PLUOŠTAS ATSIMINIMŲ APIE S. NERĮ Spausdinti
12
Pasirodė, jog Saliute beturinti ir daugiau rūpintojėlių, didesnių ir mažesnių,- šalia mano jau paminėtųjų Krėvės, Putino, Leimono, Zarecko ir manęs. Kiek ir kurių — tai ne mano uždavinys susekti. Kas pats įspruks į neilgą mano tinkliuką, tą mielai priimsiu. Kaip štai sekančius:

1934 metų vasara. Vieną rytą — telefono skambutis: prezidento kanceliarijos viršininkas . . . O-o! — manau sau. Didelė žuvis prabilo! Ar ne prieš gera, ar prieš gera? — Taip, čia Kazimieras . . . Taip, kalba kun. Vaitkus . . . Sveikas, sveikas, mielasis viršininke! O kas per reikalas?

-— Reikalas geras ir artimas mūsų širdim. Žinom, kad globojat mūsų Salomėją Nėrį ir norit surast jai kokią tarnybėlę. Kaip tik pasitaiko čia puiki proga. Panevėžio mergaičių gimnazijai reikia bene lietuvių ar svetimų kalbų mokytojo. Jau ir kandidatas surastas ir neoficialiai priimtas. Bereikia vien švietimo ministerio parašo. Žinai ką? Įpirškim į to kandidato vietą savo Saliute. Aš pasikalbėsiu Švietimo ministerijoj, kad sustabdytų ministerio Tonkūno pasirašymą. O Jūs prikalbėkit Salę, kad parašytų ministeriui gražų prašymą dėl tos vietos; maloniai paprašykit tos gimnazijos direktorių Jurgį Elisoną, kad Saliute į mokytojas priimtų (jis šiom dienom sukinėjas čia po Kauną tuo mokytojo reikalu); o gavę Salės sutikimą bei prašymą, dumkit į Palangą pas p. prezidentą Smetoną (jis jau ten atostogauja), kad ant Salės prašymo parašytų palankų jai prierašą, nes šiaip, kaip komunistės, Tonkūnas jos nepriims. Jūs gyvu žodžiu įtikinkit prezidentą, kad tikrai verta Nėriai duot aną tarnybą. Prezidentas greičiau paklausys Jūsų, nei manęs, nes su manim yra labai apsipratęs ir ne tiek tesiskaito. Tad, kunige mielas, ar sutiksi atlikti tą žygį?

Kiek pasvarstęs, sutikau. Na, kaip čia nepadėsi tai vargšelei Saliutei?
Tuoj ėmiaus ir žygių.

Paskambinau jai, kad netrukus užbėgtų pas mane: svarbus ir geras reikalas. Ji klusniai atvyko. Kiek įmanydamas patraukliau papasakojau kas per dalykas. Ji gausianti gražią tarnybą įžymiame kultūros centre, imsianti gerą algą, būsianti ekonomiškai nepriklausoma, moksleiviai, mokytojai ir tenykštė visuomenė ją iš raštų pažįsta, tad ją branginsią ir mylėsią; nebereikėsią jai skaudžiai rūpintis dėl kasdienės duonelės, tad galėsianti ramiai ir sėkmingai kurti mums poezijos šedevrų . . . Tiesiog giedote giedojau jai apie aukso ateitį. Ir jai pačiai neteksią jokių žygių daryti, nei kur landyti, nei ką maldauti, nei žemintis — visa padarysim mes, jos bičiuliai. Ji turėsianti vien prašymą dėl anos vietos parašyti Švietimo ministeriui ir įteikti man. O aš jau žinau, kas padaryti, kad Tonkūnas tą prašymą priimtų palankiai. Ir Salomėja Nėris laisvai bei triumfiškai, kaip princesė-mokytoja, įžengsianti į tą Alacho sodą — Panevėžio mergaičių gimnaziją . . .

Žodžiu sakant, kaip mokėdamas, būriau žodžiais burtus, vertus Fausto ar Siebelio, ar Žermono, burtus, turinčius nuvesti Margaritą — Saliute, ką ten į meilę! — į pat Panevėžį ir jo mergaičių gimnaziją! . . .

O ką Salė? Ji išklausė tą mano tiradą, stovėdama prie mano Erardo piano, palmės ūksmėje, tylom, nuleidus vešliaplaukę galvelę, primerkus akutes, liūdnu-liūdnu šypsneliu, kur turėtų kiečiausias širdis sugraudinti... Ir nieko nesako, sutinkanti ar ne. Galop klausiu ją:

—    Na, kaip gi, Saliute? ar sutinkate?
—    Vadinas, Jūs norit manim nusikratyti? — atsako ji tokiu netikėtu klausimu ir taip gailiai graudžiai. Ir jos akyse sužvilgo ašaros. Anąkart pamaniau, jog tas "jūs" Nėries buvo ištartas didžiuoju "J" — tad nuo savęs ėmiau nuoširdžiai įtikinėt ją, kad ne, ne, netiesa! kas galėtų norėti nusikratyti tokia saldžia Uogele? Tik mum rūpi Jūsų gerovė. Norim vien sudaryt Jum gerai aprūpintą, pastovią, garbingą padėtį, kad sustiprėtum fiziškai, kad atsigautų dvasia, kad galėtum ramiai ir intensyviai darbuotis savojoj kūrybos srity. Tik gerai pagalvokit, mieloji poete, kaip tai būtų naudinga ne vien Jum, o ir visai Lietuvos visuomenei!

Stebiu tą poetę mergaitę, kaip ji reaguoja. O ji, nubraukus nuo veidelio ašaras, pradeda aprimt, palengva atlyžta ir jau klausos visu dėmesiu, net suinteresuotai, tarytum ryžtas nusileisti. Tad priėjau arčiau ir vėl tą kūdikį įtikinėju:

—    Gal Jum gaila, kad tektų palikti Kauną su bičiuliais, draugais — draugėm ir gerais pažįstamais? Betgi juk Panevėžys ne už jūrių-marių: kada vien širdelė pasiilgs to senio Kauno, visuomet galėsit lengvai čion atskrist. O mes pasiilgę lauksim, lauksim ir priimsim išskėstu glėbiu.

