LIETUVA 700 METŲ SŪKURIUOSE Spausdinti
Parašė Pranas Pauliukonis   

ŠĮ pavasarį pasirodė stambi (474 puslapių) Alberto Geručio redaguota anglų kalba Lietuvos istorija — Lithuania 700 Years. Tai yra sudėtinis penkių autorių veikalas: Jono Puzino apie lietuvių tautos kilmę (1-42 p.), Juozo Jakšto — Lietuva iki I pasaulinio karo (43 -144 p.), Alberto Geručio — Lietuva nepriklausomybės laikais ir okupaciniais metais (145-312 p.), Algirdo Budreckio — Lietuvių rezistencija 1940-52 (313-392 p.) ir Lietuvos laisvinimo pastangos užsienyje (383-442 p.) ir Stasio Lozoraičio daugiau publicistinis straipsnis Lietuvos išlaisvinimo perspektyvos (443-449 p). Knygai įvadą padarė Raphael Sealey. Išleidimą finansavo Lietuvos Nepriklausomybės fondas.

Kaip pratarmėj knygos redaktorius nurodo, jos tikslas yra nušviesti lietuvių tautos praeitį nuo ankstyviausių žinomų laikų iki šių dienų, ypačiai i: ryškinant nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą, jos charakterį, lietuvių rezistenciją prieš okupantus ir laisvame pasaulyje gyvenančių lietuvių pastangas išlaisvinti jų pavergtą tėvynę. Tad ir knygos medžiaga atitinkamai surikiuota: priešistoriniai laikai ir 700 m. Lietuvos valstybės gyvenimas suglausta į trečdalį knygos (1-144 p.), o du trečdaliai skirti nepilnam pusšimčiui (1914-1952).

Sumanymas išleisti anglų kalba pilnesnę iki paskutinių laikų lietuvių tautos istoriją buvo pravartus. Tai rodo ir spartus knygos išpirkimas. Spaudoj jau buvo užsiminta apie antrąjį šios knygos leidimą. Tai duotų progos išlyginti nemažai techninių, apimties ir turinio trūkumų, į kuriuos tam reikalui ir norime atkreipti dėmesį.

Techniniai trūkumai

Pirmiausia tenka pasigesti smulkesnio knygos turinio. Knygos pradžioje nurodytos tik sudėtinės knygos dalys ir jų autoriai jokiu būdu neatstoja tikrojo turinio. Norint surasti kurį nors smulkesnį liečiamą klausimą, reikia versti visą knygą. Stasys Šalkauskis, dėstydamas mokslinio darbo metodiką, pabrėždavo, kad knyga, neturinti turinio, neverta nė skaityti. Gal tai ir per griežtai formuluota, bet iš tikro turinys yra reikalingas ypač tokio pobūdžio knygai.

Visa pateikta medžiaga nėra reikiamai autorių išmąstyta bei suklasifikuota, todėl knyga daugiau atrodo atskirų straipsnių rinkinys, o ne vienalytis veikalas. A. Geručio ir  A.  Budreckio  parašytos  dalys be antraeilių antraščių, neturi medžiagos laipsniuoto suskirstymo. Daugelyje vietų yra pasikartojimų, peršokimų ir vėl grįžimų prie to paties klausimo. Ypač daugely vietų kertasi A. Gerutis su A. Bud-reckiu, kur vienas kalba apie bolševikų ir vokiečių okupaciją Lietuvoje, o antrasis apie to meto rezistenciją. Ar ne geriau būtų buvę vienam autoriui nušviesti tą laikotarpį?

Antraščių forma nesuvienodinta. J. Puzino visos antraštės rašomos tik didžiosiomis raidėmis, J. Jakšto didžiosiomis ir kursyvu, A. Geručio ir A. Budreckio vėl tik didžiosiomis ir nenumeruotos. Vietomis (20, 22 p.) atskiros antraštės duotos tik 6-7 eilučių tekstui.

Knygos laužymas gerokai šlubuoja. Daugelyje vietų (12, 13, 20, 33, 66, 81 ir kt.) naujas skyrelis pradedamas dviem eilutėm senojo puslapio. Kai kur (41, 45, 289, 297 p.) skyrelis baigiamas pusantros eilutės naujame puslapyje. Pagailėta ir popieriaus. Stambesni skyriai turėjo būti pradėti nauju puslapiu.

