KAN. J. TUMAS-VAIŽGANTAS Spausdinti
Prieš šimtą metų rugsėjo 20 Rytų Aukštaitijoj gimė kan. Juozas Tumas-Vaižgantas. Nors jau 36 metai jo nebėra gyvųjų tarpe, jo atminimas tebėra gyvas. Gal būt, dėl to iš tiesų nėra ko aimanuoti, kad nesusipratome jį pagerbti, šiuos metus oficialiai paskelbdami Vaižganto metais. Kas nėra užmirštamas, to ir nereikia specialiai primindinėti.

Tumas-Vaižgantas stovi vienoj gretoj su pagrindiniais mūsų tautinio atgimimo stulpais — Basanavičiumi, Kudirka, Maironiu. Kaip Basanavičius sutapęs su "Aušra", o Kudirka su "Varpu", taip Tumas-Vaižgantas sutapęs su "Tėvynės Sargu". Jis buvo šio laikraščio redaktorius ir ideologas. Ir vėliau Tumas-Vaižgantas buvo aktyvus dalyvis visų žygių, kuriais tauta žengė į nepriklausomą gyvenimą. O kai pagaliau buvo atkurta nepriklausoma Lietuva, Tumas-Vaižgantas su visu entuziazmu nėrėsi į visokeriopą veiklą.
Paties Tumo-Vaižganto žodžiais, jis buvo tapęs ne tik savosios visuomenės tarnu, bet dar daugiau — jos "vergu". Ačiū Dievui, Tumas-Vaižgantas šioj "vergijoj" nesunyko. Veikti visų pirma jam reiškė imtis žodžio. Reikšdamasis publicistu, Tumas-Vaižgantas neužgožė kūrybinio talento. Savo "Pragiedrulių" epopėja ir kitais kūriniais Vaižgantas lygiuojasi į Krėvę. Iš tiesų, šiedu rašytojai giliausiai įžvelgė į mūsų kaimo žmogaus sielą ir ryškiausiai užčiuopė mūsų tautinio charakterio savitumą.

Docentaudamas Lietuvos universitete (1922-29), Tumas-Vaižgantas daug nudirbo ir kaip mūsų literatūros istorikas. Nors ir nepretentuoda-mas į mokslininką (nebuvo ir rengęsis moksliniam darbui), jis gausiai sutelkė medžiagos mūsų literatūros mokslui — surinko biografinę medžiagą kelioms dešimtims mūsų spaudos draudžiamojo laikotarpio rašytojų ir aplamai kultūros veikėjų. Neveltui jam buvo suteiktas literatūros garbės daktaro titulas.
Už šių trijų vaidmenų (tautinio veikėjo, iškilaus rašytojo ir kruopštaus literatūros istoriko) glūdi žmogiškoji Tumo-Vaižganto asmenybė, sukaupusi pačius šviesiausius rytų aukštaičių charakterio bruožus. Entuziastiškas optimizmas jam teikė energijos vis naujiems užmojams. Tiesus ir net status, bet ne kerštingas ir ne piktas buvo Tumas-Vaižgantas. Priešingai, pati pagrindinė jo asmens savybė buvo nuoširdus žmogui atvirumas. Ne kuri nors srovinė linija (nors nebuvo "besrovis") apsprendė Tumo-Vaižganto "liniją", o greičiau jo "linija" buvo visur ieškoti "deimančiukų". Ši linija plaukė ne iš noro visiems įsiteikti, o tiesiog iš spontaniško džiaugimosi, aptinkant ką nors šviesiau nuteikiančio, nors tai tebūtų tik "gabaliukas".

Ne be pagrindo Tumas-Vaižgantas susilaukė šilto populiarumo savo asmenybės šviesumu. Ne be pagrindo jis susilaukė ir didesnio dėmesio už kitus. Jam pirmajam buvo skirta tokia stambi biografinė monografija, kokią savo laiku parengė A. Merkelis. Gerai, kad ji buvo ir išeivijoj perspausdinta (1955). Taip pat Tumas-Vaižgantas pirmasis iš mūsų rašytojų susilaukė ir tokio lygio literatūrinės monografijos, kokią parašė J. Ambrazevičius. Kaip anksčiau pastebėjome, menkas reikalas, kad šių metų nepavadinome Vaižganto metais. Bet tikrai būtų svarbu jo 100 metų gimimo sukaktį atžymėti J. Ambrazevičiaus parengtos monografijos nauju leidimu. Kreipiame į tai Kultūros fondo ar kitų leidėjų dėmesį.