LIETUVIŲ LITERATŪROS PERSPEKTYVOS Spausdinti
Parašė DR. JONAS GRINIUS   
Todėl Vakaruose kuriamos šių laikų dramos bei komedijos psichologiniu ir dramatiniu atžvilgiais būna vidutinės arba silpnos, perpintos pasakojimais bei samprotavimais, pusiau epinės, pusiau dramatinės, dažnai kinematogra-fiškos, pasuktos į išviršinius efektus, kurie turi žiūrovą gal daugiau užgauti, negu jį sugestyviai įtraukti į vaizduojamą veiksmą. Tam žiūrovo užgavimui supinamos įvairios absurdiškos ir žiaurios situacijos, parodomi suabstraktinti žmonės kaip lėlės arba marionetės alegoriniuose vaidmenyse. Vadinamose absurdinėse pjesėse tai turi provokuoti ir šokiruoti žiūrovus tam, kad jie įtikėtų gyvenimo ir būties absurdiškumą, bet ne snauduliuotų beidėjiniame pasitenkinime.

Taigi nihilistinės, skeptinės ar beidėjinės nuotaikos supamas dramos žanras neatskleidžia žmonių būty gilių konfliktų ir juo labiau nepakyla drąsiu poskrydžiu aukščiau vidutiniškumo, kad kovotų dėl ko nors pozityvaus, kaip kadaise drąsiai paremdavo Dievo malonės, tauraus žmogiškumo, asmens ir tautų laisvės, socialinio teisingumo idealus. Šito Vakaruose dabar pasitaiko tik išimtinais atvejais.

Kas čia pasakyta, charakterizuojant šių dienų dramos žanrą, daugiau ar mažiau tinka ir lietuviams Vakaruose. Kaip silpnaveiksmės filosofuojančios dramos pavyzdį lietuvių literatūroj galima paminėti A. Landsbergio pjesę "Penkis stulpus turgaus aikštėj", kur primenamos lietuvių partizanų veiklos paskutinės dienos. Nestinga mūsuose nė absurdinės dramos bandymų. Jiems ryškiau atstovauja K. Ostrauskas ir A. Kairys. Tarp jų pagrindinių koncepcijų skirtumas tik tas, kad K. Ostrauskas savo pjesių absurdinėmis situacijomis tikrai siekia sužadinti beprasmybės nuotaiką, o A. Kairys per panašias situacijas bei alegorinius personažus siekia pozityvių tikslų, kritikuodamas politinius ir socialinius reiškinius, tokius, kaip komunizmo infiltraciją per tariamuosius liberalus ("Viščiukų ūkis"), arba tarptautinės politikos amoralumą ir žiaurumą lietuvių tautos atžvilgiu ("Curriculum vitae").

Absurdinės dramos mada iš Vakarų taip pat veržiasi į okupuotą Lietuvą. Tai liudija ne tik
----------
Tęsinys iš pereito numerio.

Vilniuje pastatyta lenko Slavomiro Mrozeko pjesė "Tango", bet ir vieno gabiausių dramatinių rašytojų, K. Sajos, tokie vienaveiksmiai, kaip "Maniakas" ar "Oratorius". Tą dramos artėjimą prie Vakarų liudija ir Roma Pauraitė: "Paskutiniu metu mūsų dramaturgijoj ryškėja tendencija į psichoanalitinę dramą ir intelektualųjį groteską, savo forma susisiejantį su Vakarų absurdo teatro dramaturgijos konstrukcijomis, bet besiskiriantį nuo jos logiškai pagrįstomis situacijų ir dialogų realijomis" ("Lit. ir Menas" 1968 nr. 9, psl. 3).