Kai kur antraštėms stokoja tam tikro nuoseklumo: vieną kartą rašoma The Supreme Committee for Liberation of Lithuania (410 p.), kitą kartą tik VLIK (421 p.), vienur The Lithuanian American Council — ALT (404 p.), kitur American Lithuanian Council (416 p.). Atrodo, be reikalo skirta po du skyrelius ALTui ir VLIKui, kai pilnai užteko po vieną skyrelį, į kurį buvo galima sutalpinti visą turimą medžiagą. Skaitytoją, mažai pažįstanti Lietuvos istoriją, gerokai apsunkina A. Budreckio mėgiamos ir nuolat kartojamos santrumpos: NKVD (net be paaiškinimo), LAS, LKG, LAF, LLKS, VLK, VLIK, ALT, B ALF ir t.t.

Istorijai žemėlapis yra tas pats, kas žmogui akys. Istorija be žemėlapio yra akla. Didelis nuostolis knygai, kad nėra istorinio žemėlapio, rodančio svarbesnius Lietuvos praeities įvykius: Lietuvos augimą, svarbesnius mūšius, jos padalijimą ir t.t. Pridėtas žemėlapis yra blankus ir nepatenkina net XX a. Lietuvos gyvenimo, nekalbant jau apie istorinę Lietuvą. Mažai iliustracijų, ir tos nėra būdingos.

Didelis nuostolis mūsų jaunimui, studijuojančiam šio krašto mokyklose, yra dar tas, kad knyga nėra dokumentuota. Mokyklose jaunimas dažnai susiduria su klaidingai Lietuvos praeitį nušviečiančiais dėstytojais ir neturi dokumentuotos Lietuvos istorijos atremti klaidingoms nuomonėms. Ir amerikiečių kritikams būtų mažiau abejonių dėl lietuvių rezistencijos okupantams, jei A. Budreckio tvirtinimai būtų paremti šaltiniais bei dokumentais.

Nepilna ir neišryškinta

Tenka pastebėti, kad "Lithuania 700 Years" nėra pilna lietuvių tautos istorija: trūksta Mažosios Lietuvos ir išeivijos, kuri, kaip buvo įprasta nepriklausomybės laikais tvirtinti, sudaro trečdalį dabartinės lietuvių tautos. Taip pat nepaminėta I pasaulinio karo pabėgėliai Rusijoje ir II pasaulinio karo pabėgėliai Vokietijoje. Visos paminėtos lietuvių tautos dalys yra davusios nemažą indėlį į bendrą tautos gyvenimą. Tad jų išbraukti iš lietuvių tautos istorijos negalima. Panašiai šiandien elgiasi Lietuvos okupantai, bet laisvėje gyvenantiems istorikams nederėtų anuos sekti.

Šiais laikais lietuvių tauta kitataučiams ir dabartiniam mūsų jaunimui daugiau gali užimponuoti savo kultūra, o ne kariniais žygiais ar ekspansija į Rytus. Tai gali atrodyti panašumu į imperializmą, o imperializmas laisvę mėgstančiai visuomenei nepatinka. A.
Geručio redaguota istorija daugiau yra politinė ir strateginė istorija, ji kuo mažiausia kalba apie tautos kultūrą. Net kalbėdama apie nepriklausomos Lietuvos pastangą, ji tenkinasi daugiau bendromis frazėmis, be konkretesnių duomenų ar paryškinimų.

Laisvame pasaulyje gyveną lietuviai istorikai, jų tarpe ir pats autoritetingiausias toje srityje Z. Ivinskis, įvairiomis progomis yra stengęsi išryškinti senosios Lietuvos valstybės politinį vaidmenį Rytų Europoje, ko visai nematyti J-Jakšto suglaustai atpasakotoj daly. Jis tenkinasi vien chronologine įvykių regstracija, nesileisdamas į platesnį vieno ar kito Įvykio reikšmės nušvietimą. Kai keliamas Lietuvos išlaisvinimo klausimas, naudinga būtų parodyti pasauliui ir Lietuvos istorinę misiją viduriniais bei naujaisiais amžiais.

