"Dear Mr. Gražina".. IŠ GRAŽINOS BACEVIČIŪTĖS ATSIMINIMŲ Spausdinti
Lenkijoj tuoj išeis Gražinos Bacevičiūtės atsiminimų knyga — Znak Szczegolny (Ypatingas ženklas). Dienraštis "Žycie Warszawy" (nr. 214, 1969.9.7), skelbdamas šį leidinį, atspausdino šiemet mirusios kompozitores atsiminimų šį fragmentą.

Mano jaunystės metuos, prisimenu, vienas jau nebegyvenantis prancūzų muzikas išpažino man didžiai paslaptingai (todėl jo pavardės neminiu), kad suskaičiavo penkiasdešimt dvi koncertų klausytojų rūšis. (Kodėl tai turėjusi būti paslaptis — tikrai nežinau). Kai vėliau kelis kartus bandžiau atkurti jo sąrašą, nepavykdavo man prieiti nė pusės tų 52.

Taigi, buvo ten: aktyvūs ir pasyvūs, įžūlūs ir nedrąsūs, lengvatikiai ir netikėliai, snobai, malkontentai, mandruoliai ir despotai, ir toki, kuriems nieku neužimponuosi, ir bailiai, ir nieko nesuprantą, truputį suprantą, ir daug suprantą, "sergą" užsieniu ir t. t. ir t.t.

Skirstė jis klausytojus taipgi pagal rases bei tautybes ir pagal amžių.
Įdomiausia betgi buvo išvada.

— Prašau atminti tai visą gyvenimą, — pareiškė — kad blogiausi tai — primo: pasyvūs, nes stabdo pažangą, ir secundo: mandruoliai despotai, nes irgi kėsinasi varžyti pažangą. Taip pat labai negerai kategorijai priklauso "sergą" užsieniu, nes bando sulaikyti savojo (gimtojo) meno plėtotę.

Aš manau, kad tas muzikas turėjo daug tiesos, darydamas savo išvadas, nors jis neabejotinai buvo gerokas keistuolis. Koncertų metu jis stebėdavo kaimynų reakciją ir, diskretiškai rodydamas kurį nors iš jų, šnabždėdavo: "Nachalas!", arba vėl: "Snobas!", arba: "Pasyvus!" (pastarąjį epitetą tardavo su ypatingu pasišlykštėjimu).

Kadangi kompozitoriai, o ir atlikėjai savo profesiniais sumetimais "pasiduoda" — ir tai visai geravališkai — publikos teismui (visoms toms 52 kategorijoms), tad aišku, jog kiekvienas iš jų bent kartą gyvenime turi atsidurti juokingoj ar bent keistoj padėty.

Įprastine laikyčiau kad ir tokią situaciją: kas nors publikoje nežino, kad kompozitorius yra salėje, dar geriau — kad sėdi šalia jo  — ir balsiai reiškia savo nuomonę, aišku, labai neigiamą, apie kompozitoriaus meną bei sugebėjimus. Toks žmogus ne per geriausiai pasijunta, kai kūrėjas pakyla iš savo vietos (čia pat šalimais) ir kopia estradon nusilenkti publikai.

Kiek originalesnės situacijos būna tada, kai svarbiausias aktorius, vadinasi asmuo, atakuojantis kompozitorių, veikia sąmoningai. Pavyzdžiui, kartą Filharmonijoj prie vieno mūsų kolegos, kurio kūrinys tik ką buvo atliktas, priėjo kažkoks pagyvenusio amžiaus žmogėnas ir nuobodžiaujančio valdovo tonu tarė:
—    Ką gi, gražu, labai gražu.
Kompozitorius blyškiai nusišypsojo, nežymiai nusilenkė ir norėjo su žmogėnu prasilenkti, bet tas rodėsi to nepastebįs.
—    O savo keliu — tęsė žmogėnas — aš tą kompoziciją būčiau baigęs kitaip, negu tamsta. Matote, finalas tai labai svarbus daiktas. Pas mane čia grotų visas orkestras.
—    Tai tamsta esi kompozitorius? — kolega pabandė nepažįstamojo dėmesį nukreipti nuo savęs.
—    Ne, anaiptol, kas per prielaida! Grįžkim prie kūrinio.
—    Prašau man atleisti, aš skubu.
—    Lukterkit, norėčiau jus pagirti už antrąją dalį. Graži, labai graži — čia jis tėviškai, šiltai nusišypsojo kompozitoriui. Kolega ėmė trepenti vietoje. Kai anas jį giria, kažkaip nepatogu imti ir nutolti.
Tuo tarpu žmogėnas tęsė savo mintį:
—    Gaila tik, kad taip neefektingai prasideda visas šis dalykas, turiu minty antrąją dalį. . .
—    Atleiskite — mano kolega ryžosi jau neatidėliotinai nutolti, bet ir šiuo kartu jam tai nepavyko, nes anas nutvėrė jį už rankovės.
—    Palauk, tamsta. Noriu pasisakyti pilnai. Trečioji dalis būtų gera, jei ne tas fragmentas. . .
—    Gerbiamasai — nutraukė jam mūsų kolega — tamsta kalbi ne apie mano kūrinį, bet apie tą, kuris galėtų būti parašytas, jei tamsta būtum kompozitorius.
Žmogėnas žvilgterėjo į savo pašnekovą su nuoširdžia nuostaba.
—    Bet dar ne viskas prarasta — tęsė mano kolega. — Niekas nėra per vėlu. Gal tamsta pabandytum? Tai nesunku. Apie septyneris metus tamsta ruošiesi Aukštajai muzikos mokyklai — tikiuosi, tamsta turi brandos atestatą?, nes tai būtina priėmimo sąlyga; po to šeši studijų metai, vėliau dešimt metų savarankaus kompozitoriško darbo, — ir jau tamsta esi pilnavertis kūrėjas, žinoma, jeigu paaiškės, kad tamsta turi talentą.