Aktualijos dramose

Absurdinės dramos bei komedijos, aišku, negali patenkinti visų to žanro rašytojų, ypač tų, kurie siekia ko nors pozityvaus. Jos nepatenkina nė marksistinių socialistų, kurie dramatinėje kūryboje nori matyti kovos priemonę. Tai galioja ne vien Sovietų Sąjungai. Per pastaruosius trejetą metų ir Vokietijoj buvo parašyta ar suvaidinta teatruose pjesių, demaskuojančių hitlerinę koncentracinių stovyklų politiką, vaizduojančių rasistinę - antisemitinę "filosofiją", fizikų konfliktus dėl atominių paslapčių, Vietnamo karą, II pasaulinio karo žmogžudiškus užkulisius. Tur būt plačiausiai per pasaulį nuaidėjo šių pastarųjų temų kūriniai, — tai R. Hoch-huto pjesė "Vietininkas", kurioj puolama popiežių Pijų XII dėl nepakankamo persekiojamų žydų užtarimo, ir to paties autoriaus pjesė "Kareiviai", kur kaltinamas Churchillis dėl Lenkijos premjero Sikorskio nužudymo ir dėl dešimčių tūkstančių gyventojų sunaikinimo per Dresdeno bombardavimą Vokietijoj.

Į šitokią, netolimą skaudžią praeitį vaizduojančių pjesių eilę įsirikiuoja ir lietuvių rašytojų dramos apie lietuvių rezistentų kovas prieš sovietinius okupantus. Už geležinės uždangos paskiausiai lietuvių partizanus puolė Dalia Urnevičiūtė savo dramoj "Vadink mane motina", o tuos atkaklius vyrus mėgino suprasti A. Landsbergis "Penkiuose stulpuose turgaus aikštėje" ir J. Jankus dramoje "Peilio ašmenimis". Užuojautos lietuviams rezistentams apstu šioj pastarojoj dramoj, kur rašytojas atskleidžia sudėtingus, aštrius moralinius konfliktus, kovos ryžtą, net rezistenciją likviduojant, ir didelę dramatinę įtampą, kuri nemažai priklauso nuo kovos netikėtinumų, nors scenoj nesuaidi nė vienas šūvis.

Ar šios dramos apie lietuvių rezistenciją (kaip ir manoji prieš 15 metų parašyta "Žiurkių kamera") pasieks būsimo laisvo lietuvių teatro repertuarą, priklausys nuo to, ar ateities lietuviai pro istoriškai politines (taigi praeinančias) situacijas pajėgs lietuvių partizanų veikloj įžvelgti likiminę, apskritai žmogišką problematiką, nes ši yra viena esminių sąlygų literatūros kūriniams išlikti ateičiai, žinoma, prie pakankamo poetinės technikos minimumo. Pavergtoj Lietuvoj, be abejo, lietuvių rezistencija prieš komunistinę santvarką dar bus smerkiama ilgai ir filmuose, ir dramose, ir romanuose, kol autorių žvilgsnis prablaivės bent tiek, kad jis leis savo idėjiniuose priešuose išvysti nelaimingą žmogų. Kitais atžvilgiais komunistų dogmatiniai varžtai rašytojams Lietuvoj atrodo šiek tiek sušvelnėję.

Tai lyg liudytų Juozo Grušo, vieno žymiausių, dar nepriklausomoj Lietuvoj subrendusių, lietuvių rašytojų atvejis. Prieš penketą metų jis rungėsi su profesorium Marku Vidinu dėl amerikiečių atominės bombos, prieš porą metų "Adomo Brundzos paslapties" dramoj jis dar galinėj osi su kaltės ir atsakomybės problema dėl bendradarbiavimo su hitlerininkais, o prieš porą metų rašytojas jau drąsiai griebė už ragų sovietiniam gyvuliui, susigrumdamas dėl jaunimo nihilizmo savo dramoje "Meilė, džiazas ir velnias". Apie šį kūrinį vienas kompetetin-giausių kritikų Lietuvoj, Jonas Lankutis štai ką mano:
Šalia K. Sajos "Maniako - Oratoriaus - Pranašo Jonos" pats įdomiausias reiškinys 1967 m. mūsų dramaturgijos balanse yra J. Grušo "Meilė, džiazas ir velnias". Pirmas įspūdis (...) yra tas, kad pas mus šito dar nėra buvę (...) Rodos gyvename ramius laikus, poetai samprotauja apie harmoningą žmogų, lepina mus rafinuotu vaizduotės žaismui...) O čia drastiškiausias, mūsų dienomis vykstąs gėrio ir blogio konfliktas, tragiška žmoniškumo krizė, herojai su grubiais, kone sadistiškais poelgiais bei išgyvenimais. Netikėčiausios situacijos ir epizodai keičiasi velniško džiazo ritmu, skrieja replikos, kurių nebuvome įpratę girdėti scenoje. Dramaturgas tarsi nuplėšia tvarstį nuo kažin kokios paslėptos žaizdos ir staiga parodo mums gyvenimą, kur žmogus, jausdamas savyje baisią tuštumą, nerimą ir įniršį, nori apsvaigti nuo džiazo, šokio, gėrimo, prievartavimo, žvėriškos neapykantos (...)