Z. Ivinskis, kun. J. Matušas ir kai kurie latvių istorikai yra pabrėžę, kad Saulės ir Durbės mūšių laimėjimai yra išgelbėję latvius nuo suvokietinimo ir sulaikę kardininkų veržimąsi į šiaurryčius Rusijoje. Mindaugo kovos su totoriais ir Algirdo laimėjimas ties Mėlynaisiais Vandenimis (1363) sulaikė totorių antplūdį į Vakarus. J. Jakštas nerado reikalo net paminėti Algirdo laimėjimo nei datos, nei vietos. Neišryškintas ir kryžiuočių ordino planas Algirdo ir Kęstučio laikais nuolatiniais puldinėjimais nuvarginti Lietuvą ir ją pavergti. Blankiai nušviestas ir vienas iš didžiausių viduramžių mūšių — Žalgirio mūšis, net įsakmiai jo data nenurodyta. Neužsiminta ir apie Žemaičių delegacijos skundą Konstancos susirinkime dėl kryžiuočių grobuoniškų tikslų Lietuvos atžvilgiu.

Nerryškintas Lietuvos vaidmuo Europai, ypač Lenkijai, jos santykiuose su Rusija. Juk, kol Lietuva buvo galinga ir pajėgi atremti Rusijos puolimus, tol ne tik Lietuva, bet ir Lenkija išlaikė savo nepriklausomybę. Kai nuolatiniai karai su Švedija ir Rusija nuvargino, Lietuva ir Lenkija buvo parklupdytos po kaimynų imperialistų durtuvais.

Lietuvos istorijos vadovėliuose pabrėžiama lietuvių teisinis subrendimas, išreikštas Lietuvos Statute. To tenka taip pat pasigesti.
Kalbėdamas apie Lietuvos rusinimą XIX a. antroje pusėje, J. Jakštas plačiau paminėjo tik spaudos draudimą, rusinimą per mokyklas visai mažai tepalietę, o svarbiausios rusinimo akcijos, nukreiptos prieš Katalikų Bažnyčią, visai neužsiminė.

Kontraversijos ir netikslumai

Tautos istorija yra visos tautos nuosavybė: kiekvienas tautietis turi pilną teisę didžiuotis savo tautos nuveiktais darbais ir liūdėti dėl praeities nesėkmių ar padarytų klaidų. Tad kiekvieno istoriko pareiga — su tam tikru rezervu nušviesti tuos klausimus, kurie nėra dar reikiamai ištirti ar dėl kurių yra rimtai pagrįstų ginčijamų argumentų. Tačiau yra pavojus (ir ne iš blogos valios) savo istorinį autoritetą primesti kitiems ir ginčijamus klausimus aiškinti kaip absoliučią tiesą pagal savo nusistatymą. Antras paklaidų ar netikslumų šaltinis yra tas, kad mes dažnai esame per daug savimi pasitikį ir savo studijų neduodame kitiems kritiškai peržiūrėti. Kito netikslumus yra daug lengviau pastebėti, negu savuosius. Esu daugiau negu tikras, kad ir A. Geručio redaguotoje Lietuvos istorijoje būtų žymiai mažiau kontraversijų bei netikslumų, jei ji būtų buvusi iš šalies peržiūrėta bent dviejų specialistų ir būtų buvęs atkreiptas dėmesys į padarytas kritiškas pastabas. Tai būtų knygą padarę žymiai vertingesnę ir padėję tiksliau informuoti kitataučius bei mūsų jaunimą.