—Impertinentas — burbtelėjo žmogėnas ir kaip mat nutolo.
Vieną netipingą nuotykį turėjau ir aš — Belgijoj. Bet aš pati čia buvau kiek kalta, nes jeigu 1950 metais gavau I premiją už IV Kvartetą, tai nereikėjo man 1955 metais kištis su V-ju Kvartetu. Bet ne tai svarbu. Į konkurso nuostatus 1955 m. buvo įvesta naujovė, būtent — jury nariai galutinį sprendimą dėl premijų paskirstymo turėjo paskelbti po kvartetų atlikimo viešame koncerte. Kvartetai, aišku, turėjo būti atliekami anonimiškai, atseit, neskelbiant kompozitorių pavardžių, nes koncertas vyko pagal konkurso reglamentą.

Buvau tada Paryžiuje, vadinasi, arti, tai ir nutariau padaryti šuolį į Liėge. Sutikau ten daug pažįstamų kompozitorių iš įvairių pasaulio šalių, kurie taip pat dalyvavo konkurse, bet — visiems lyg susitarus — niekas iš mūsų, išskyrus vieną, neprisipažino jame dalyvaująs, kiekvienas sakėsi buvęs netoliese ir atvykęs šiaip sau, iš smalsumo. Tasai vienintelis padorusis, kuris nesislėpė, buvo vienas olandas. Tik vėliau, jau viskam pasibaigus, aš supratau, kad jis vadovavosi ne tiek padorumo, kiek atsargumo instinktu. Po iškilmingo koncerto — po kiekvieno atlikto kvarteto (finale iš kelių dešimčių liko tik keli), buvo padaryta pertrauka. Kai ma-


REGINA JAUTOKAITĖ
Pavasaris bunda (monotipas)

no kvartetas praskambėjo, priėjo prie manęs tas olandas ir tarė:
—    Kokia velniava! Net ausis skauda nuo tokios muzikos. Stebiuosi, kaip galima buvo ką nors panašaus parašyti.
—    Tamsta teisus — atsakiau jam, valdydama juoką. — Aš irgi stebiuosi, kaip galima buvo ką nors tokio parašyti.
Paskiau, paskelbus rezultatus (gavau antrąją premiją), olandas suprato savo klaidą. Žinoma, galima buvo visą šį incidentą niekais bei juoku paversti, bet tipas paniuro. Įsižeidė. Negana to, giliai įsižeidė.
Nereagavau. Kam? Tesaugo jį Dievas.

Pasitaiko situacijos žymiai blogesnės, ir taip pat reikia tylėti. Pavyzdžiui, kaip čia gintis, kai rimtas kritikas rašo, kad: "Paaiškėjo, jog Gražinos Bacevičiūtės šešėlyje yra vyriškis, kuris už ją rašo visas kompozicijas".

Šitai įvyko prieš kelis metus Vienoje, kai ten koncertavo solistas Špinalskis. Šis nepaprastos inteligencijos ir sąmojo žmogus, būdamas ten vietoje, galėjo šią insinuaciją dementuoti, bet to nepadarė. Už tai jam buvau dėkinga. Jis sprendė, kad taip bus juokingiau, o aš, kad nereikia kelti triukšmo dėl nieko.
Anuo laiku aš dažnai gaudavau dirigentų laiškus, prasidedančius žodžiais: "Dear Mister Bacevvicz arba "Cher Monsieur Gražyna Bace-wicz".

Turiu ir saugau tuos laiškus. Jie įrodo, kad mano muzika pati sau skynė kelią pasaulyje.
Išvertė Juozas Kėkštas