Čia Nėris jau pradeda tiesiai žiūrėt į savo "tėvelį", ir dar drėgnose akyse jau švinta šypsulys. Tad aš pradedu lemiamą ataką, panaudodamas bombą, kur kaip tik tiko tos mielosios tvirtovėlės pasipriešinimui palaužt:

—    Žinau, Saliute, jog labai mėgstate vasaros keliones į svetimus kraštus, kaip kurios ekskursijos dalyvė. Kaip yra įdomu ir miela pabūti simpatingų bendraminčių draugėje, vienkart grožėtis puikiais, neregėtais gamtos vaizdais, gėrėtis aukštos žmonių kultūros kūriniais, sveikai pavargti, dar sveikiau etapuos pasilsėti, dvasia atjaunėti, energijos gausiai pasisemti, įsižiebti entuziazmu grožio kūrybai — ir praleisti laiką kaip nuostabioj pasakoj, kaip skaisčiam sapne . . .

Tie paskutiniai medaus lašai, kuriuos įvarvinau į susigriaužusią Nėries širdelę, perpildė tą brangią taurę — ir poetė nusileido: girdi, gerai, sutinku. Bet sutiko taip nesmagiai, visai ne entuziazmingai, kaip ir nenorom.

Ir susitarėm taip: aš tuoj pranešiu kunigui dr. P. Bielskui, jog Nėris sutinka; pats pasiskubinsiu susitikt ir įtikint direktorių Elisoną, kad priimtų Saliutės kandidatūrą, o pats kuo greičiau vyksiu atostogų į savo širdies paguodą Palangą, apsistosiu Gražinos viloj, beveik vis-a-vis prezidento, ir lauksiu Salės atvažiuojant su prašymu ministeriui Tonkūnui; tik tegu išsiruošianti negaišuodama.

Taip ir padarėm. Bet, prieš išvažiuodamas į tą burtininkę Palangą, turiu čia bent trumpai paminėti tą kunigą daktarą Pijų Bielskų, kurs tą Nėries reikalą iš vietos pajudino ir jos gyvenimo taką pakreipė nauja kryptim.

Kai prisimenu tą kunigą Pijų, vis regiu jį einantį kuria Palangos gatve, gana aukšto ūgio, atletiškos išvaizdos, kūningą, bet ne pilvingą, niekuo bei niekuomet galvos neapsimovusį. Jau iš tolo tau draugiškai šypso; o kad nemūvi skrybėle nei kepure, tai laisvai saliutuoja tau, mojuodamas ranka. Einam artyn. Aš smulkiai trepsiu, nelyginant paauglys berniokas; o jis žengia, dar mažiau lyginant, kaip jauniausias Herkulio brolis; kur letena spustels — gruntas opiai pajus; bet eisena ne stati, o kiek krypuojanti, kaip ristiko. Tik tas ristikas (beje, vidutinio svorio) atrodo neagresyvus ir nepavojingas, o draugiškas ir geraširdis. Draugiškas — ta ypatybė man atrodė esanti tam Pijui išimtinai būdinga. Jau iš tolėliau jis pažįstamui džiugiai ir palankiai šypso. O ta šypsena tokia nuoširdi ir estetiška, kaip ir visas jo dailus, pusėtinai liesas, baltas veidas su vandeningai žydrom akim. Tos akys, kai Pijus Palangoj įdega, atrodo baltos po išblukusiais saulėj gelsvais vešliais antakiais. O jis mėgdavo pajūry pasišvaistyt, bangose pasiblaškyt, kopose pasikepint. Visa tai vaikiškai (ir vaitkiškai) mėgau visa širdim ir aš — tad tame palaimintame pajūry mudu suartėjom, prisivoliojom sidabro smiltyse, prisitingėjom lėtu tinginiu, prisižiūrėjom — prisigėrėm erdvių gaivos, dangaus žydrio, prisiklausėm jūros mįslingo ūžesio, tirpom nirvanos tyloj, be žodžių, be rūpesčių, be minčių spiečių, pasiduodami laisvai pojūčių bei vaizduotės srovei, atvėrę savo būtybę visai Būčiai... O kai jūra aukštai įsibanguodavo, stipraus vėjo dyžiama, mudu su tuo filosofijos daktaru, kaip išdykę vaikai, pulda-vom jūron padūkusiai pasigalinėt su siautėjančiu gaivalu, nusitvėrę už rankų, džiūgaudami, krykštaudami. . .

Vadinas, turėjom kažką bendra. Buvom vie-HIOS kartos vyrukai: jis gimęs 1880 metų pradžioj, o aš trejais metais su viršum vėliau — 1883 spaly; abu studijavom kuniginius mokslus ir tapom kunigais, o maža tekunigavom; abu mėgom filosofiją, tik aš pasilikau vien mėgėju, o jis įkopė į doktorato viršūnę, projektuodamas būt jos specu; aš mėginau įvykdyt neįmanomą žygdarbį — sutuokt du moteriškos giminės dalykus, filosofiją su poezija (jūs gal piktinatės: fui, kaip tau ne gėda!); taip, gėda; bet nuostabu: būta ir vaisių; tik vienur poezija išspiauda-vo laukan filosofiją — ir pasilikdavo grynas poezijos kūrinėlis; kitur filosofija išspirdavo lauk poeziją — ir pasilikdavo liesas filosofavimas; o dar kitur išeidavo hibridas, nei šis, nei tas. O daktaras Pijus filosofiją nuo kalno viršūnės užu togos skverno nutempė į prezidentūros kanceliariją ir sutuokė irgi su moterišku padarėliu — kanceliarybe ar biurokratija; ir ką gi? Filosofija iš aštrios anemijos mirė, o nugalėtoja biurokratija, nors švelniai, viešpatavo 19 metų (nuo 1921 iki 1940). Tačiau atsisveikinkime su mieluoju Pijum, kuris išsilaikė anoj aukštoj kanceliarijoj net prie trijų tokių įvairaus plauko prezidentų — Stulginskio, Griniaus ir Smetonos, ir grįžkim prie savo poetės Nėries.