Keistai skamba žemaičių pavadinimas lietuvių pusbroliais — cousins (44 p.), kai mes latvius vadiname broliais.
Lietuvos valstiečių ir baudžiavos įsigalėjimo klausimu daug yra rašę kitataučiai. Dvi stambesnes studijas tuo klausimu yra parašę ir lietuviai: Z. Ivinskis vokiškai paskelbė savo disertaciją apie valstiečių kilmę nuo seniausių laikų iki XVI a. pradžios, o Lietuvoje J. Jurginis išleido knygą "Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje" (1962). Jie abu yra maždaug vienodos nuomonės: XIII ir XIV a. valdovo ir bajorų dvarų žemes apdirbo vertai, tarnai ir baudžiauninkai, dauguma Lietuvos valstiečių tvarkėsi valsčiais, žemę valdė nuosavybės ir net paveldėjimo teisėmis. Tiesa, jų nuosavybės teisė buvo aprėžta, bet ir bajorų dvarų nuosavybė taip pat buvo aprėžta, tikrasis žemės savininkas buvo pats valdovas. Laisvieji valstiečiai valdovui turėjo atlikti tam tikras pareigas (statyti pilis, tiltus, taisyti kelius) ir mokėti duoklę. Tai buvo piliečių pareigos valstybei, nuo kurių ir šiandien piliečiai nėra atleisti. Tais laikais valstybės ūkis buvo natūralus, tad ir pareigos buvo atliekamos natū-ralijomis. Platesne prasme baudžiava pradėjo atsirasti Vytauto Didžiojo laikais, kai jis ėmė dovanoti valstiečius bajorams. Vėliau, nesant kitų įrodymų, toks dovanojimo aktas buvo įrodomasis bajorystės dokumentas. Net ir valdovo dovanoti valstiečiai ne iš karto tapo pilnais baudžiauninkais, jie dar turėjo atlikti valdovui tam tikras pareigas ir priklausė valdovo teismui. Baudžiava Lietuvoje įteisinta 1447 m. privilegija ir galutinai į-gyvendinta Žygimanto Augusto valakų reforma. Tad negalima sutikti su J. Jakšto tvirtinimu, kad nuo seniausių laikų Lietuvoje dauguma valstiečių buvę baudžiauninkai (45 p.).

Netikslu vadinti rusų miestu Naugarduką, kuris Lietuvos valstybėje tapo svarbiu miestu ir kai kurių istorikų tvirtinimu buvusi Mindaugo sostinė (47 p.). Juk pagal J. Puzino aiškinimą, baltai rytuose siekė Tūlos ir Desnos, o pietryčiuose Pripetės, tik VI-VII a. tas sritis užėmę rusai ir per ilgą laiką surusinę. Naugardukas gal buvo ir rusų įsteigtas, bet dar lietuvių gyvenamose žemėse, tad jo negalima vadinti tuo metu buvus rusų miestu, kaip vokiečių į-kurtos Klaipėdos nelaikome vokišku miestu. Ir 1958 Vilniuje išleistos Lietuvos istorijos XIII a. žemėlapyje Naugardukas pažymėtas baltų ir slavų mišriai gyvenamoje teritorijoje, o ne grynai rusų žemėse. O sovietiniai Lietuvos istorikai kaip tik vengia nurodyti, kaip toli į rytus siekia baltų apgyventa teritorija prie: istoriniais laikais.

Negalima sutikti su J. Jakšto griežtu tvirtinimu, kad karalius Mindaugas atsimetęs nuo krikšto (43 p.), kai tas klausimas yra ginčijamas, ir dauguma lietuvių istorikų, specialiai rašę tuo klausimu  (J. Totoraitis, J. Stakauskas, A. Steponaitis, A. Juška) yra priešingos nuomonės.

1337 Vilniuje lietuviai priėmė krikštą vasario pradžioje, t. y. šalčiausiu Lietuvoje metu, kai visi ežerai ir upės yra apsikloję storu ledu. Todėl gal nereikėtų imti už gryną pinigą kryžiuočių ir kai kurių Lietuvos praeities tyrinėtojų skelbiamą versiją, kad žmonės masėmis buvo suvaryti į Nerį krikštytis (59 p.). Dar nepriklausomoje Lietuvoje Z. Ivinskis yra atmetęs šią versiją kaip neturinčią rimto pagrindo. Juk lietuviai buvo krikštijami Vakarų, o ne Rytų liturgija, kuri praktikuoja panėrimą į vandenį.

Niekur naujai priimta krikščionybė iš karto neįsigalėjo, tad nebuvo reikalo pabrėžti, kad po Lietuvos krikšto pagonybė laikėsi dar keletą amžių (60 p.), kai tuoj pat pareiškiama priešinga nuomonė, kad kryžiuočių ordinui nebesisekė vykdyti senojo plano krikštyti Lietuvą, kur krikščionybė jau žydėjo (62 p.).