Nepaisant kai kurių analogijų su Vakarų dramaturgija bei kinematografija ir galimomis įtakomis, Juozo Grušo dramatiškasis įnašas yra labai savitas ir naujas, šiame veikale tikrovė, kurią kitu atveju galėtume traktuoti kur kas ramiau bei nuosaikiau, atsiskleidžia dramatiškoje ir netgi tragiškoje šviesoje todėl, kad į ją žvelgia autorius pro aukštų žmoniškumo idealų prizmę ir toje šviesoje viską negailestingai apnuogina, atidengia. Jis skverbiasi ne tik į laikmečio istorines, socialines bei ideologines priežastis, bet ir į pačią žmogaus prigimtį. Jis nėra linkęs "atsigręžti rūstybėje", kaip Osbornas, nepripažįstąs jo kių kompromisų, eina iki tragiškos atomazgos(...) Prieštaringų jutimų ir prigimties pradų susidūrimuose iškyląs gėrio ir grožio idealas, kuris tiesiogiai plaukia iš realių mūsų visuomenės troškimų įveikti blogį, suteikia J. Grušo dramatizmui gilią humanistinę prasmę ir aktyvizuojančią jėgą" (Lit. ir Menas 1968 nr. 9, psl. 3

Mėginant spėti ateitį, žiūrint į mūsų dienų dramatinę literatūrą, dar reikia pažymėti du jos bruožus. Pirma, ta literatūra, ypač absurdinė drama, yra be galo šalta ir ironiška šių dienų žmogaus atžvilgiu; su juo rašytojai elgiasi lyg kokie zoologai, kurie mėsinėja gyvus žvėrelius, te-paisydami tik eksperimento tikslų. Šitą antihu-manistinį nejautrumą, atėjusį į literatūrą iš gamtos mokslų bei technikos, kai kas laiko labai modernia ir pažangia ypatybe. Tačiau ji turės išnykti, kai rašytojai vėl panorės geriau suprasti žmogų. Tada jie pamatys, kad pasiklydęs, sunykęs, mirties šokį šokąs, žemai puolęs žmogus net scenoje vertas didesnės pagarbos negu eksperimentinis gyvulėlis. Kam humanizmas nėra tuščias žodis, tam ir dabar aišku, kad į pažinimą ir supratimą teveda meilė, bet ne širdies šaltis su ironija.

Pagaliau baigiant mintis apie šių dienų dramos žanrą, reikia dar pažymėti antrą technikinį bruožą, kuris dažnai ateina iš kinematografo. Greitai kaitaliojamos scenos, sąlyginės - abstrakčios dekoracijos, įvairios šviesos ir projekciniai judantieji paveikslai, kapota muzika ir kitokie triukšmai turi padėti rašytojui pasiekti tokių įspūdžių, kokių autorius nesitikėjo įprastinėmis priemonėmis — veikėjų išvaizda, jų žodžiais, mostais ir situacijomis. Vadinamas totalinis teatras sugundo nevieną dramos rašytoją. Šitokio vispusiško teatro technikos ryškų pavyzdį duoda A. Landsbergis savo komedijoj "Meilės mokykloj" (1965). Ten šaržas, satyra, groteskas, ironija, kalambūrai drauge su mechaninės, optinės ir akustinės technikos prašmatnybėmis nustelbia ir paskandina žmogišką komedijos aspektą. Tik vaidinimas scenoj galėtų parodyti, ar šita komedija turi žmogišką nugarkaulį, kuris pajėgtų jos antihumanizmą išlaikyti ateičiai.

