EILĖRAŠČIAI |
AŠ DAINUOJU Aš dainuoju, kada vėją išgirstu. Aš dainuoju su audra kartu. Mano takas vidury naktų: tarp žvaigždynų, Žynio uždegtų. Aš dainuoju, kad sapnuotum tu, kaip pasauliuose gilu, platu! Man negaila medžių, žaibo uždegtų, kai šviesu, šviesu taip prie buities krantų! Aš dainuoju, kada vėją išgirstu. Aš dainuoju su audra kartu. SAULĖ MIRĖ Už lieknų, už girių žvaigždės byra — lyg kas semtų, lyg kas sėtų šviesų žvyrą. Mano godos, mano dienos naktin svyra Saulė — aukso ta puriena — už lieknų, už girių mirė. IDILĖ Mane vėjas apkabino ir ant vejos pasodino, kur sesulė liaunliemenė vainikus iš žiedų pina. Žolynai paliejo vyną. Ir nugirdė sielą, širdį. Gėlių juokas, gėlių šnekos pro dūzgimą bičių girdis. TIKĖJIMAS O teka laikas, teka greičiau už vandenis sravius. Ir aš teku, teku, teku per akmenis, pro užtvankas upe gyvąja su laiku. KO? Ko, tu, vėjau, ko dūsuoji taip liūdnai? Ar ir tu vienystės skausmą pažinai? Vai, tu vėjau, vai, našlaitis tu esi — Žemės slėnyje našlaičiai mes visi. TIEK DAUG! Tiek daug, tiek daug pavasario! Žemė pilna ugnies lašų -- Aš iš kiekvieno beržo šerdies gyvatos džiuguliu lašu. Tiek daug, tiek daug gyvenimo, prikelto giesmių pranašų! Aš pro jo slėpinį praeidamas Tau savo slėpinį nešu. VĖJYJE Man dainuoja vėjas, mane supa taip saldžiai! Aidi girios, aidi upės ir skardžiai. Aimanuoja, suokia gruodžio vėjas taip graudžiai — rauda girios, rauda upės ir skardžiai. PRIE BEDUGNĖS Gyvo vandenio ištroškęs, nuo pakrantės prie pakrantės sopulingas aš ėjau. Vakaras gesina saulę. Pūgos pėdsakus užklojo. Galvą sidabruoja jau. Tik iš ežero jaunystės gurkšnį laimės atsigėręs, — prie bedugnės priėjau. Kam mylėjau? Kam ieškojau? Meteorai gelmėn puola -- Nukrisiu ir aš tuojau -- JO ŽAISMAS Ąžuolai — karaliai kilnūs — susirinkę į lankas, meta į melsvas dausas žaliasamanes rankas: pina debesų kasas. O Karalius žydrio rūmų — tų dausų — už žvaigždynų, už palšųjų debesų — saulės džiaugsmo, meilės pilnas, kaišo žvaigždėmis šakas -- Kas atspės Jo žaismą? Kas? NENURAUTI LINAI Vai, linksta, linksta ko nuo vėjo nenurauti linai? Ar aus senas nytis audėja amžinai? Pakojai minas. Glaudžias nytys. Dainuoja staklėse jinai. Rietimais rieda rinktos drobės Nenurauti linai. Ar ji bernyčio šelmio laukia atjojant šyviu skubinai? Ar ji pamiršo, kad dirvone nenurauti linai? Daržely diemedis jau džiūsta, nuvytę gulbinai Parymo staklėse mergelė: nenurauti linai. KUPINOS NAKTYS O, kokios sklidinos, gražios mėnesienomis prinokę naktys! Pilnatys viršūnėse žilvičių grąžos Ežero veidas — miražas. Žvaigždės — sidabro sagtys. Ko man besiekti? Tik ranką ištiesti! Kupinos saujos, kaip indas Verias Čiurlionio pasakų miestai. Mėnuliai ima krūtinę liesti Naktie, o žeme! Kaip visa spindi! KAIMAN Dainuoja dulkinos šermukšnių šakos paplentėje. Ne man. Ne man. Lazda keleivio paklaidūno rankoj išeisiu aš kaiman. Manasis takas vingiais suka į ten, kur jie, kur, Dieve, Tu Žinau, priims. Neklaus, kiek aukso su savim nešuosi. Širdies jiems bus gana Su jais gimiau. Užaugau. Ten — tėviškė mana! VASAROS PRELIUDAS Margo dvaro lauke niekad nejūravo tiek auksinio, šviesiaplaukio javo! Miežių varpos svirduliavo, plaukė — derliaus jūra tvindė visą lauką — Miežio grūde, tu akuotais apsikaišęs — bus alučio iš tavęs, ragaišio. Bus puota vestuvių. Šokis vainikuotų. Tik mane — ar kas pakvies į puotą? Aukšto dvaro lauko plotuos niekad dar negeltonavo tiek auksinio, brandžiavarpio javo TU BYLOJAI O, Viešpatie, širdžių Valdove, žemės ir dangaus! Visur Tavęs ieškojau, praeidamas rėkaujančias prekyvietes, gatves — Ak, Dieve, Dieve! Gėda rausta mano veidas, rankos liūdesyje alpsta — aš neradau Tavęs Kur Tu? — O Tu tyloj šventoj bylojai dienovidžio kaitroj, mergaitei upėn paneriant ąsotį Ką jos širdis kalbėjo, girdant jai mane ištroškusį — šlamėjo Tavo žingsniai pievoje rasotoj. JAME Pilnatis Jame pražysta. Pilnatis — Jo vardas. Juo byloja ežerai ir upės, ir kalnų šaltinis verdąs. Iš Jo delno teka laikas — valandos, sekundės. Širdimi žmogus jas skaito, laime susigundęs, kol prieina, kol atranda pilnaprasmę Būtį, paragavęs žemės vaisių, laimės — tik truputį. |