Rašoma, kad Algirdas, tapęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, buvo pavadintas karaliumi ir kad tas titulas kartais buvo duodamas ir Kęstučiui (55 p.), bet kad Gediminas pats oficialiai titulavosi Lietuvos ir daugelio rusų žemių karaliumi, nepažymėta. O Vytautui pašykštėta Didžiojo vardo.

Lietuvos santykiai su Lenkija J. Jakšto nušviesti kiek kitokioje šviesoje, negu iki šiol buvo įprasta. Lietuvos valstybės laikotarpis po Horodlės aktų sudarymo (1413) iki Kazimiero laikų pavadintas "Tarp nepriklausomybės ir unijos" (G4-66 p.). Tokia antraštė gal tinka tik trumpam Žygimanto Kęs-tutaičio valdymui. Dar labiau neaišku, kodėl J. Jakštas mano, kad tik mirtis sutrukdžiusi Vytautui realizuoti savo didįjį troškimą (great ambition) padaryti Lietuvą karalija (66 p.), visai neužsimindamas apie lenkų darytas intrigas. Iš tikrųjų ne mirtis, bet lenkai sutrukdė Vytauto Didžiojo vainika-vimosi karaliumi planą. Labai abejotina, kad šventosios mūšis (1435) nulėmęs Lietuvos Lenkijos uniją, trukusią iki abiejų valstybių nepriklausomybės netekimo (66 p.). Tai lenkų versija. Po Žygimanto Kęstutaičio mirties iki Liublino seimo Lietuva tvarkėsi visai nepriklausomai, nė kiek neatsižvelgdama į Lenkijos interesus. Tik lenkai laikėsi įsikibę Lietuvos ir Lietuvos valdovus rinko Lenkijos karaliais.

Karaliaučiaus universitetas XVI a. pradžioje negalėjo turėti svarbios reikšmės Lietuvos kultūrinei pažangai (86 p.), nes Karaliaučiuje tik 1541 įsteigta akademija, po trejų metų paversta universitetu. Pirmas Karaliaučiaus universiteto žymus teologas buvo lietuvis S-Rapalionis, pirmasis akademijos vedėjas buvo taip pat lietuvis A. Kulvietis. 1539 Vilniuje įsteigtos protestantiškos mokyklos mokytojai A. Kulvietis, S. Rapalionis, M. Mažvydas ir Zablockis buvo studijavę Krokuvoje ir Vakarų Europos universitetuose. Kai po trejų metų Vilniaus mokykla buvo uždaryta, jos mokytojai persikėlė į Karaliaučių. Tad gal teisingiau būtų tvirtinti, kad lietuviai turėjo nemažos įtakos Karaliaučiaus universitetui.

Iš rastų Vilniaus universitete senų spaudinių yra paaiškėję, kad dar prieš M. Mažvydo išleistą katekizmą (1547) Lietuvoje buvo atspausdintos lietuviškos evangelijos, lekcijos ir giesmės (86 p.), tad ar tikslu kartoti pasenusią pažiūrą, kad reformacija davė pradžią Lietuvoje lietuviškai literatūrai (77 p.). Taip pat reikia labai abejoti, ar Karaliaučiuje spausdinamos lietuviškos knygos plito Mažojoj ir Didžiojoj Lietuvoje (86 p.). Karaliaučiuje lietuviškas religines knygas spausdino evangelikai, Lietuvoje evangelikų tikėjimą priėmė miestiečiai vokiečiai, kurie vargiai skaitė lietuviškas knygas. Dvarininkai ir jų verčiami valstiečiai priėmė kalvinizmą, kuris ėjo iš Lenkijos ir lenkų kalba. Keistai skamba ir posakis, kad Kalvino mokslas buvo tapęs bemaž tautine lietuvių religija (85 p), kai pats karalius buvo katalikas. O karalius buvo vyriausia valstybės galva.

Sovietiniai istorikai vengia stambesne antrašte žymėti, kad XIX a. Lietuva buvo Rusijos pavergta, bet ar ir laisvame pasaulyje gyveną istorikai turi taip pat to nuostato laikytis? žr. knygos 110 p.