Romano problemos
Stambiausias literatūros žanras — romanas, kiekybiškai ir ekonomiškai žiūrint, šiandien tu-

VLADAS VILDŽIŪNAS
M. K. Čiurlionio portretas (medis, 1964)

ri stipriausias pozicijas. Dabar romanų daug kas rašo ir leidžia. Dėl įvairių priemonių, tarp kurių neretai pasitaiko seksualinis masalas, nevienas romanas pasiekia labiausiai perkamos knygos stovį, nors retkarčiais šiuo komerciniu atžvilgiu jį pralenkia kelionių aprašymai, žymių asmenybių memuarai, istorinių garsenybių biografijos. Ir šiandieninėj lietuvių literatūroj romanas yra populiariausias žanras, o nuo 1950 m. kai prasidėjo "Draugo" konkursai, jis pasidarė ir kiekybiškai gyvastingiausias išeivijoj: Amerikoj ir Anglijoj lietuviškų romanų išeina daugiau negu okupuotoje Lietuvoje.

Tačiau gana gausiai spausdinamų romanų kokybė pasauly ir lietuviuose apskritai nėra aukšta. Todėl nemažai ir kalbama apie romano krizę ir jo ateities galimybes. O jas besvarstant, pasirodė, kad romanas daug sunkesnis žanras, negu lig šiol daug kas manydavo. Juk dar ir dabar nevienas yra įsitikinęs, kad sukurti romaną gali kiekvienas, kas moka rašyti, ir sugeba sklandžiai pasakoti, nes šio žanro kūriniai, nesuvaržyti griežtų taisyklių, esą pajėgūs prisiimti autobiografinių, lyrinių, dramatinių, reportažinių, mokslinių elementų ir šitaip įvairėdami išlaikyti romaną gyvą. Bet, pasirodė, tokia didelė laisvė nepakėlė jo kokybės. Antai, rašytojas O. Sitwell mano, kad blogi romanai visada prašokdavo geruosius tokiu santykiu kaip tūkstantis ir vienas ("Ketvirtoji Pradalgė", 272).

Kad ir abejodami dėl tokio santykio, turime sutikti, kad ir šis žanras yra paliestas tos pačios krizės, kokią dvasinės kultūros srity iššaukė techninė civilizacija. Atrodo, kad romano žanro nelabai šviesų stovį gana įžvalgiai charakterizuoja italų rašytojas Carlo Cassola:
"Gyvename laikmetį, panašų į XIX a. pabaigą, kai Europoj vyravo pozityvistinė kultūra, kai vyraujanti literatūrinė srovė buvo natūralizmas, ir tokie vidutiniški rašytojai, kaip Zola ir Maupassant, garsėjo visame pasauly. Tai, mano požiūriu, buvo skonio pablogėjimas, būdingas aniems laikams(...) šiandien esame to paties reiškinio — baisaus Vakarų Europos literatų nusižeminimo komplekso prieš mokslą — liudininkai. Tai reiškia, kad jau nebepasitikima rašytojo darbo galia ir bandoma rašytojo veiklą argumentuoti mokslinio pobūdžio argumentais (.-.) Šiandien rašantysis romaną rašytojas jau nebepasakys: šitą meilės istoriją išgalvojau, nes pasirodė, kad tai įdomu, įtaigu. Nepasakys, net jeigu tai būtų vienintelė tiesa. Priešingai — kūrybinį impulsą jisai stengsis teisinti visokiausiom mokslo teorijom: parašiau šį romaną, nes psichoanalizė teigia... nes sociologija sako... nes etnologai mano... ir panašiai (...) Jeigu šiandien kur nors iškiltų didelis rašytojas, koks nors naujas Tolstojus, kritika tikriausiai sakytų, kad jis nieko nevertas, nes neatitinka psichoanalitinės ir sociologinės tiesos. Pagaliau po antrojo pasaulinio karo jau nebekalbama apie literatūrą, kalbama tik apie kultūrą (...) Tai reiškia, kad rašytojas prarado pasitikėjimą savo gyvybiniu pagrindu — žmogiškąja prigimtimi, gyvenimu, štai kur slypi visa romano krizė" ("Lit. ir Menas" 1968 nr. 4, psl. 14).

