VITAS MANELIS Spausdinti
Pernai vasarą, 1965 rugpiūčio 2, staiga širdies priepuoliu mirė Vitas Manelis, buvęs Žemės Ūkio Akademijos prorektorius, profesorius, agronomijos daktaras. Jis gimė 1910 vasario 17 Šimonių miestelyje, Panevėžio aps. Vėliau tėvai persikėlė gyventi į savo ūkį Miškinėlių kaime, tame pat valsčiuje. Jis buvo vyriausias gausioje šeimoje iš 10 užaugusių vaikų. Būdamas didelių gabumų, 1926 m. baigė Rokiškio valstybinę gimnaziją pirmuoju mokiniu sulaukęs vos 16 metų amžiaus. Kadangi tėvų ūkis buvo smulkus, vos 10 hektarų vidutinės kokybės žemės, Vitui baigus gimnaziją susidarė sunkumų siekti aukštojo mokslo. Jo noras įstoti į Žemės Ūkio Akademiją turėjo būti atidėtas, nes tais metais (1926) buvo vyriausybės padarytas (vėliau pakeistas) nutarimas perkelti bendrųjų dalykų, kaip fizikos, chemijos, botanikos ir kt. dėstymą iš Žemės Ūkio Akademijos Dotnuvoje į Kauno universiteto matematikos-gamtos fakultetą. Tačiau studijoms Kaune reikėjo stipresnės materialinės paramos iš tėvų namų, negu studijuojant Žemės Ūkio Akademijoje. O tos paramos tėvai mažai tegalėjo duoti. Todėl tuos metus jis liko namuose, sustiprintai mokydamasis anglų kalbos. Kai 1927 m. Žemės Ūkio Akademijos programa buvo vėl konsoliduota Dotnuvoje, Vitas tuojau pat įstojo studentu į agronomijos skyrių.

Žemės Ūkio Akademijoje jis mokėsi 1927-1931 m., ypatingą dėmesį kreipdamas į žemės ūkio ekonomijos dalykus, kur ypač susidomėjo kooperacijos idėja. Čia nemažos įtakos ir paskatinimo gavo iš savo tuometinio profesoriaus kanauninko Fabijono Kemėšio. Pas jį Vitas studijavo ir darbavosi kooperacijos srityje, jis taip pat žadino ir kurstė Vito idealistinio nusiteikimo dvasią. Diplomuoto agronomo ekonomisto laipsnį Manelis įsigijo 1932 m. Vėliau parašęs ir apgynęs disertaciją apie Pabaltijo valstybių kooperatines pieno perdirbimo bendroves, ten pat 1939 m. gavo agronomijos daktaro laipsnį (disertacija buvo išspausdinta Žemės Ūkio Akademijos Metraštyje 1939 m.). JAV, dirbdamas Čikagos Universiteto administracijos skyriuje, papildomai studijavo ir 1953 m. įsigijo verslo administracijos magistro laipsnį (M. B. A.). Daug platesnių straipsnių paskelbė Lietuvių Enciklopedijoje.

Manelio tarnybinis lapas nesudėtingas, bet pakankamai įvairus. 1931-33 Žemės Ūkio Akademijos vyr. laborantas. 1932-33 Karo Mokyklos aspirantas, kurią baigęs buvo pakeltas į artilerijos atsargos leitenanto laipsnį. 1933 paskirtas vyr. asistentu prie Žemės Ūkio Akademijos bendrosios ekonomijos katedros, o nuo 1935 pavestos ir dėstytojo pareigos. 1941 išrinktas docentu ir paskirtas prorektoriaus pareigoms, kurias ėjo ligi 1944, t. y. ligi pasitraukimo iš Lietuvos. Hamburge gyvendamas daug energijos padėjo organizuojant Pabaltijo Universitetą, kuriame buvo e. o. prof. (associate professor), ėjo žemės ūkio fakulteto dekano, vėliau lietuvių sektoriaus rektoriaus pareigas ligi išvykimo į JAV (1948). Nuo 1956 m. ligi mirties dirbo mokslinius instrumentus gaminančios įmonės administracijos vadovaujančioje vietoje. Visose savo pastangose, užsimojimuose Vitas turėjo besąlyginę paramą iš savo žmonos agronomės Faustinos, kuri kartu su jų sūnum Juozu, dabar jau gydytoju chirurgu, sudarė šiltą ir paskatinančią šeimos nuotaiką.

