužė, Naujienos, 1966,IV.29; visas str. ten 1966.IV.22-29). Tie pinigai tikrai buvo išmokėti jau 1920.X.6. Auksą priimančios komisijos protokole buvo pažymėta, jog auksas buvo sudėtas į 50 dėžių po 60.000 rublių. Kiekvienoje dėžėje buvo po du užplombuotus maišus, kurių kiekviename buvo dar po keturius maišiukus. Jų kiekviename rasta po 1500 auksinių (caro) penkrublių.
Kaip matome, auksas buvo perduotas pačiomis tragiškomis dienomis, kai, lenkams sulaužius Suvalkų sutartį, jau buvo prasidėjusi Vilniaus evakuacija. Lenkams iš Vilniaus liepos 14 pasitraukus, įkandin jį buvo užėmę bolševikai. Dabar jau taikos sutartimi lietuviai atgavo savo sostinę, į kurią lietuvių kariuomenė į-žengė rugpiūčio 28, tuojau ten pradėjo keltis ir įstaigos iš Kauno. Pulk. K. Žukas savo atsiminimuose (Žvilgsnis į praeitį, 1959, p. 313) pateikia įdomių smulkmenų, kaip jam Vilniuje minėtą aukso siuntą spalių 8 Vilniuje patikėjo pirmasis Sovietų Sąjungos atstovas Lietuvai — "polpredas" Akselrodas, jau spėjęs Kaune įsikurti su gana dideliu personalu. Kaip buvęs banko direktorius (Odesoje), Akselrodas pastebėjęs Žukui, jog Lietuvos valiuta būtų nesilpnesnė už Anglijos ir Šveicarijos, jeigu Lietuva prie jau turimų 3 mil. aukso rublių dar turėtų 4 mil., kuriuos jis žadėjo atvežti už pardavimą tada skaudžiai badaujančiai Rusijai duoninių javų (t. p., 319).

1930 m. dr. J. Purickis, rašydamas apie taikos sutartį ir santykius su Rusija, pažymėjo: "Ypač svarbūs buvo gautieji 3 milijonai rublių aukso, nes jie sudarė mūsų lito pamatą. Jei taikos sutartis būtų pasirašyta anksčiau, tai būtų gauta daugiau" (Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918-28, 1930, p. 116). Žymiai blogiau už auksą tačiau sekėsi visiems baltams su kitais — pagal vieną modelį surašytais — taikos sutarties punktais. Aš čia nelie-siu daug vargo ir visokių keblumų sudariusio klausimo — turtų (geležinkelių ir kitos medžiagos), tremtinių ir kitų užsilikusių piliečių bei optantų grąžinimo. Tarp eilės punktų, kurie pasiliko tik popieriuje, pažymėtini ypač du: 100.000 dešimtinių miško ir grąžinimas kultūros turtų.

Pagal Rusijos miškų ūkio planus, Lietuva gavo teisę per 20 metų "kirsti miško iš 100.000 dešimtinių ploto", "artimiausiose prie Lietuvos sienų vietose ir kiek galima arčiau prie plukdomųjų upių ir geležinkelių" (Lietuvos sutartys su svetimomis valstybėmis I, 1930, 30). Taip buvo sutarties tekste. Kai rusai paskui siūlė kažkur toli šiaurėje, tai ir pati eksploatacija darėsi jau nuostolinga. Pats nesaugumo jausmas tokiu atveju turėjo irgi savo reikšmės. Rusijos plotuose pasitaikydavo visokių incidentų. Štai, pvz., 1925.X.17 Kauno dienraščiuose pasirodė žinutė: Lietuvos užsienio reikalų ministerijos diplomatinis kurjeris Bronius Plušeiauskas, vežęs diplomatinį paketą, pakeliui į Maskvą buvo nužudytas. Jo lavonas rastas iš traukinio išmestas neprivažiavus Volokolamsko stoties (Voloko-lamskas yra į šiaurės vakarus nuo Maskvos. Jis, be kitko, jau žinomas iš garsiųjų Algirdo žygių į Maskvą).

Daug skaudesnis dalykas už miško išsikir-timą buvo liūdnas faktas, kad Lietuva negavo sutarties 10-j u straipsniu plačiai išskaičiuotų kultūros turtų. Pirmiausia tikėtasi Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos centrinio (valdovo kanceliarijos) archyvo, vad. Lietuvos Metrikos (žr. Liet. Enciklopedija XVI, 135-137). Pasitelkdami savus istorikus, rusai visokiais būdais atsikalbinėjo, vis motyvuodami, jog tas milžiniškas archyvas apima ne mažas dalis Gudijos ir Ukrainos, nes jos buvo sudedamąja Lietuvos valstybės dalimi. Nors Lietuva visą laiką kritikavo tokį klausimo statymą ir pagrįstai kėlė savo argumentus, archyvas liko ne tik negrąžintas, bet praktiškai Lietuvos mokslui tebėra iki pat šiolei neprieinamas.