13
Prieš išvykdamas į Palangą, turiu susitikt Elisoną. Jis šiom dienom yra Kaune. Jis pietauja ten pat, kur ir aš, — geroj Čekanauskaitės valgykloj. Su juo pasižinau Palangoj. Atostogavo toj pat "Gražinos" viloj, kurios savininkas buvo senas Lietuvos patriotas kun. Maksvytis, Bauskės klebonas Latvijoje; o šeimininke buvo ponia Bučmienė, Salantų vaistininko Bučmio žmona, bene klebono Maksvyčio sesuo, o jai padėdavo tokia rimta (nors graži), šviesi, balta, mėlynakė, gintaraplaukė panelė Emilija, jų artima giminė, ir ponios šuniukas gimnazistas Bučmys. Prieš pirmąjį Didžiąjį karą ta vila buvo grafo Tiškevičiaus. Po karo ją, kiek apleistą, nusipirko kun. Maksvytis, aptvarkė, nušvarino — ir padarė viena iš poniškiausių. Originalaus olandų stiliaus, puošni, netol pajūrio, stovinti svarbiausioj gatvėj, jungiančioj miestą su garsiuoju jūros tiltu, ji savaime prisiviliodavo rinktinę publiką, — ministerius, generolus, direktorius, klebonus ir kitus tokius, ypač kad maistą teikdavo puikų ir aptarnaudavo švariai bei maloniai.

Taigi ten, toj "Gražinoj" bevasarodami, mudu su Elisonu draugiškai sutapome, bešnekučiuodami apie politiką, apie Panevėžį, bendrus pažįstamus, apie mūsų mokyklas bei mokytojus, apie jo folklorinius bei kitus darbus. Beje, tuomet švietimo ministerija buvo jį paprašius, kad sudarytų gimnazijom bene biologijos programą. Jis jau besąs ją sudaręs, parodė man, tarėvos, ar palikti tą tokią, kokią jis sudarė, ar ją žymiai sutrumpinti, nes man ji atrodė per daug plati, ir mokytojai bei mokiniai jokiu būdu nesuskubs jos praeiti skirtuoju ne per dideliu valandų kiekiu. Principe jis su manim sutiko. Bet ką išbraukti? Viskas atrodo taip reikalinga.

Tai buvo bene pernai. O dabar 1934 vasara. Einu pietų į Čekanauskaitės valgyklą Elisono paklabint dėl Saliutės. O jis besėdįs jau už stalo, veidu į atvirą virtuvės langelį, pro kur valgiai paduodami padavėjai p. Plevokaitei, kur apsukri, kaip vijurkas, o žaižarakė, kaip tikra čigonikė. Elisonas ne vienas: jo dešinėj sėdi jo ponia, tokia stambi blondinė geru lietuvišku veidu, judriom akutėm, labai gyva mimika, šelmišku nepiktu šypsneliu jautriose lūpose, o specialybės — gydytoja, visiškas Jurgio papildas: šis gydo sielų ydas (pedagogas, mokytojas), ji gydo kūno ligas. O ir fiziškai pati papildo patį: šis nedidukas, neplatukas, nesvoringas, ši aukštoka putliai kūninga ir, kaip regis, svoringa.

Pasisveikinom. Sėdaus šalia pono direktoriaus, jo kairėj. Vadinas, su jo žmonele apsupom Jurgį ir paėmėm nelaisvėn; dabar galėsiu narsiai atakuot direktorių Nėries reikalu: tikiuos, jog žmonelė bus mano sąjungininkė.

Kol ana žaižarakė atneš man užsakytus patiekalus, veizdžiu į p. Elisoną, šnekindamas jį apie šį, apie tą, laukdamas tinkamos valandėlės atakai. Visuomet stebėdavaus tuo jo veidu (tiksliau — veiduku): toks jis ne tipiškai lietuviškas, ne bendrai kaimietiškas, o "poniškas", gal su vakarinių slavų kraujo priemaiša; toks harmoningai simetriškas ir gražus (galėtų sėkmingai puošt ir moteriškus pečius); matyt, atsiliepė tinkama keleto kartų atranka; švelnus, apvalus smakras; formingos lūpos su hitleriškais ūsiukais; griežtai žvelgiančios išmintingos akys po tankiais, ryškiais antakiais; aukšta mokslo vyro kakta, tolokai praplikusi. Iš viso — rimta, tvirta išvaizda. Atrodo, kad draugai turi jį gerbti, o mokiniai klausyti.

Prisižiūrėjau ganėtinai, prisiplepėjom dar gausiau — reikia eit prie tikslo. Išdėsčiau Elisonam Nėries reikalą, apeliavau į jų pažangumą, humaniškumą, kultūringumą, ypač gerą širdį, ir prašiau priimt Nėrį mokytoja į savo gimnaziją ir globą, ir būti tai vargšei poetei ne vien geru viršininku, o ir tikru tėvu, o ponia — tikra bičiule bei motina. Švietimo ministerijoj pirmieji žygiai yra jau atlikti. Aš po dienos kitos vyksiu į Palangą, o ten — su Nėries prašymu pas prezidentą, kad jis tame prašyme parašytų Tonkūnui sutinkąs su Nėries kandidatūra į Jūsų gimnazijos mokytojas. Jum nebereikės daryt jokių žygių, vien formaliai sutikt.

Mielieji ponai Elisonai mielai sutiko, ponia net entuziazmingai. Dabar galėjau drąsiai vykti Palangon atlikti paskutiniojo žygio.

14
Ir nuvykau. Su gerom viltim. Sustojau vėl stilingojoj "Gražinoj". Atsirado ir Nėris. Sutartojo nusistatymo nepakeitus. Atėjo pas mane su prašymu rankose ir su minele visai nesopulinga. Perskaičiau. O. K. Pasižadėjau tuoj pat apsilankysiąs pas p. prezidentą.

Ir nuėjau. Baltojon vilon patekti besą visai lengva. Jokios sargybos. Ne taip, kaip Kaune, kur prie prezidentūros durų rūsčiai styri ginkluoti kareivos ir nebyliai veizdi į tave, kaip į kiaurą skylę. O įsigavus pro kilniąsias duris į didingąją priemenę, mikliai atklusnoja tavęs sutikti vienas ar net du dailūs kaip lėlės adjutan-tėliai. O čia — nė vieno tokio cacos, kurs mandagiai nuvestų tave į mistingas patalpas, kur silsėdamasi viešpatauja Valdžia, kaip Kauno pa-lociuj, kuriame gyveno ir viešpatavo savo laiku pasipūtę dauggaliai rusų gubernatoriai... O čia — tylu ir tuščia, tuščia. . . Tai buvo bene vėlus rytas, kada vilų gyventojai ar jau yra išėję į pajūrį, ar ruošias išeiti. Popietėm Baltoji vila nebūdavo tuščia, toli gražu. O tą dieną aš atėjau tyčia taip anksti, kad rasčiau prezidentą neapsuptą dvarionių bei šiaipjau lankytojų ir lengviau galėčiau su juo pasikalbėt apie Nėries reikalą. Mat, koks neformalistas buvo anuomet prezidentas atostogose, net Palangoj! O gal tatai aš nenusimaniau apie etiketą ir, kaip nakvi-šalunatikas, maurojau kiaurai per visokias formas, kliūtis ir pavojus, aklai vedamas savo minties ir . . . nežinojimo.