Apie Vitą Manelį žemiau pateikiu keletą pastabų, surinktų iš jo rankraščių archyvo ir iš asmeniškų laiškų bei pasikalbėjimų.

Vitas Manelis iš jaunų dienų buvo sąmoningų katalikiškų įsitikinimų žmogus, ta linkme sustiprėjęs gimnazijoje, išsilaikęs eidamas aukštuosius mokslus ir vėliau nepalūžęs nuo kitaip pučiančių vėjų. Jis visą laiką nuo moksleivio dienų priklausė ateitininkų organizacijai. Žemės Ūkio Akademijoje buvo studentų ateitininkų korporacijos "Agricola" narys. Čikagoje kurį laiką vadovavo ateitininkų sendraugių vietiniam skyriui, o vėliau (1960-62) buvo Ateitininkų Sendraugių Sąjungos Centro Valdybos pirmininkas. Pastarąsias pareigas eidamas, jis nuoširdžiai rūpinosi nugalėti tuos nesusipratimus, kuriuos buvo sukėlusi politinė diferenciacija už organizacijos ribų. Manelis dėjo pastangų kiek galint nuoširdžiau įgyvendinti ateitininkišką solidarumą ir broliškumą. Taip pat, jo nuomone, organizacijai nevisada buvo naudingas ir perdaug ryškus generacijų skirtumo susidarymas, nemažai daliai jaunosios kartos išaugus nukrikščionintoje aplinkoje, pragmatistinėje ir utilitaristinėje dvasioje. Tačiau buvimas geru kataliku ir įsitikinusiu ateitininku Maneliui netrukdė bendrauti ir su kitaip galvojančiais ar aplamai skirtingų įsitikinimų žmonėmis. Tai natūraliai kilo iš jo įsitikinimo, kad kiekvienas žmogus pirmiausia yra žmogus — Dievo kūrinys, o kitos skirtybės yra daugiau tik antrinės. Todėl jis ir buvo labai pakantus žmonėms, pasirinkusiems kitokį kelią, negu jis pats.

Kaime gimęs, ūkyje augęs ir brendęs V. Manelis norėjo didžiąją savo energijos ir talento dalį paskirti to paties kaimo problemoms studijuoti bei išryškinti.

Viena iš pirmųjų jį pagavusių idėjų žemės ūkio srityje buvo kooperadija, "bendradarbiavimas", viena iš šių laikų ūkio sistemų. Jam ypač patiko tas kooperatinio sąjūdžio bruožas, kad ši sistema turi stiprų socialinį turinį ir specifinius socialinius tikslus, skirtingus nuo kitų ūkinių sistemų, kaip kapitalizmo, socializmo. Koope-ratizme aiškiai galima išskirti ekonominius ir sccialinus elementus. Su ekonominiais elementais susiduriame, kai turime reikalo su kooperatinėmis įmonėmis, kaip verslo organizacijomis, su jų tvarkymo metodais ir su jų ūkinėmis operacijomis. Socialiniai kooperatizmo elementai ir tiksliai išryškėja, peržiūrint organizacinę kooperatinių verslo įmonių struktūrą, santykius tarp verslo įmonės ir jos narių, bandant iš esmės išsiaiškinti kooperacijos sąjūdžio atsiradimo ir buvimo prasmę.

Studijuodamas kooperacinį sąjūdį tarptautiniu požiūriu, V. Manelis pastebėjo, kad šis sąjūdis jau yra tapęs reikšmingu veiksniu visuose civilizuotuose kraštuose, ypač Europoje. Prieš bolševikinę okupaciją įvairūs kooperatyvai buvo paplitę ir sėkmingai veikė Pabaltijo kraštuose, Čekoslovakijoje, Lenkijoje. Skandinavijos kraštuose nuo trečdalio ligi ketvirtadalio visos maž-menų ir didmenų prekybos yra kooperatyvų rankose. Tačiau V. Manelis, regis, nepriklauso kooperatininkų maksimalistų mokyklai, pagal kurią kooperatinė ūkininkavimo sistema turinti apimti visą tautos ūkį. Jam atrodė, kad kooperatinė sistema turi užleisti vietą privatinei įmonei tokiose srityse, kaip ūkininkų šeimos ūkiai ar amatininkų dirbtuvės, kur gryna privatinė iniciatyva ir atsakomybė yra efektyvesnė. Taip pat esama tautos ūkio sričių, kur viešasis įmonių administravimas yra labiau teiktinas, kaip paštas, geležinkeliai.