Žinomasis meno istorikas - muziejininkas Paulius Galaunė, kuris tada su rusais daug derėjosi, yra plačiai rašęs kultūros turtų bei Lietuvos Metrikos grąžinimo klausimu (Mūsų Žinynas 1921-22). Dar 1926 spalio 15 iš Kauno Maskvon grįždamas, ten ilgametis Lietuvos pasiuntinys (iš viso ilgiausiai viename poste sėdėjęs Lietuvos atstovas — 19 metų!) Jurgis Baltrušaitis, atvežė rusams žinią, jog Lietuva norinti prekybos sutarties, "o kas liečia Lietuvos Metrikos klausimą jis painformavo, jog greičiausia artimiausiu laiku atvažiuos prof. Smetona su vienu ar dviem lietuvių mokslininkais". Šitaip pasižymėjo užsienio reikalų komisariato pareigūnas (B. Stomoniakov) platų pokalbį su Baltrušaičiu, kai jau buvo ruošiama dirva, dar užsienio reikalų ministru esant vysk. M. Reiniui, artimesniems prekybiniams santykiams su Sovietų Sąjunga (Dokumenty vnešnej politiki SSSR, IX, 1964, p. 508).

Savų išskaičiavimų vedami rusai komunistai lietuvių, net vad. tarybinių istorikų, prie Lietuvos Metrikos neprileidžia. Didžiajam Lie* tuvos archyvų žinovui prof. Kostui Jablonskiui šiaip taip tėra pasisekę vos keletą dokumentų nuotraukų iškaulyti (Aidai 1961, nr. 1, 18-22).

Kaip ir kitų dviejų Pabaltijo kaimynų sutartyse su Sovietų Sąjunga (tas komunistinės Rusijos pavadinimas oficialiai tebuvo priimtas 1922 m. gale), Lietuvą sutarties 4 straipsnis įpareigojo "neleisti savo teritorijoje kurtis ir būti vyriausybėms, organizacijoms ar grupėms, kurios statosi sau tikslą ginklu kovoti prieš antrą susitariančią šalį. . .".

Šitaip bolševikinė Rusija, kurios pačios dar jokia kita didžioji valstybė, išskyrus dar kaizerinę Vokietiją, nebuvo pripažinusi (JAV te-pripažino Sovietų Sąjungą de jure tik 1933 lapkričio 16), pati pirmoji pripažino jos žvilgsniu buržuazines valstybes.

Anvelto, Stučko ir Kapsuko komunistinės vyriausybės pasiliko tik trumpu epizodu. Jas patys bolševikai nuėmė. Kodėl Rusijos komunistai taip darė, nebuvo sunku atsakyti. Tada vad. "revoliucija" buvo silpna, šiaip taip vos laikėsi. Tad "revoliucijai išgelbėti" (Lenino žodžiai) bolševikai turėjo eiti į nuolaidas.

Siūlydami lietuviams ir kitiems baltams taiką, bolševikai žinojo, jog vokiečių daliniai iš Pabaltijo jau yra atitraukiami. Iš Lietuvos vokiečiai jau evakuavosi 1919.VII.il. O santarvininkų pasiųsto generolo H. A. Niesselio įsakymu ir paskutinieji bermontininkai iš Lietuvos pasitraukė 1919.XII.15.

Kai pačių baltų tautos sėkmingai apsigynė nuo bolševikų (Raudonosios armijos) invazijos, tie komunistiniai daliniai jiems labiau buvo kitur reikalingi. Nors admirolas Kolčakas jau 1920 m. pradžioje (II.7) buvo sušaudytas, tačiau įvairios kontrrevoliucinės jėgos bolševikams dar nedavė ramybės, ypač pradėjus kęsti visokius nepriteklius. Su legionais Pulsudskio, kuris, pagal seną unijinį modelį, dar norėjo įgyvendinti jederalinės Lenkijos mintį (toje federacijoje šalia lietuvių turėjo būti gudai ir ukrainiečiai!), Rusijos bolševikai kryžiavo kardus, 1919 gegužės 7 Pilsudskis trumpam užėmė net Kijevą. Kai generolas P. N. Vrangelis (nuo Zarasų kilęs!) 1920 m. vasarą organizavo paskutinę antikomunistinę plataus masto ofenzyvą, jis bandė savo veiksmus suderinti ir su Pilsudskio žygiais prieš Tuchačevskio dalinius, kurie rugpiūčio pirmomis dienomis giliai įsibrovė Lenkijon. Bet prie Vyslos ("Vyslos stebuklas" — 1920.VIII. 14) Tuchačevskio daliniai gavo tokį smūgį, jog turėjo skubiai trauktis.