1905 m. Rusijos revoliucijos metu iki spalio 17 (naujuoju kalendoriumi — spalio 30) caro valdžios cenzūra griežtai draudė laikraščiams plačiau rašyti apie revoliucijos įvykius, negu valdžios buvo skelbiama. Tad ar galima kaltinti "Vilniaus žinių" leidėją inž. P. Vileišį, kad jis, būdamas nepalankus revoliucijos idėjoms, neleidęs dienraštyje spausdinti platesnių pranešimų apie revoliucijos į-vykius Lietuvoje (137 p.). Didžiajame Vilniaus seime žemės klausimas rūpėjo ne vien radikalams ir socialistams, kaip rašo J. Jakštas (138 p.), bet visai lietuvių tautai. Kun. V. Aleksandravičius taip pat buvo seime pareiškęs, kad žemė priklauso tiems, kurie ją dirba- Žemės klausimas buvo gyvai svarstomas po seimo visų srovių lietuvių spaudoje. Didysis Vilniaus seimas vyko viena sesija gruodžio 4-5, o ne dviem — lapkričio 21-22 ir gruodžio 4-5. Čia yra korektūros klaida dėl skirtingų senojo ir naujojo kalendoriaus datų.

Vakarų ateizmas, liberalizmas ir pozityvizmas buvo giliai įleidę šaknis į Rusijos universitetus, o ne "progresyvizmas" (142 p.). "Pažangumo" savinimasis tėra paprasta savireklama, kuri kuo mažiausiai gali saistyti objektyvų istoriką.

Virš trečdalio knygos skirta A. Geručio parašytai daliai (145-312 p.), kuriai trūksta konsolidacijos ir sistemos. Neproporcingai daug vietos paskirta Lietuvos santykiams su Lenkija dėl Vilniaus (165-186 p.) ir Klaipėdos klausimui (203-216 ir 234-249 p.). Kaip diplomatui, gal būt, buvo arčiau prie širdies daugiau paliesti Lietuvos diplomatinius santykius. Dalinai galima ir pateisinti A. Gerutį: nors nepriklausomybės laikotarpiui nušviesti yra daug medžiagos, bet iki šiol dar niekas šiuo reikalu nėra parašęs kritiškai sistemingos studijos.

Opozicija tarp liberalų-kairiųjų ir katalikų Lietuvoje pradėjo reikštis nuo "Varpo" laikų, o po 1905 metų revoliucijos ypatingai paaštrėjo. Per rinkimus į Steigiamąjį Seimą kairieji laimėti rinkimams naudojo visas leistinas ir neleistinas priemones. Tad kunigai, pavartoję savo įtaką laimėti krikščionims demokratams daugiau balsų, vargiai galėjo padidinti buvusią reakciją opozicijoje (194 p.). Gal būtų buvę naudingiau trumpai nušviesti Lietuvos politinių partijų atsiradimą ir jų programas, tad ir jų vaidmuo seime būtų labiau išryškėjęs.

Žemės reformai Lietuvoje daugiausia yra nusipelnę prel. M. Krupavičius ir A. Rimka. Gi Jonas Aleksa (215 p.) kaip tik buvo padidintos žemės normos šalininkas, siūlęs didžiausią žemės normą 209 ha. Kai jo projektas nepraėjo ir iš ministro posto pasitraukė, tai gana piktai kritikavo priimtą žemės reformos įstatymą ir jo vykdymą. Jis, būdamas žemės ūkio ministru, delsė žemės reformos vykdymą — per ketverius metus, kurio laikotarpyje J. Aleksa buvo ministru trejus metus, išparceliuota tik 64,671 ha, o M. Krupavičius per nepilnus trejus metus išparceliavo 353,627 ha. Autorius pagailėjo uoliam žemės reformos skelbėjui ir jos vykdytojui atitinkamos vietos.

