EILĖRAŠČIAI |
Iš pomirtinio palikimo JAUNYSTĖ Jaunystė su žiedais balandžiais nuplasnojo. Atsimenu šventai: lelijos saulę mojo. Aš skyniau jas ir mylimajai dovanojau. Kokia graži ir lelija ir mylimoji!... Senas knygas, — naujom; senas maldas kartoju: Pavasariai tie patys: paukščiai ir artojai, Ir lovon guldamas kaip kūdikis žegnojuos, — Jaunyste, ko tu kaip šviesi uola sustojai? MAŽOJI KARALIJA Su vabalais, su peteliškėm, Su bitėm, skruzdėm, žirginais, - Nutolo dirvose jaunystė Ir moja ūkanų sparnais. Užmerktos akys mato saulės Riedėjimą rupia žeme, Kur jaunos dienos sutrupėjo Vis naujo ryto laukime. SEKMINĖS LIETUVOJ Mes pirmą kart šiltai į vandenį įkritom: Daug saulių nardėsi tarp mėlynų bangų, Nuo bičių oras dūzgė tą Sekminių rytą Ir vainikus nešiojo jaučiai ant ragų. Išlipę iš vandens, kaip Nojaus gyvulėliai, Drebėjom svaiguliu ir rinkome gėles ... Palaiminti visi takai žiedais sužėlę, Linguodami paveja margas galveles. ATĖJO KRISTUS Per sniego pustymus ir audrą Atėjo Kristus prakartėlėn. Žvarbiai burnoja nelabasis, Šimtus kerštaujančių prikėlęs. Ne mirtį skelbt, ne aukso sverti,- Atėjo gyvulių paguosti, Paglostyt piemenėlių veidus Ir vargo ašaras nušluostyt. AUKURO GARBEI Grūdai, kuriuos ant aukuro sudėjau Nebeišleis daigų iš žemės gruodo. Žiedai nuvytę neatskleis skaistumo, Nešu lig grabo alkstančio paguodą. Bet nenumirs tenai auka nušvitus meile, Pravėrus amžinumą sielos viešpatijai, Liepsnos šviesa primins klajūno rūstų kelią Ir Išganytojui ir Motinai Marijai. |