Tasgatės, visos durys į prezidento atostogų rojų besą vasariškai atviros. Aplinkui nė gyvos dvasios. Kas daryti? Aš kyšt galvą pro kuklesniąsias duris. Viduj nieko nei matyt, nei girdėt.

Anuomet dar nebuvom pratę tokiu atveju garsiai sušukt Heilo, o prezidento bute tai būtų buvę nepadoru. Net ir lietuvišką "ar yra kas ten?" garsiai paklaust nebūtų pritikę pagal etiketą. Tad išdrįsau vien kaimietiškai pašiūrent padais į grindis gerai girdimai ir keletą kartų reikšmingai atsikrenkšt: jei kas yra ten gyvas, išgirs ir supras...

Išgirdo ir suprato. Ir pasirodė. Ir kas gi? Ogi, pati ponia prezidentienė! Jau dieniškai apsitaisius. Berods tik dar be papiroso pirštuos. Ta pati gana aukšta, didi, bet mandagi ir populiari, o įtakinga aukštybėse ponia. Veidas vėjų nupūstas ir saulės be ceremonijų nubučiuotas. Ir tos pat miglotai mįslingos akys, klausiamai į tave bežiūrį. Skubiai, gana ceremoningai ją pasveikinau, atsiprašiau už tokį neceremoningą, ankstyvą įlindimą į jų privatinę šventyklą, ir paprašiau, kad leistų išdėstyt reikalą, kuriuo atėjau. Ji maloningai sutiko išklausyti. Tad trumpai drūtai (kadangi nei ji pati sėdos, nei manęs nepakvietė) išdėsčiau Nėries reikalą ir baigiau, maždaug, taip: Jūs, ponia prezidentiene, pati moteris. Jūs moterį poetę suprasit ir užjausit, ir Jūs jos prašymą pas poną prezidentą paremsit. Labai Jus prašau tai padaryti!

Ponia rimtai ir maloniai atsakė: Taip, suprantu ir užjaučiu, ir, jei reikės kur, savo žodį tarsiu. Bet eikit pasikalbėt su prezidentu; jo žodis nulems. Ana, jis sėdi sodely ir skaito. Tad aš nuoširdžiai padėkojau poniai, atsisveikinau ir nuėjau pas poną.

Jis besėdįs pintoj sodinėj krasėj ir beskaitąs bene laikraštį. Veidas pasilsėjusio asmens, rytmetiškai patenkintas, šviesiai ramus. Veizdi į tave palankiai, bet nesistengia par force tau įtikti, nesišiepia amerikoniškai, dantis rodydamas, o pasilieka kiek sustingęs savo hieratiškoj išvaizdoj, nelyginant šventas paveikslas, išneštas lauk ir pastatytas pasaulinėj išorėj. Neatsistoja pasisveikint, tik oriai mandagiai prašo sėstis priešais tokion pat krasėn. Jį pasveikinęs, sėduos ir prašau leist išdėstyt, kuriuo reikalu atėjau. Jis leidžia. Aš dėstau rimtai ir atsidėjęs, lyg Tikiu į Dievą Tėvą kalbu. Viešpats klausos nepertraukdamas, ramiai, palankiai, kaip pritinka moderniam pažangiam Vadui.

Baigiau. Laisviau atsikvėpiau — ir gana įtemptai laukiu atsako . . .

Prezidentas, kiek pamąstęs, lėtai ir saikingai taria (maždaug, taip):

— Suprantu sunkią piniginę Nėries padėtį ir nuoširdžiai užjaučiu. Ir norėčiau švietimo ministerijoj ją užtarti. Tik ot bėda: ji — komunistė. Ar savo darbovietėj ji nevarys komunistinės agitacijos?

Aš ėmiau p. prezidentą raminti, kad ji, girdi, esanti nestipri ir nepavojinga komunistė. O agitacija? Tai — ne jos specialumas: Kaune ją dvejus metus iš arti seku — ir nieko apie jos komunistinį veikimą negirdėjau.

Kiek pamąstęs, prezidentas klausia:
—    Tad ar galėtumėt laidoti, kad ji tarnybos vietoj nevarys komunistinės propagandos?

—    Žmogiškai imant, galiu: — aš ją paprašysiu — ji pasižadės, o pasižadėjus, ji jau ištesės!

—    Na . . . gerai. . . Duokit čia tą prašymą. Parekomenduosiu . . .

Aš padaviau ir žiūriu, šalia stovėdamas. O jis, išsitraukęs savo amžinąją plunksną, rašo lakšto viršuj, dešiniajame kampe, įskypai trumputę rekomendaciją, maždaug, šiokio turinio: Ponui Švietimo Ministeriui: Prašau šio prašymo įteikėją p. Salomėją Nėrį paskirti Panevėžio mergaičių gimnazijos mokytoja. Prezidentas A. Smetona.

Jis grąžino man Nėries prašymą. Aš nuoširdžiai padėkojau už tą humanišką mostą ir mandagiai atsisveikinau.

Grįžau "Gražinon", šiltai šypsodamas, tąja brangia Saliutei dovana nešinas. O Saliute ilgai negaišo — bene tą pat dieną atėjo "Gražinon", kiek susijaudinus, įtemptais dirksniais, smalsiai blizgančiom akim. —Na, kaip? — Ogi štai — ir įteikiau jai brangųjį dokumentą. Ji perskaitė, kas reikiant. Regimai patenkinta, bet neentuziaz-mingai. Ir padėkojo man, kaip ji mokėjo, — gražiu, šiltu žvilgsniu ir smulkiu, bet kerinčiu šypsneliu.

Tą savo prašymą Nėris negaišdama įteikė švietimo ministerijai ir tuoj liko paskirta Panevėžio mergaičių gimnazijos mokytoja.

Kai po atostogų ji, palikdama Kauną, atėjo atsisveikinti, jau atrodė apsipratus su padėtim ir nebeverkė prie Erardo, palmės pavėsy. Atsisveikinom tvirtu delnų paspaudimu. Pasižadėjom viens antram rašyt. Ir lankytis.