Demokratinėje santvarkoje per rinkimus vienos politinės partijos laimėjimas kitos sąskaita yra visai normalus reiškinys, ypač po ilgesnio vienos politinės grupės buvimo valdžioje, todėl 1926 m. krikščionių demokratų pralaimėjimą sieti su Lenkijos sudarytu konkordatu (216 p ) nėra istoriška. Dar daugiau neatitinka tikriems Lietuvos gyvenimo įvykiams aiškinimas, kad po 1926 m. rinkimų valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų koalicija buvo neįmanoma dėl jų ideologinių skirtumų (217 p.). Savo laiku krikščionys demokratai, turėdami absoliučią Steigiamojo seimo atstovų daugumą, buvo sudarę koaliciją su valstiečiais liaudininkais ir gana sėkmingai bendradarbiavo.
Tvirtinimas, kad katalikų dvasininkai istorijos būvyje buvo didžiausias lietuvių tautos lenkinimo veiksnys (217 p.), yra jau gerokai pasenęs ir neišlaiko istorines kritikos (plg. Katalikų Bažnyčia ir lietuvybė, Draugas, 1967.IX.14 - XI. 25).

Laikas jau yra pilnai pribrendęs apie Gruodžio 17 perversmą ir jo pradėtą A. Smetonos autoritarini režimą kalbėti ir rašyti 30-40 metų istorinės perspektyvos ir visos tautos interesų, o ne asmeniškų simpatijų šviesoje. Todėl yra neistoriška tautininkų režimą teisinti A. Smetonos kalbų ištraukomis. Autoritarinis A. Smetonos valdymas neišplaukė iš lietuvių tautos gyvenimo, kuri po ligų vergijos ir laisvės kovų metų ilgėjosi tikros laisvės. Jei galima būtų kaipo momento reikalavimą teisinti patį perversmą, tai jokiu būdu negalima teisinti pasinešimą į diktatūrinį valdymą mažos politinės grupės, kuri pati viena nepajėgė į demokratinius seimus pravesti nė vieno atstovo. Tik valstiečių liaudininkų likučiais tautininkai į III seimą pravedė tris atstovus. Keturiolika metų tautininkų vyriausybė Lietuvą valdė, anaiptol neturėdama tautos daugumos pasitikėjimo. Ir šiandien drįstama aiškinti, kad tai buvo neišvengiama, kad kitaip negalėjo būti.

A. Gerutis aiškiai nepasisako dėl Lietuvos vyriausybės laikysenos Sovietų Sąjungos ultimatumo atveju: vienoje vietoje kaltina vyriausybę buvus nevieningą, sudarytą iš tautininkų ir opozicijos (257 p.), kitoje vietoje nurodo, kad kritišku momentu aukštesnėms sferoms trūko apsisprendimo. Bet autorius tiksliai nepasako, kas sudarė tas aukštesnes sferas, žinoma, tai diplomatiška, deja, ne istoriška.

Apie rezistenciją pavergtoje Lietuvoje ir laisvame pasaulyje gyvenančių lietuvių pastangas išlaisvinti Lietuvą rašo A. Budreckis. Džiugu, kad šiame krašte gimęs, augęs ir mokslus ėjęs žmogus domisi Lietuvos istorijos klausimais, ypač lietuvių rezistencija (šiuo klausimu jis yra parašęs ir atskirą knygą "The Lithuanian National Revolt of 1941"). Jis gana smulkiai apžvelgia Lietuvių Aktyvistų Fronto susiorganizavimą ir veiklą 1940-41, 1941 birželio sukilime, lietuvių rezistenciją vokiečių okupacijos metu, VLIKo susikūrimą ir veiklą, herojiškas partizanų kovas su okupantais. Be jau paminėtų techniškų bei sistemos trūkumų, yra vienas kitas ir netikslumas.

1940 rugpiūčio 15 Kaune sušauktas Lietuvos mokytojų suvažiavimas, posėdžiavęs tris dienas ir prisiklausęs komunistų vadų kalbų bei instrukcijų, kaip komunistiškai auklėti Lietuvios jaunuomenę, dainavo ne liaudies dainas (315 p.), bet griežtai okupanto uždraustą Tautos himną. Ir pradedant naujus mokslo metus, daugelyje gimnazijų mokiniai po Internacionalo taip pat giedojo Tautos himną, nepaisydami, kad už tai jiems grėsė bausmės. Tai pirmoji vieša lietuvių demonstracija prieš bolševikų kėslus kultūriškai pavergti lietuvius.
Prezidentas A. Smetona birželio 16 buvo jau Vokietijoje, tad jis negalėjo duoti įsakymo Marijampolėje stovėjusiam devintam pulkui trauktis į Vokietiją. Jei toks įsakymas buvo duotas, tai jis buvo duotas birželio 15 per krašto apsaugos ministrą gen. Musteikį iš Kybartų gimnazijos, kur prezidentas su ministru buvo apsistoję trumpam laikui. Birželio 16 ir gen. Musteikis buvo jau Vokietijoje.