V. Manelis labai domėjosi Pabaltijo, ypač Lietuvos kooperaciniu sąjūdžiu ir jame veikliai reiškėsi. Būdamas dar jaunas Žemės Ūkio Akademijos asistentas, o vėliau jau profesorius, dalyvavo Lietuvos Ekonomistų Draugijos veikloje. Taip pat jis dalyvavo ir Lietuvos Kooperatyvų Taryboje, kuri ypač rūpinosi kelti bendruosius idėjinius kooperacijos reikalus ir juos propaguoti. Per šias dvi organizacijas jis galėjo palaikyti kontaktą su žymesniaisiais to meto Lietuvos ekonomijos bei kooperacijos teoretikais ir praktikais. Be to, jam teko būti kelis metus Lietuvos Kooperatyvų Sąjungos "Lietūkio" tarybos nariu, kurį laiką ir valdybos nariu.

Kooperatininkui Maneliui taip pat natūraliai buvo labai arti prie širdies žemės valdymo bei žemės reformos problemos, jų vykdymas nepriklausomoje Lietuvoje ir gairės atsikūrusiai nepriklausomai valstybei.

Jis skyrė tris atskiras žemės reformas, palietusias žemės valdymo santykius Lietuvoje ligi sovietinės okupacijos. Pirmoji — valakinė žemės reforma, pravesta pagal 1557 m. įstatymą valdant Žygimantui Augustui. Ta reforma valstiečius sutelkė į kaimus ir pritaikė trilaukę žemės dirbimo sistemą. Antroji žemės reforma — baudžiavos panaikinimas 1861 m. išoriškai nepadarė didesnių pakitimų, nes ūkininkai pasiliko gyventi tose pačiose vietovėse, valakinės reformos metu įkurtuose suglaustiniuose kaimuose, ir tęsė tų pačių anksčiau turėtų žemės plotų (siaurų ir ilgų rėžių) apdirbimą. Tiktai trečioji 1922 m. žemės reforma patenkinamu būdu išsprendė žemės valdymo santykius Lietuvos ūkininkijos atžvilgiu.

Dėl šios pastarosios žemės reformos V. Manelis yra padaręs atsimintinų pareiškimų ir vertinimų (Žemės reformos gairės, Lietuvos Ūkio Atstatymo Studijų Komisijos Darbai, 1951, nr. 2. Ryšium su dvarų parceliacija atliktą miškų suvalstybinimą jis laikė visiškai racionaliu ir teisingu žygiu, nes kaip nors kitaip geriau nė nebuvo galima pasielgti.

Ir anuometinis maksimalinės privačių ūkių dydžio ribos fiksavimas 80 ha negalėjo kelti didesnių priekaištų: vėlyvesnis (1929) normos pakėlimas ligi 150 ha labiau vertintinas kaip žemės reformos projekto pagadinimas, negu jo pataisymas. V. Manelio supratimu, žemės ūkiai Lietuvoje buvo per daug susmulkėję dėl įvairių priežasčių dar prieš dvarų žemės paėmimą į žemės fondą, todėl dvarų žemės parceliacija iš esmės negali dėl to būti kaltinama. Naujakurių ūkių kūrimas Lietuvoje ėjo tarytum rikiuodamasis į susmulkėjusius kaimų ūkius, užuot žemės reformos proga naujakurių ūkius ir kaimų ūkius pastambinus. Kadangi padėtis ūkių dydžio atžvilgiu kaimuose jau ir anksčiau nebuvo visai normali, tai po dvarų žemės reformos ji išsiplėtė tiktai į dar didesnį ūkių skaičių. Taigi prie buvusios dvarų žemės reformos minusų jis priskaitė nepakankamą atsižvelgimą į naujakurių ūkių dydį ir pristeigimą per smulkių žemės ūkio ekonomikos ir agrarinės politikos požiūriu neracionalių ūkių. Prie dvarų žemės reformos minusių jis dar priskaitė ir dažnai pasitaikiusį neatidų parinkimą pretendentų į žemę: dėl to žymi naujakurių dalis neįsikūrė gautuose sklypuose, bet lengvabūdiškai praleido ar perleido žemę kitiems (politikai ir kt. vengė diskusijų šiuo opiu klausimu). Jam taip pat atrodė, kad dauguma naujakurių gavo tik plikus sklypus, nes nei pakankamos finansinės paramos pašalpų ar kredito forma, nei organizuotos pagalbos, nei kompetentingų nurodymų, kuriant sodybas bei statant trobesius, jie nesulaukė. Nežiūrint visų pasitaikiusių trūkumų ir vėliau išryškėjusių minusų, žemės reformą buvusiuose dvarų plotuose V. Manelis laikė paties gyvenimo iššauktu reiškiniu, kurį sprendžiant kai kuriais atvejais per daug buvo išeita iš gyvenamo momento nuotaikų ir sąlygų, išleidžiant iš akių tolimesnės ateities perspektyvas.