15
Salomėja išvyko — viena miela žvakelė Kauno žiburių simfonijoj mum kauniškiam užgeso. Bet ir iš Panevėžio jos spindulaičiai mus pasiekdavo. Štai kad ir per laiškus. Ji rašydavo nedažnai ir neplačiai, beveik vien apie bėgamąsias gyvenimo smulkmenas, nesigilindama į kokias minčių bedugnes ar kūrybos aukštybes. Aš irgi vengdavau rašyt apie religinius ar šiaipjau pasaulėžiūrinius klausimus ir, kaip pasižadėjęs, nesistengdavau jos verst į katalikes ir ateitininkes, palikdamas tą paslaptingą atvirtimo fenomeną gerų žmonių įtakai, laikui ir Dievo malonei, atsimindamas posakį: lašas po lašo ir akmenį pratašo.

Dabar dėl lankymosi ten ir čia. Nebeatsimenu, kiek kartų Nėris apsilankė pas mus Kaune 1934-35 ir 1935-36 mokslo metų tarpe, kol ji buvo mokytoja Panevėžy. O aš taip ir palikau ten jos neaplankęs. Mat, buvau stipriai darbų suvaržytas: Kazimiero draugijoj buvau sekretorius, reikalų vedėjas, spausdintinų rankraščių redaktorius ir spaudinių korektorius; be to, Meno mokykloj tikybinių dalykų dėstytojas; o ir savo kūrybinio darbo turėjau nemaža; dar labai mėgau knygas; gi visai nesvetima buvo man opera bei drama (o ir tas nelemtasis kinas). Tad atitrūkti nuo to viso keliom dienom buvo sunku. O atostogos vasarą nenugalima jėga traukė į tą kerėtoją Palangą, kur kaip tik ir susitikdavau Saliute, Palangos ir Baltijos sužavėtą baltą vergę. Bet kad jos Panevėžy uoliau nesiekiau, prisidėjo viena grakšti smulkmenėlė. Būtent:

Kai kanauninkas Kazimieras Paltarokas 1926 metais liko pakeltas į vyskupus ir paskirtas pirmuoju Panevėžio vyskupijos ganytoju, jis ne kartą mane kvietė aplankyt jį jo naujojoj sostinėj. Mat, buvom seni pažįstami dar iš tokios senovės, kaip 1913-16 metų tarpo. Be to, dar jo vadovėlius ir kitas jo knygas leido į pasaulį Šv. Kazimiero draugija, o aš buvau tos draugijos reikalų vedėjas, gi vėliau, mirus prel. Dambrauskui, ir jos pirmininkas — tad mudu su tuo garbinguoju vyskupu turėjom ne vien simpatinių, o ir reikalinių santykių. Būčiau labai mielai jį lankęs; tik kažkaip vis ar neatsirasdavo tinkamų progų ar laiko, na, o gal ir pakankamai stiprių akstinų, kur būtų paakinę nugalėt visas kliūtis. Tų kliūčių keletą esu jau paminėjęs.

Tik štai vieną dieną vyskupas Kazimieras rašo man laišką savo hieroglifiška rašysena, kurią, tarp nedaugelio, ir aš įstengdavau iššifruot (kadangi piniginiai reikalai verčia tam rimtam uždaviniui nuoširdžiai atsidėt). Ir, tarp kitko, randu ten tikrai paltarokišką, subtiliai ironišką, meiliai krikščionišką posakį: Tikiuos, kad dabar, kai Salomėja Nėris apsigyveno Panevėžy, Tamsta, galų gale, ir mane aplankysi?
Savaime suprantama, taip ir neaplankiau nei Salės, nei vyskupo.

Užtat jinai apsilankydavo, ypač vasarą Palangoj. Ypač paliko man atminty vienas jos apsilankymas "Gražinoj". Buvo tai, greičiausiai, 1935 metų atostogose. Ateina ji pas mane, truputį susivaržius. Sako, norinti patarimo. Ir, kaip trapią paslaptį, pasakoja: tėveli, ten, Panevėžy, yra vienas kunigas, kur mane labai įsimylėjo, nori mesti kunigystę ir mane vesti. Milė Kveda-raitė labai mane kursto tekėt už jo, nes kunigai, girdi, esti geri vyrai. O Jūs, tėveli, ką man patarsit?

Aš labai nustebau. Ir labai susirūpinau. Ir ėmiau atkalbinėti visu nuoširdumu ir karštumu. Kalbėjau ilgai ir, kaip man rodės, įtikinamai. Visų priešingų įrodymų, kuriuos pavartojau, žinoma dabar nebeatsimenu. Bet šį tikrai sugestionavau: Jei nori rast gyvenime giedrą ir pastovią laimę, ieškok jos paprastais keliais. Eidama nepaprastais, beveik tikrai sugriausi ir savo, ir partnerio gyvenimą; jei kartais ir ragausit neramios, nuodingos "laimės", tai daug daugiau skausmo ir ašarų. — Pamiršęs nepasakiau Saliutei dar šios minties: jei tas Jūsų kunigėlis yra pasiryžęs sulaužyt švenčiausius savo pažadus Aukščiausiajai Būtybei, argi jis bus ištikimas savo pažadams žemės dukrai?

Saliute per visas tas mano pastangas palankiai tylėjo, akeles nuleidus. Jautriam jos veide negalėjau išskaityt, ką ji mąsto. Taip ir paliko nepasakius, kam ryžtantis ir ar turinti pakaitalą tam kunigiokui savo minty, o gal ir širdelėj. Ji pati nepasakė, o aš neklausiau, kas toks tas jos įsigeidęs kunigiokas. Po daugel metų mudu su a. a. kun. Jonu Vaitiekūnu spėliojom, ar kartais nebuvo tai būsimas renegatas Jonas Ragauskas?

Kas jis buvo, kas ne, o Saliute jį atmetė ir atidavė savo rankutę ir širdelę kitam. Ar anas mano patarimas kiek prisidėjo prie visos tos operacijos, to ir šiandien nežinau. Šelmė man nei anąkart, nei kiek vėliau nepasisakė, kas kitas paeiliui yra kandidatas gaut aniemdviem mieliem daikteliam. Tik gerokai vėliau, būtent, 1936 metų vasarą Kaune.