Per drąsus tvirtinimas, kad 1943 m. katalikų sudaryta Tautos Taryba buvo antipodas liberalų Vyriausiam Lietuvių Komitetui (346 p.). Ir Vyriausias Lietuvių Komitetas, ir Tautos Taryba buvo pašaukti tų pačių gyvenamojo tautos momento reikalavimą. Bet kuris iš tų dviejų rezistencijos veiksnių buvo aktyvesnis ir kurio veikla tautai buvo reikšmingesnė, yra sunku nusverti. Nuo "Aušros" laikų lietuvių tautoje buvo jaučiamas stiprus dviejų ideologinių skirtumų dvelkimas. Pirmiausia glaudėsi ideologiškai artimos politinės grupės, o ypatingai svarbiais tautai momentais visos vienijosi į bendrą veiklą. Taip buvo I pasaulinio karo metu, Lietuvos atsikūrimo laikais ir Lietuvos okupacijos metais.

Tautos Tarybą sudarė ne trys (346 p.), bet penkios politinės grupės: Krikščionys demokratai, Ūkininkų sąjunga, Darbo federacija, Lietuvių frontas ir Vienybės sąjūdis. Darbo federacija buvo viena iš didesnių Lietuvos politinių partijų: Steigiamajame seime turėjo 14 atstovų, I seime — 11, II seime — 12 ir III seime — 5. Todėl ji į VLIKą įėjo tomis pačiomis teisėmis, kaip ir kitos politinės partijos, bet ne kaip nuolaida katalikams (347 p.).

Lietuvius intelektualus vokiečiai areštavo kovo 16, ne kovo 25-26, kaip A. Budreckis rašo (344 p.).

Lietuvių Fronto Bičiuliai ir Lietuvos Nepriklausomybės Talka kuriam laikui buvo išstoję iš VLIKo, bet jie grižo atgal ir 1964 gegužės 22 pasirašė apjungimo aktą. Tad visai nereikėjo tas dvi politines grupes pavadinti atskilėliais (se-cessionists) ir net atskirą skyrelį jiems paskirti (425 p.). Yra ir daugiau nereikšmingų smulkmenų, kuriais praleidus knyga nė kiek nenukentėtų.

Laisvame pasaulyje prie kovos už Lietuvos išlaisvinimą aktyviai reiškiasi ir buvę nepriklausomos Lietuvos diplomatai. JAV aktyvūs yra J. Kajeckas ir S. A. Bačkis, bet jie knygoje nepaminėti.

Nežinia, kuo remdamasis A. Budreckis tvirtina, kad iš Lietuvos į Vakarus yra pasitraukę 70 proc. intelektualų (416 p.). Jei taip būtų, tai Lietuva turėjo labai mažai intelektualų. Kad toks tvirtinimas neatitinka tikrenybės, rodo ir šis pavyzdys: autorius tvirtina, kad 80 proc. mokytojų pasitraukė į Vakarus, o kitoje vietoje nurodo, kad Vokietijoje tremtinių mokyklose dirbo 1200 mokytojų (433 p.). Gi Vokietijoje lietuvių mokyklose dirbo visi pasitraukę iš Lietuvos mokytojai ir dar buvo pakviestų ne iš mokytojų profesijos asmenų. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo per 10.000 mokytojų. Tad pasitraukusių mokytojų skaičius siekia ne daugiau kaip 10 proc. Panašus santykis pasitraukusių profesionalų yra ir iš kitų sričių.

Pašalinus suminėtus trūkumus bei netikslumus, A. Geručio redaguota Lietuvos istorija būtų gera informacinė knyga apie lietuvių tautos praeitį ir nemažas įnašas į Lietuvos istorijos bibliografiją anglų kalba. Leidžiant antrą laidą, reikalinga dar gerokai prie jos padirbėti.
Pranas Pauliukonis