LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖ - REALUS TIKSLAS Spausdinti


Švenčiant Vasario 16 dieną, tinka ir yra reikalinga susimąstyti dėl jos minėjimo pobūdžio. Ši tautos šventė privalo būti mums ne tik proga atsiminti praeitį — Lietuvos valstybės atstatymą, įvykusį 1918 metais tautos įgaliotinių aktu, tai yra tautos valia. Jos minėjimas turi būti kartu liudymu, kad užsienio lietuviai, gyveną laisvajame pasaulyje ir galį laisvai reikšti visos tautos jausmus, be kompromisų reikalauja Lietuvos  nepriklausomybės atstatymo  ir laiko jį konkrečiu  aktualios  politinės  ir  visuomeninės veiklos tikslu.

Nereikia ypatingo įžvalgumo suprasti, jog sovietai daro daug pastangų užsienio lietuvių visuomenei   suklaidinti,   siekdami   pripratinti   ją prie Lietuvos okupacijos kaip prie pastovaus fakto ir nutildyti jos balsą, keliamą už mūsų krašto valstybinę laisvę. Viena tam tikslui naudojamų  priemonių yra Lietuvos komunistų raginimai užsienio lietuviams bendradarbiauti — žinoma, okupacinės valdžios nustatytais būdais ir kontrolėje — su kraštu kultūros srityje. Kartu sovietai stengiasi įkvėpti mums tariamojo politinio realizmo, kuris,  pagal jų tikslą,  palaipsniui privestų prie Lietuvos  nepriklausomybės panaikinimo pripažinimo. Kitaip sakant, sovietai siekia, kad užsienio lietuviai taptų pirmais naujoje istorijoje išeiviais, kurie, turėdami emigracijoje visą laisvę, galėdami nevaržomai reikšti savo nuomonę, būdami saugūs nuo sovietų persekiojimų, — paaukotų savo tautos, lietuvių tautos laisvę. Tačiau negali būti sveiko proto, sveikos sąžinės žmogaus, kuris galėtų tai padaryti.

Politikoje dažnai sutinkama nežinia kieno ir kuriomis aplinkybėmis paleistų skambių posakių, kurie imami už gryną pinigą ypač negryniems dalykams paaiškinti bei pateisinti. Štai, pavyzdžiui, sakoma, kad politika turinti būti remiama ne jausmais, bet šaltais apskaičiavimais, ir esanti galimybių menas, tai yra, menas pasirinkti, priimti vieno kokio momento galimybę, padaryti kompromisą. Tačiau jeigu pastaroji "išmintis" būtų pagrįsta, tobuliausiais politikais ar diplomatais būtų laikomi tie, kurie padaro daugiausia ir didžiausių kompromisų. Laimingu būdu pasaulis nėra priėjęs prie tokio absurdiško politinės veiklos įvertinimo. Tikroji kalbamo posakio reikšmė yra ta, kad politika yra galimybių tautos interesams ginti ieškojimo ir sudarymo menas. Mūsų uždavinys ieškoti ir sudaryti galimybių ginti Lietuvos nepriklausomybės bylai, palaikyti jai gyvai pasaulio viešojoje nuomonėje ir veikti politikos srityje prieš Sovietų Sąjungą.

Kai dėl tariamo jausmų ir apskaičiavimo nesuderinamumo politikoje, tai, žinoma, netenka vadovautis jausmais tvarkant finansų ar geležinkelių politiką. Bet jokia didžioji, tikroji tautinė politika negali būti atskirta nuo jausmų, ir niekados nebuvo atskirta. O tarp tų jausmų, kurie įkvepia politiką, lemiami yra savo tautos meilė, prisirišimas prie jos laisvės ir nepriklausomybės. Jausmų ir apskaičiavimo problema glūdi kitur kur. Būtent tame, kaip tuos du elementu tinkamai suderinti. Bet mūsų, užsienio lietuvių, padėtis ir šiuo atžvilgiu yra aiški: mums nėra kito kokio tikslo ar apskaičiavimo, nėra kitos išeities, kaip tik viešai, atvirai, garsiai reikalauti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo. Be atodairos, kaip ilgai truks Lietuvos okupacija, ir nežiūrint, ar ir kaip kas mūsų klauso. To reikalauja iš mūsų Lietuvių tautos teisės bei interesai ir mūsų ilgų šimtmečių valstybinės tradicijos. Ir tai yra vienintelis politinis realizmas.

1897 metais Teodoras Herzlis po pirmojo sionistų kongreso, kurį jis sušaukė Šveicarijoje, pasakė: aš esu įsteigęs Izraelio valstybę. Tuo metu Palestinoje tegyveno 50.000 žydų; aišku, jokia valstybė nė galvoti negalvojo apie tos turkų imperijos provincijos pavedimą žydams. Bet sionizmo idėja buvo įžiebta, sionistų sąjūdis išsilaikė ir išsiplėtė. Jo pastangomis žydai iš kitų kraštų kėlėsi į Palestiną, ir praėjus 50 metų Izraelio valstybė buvo tikrai įkurta.

Lietuviams nėra reikalo steigti savo valstybę ir įkurdinti joje tautą. Lietuvos valstybė tebeegzistuoja, nors yra sovietų okupuota. Lietuvių tauta yra gyva; niekas, išskyrus sovietus, neginčija jos teisės atgauti laisvę ir nepriklausomybę. Atstačiusi savo valstybę 1918 metais, ji parodė didelį sugebėjimą pati valdytis, o ir šiandieną, nežiūrint okupacijos priespaudos, tauta tebėra kūrybinga.

Gindami Lietuvos nepriklausomybės bylą, mes tarnaujame mūsų tautos gyvybiniams interesams ir tuo pačiu remiame laisvės sąjūdį, kuris nesustabdomai plečiasi pasaulyje.