Saliute ūmai patekėjo mano buto duryse, nelyginant, mėnulis padangėje, tik už šį įdomesnė ir, žinoma, artesnė bei šiltesnė. Sakos, važiuojanti ilgesniam laikui į Paryžių. Drauge važiuojąs ten iš Panevėžio ir skulptorius Bernardas Bučas.

Tądien man, rodos, nė į galvą neatėjo megzti tuos du keleivius glaudžiau draugėn dėl to, kad juodu važiuoja ta pat kryptim.

Atsisveikindama, Saliute sako man, taip švelniai prašomai ir taip paslaptingai: Tėveli, noriu Jus prašyti, kad išpildytumėt vieną mano norą...

—    Ar leista paklaust, kokį?
—    Kol kas, tepalieka tai paslaptis . . . Prašau pasitikėti ir iš anksto pasižadėti!
—    Na, gerai! Jei tik galėsiu!

Ir mūsų poečių lakštingala išskrido į žavinčią tolimą šalį — į Prancūziją, į jos širdį Paryžių, pasaulio kultūros centrą.

Tik štai, bene gruodžio pradžioj, gaunu iš Salės laišką, kur, tarp kitko, rašo: Tėveli, dabar primenu Jums jūsų pasižadėjimą išpildyti vieną mano norą: o tas mano noras — kad atvyktumėt į Paryžių, į mano vestuves su skulptorium Bernardu Buču. Labai labai prašau. Pavaišinsiu skaniu prancūzų vynu. Prašom sutikti ir mum pranešti.

Jos laiškus palikau Lietuvoj — tad čia vien laisvai atpasakoju jos mintis.

Važiuot ar ne?. .. Labai ir labai norėčiau.. . Bet. . juk Saliute tuoksis su Buču greičiausiai civiliškai. Tad kaip man, katalikų kunigui, į tokias sutuoktuves važiuot? Todėl, nors ir skaudama širdim, parašiau jai, jog jokiu būdu negaliu nuvažiuoti, nors ir labai širdis geistų. Nurodžiau ir labai patikimas priežastis: įtemptas darbas Kazimiero draugijoj, kunigų seminarijoj, meno mokykloj. Neminėjau tos svarbiausiosios priežasties "be bažnyčios, be altoriaus". Na, juk Nėris ir pati supras, wo ist der Hund begraben.

Jauna Bučų porelė grįžo į Kauną 1936 liepos' vidury. Nėris lengvai gavo lietuvių kalbos mokytojos vietą Kauno 3-joj gimnazijoj, kadangi švietimo ministerija dar atsiminė aną prez. Smetonos rekomendaciją, o poetė mokytoja ištesėjo komunistiškai neapsiskandalijus Panevėžio mergaičių gimnazijoj. Dabar su Saliute besimatydavom mažne išimtinai Čiurlionienės šeštadieniuos, kadangi ir mokyklos, ir šeimos pareigos neleisdavo Parnaso paukštytei laisvai lakiot po Kauną, ypač kad Salomėja su Bernardu sumanė virst naujakuriais ir statytis namelį bei sodintis darželį Palemone. Saliute manęs net nevizitavo su savo širduže Bernu, jausdama nepateiksianti man didelio malonumo, supažindindama mane su "be bažnyčios, be altoriaus" bendradarbiu, nors šiaipjau man būtų buvę malonu pažint jos kon-sortą, kaip menininką ir žmogų. Gal dėl to ji manęs ilgai nekvietė pas juos lankytis. O gal ir dėl to, kad nebūtų dar turėjus, kur svečią padoriai pavietot. Kai Bučai susilaukė pirmagimio Balandžiuko, nuėjau jaunosios motutės aplankyti dr. Prano Mažylio klinikoj, kur Salomėja pagimdė. Begulinti viena pati šviesioj, didokoj, taupiai apibalduotoj, tiesiog plikoj palatoj: lova, staliukas ir bene dvi kėdės — ir daugiau, berods, nieko. Žvilgteriu į gimdyvę, nuoširdžiai sveikindamas. Sutinka mane jos šiltas šypsniukas, draugiškas, geras, tačiau kažkoks kasdieniškas, sakytum, praktiškas ar proziškas, nors patenkintas ir dėkingas. Paduoda ranką savaime suprantamai, spaudžia tvirtai, kaip prityrusi draugiška moteriškė. Prašo sėstis į kėdę šalia lovos. Žiūriu į ją tiriamai. Kur dingo mūsų poetė Salomėja Nėris, ta spalvingoji, ta žavingoji, ta ilgesio dukra, ta svajų paukštė, ta dausų dainininkė, žemės mergaitėj įsikūnijusi poezija? Ligoninės uniforma, nors praktiška, bet tokia paprasta, net prasta, be estetikos, net be skonio, atima iš poetės visą žavesį, palieka vien moterišką žmogystą, o čia — kad ir simpatingą, bet eilinę, gana prozinę motinėlę...

Tik imant reflektuoti, kad gi čia — toji Dievo apdovanotoji poetė Salomėja Nėris, o dar labiau — giliau įsikalbėjus — imi vėl jausti jos asmens žavesį, prašvintantį pro jaunos motinos instinktus bei rūpesčius.

Iš tos dienos pasikalbėjimo ypač man įsmigo šie jos pasisakymai, su menu nieko bendro neturį, užtat jos išgyventai ir gyvenamai motinystei skaisčiai reikšmingi:
Paklausiau ją, kaip jaučias, — ji tvirtai pareiškė: puikiai! ne vien fiziškai, ypač moraliai: jaučiuos tokia laiminga, pagimdžius naują žmogų, mielą sūnelį!

Dar paklausiau: ar skaudžia kaina pasigaminote tą laimę? — Ji vėl tvirtai pareiškė: kas sopuliai, palyginus su tokiu džiaugsmu? Jausčiaus labai laiminga, jei vėl ir vėl išgyvenčiau aną kančią!

Ir jos akyse perskaičiau, jog ji kalba visai nuoširdžiai.

Bičiuliškai atsisveikinom. Jos Balandžiuko nei tuokart, nei kuomet kitąkart neregėjau. Nei jos laimės dalyvio Bernardo neteko regėti. Tai ir liko jis man abstrakcija: beveidis Nėries Vyras...