Manelis aiškiai matė, kas atsitiko su žemės ūkiu Lietuvai pakliuvus sovietų okupacijon. 1940 m. prasidėjusi ir ligi šiol dar nepasibaigusi krašto okupacija sudarė labai didelių nuostolių Lietuvos žemės ūkiui. Jau nuo pat pirmųjų okupacijos metų buvo pradėti vienaip ar kitaip kaitalioti žemės valdymo santykiai, kol pagaliau visas tas kaitaliojimas, jo žodžiais tariant, buvo vainikuotas skaudžiausiuoju įvykiu — žemės ūkio kolektivizacija. Sukolektyvintas žemės ūkis tokios formos, kokios jis šiuo metu yra okupuotoje Lietuvoje, panašiai kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, yra nesuderinamas su normalaus ir laisvo žmogaus prigimtimi. Ekonominiu atžvilgiu jis nėra našus ir gali laikytis tik prievartos ir teroro pagalba. Suprantama, kad laisvoje Lietuvoje kolektyvinė žemės ūkio santvarka turės būti panaikinta, pereinant prie kitokių žemės valdymo santykių.

Apibendrindamas žemės ūkio padėtį nepriklausomoje Lietuvoje, atsiektus žemės ūkio laimėjimus Manelis sutraukė į šiuos pagrindinius punktus: 1. ūkininkų luomo konsolidacija, pravedant radikalią žemės reformą ir padarant ūkininkų šeimos ūkius viso krašto žemės ūkio pagrindu; 2. reikšmingo žemės ūkio kooperatyvų tinklo ir visuomeninio pobūdžio ūkinių organizacijų sukūrimas; 3. Lietuvos krašto sąlygoms tinkamai parinktas ir racionaliai įgyvendintas ūkio krypties pakeitimas, persiorganizuojant pirmoje eilėje į gyvulinės kilmės rinkos produktų gamybą; 4. ryškus žemės ūkio gamybos lygio pakėlimas ir gaminamų produktų kokybės pagerinimas; 5. žemės ūkio švietimo ir plačios apimties agronominės pagalbos teikimo suorganizavimas.

Aukščiau surašytos pastabos šiek tiek paryškina Manelio asmenį, susirūpinusį įvairiomis Lietuvos ūkininko ekonominėmis problemomis ir Lietuvos, kaip valstybės, geresne ūkine ateitimi. Rašančiajam šias eilutes teko matyti Manelį nuo pat studentavimo laikų kaip žmogų, einantį savuoju keliu ir gyvai reaguojantį į įvairius rūpesčius. Jo išviršinis santūrumas ir tariamas šaltumas slėpė šiltą, draugišką bei rūpestingą charakterį ir norą dirbti ir toliau siekiant pasistatytųjų tikslų. Kartu jis buvo ir žmogus, mokąs vargti, kentėti, kovoti ir svajoti. Tai liudija ir šios dvi ištraukos iš jo laiškų: "Kovojame su šalčiu. Pasirodo, kad, nenorint nuslysti žemiau 15 laipsnių Celsijaus, taip pat reikia pasitempti. Tempkis ir tempkis dėl tų kasdieniškų kūno reikalų. Ar kada baigsime su tais 'įdomiais' užsiėmimais, ar dar ilgai taip niurkysimės?" (1945). — "Dabar dirbu Čikagos universiteto gamtos mokslų instituto ofise — prie inventoriaus atskaitomybės ir jo judėjimo. Darbo aplinkuma ir nuotaika nebūtų bloga, jeigu žmogus nebūtum 'apgadintas' praeityje, — vis niežti sava profesija, rūpi įsileisti į truputį gilesnius dalykus, negu kasdieninė tarnybinė rutina" (1949).