Sovietų - lenkų karo istoriografijoje yra ne kartą užsimenama, jog su bolševikais susitaikiusioms Pabaltijo valstybėms esą išėję į naudą, kad lenkai stipriai apmušė Tuchačevskio divizijas. Tas raudonosios kariuomenės sparnas, kuris laimėjimo atveju (komunistinės valdžios sudarymas Varšuvoje!) galėjo į naują pavojų pastatyti tautines Pabaltijo valstybes, dabar galvotrūkčiais traukėsi atgal. (Lenkai, be kitko, Lietuvai darė priekaištą, kad ji esą neišlaikiusi skelbtojo neutraliteto ir leidusi bolševikų daliniams trauktis per jos teritoriją). Greitai bolševikų - lenkų karo operacijos buvo baigtos paliaubomis (1920.X. 12), įgalinančiomis bolševikus visą jėgą mesti prieš Vrangelį Kryman, kur Perekopo užėmimas (XI.7-8) reiškė pilietinio karo galą europėjinėje Rusijos dalyje. Taikos sutartimi Rygoje (1921.III.18) gaudama iš Sovietų Rusijos anapus Vilniaus krašto dar gudų plotus, kur lenkiškos kultūros pėdsakų tebuvo galima rasti tik vienur kitur dvaruose ir miestuose, tuo pačiu Lenkija atskyrė Lietuvą gana nesiaura žemės juosta nuo tiesioginio teritorinio sąlyčio su komunistine Rusija. Šitas nepriklausomos Lietuvos nesusilietimas su Sovietų Sąjunga reiškė gana aplinkinį ryšio teturėjimą. Iki 1938.111.19 neturint jokių diplomatinių santykių su Lenkija, su komunistine Rusija, Lietuva tik per Latviją (via Daugpilis!) tesusisiekė. Ta aplinkybė turėjo ir savo pliusų, ypač kiek tai lietė niekada nepaliaujančią komunistinę propagandą (Daulius, Komunizmas Lietuvoje, 1937).

Nedėstydamas to klausimo plačiau, tepriminsiu čia du faktus: Kauno įgulos kareivių (Panemunėje) sukilimą 1920.11.20-22 ir pasisekimą Lietuvos komunistams maskuotu "Darbininkų kuopos" ir "Kuopininkų" sąrašu į I Seimą 1922.XI. pravesti 5 atstovus (iš 78) (žr. V. Viliamas, Lietuvos seimai, Tėvynės Sargas, 1955 nr. 2, p. 57). Ir dabar dar Lietuvos komunistai vis iškelia faktą, jog "Kuopininkų" sąrašai surinkę 51.969 balsuotojus — 7 proc. visų rinkikų (VI. Pavilonis, Buržuazinio demokratinio režimo Lietuvoje klausimu, Teisė, VI, 1966, p. 32). Žinoma, tais procentais yra kaip tik akivaizdžiai parodyta, jog tik mažytė dalelė nepriklausomos Lietuvos gyventojų 1922 m. besidairė į Rytų sovietinę sistemą. Tai rusenančiai raudonajai ugnelei palaikyti tiesioginio pasienio kanalo nebuvo.

Iš istorinės perspektyvos žiūrint, gali būti keliamas klausimas, kodėl Pabaltijo tautos tada skubotai darė taikos sutartis su bolševikais, kai dar su jais lenkai vedė sunkų karą? Kodėl jos neįsijungė į bendrą to meto kovą prieš bolševikus, kurią iš paskutiniųjų prieš raudonuosius, nors ir neenergingai santarvininkų palaikomi, vedė baltieji rusai?