Kada jinai išleisdino 1938 metais savo poezijos rinkinį "Diemedžiu žydėsiu", tokį paprastutį, o tokį vertingą, aš džiaugiaus ir sveikinau ją karščiau, kaip poetę-kūrėją, nei Mažylio klinikoj, kaip motiną-kūrėją. Taip pat, kada ji gavo už tą rinkinį valstybinę premiją. Kažin, ar ji nusipelnė kokią premiją iš Dievulio ar iš ko kito už savo Balandžiuką? O kad ji savo kūdikėlio idėją įbūtino Balandžiuko pavidale, ar palaima buvo tai jai pačiai su tėvu ir pačiu sūnum, ar nepalaima? Keista: lig šiol man neteko nė girdėti, ar tas Nėries vaikas dar gyvas ir kuo virto? Šiandien jis turėtų būt jau visai subrendęs vyras.

16
Užgriuvo Tėvynę gūdžioj i nelaimė: žiaurusis priešas išprievartavo jos laisvę. Rusas, bolševikas pasidarė Lietuvos budeliu.

Nerimaudamas laukiau, ką darys, kaip nūn reikšis mūsų Nėris. Ir štai. . . pasireiškė: parašė poemą Stalino garbei! Tą "kūrinį" bolševikai pasiskubino išspausdinti visuose lietuvių laikraščiuos. Na, to jau iš mielosios Saliutės nebūčiau tikėjęsis! Taip pasišuninti! Taip nusilenkti ir pasižeminti prieš tą kraugerį niekšą, tą pikčiausiąjį Tėvynės priešą ir žudiką! tos Tėvynės, iš kurios ji viską yra gavus, ką turi, kuri ją motiniškai mylėjo ir globojo, vertino, garbino, išaukštino, apdovanojo! . . . Ne! tai — tiesiog . . . nesuprantama! Nejaugi mūsų Saliute būtų tokia . . . Ne, nė vardo atitinkamo nesurandu!

Skaitau tą jos poemą. Ieškau jos talento pėdų. Nerandu. Šlamštas. Pakrikštijau vardu Vyža.

Netrukus bolševikai išversdino tą Vyžą (vertą Stalino) į rusų kalbą. Vertimas buvo daug meniškesnis už Nėries "darbą". Kuo tą reiškinį išaiškint? Gal Nėris buvo įbauginta ir priversta rašyti? Gal būt. Bolševikų teroras net tvirtesnius asmenis palenkė savo valiai.

Bolševikam siaučiant, retkarčiais, bent pradžioj, užsukdavau pas S. Čiurlionienę rūpesčiais pasiguost, žinių sužinot, kadangi ji turėjo palankių pažįstamų įtakinguose lietuvių komunistų sluoksniuose.

Tasgatės, vieną dieną po to Nėries . . . apsikiaulinimo, užėjau pas p. Sofiją pasikalbėt apie šį, apie tą. Žinoma, palietėm ir Nėries neskanų išsišokimą. Ponia Sofija papasakojo, kad Nėris, suvaidinus tą žemą rolę, negaišdama atbėgus pas ją ir, taip sakant, išpažinus ašarodama savo nuodėmę (tokia kunige, tokia ir atgailotoja): ji ir Kazys Boruta gavę iš lietuvių komunistų centro įsakymą lig antros dienos ryto parašyt dvi poemas: vieną Stalino garbei, antrą raudonosios armijos garbei; katras katrą temą pasirinks, palikta jųdviejų laisvam susitarimui; tik kad poemos būtų gatavos lig rytojaus. Jei ne, juodu patys žiną, ką už tai nusipelnysią!

—    Išeities kitos nebūta. Tad Nėris pasirinkusi, kaip moteris, Staliną, o Boruta, kaip vyras, armiją. Ir Salė pas Čiurlionienę žliumbus, žliumbus .. .

Tai išgirdus, man buvo lašas paguodos: vadinas, Saliute tą žygdarbį atlikus nenoriai. Bet ir stiklas kartėlio: ji neparodė jokio heroizmo; be to, išsigando partijos grasymo visai be reikalo: ją būtų pabaudę vien papeikimu, o ne kalėjimu ar tremtim, nes ji buvo jiem reikalinga kaip sveika, aprūpinta, laisva, patenkinta įžymi poetė komunistė — propagandai.

Tas "poemų" epizodas, kurį man papasakojo p. Čiurlionienė pagal Nėries žodžius, šiek tiek skirias nuo to paties epizodo, kaip jį papasakojo Kazys Boruta p. Antanui Rūkui, o šis atpasakoja "Sėjos" 1965 m. 2 numery. Būtent:

Eltos direktorius Kostas Korsakas iš Rusų atstovybės gavęs per telefoną žodį, kad atvežtų du geriausius Lietuvos poetus. Korsakas tuoj į limuziną — ir į Pajiesį pas Borutą; pačiupęs šį, — į Palemoną pas Nėrį; paėmęs ir šią, trise į Rusų atstovybę. Čia salione belaukiąs stalelis su kava ir gėrimais. Pasirodęs ir pats Pozdnia-kovas su šypsniais ir malone, pakėlęs taurelę ir pareiškęs: Yra dvi temos, kurias reikia būtinai ir greitai parašyt, būtent, pasveikinimą liaudies seimui ir poemą Stalinui. Katras katrą ra-šysit? — Boruta greit sumetęs, kad pasveikinimas seimui galįs būt labai trumpas, ir pats pirmas pasisiūlęs jį parašyt. Nėriai nieko kito nebeliko, vien sutikti sukurt Poemą apie Staliną.

—    Tiek Boruta su Rūku.
Truputį drąsos Nėris parodė, apsėdus Tėvynę bolševikų skėriams, kai vieną 'dieną telefonu pakvietė mane lankyt juodu su Buču jų namely Palemone: anuomet nebuvo patartina, buvo net pavojinga kviest pas save kunigus lankytis. Nors buvau labai patenkintas, kad Saliute manęs neišsižada, dargi kviečia lankytis, nors labai nuoširdžiai dėkojau už tokią gerą širdelę, bet atsakiau neigiamai, aiškindamasis, kad mano lankymasis galėtų turėt jai labai nemalonių pasėkų. Ji tylom sutiko, ir atsisveikinom . . . visam. Tuokart dar visai tikrai nemaniau, kad jos daugiau niekuomet nebematysiu ir jos balso nebeišgirsiu iki jos nelaimingos ankstybos mirties.
Pirmuoju bolševikmečiu, 1940-41, Nėris neatsipeikėjo iš savo  bolševikinio  tvaiko,   dargi padarė daug biauresnį, mūsų akim, nusikaltimą, tiesiog judišką Tėvynės išdavimą, kai su kitais didesniais ar mažesniais "judošiais" nuvyko į Maskvą Lietuvai "Stalino saulės parnešti", supraskit — prašyti tėvo Stalino malonės priimti mūsų vargšę Tėvynę į savo kruviną glėbį! Koks pragarinis cinizmas! koks idiotiškas aklumas! kaip tragiškai užgesusi sąžinė!