Romaną į krizę įstūmė ne vien perdėtas tikėjimas mokslų galia, bet ir trys minėtieji techninės civilizacijos gražuoliai — radijas, kinematografas ir televizija. Tai jie atitraukė nuo romanų gausius skaitytojus ir paveržė iš rašytojų pareigą suteikti žmonėms laisvalaikio pramogą romanu. Todėl šiandien mažai kas berašo nuotykių romanus. Tiesa, juos dabar atstoja kriminaliniai romanai, nors retas jų tepatenka į dailiąją literatūrą. Be to, kinematografui ir televizijai konkurencijoj su romanu atėjo į talką mūsų dienų masinis turizmas, paskatinęs kelionių ir gamtos aprašymų literatūrą. Ir lietuviai rašytojai (pvz. A. Cekuolis, K. Almenas) tokią literatūrą kuria.

Taigi per kinematografus bei televizijas, per kelionių gausius aprašymus, per istorijos, geografijos, zoologijos populiarius pasakojimus mūsų laikų žmonės gana gerai pažįsta išviršinį Žemės pasaulį, arba jo pažinimo ieško nebe romanuose. Todėl šiandien nebėra daug prasmės kurti tokius kūrinius, kokius XIX ir XX amžių sąvartoje rašė H. Sienkievičius. Tada jis savo didžiaisiais istoriniais romanais teikė kultūringos pramogos, pasaulį ir žmonių veiksmus daugiau vaizduodamas, negu juos interpretuodamas. Dabar geriau ir moksliškiau išviršinį pasaulį vaizduoja kiti aukščiau minėti veiksniai.

Šitaip vienas svarbiųjų uždavinių, reikalingas kiekvienam pasakojimui, — vaizduoti pasaulį ir žmones — XX amžiaus romanui beveik atpuolė. Bet jam paliko antrasis svarbus uždavinys — interpretuoti pasaulį ir žmones. Todėl F. Dostojevskio romanus šiandien skaito visas civilizuotas pasaulis ir jais žavisi: jis jau XIX a. antroje pusėje pasaulį ir žmones daugiau ir giliai interpretavo, negu vaizdavo.

Bet interpretuoti meniškai pasaulį yra sunkus uždavinys, sunkesnis negu vaizduoti, beveik filosofo uždavinys. Tik tarp filosofo ir romanisto (ir apskritai didelio rašytojo) tas skirtumas, kad filosofas visą būtį ir žmonių gyvenimą interpretuoja sąvokomis, o rašytojas tai atlieka daugiau ar mažiau konkrečiais vaizdais. Bet šitam uždaviniui, kaip liudija F. Dostojevskio atvejis, rašytojas turi būti stipri asmenybė su savo individualia pasaulėjauta ir pasaulėžiūra. Čia tik reikia pabrėžti, kad rašytojo pasaulėjauta ir pasaulėžiūra yra tokios individualios asmens savybės, kad jų negalima iš šalies įsigyti arba išmokti.