Atsakymą diktavo to laiko politiniai santykiai. Iš savo teritorijų jėga išstūmusios bolševikus, jaunosios Pabaltijo valstybės tolimesniu jų persekiojimu ar žlugimu nebebuvo suinteresuotos. Pilnos laisvės ištroškusios tautos (gyvenimas mėgsta paradoksus) tik iš Rusijos komunistų tada tegalėjo tikėtis visiško suvereninio pripažinimo. Paskelbtieji Paryžiaus (Versalio) taikos konferencijos šaltinių tomai pateikia užtenkamai įrodymų, jog baltųjų rusų laimėjimo atveju buvusios Pabaltijo tautų gubernijos tebūtų gavusios tik aprėžtas autonomijas. Su pagrindu (1919) žinomasis anglų politikas Samuel Hoare sakė apie rusų baltuosius, jog jie Pabaltijo tautų savivaldos reikalu esą "kieti kaip deimantas". Jie, kaip ir daugelis Vakarų politikų, tada buvo šventai įtikėję, jog Rusijos bolševikų dienos yra suskaitytos . . .

Pabaltijo tautų ateities klausimu JAV prezidentas Wilsonas savo garsiuosiuose 14 punktų nė žodžio nebuvo prataręs. Valstybės sekretorius Robertas Lansing atstovavo minčiai, jog JAV negali pripažinti de jure tų valstybių, kurios buvo susiformavusios iš Rusijos imperijos žemių. Tuo klausimu daug vertingos ir naujos medžiagos yra paskelbęs (1965) be laiko miręs Alb. Tarulis, ypač knygoje apie Amerikos santykius su baltų tautomis 1918-22 m. (žr. J. Lišvos recenziją Aidai 1966 nr. 10, 474). Užteks čia priminti, jog ir Versalio taika (1919.VI. 28), kurios tiek daug punktų detaliai tvarkė parblokštos Vokietijos teritorinius ir visokius kitokius klausimus, oficialiai ignoravo Reicho kaimynę Lietuvą, į kurios ateitį Versalyje diktuojantieji prancūzai tada žiūrėjo perdėm lenkų akimis.

Paviršutiniškai pažvelgus į Maskvos taikos sutartis su trimis Pabaltijo valstybėmis, gali susidaryti įspūdis, jog tai buvo be galo retas atvejis mažųjų valstybių gyvenime. Didysis kaimynas kiekvienai iš trijų tautų ne tik išskyrė savo teritorijos dalį, bet išpildė beveik visus tų tautų reikalavimus, ypač kiek tai lietė jų apgyventus plotus. Jeigu tas didysis kaimynas, vykdydamas maskvinių savo interesų ir jėgos politiką, tų trijų valstybių po 20 metų nebūtų okupavęs, būtų buvę galima, užmiršus kai kuriuos nemalonius epizodus (pvz., Taline komunistų pučą 1924X11.1 ir kt. faktus), kalbėti apie du geros kaimynystės dešimtmečius. Tada ir 1920.VII.12 sutartis, kuria "Rusija be atodai-rų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis sėkmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu", būtų svarstoma visai kitoje šviesoje.

Kiek ilgai Pabaltijo tautos galėjo po 1920 metų sutarčių išlaikyti savo nesužalotą valstybingumą, turėjo jau toliau priklausyti nuo visos europėjinės politikos konsteliacijos ir nuo Tautų Sąjungos (Ženevoje) autoriteto bei jėgos. Jeigu Vokietijoje Hitleris, kuris pasiryžo sunaikinti Versalio taikos sukurtąją Europos sistemą, būtų vėliau pasirodęs, galimas daiktas, kad ir tokia Molotovo - Ribbentropo 1939.VIII.23 sutartis, kuri reiškė mirtiną smūgį trims Pabaltijo respublikoms, tebūtų vėliau atsiradusi.

Bet jau vedant su pirmąja Estija taikos derybas ir jas pasirašant, Leninas yra įsakmiai nurodęs į tokių susitarimų provizoriškumą. Naujai rusiškai ir vokiškame vertime išleistųjų Lenino pilnų raštų 30-me tome skaitome eilę tokių charakteringų pareiškimų. Visos tokios sutartys Leninui tereiškė "vesti tas tautas link būsimos vieningos internacionalinės sovietinės respublikos" (XXX, p. 284). 1920 metų sausio 24, prieš pat taikos sutarties pasirašymą su estais, per spaudos pasikalbėjimą apie tos taikos sąlygas, Leninas atsakė: "... mes esame padarę daug nuolaidų, svarbiausia jų yra perleidimas estams ginčijamos srities, kurios gyventojai rusai ir estai yra susimaišę. Bet mes nenorime dėl gabalėlio žemės (kuska zemli) lieti kraują darbininkų ir raudonarmiečių, juo labiau, kad šitas (žemės) atidavimas ne amžiams yra daromas. . ." (t. p., p. 281 — rus., vok. vert. XXX, p. 296). Rusiškame originale pasakyta: "... tem boleje, čto ustupka eta delajetsia ne naveki" (X, 281-282). 
(tęsinys kitame numeryje)