Tačiau ne! Niekaip neįstengiu pliekti Saliute vienu iš tų smūgių. Juk neblogai buvau ją pažinęs per tuos aštuonerius artimų santykių metus. Ji nė iš tolo nebuvo cinikė; galvą turėjo šviesią ir daugiau mąsčiusią, nei daugelis mūsų inteligentų; o sąžinė? — duok Dieve, kad visi mes turėtume tokią gyvą ir jautrią sąžinę, kaip josios. Tad kaip ji galėjo prisidėti prie tokių išdavikiškų žygių? kaip galėjo pasidaryti bolševike?!
Jonas XXIII plačiai atidarė langus į tiesos bei sąžinės pasaulį. Papūtė šviežias vėjas: supraskite kitaip manantį, kitaip darantį — jis nebūtinai yra nedorėlis, bent ne ištisai. Dievas pirmiausia veizdi į žmogaus sąžinę ir galutinai įvertina jį pagal tai, ką randa joje. Gerai pa-kratykim ir savo sąžines. Ir Jonas XXIII, ir Povilas VI, o ir Vatikano II susirinkimo tėvų didelis daugumas sutinka reikiant surasti bendrą kalbą ne vien su kitaip tikinčiais, o ir su visai netikinčiais. Prie šių priklauso ir komunistai. Žinoma, kad nuo pat pradžių į komunistus perėjo iš rimtų, nuo senovės giliai tikinčių šeimų kilę daug įžymių intelektualų, rimtų bei sąžiningų, ir daug daugiau paprastų, bet dorų žmonių. Tad ar taip jau sunku suprasti, kaip Nėris iš ateitininkių galėjo pereit į komunistus? — Žinoma, tai užtruko ilgai; Salomėja pergyveno sopulingą vidinę kovą, su abejojimais bei svyravimais, su blaškymaisi ten ir atgal. Kaip aukščiau matėm, net ir galutinai pasiryžusi stot į bolševikų eiles, ji kartais turėdavo abejonių, gal ir tikro noro grįžt pas mus. Bet bolševikų represijų baimė, o anksčiau gėda, kad žmonės iš jos nesijuoktų, kaip iš Liudo Giros, ir nesakytų: žiū — ta Nėris pati nesižino, kas esanti ir ko galutinai norinti, ir štai vėl verčia kailį!... Todėl taip ir pasiliko prikibus prie bolševikų, kaip musė prie nuodingo popierio. Tad Nėris, tur būt, visą laiką tarnavo savo viešpačiam bei valdovam čia verkdama, čia džiugiai, čia abejodama, čia įsitikinus, čia pasibaisėdama, čia filosofiškai atlaidžiai. Ką gi! nauja konvertite, gyvas silpnas žmogus. Kas supranta konvertitų psichologiją, tas ir tai supras.

Bet štai pasiutėlis Hitleris beveik netikėtai 1941.VI.22 ėmė jėga veržtis į bolševikų zoną. Paleckiai, Gedvilos, Cvirkos, Venclovos, Giros ir kiti tokie, draug su raudonaisiais žydeliais su savo Sorėm ir bachurais, ėmė bėgt į Maskvą, kad vien kulnys mirga. Panikos vaizdas apkrečiamas — tad ir Nėris, ne kaip jos vienvardė upė, pasinešė ne į Vakarus, o į Rytus, į matuš-ką Maskvą. Turėjo ir rimto pagrindo: labai daug lietuvių patriotų kietai nekentė jos už persimetimą į maskolių bolševikų frontą, ir būta jai tikro pavojaus, kad jie, atėjus naciam, arba patys pavietos Tėvynės išdavikę, arba paves naciam su ja apsidirbti. Todėl ji, palikus savo Bučą (matyt, neką juodu besimylėjo) ir pasičiupus Balandžiuką, išdardėjo į Stalino rojų, draug su buvusia savo gimnazistine meile — komunistu Pijum Glovacku (kuris ties Daugpiliu žuvo).

Rusijos gilumoj Nėriai su sūneliu pradžioj teko daug privargt. Suprantama — labai sunkus karas, ypač pradžioj tiesiog katastrofinis. Tad Salomėjai tas skurdus rusų gyvenimas jos Stalino rojaus vizijos dar nesudiskreditavo. Ką gi! kaltas karas, kalti naciai! Tačiau abejojimų, turbūt, sukeldavo. O Tėvynės ji tai tikrai labai ilgėjos. Rodos, ji pasijusdavo pasiilgus ir jaunystės tikėjimo, apeigų, švenčių, ir bažnytėlės, kur buvo pakrikštyta, kur sakramentus priimdavo, kur karštai melsdavos į dangaus Tėvelį, kur taip mylėdavo Mariją. Tai taip natūralu, tiesiog neišvengiama. Jos trijų tomų rinktinėj radau vieną kitą eilėraštį, kur mus įgalina taip spėlioti. Gal jos rankraščiuos buvo ir daugiau, ir aiškesnių tokių momentų. Bet, žinoma, budri bolševikų cenzūra nebūtų praleidus į spaudą tokių "atgyvenų", pačios Nėries išsižadėtų. Ar mum kuomet teks sužinoti pilnai, ką Nėris išjautė ir viduj išgyveno, vargdama Rusijoj ir sugrįžus į Lietuvą?

Tėvyne ji trumpai tepasidžiaugė (ar jos kančiom prisikrimto). Po ilgų ir sunkių išgyventų vidinių kovų bei gyvenimo vargų, ji susirgo kepenų vėžiu ir, išvežta į Maskvą operuoti, mirė, ką tik pasibaigus Europos karui, 1945. VII.7, sukakusi 41 m.
Ar ji prieš mirtį susitaikino su Dievu, bent vidujai? Tuo tarpu dar nežinome. Pasitikim gailestinguoju Tėvu, kurs vienas tikrai pažįsta žmogaus sąžinę. O Salomėja buvo padorus asmuo, mylėjo tiesą ir jos nuoširdžiai ieškojo. Aš už ją kasdien meldžiuos, kaip ir už kitą poetą, savo bičiulį Konstantiną Balmontą.