Todėl Sovietijoje (taigi ir pavergtoje Lietuvoje) dialektinio bei istorinio materializmo pasaulėžiūra, rašytojams brukama oficialiai net policinėmis priemonėmis, gerų vaisių lig šiol nėra atnešusi: sovietiniai rašytojai didelių materialistinės pasaulėžiūros romanų nėra sukūrę. Vakaruose pasaulėžiūros atžvilgiu stovis nedaug ką geresnis dėl kitų priežasčių. Nors čia rašytojai turi laisvę, bet, beidėjinės hedonistinės aplinkos supami, jie nevertina pasaulėžiūros, arba jos neturi. Todėl jie ieško pasaulėžiūrinių pakaitalų tokiuose moksluose, kaip psichologija su psichiatrija, sociologija ir net marksistinė i-deologija. Pasaulį ir žmones interpretuojant, rašytojams galėtų padėti Kristaus Evangelija, gyvenama egzistenciškai, kaip ji padėjo F. Dostojevskiui. Bet Ji masių beidėjinėj aplinkoj greičiau būna pasipiktinimo ar paniekos objektu, negu prasmės šaltiniu.

Taigi, iškėlusi rašytojui (dramatikui, romanistui) sunkų uždavinį naujai interpretuoti pasaulį ir žmonių gyvenimą, techninė civilizacija nepasiūlė jam jokios dvasinės atramos. Jam beliko jo paties svyruojanti ir banguojanti pasaulėjauta be metafizinės atramos. Todėl tokie rašytojai, kaip M. Proust ir J. Joyce, ir užsidaro savų atsiminimų ir pergyvenimų subjektyviame labirinte. Tačiau rašytojai, kurie nori būti suprasti platesnio skaitytojų būrio, turi kaip nors suderinti išviršinį pasaulį su savo subjektyviu asmeniu. Jie nebegali vaidinti visur esančio ir viską matančio dievo, kuris galėtų skaitytojui pasakyti, kas dedasi veikėjų sielose, ir vis dėlto turi pateikti faktus, kuriais skaitytojai tikėtų,

VLADAS VILDŽIŪNAS P. Vaičiūno antkapis Rasų kapinėse Vilniuje
(granitas, 1964)
 
tartum jie būtų mokslo duomenys. Šitaip rašytojams, vis tiek, kas jie bebūtų — amerikiečiai, prancūzai ir lietuviai — iškyla metodo klausimas, metodo, kuris romane rodytų faktus kaip psichines būsenas, atskleidžiančias gelmes.

Vienas tų metodų yra vidinis monologas, arba psichinis srautas pagrindinio veikėjo sąmonėj, kur atsispindi viskas, ką autorius randa reikalo pasakyti. Kaip per miestą tekančios upės drumzlinoj srovėj iš paviršiaus tematyti tik dalis to, kas joje yra, taip tekančioj individo sąmonėj yra dabarties atspindžiai, praeities prisiminimai, švarūs ir nešvarūs patyrimai, chaoti-nės svajonės ir pasąmonės drumzlinos nuosėdos. Imdamas visus šituos judrius duomenis kaip psichinius faktus, rašytojas kuria sunkiai apžvelgiamą meninę tikrovę.
Padaręs šias trumpas užuominas, nemėginu čia to "psichinio srauto" metodo plačiau nagrinėti ar jį individualizuoti pagal rašytojus. Gal užteks pasakius, kad tas metodas Europoje kai kieno vartojamas daugiau kaip keturiasdešimt metų ir kad jis nėra svetimas lietuvių romanistams. Lietuvoj jį vartoja (kiekvienas savaip) M. Sluckis, Alf. Bieliauskas ir dar vienas kitas. Vakaruose tarp rašytojų su "psichiniu srautu" pasirodo susijusi Alė Rūta savo paskiau-siame romane "Prisikėlime". J. Gliaudos pirmuoju asmenim pasakojami kūriniai stovi toliau nuo minėto metodo, nes jo pasakojami pergyvenimai sukomponuoti logiškai — toli nuo tos maišaties, kokią atskleidžia dažnas "psichinio srauto" šalininkas. Tačiau autokonfesinė forma, kokią mėgsta J. Gliaudą, tinka mūsų laikams, nes šiandien skaitytojas romanuose ieško ne tiek fizinio, kiek psichinio ir dvasinio žmogaus su jo egzistencinėmis problemomis. Žmogaus gyvenimas susietas su jo likiminiais rūpesčiais sudaro tikrąsias literatūrines temas, kurios pasiliks svarbios bei jaunos ir tada, kai vienas ar antras literatūrinis metodas bus nemadingas arba visai pasenęs.
Avangardizmas ir neohumanizmas

Iš viso, kas čia pasakyta apie lyriką, dramą ir romaną, turėjo paaiškėti, kad lietuviai rašytojai, nors tėvynės nelaisvės ir tremties varginami, stengiasi eiti su pasaulio literatūra. Tik kai kam gali būti liūdna, kad lietuviai nežygiuoja avangarde. Šitiems norėčiau priminti, kad mūsų dienų avangardizmas, liaupsinamas snobų, nėra vertas lietuvių pastangų, nes jis — iš esmės destruktyvinis, arba nihilistinis. Apie jį jau minėtas italų C. Cassola sako:
Nemanau, kad šių dienų avangardizmas, taip pat ir tasai, kuris klestėjo prieš 50-60 metų, galėjo atnešti ką nors gero. Kodėl? Todėl, kad avangardizme slypi dvi didžiosios XX amž. literatūros blogybės: teminis nihilizmas ir intelektualizmas kaip išeities taškas (...). Avangardistai teigia: ši literatūra jau paseno ir todėl ją sunaikinsime, sugriausime praeities literatūros struktūrą. Tačiau vardan ko? Sakoma, vardan literatūros, kuri turinti ateiti į senosios vietą. O iš tikrųjų avangardistai gerai žinojo, kad liks už meno ribų, jeigu jo turinys bus destruktyvus, negatyvus, nihilistinis" (Ten pat).

Mūsų tėvynės dalia per liūdna ir mūsų jėgos per mažos, kad rašytojai jas eikvotų griovimui. Todėl lietuvių avangardizmas turėtų pasireikšti pozityvia kūryba, nes kiekvienas talentingo asmens kūrinys visada neša su savim šį tą naujo, atrodydamas kaip naujo žodžio tarimas. Tačiau tas naujo žodžio tarimas neturėtų būti suprastas tik kaip techniškai formalinė naujenybė, nors tokie dalykai literatūros ir dailės pažangai taip pat reikalingi. Formaliai technikinius eksperimentus reiktų palikti pradedantiems rašytojams, nes tai jiems naudingos pratybos formai apvaldyti. Tačiau ir jaunieji turėtų atsiminti, kad net technikinių formų laimėjimai ilgiems laikams neišlaikė nė vieno kūrinio. Sakysim, kas išliko mūsų laikams iš gausios trubadūrų kūrybos, kur technikinė forma buvo ypatingai puoselėjama? Šituo atžvilgiu pamokomas yra ir "Keturių vėjų" sąjūdis, kadaise įnešęs gyvumo į lietuvių literatūrą, bet nedavęs nė vieno didelio kūrinio, kuris pajėgtų išlikti ateičiai. Net "Keturių Vėjų" vado K. Binkio "Atžalynas", kuriuo autorius siekė pozityvių dalykų, jau nebebuvo futuristiškas.

Avangardizmas, kuris nori įeiti į istoriją meno kūriniais, turi būti vedamas pozityvių idėjų bei idealų, dėl kurių verta kovoti prieš aplinkos oportunizmą bei konformizmą ir sustingimą. Šiandien atrodo, kad krikščioniškas ir lietuviškas humanizmas būtų labai pravartus mūsų rašytojų avangardui, nes šis turėtų pasipriešinti išaugančiam antihumanizmui ir skeptiniam hedonizmui, kuriuo minta didmiesčių minios, jų tarpe ir mūsų tautiečiai.

Tačiau ar mano siūlomas humanizmas ne. būtų grįžimas į praeitį? — Ne, nes pasauly yra dalykų, kurie nesensta. Tokia yra žmogaus prigimtis. Nors žmogiškoji būtybė žemėj gyvena dešimtis tūkstančių ar daugiau metų, bet iš esmės žmogus pasilieka vis toks pat, nors savo drabužius, namus ir kitokią aplinką jis keičia nuolat. Kristaus pamokslas nuo kalno ir šiandien tebėra toks jaunas kaip ir prieš du tūkstančius metų, nes lig šiol niekas nesugalvojo ko nors geresnio, kuo būtų galima pagrįsti žmogaus taurumą bei orumą. Pagaliau greit bėgantis laikas taip pat visada naujas, o su jo problemomis visada grumiasi kiekvienas kūrybingas žmogus.

Taigi jis gali išvystyti ir naują humanizmą, kuris nebebūtų Goethės - Schillerio humanizmu, nes tada buvo kovojama už abstraktaus žmogaus taurumą, nesusietą su jokia rase, tauta, klase ir tikėjimu; o šiandien reikia kovoti dėl tauraus individualaus žmogaus, kuris turi savo rasę, tautą ir religiją, nes tik šitoks tėra realus žmogus. Tada buvo kovojama dėl asmens laisvės prieš despotinę privilegijuotų feodalų valdžią. Šiandien dėl sąžinės laisvės, socialinio teisingumo, tautų apsisprendimo tenka kovoti prieš to-talistus ir technokratus bei jų valdomų minių spaudimą. Jeigu Fr. Schilleris norėjo savo kūriniais auklėti žmones tauraus žmoniškumo idealui, tai šiandien reikia kovoti, kad žmoniškumas būtų nušviestas Kristaus Evangelijos šviesa, nes komunizmas ir nacizmas paliudija, kad, atmetant krikščioniškos dorovės metafizinius pagrindus, viešasis žmonių gyvenimas grįžta į barbariškas džiungles moraliniu atžvilgiu.

Be to, šių dienų krikščioniškas humanizmas taip pat prašosi suderinamas su lietuvišku humanizmu, nes lietuviai, tie homines huma-nissimi, kaip liudija pergamentai, nuo seno reiškė meilę kiekvienai gyvai būtybei, neišskiriant nė ramunėlės prie tako, kaip sakė Jurgis Baltrušaitis. Todėl reikia užmiršti antihumanistinėj civilizacijoj suklestėjusi abejingumą ir išdidžią ironiją žmogui, bet užjausti kiekvieną kenčiančią ir nuskriaustą būtybę, nes šitaip pratęsime K. Donelaičio, Marijos Pečkauskaitės, S. Šalkauskio tradiciją, į kurią paskiausiai, jau sovietinėj nelaisvėj, įsijungė V. Mykolaitis - Putinas, pasiskelbdamas, kad jis nori mirti su meilės žodžiu lūpose, o testamentiniame "Vivos plango" eilėraštyje sakėsi kenčiąs su prislėgtųjų milijonais, protestuodamas prieš tokį totalizmą, kuriame:
. . . Tribunoluos išdidžiai
teisiuosius smerkia žmogžudžiai,
ir sūnūs nebeverkia,
kai mirti motiną pasmerkia.

Ar šitaip protestuojantis, krikščioniškai lietuviškas humanizmas nebūtų patrauklus? Ar tokių idealų literatūra neturi ateities? Ar talentinga literatūrinė kova dėl tauraus, krikščioniško ir lietuviško žmogaus visur nebūtų avangardinis pasipriešinimas prieš sovietinį totalizmą ir prieš kapitalistinį konformizmą? Būtų. Tik reikia kelių talentingų rašytojų, kurie drįstų pasakyti: "Aš būsiu juokingas? Tegu! ..." Bet žymiai daugiau, tūkstantį kartų daugiau reikia asmenų, kurie pageidautų šitokių tariamai juokingų rašytojų kūrinių. Pagaliau reikia suprasti, kad, pasisakydami už naują krikščionišką humanizmą, mes artėsime prie literatūros, kuriamos geros valios rašytojų Lietuvoje, kur apie humanizmą kalbama, rašoma ir jo pasiilgstama.

VLADAS VILDŽIŪNAS
Surištas sukilėlis (medis, 1963)