GRAHAM GREENE Spausdinti
Žemiau dedamasis dr. I. Gražytės straipsnis supažindina su tuo anglų rašytoju, kuris po neseniai 80 amžiaus metų sukaktį atšventusio prancūzų rašytojo François Mauriac yra bene didžiausias iš dabarties gyvųjų katalikų rašytojų. Neginčijamai Graham Greene yra tiek pat didelis rašytojas, kiek ir nuoširdus katalikas konvertitas. Tačiau nieku būdu dėl to jis nėra tipingas "katalikas rašytojas", kaip įprasta šį išsireiškimą suprasti. Ne tik kaip rašytojo, bet ir visuomeninė Graham Greene pozicija yra individuali. Paskutiniais metais Anglijoje praleisdamas per metus tik apie ketvertą mėnesių, nuo šių metų pradžios Graham Greene nuolatiniam apsigyvenimui persikelia į Prancūziją. Londono "The Sunday Times" ir Paryžiaus "Le Figaro Littéraire" sausio antroj pusėj paskelbė su juo pasikalbėjimą, iš kurio perteikiame tą vietą, kur Graham Greene aptaria savo visuomenines pažiūras:

"Atrodau truputį politikoj keitęsis. Apie 1935 metus, nors jau senokai buvau katalikas, priklausiau centro kraštutinei kairei. Bet kai prasidėjo stalininė era, nebegalėjau joj likti ir atsiradau labiau centre. Ispanijos pilietinis karas buvo sakralinė problema (un sacré problème). Kaip katalikui man buvo visiškai neįmanoma pasekti kitus mano rūšies žmones — tuojau pat įsijungti į anarchistus ar į tarptautines brigadas ar į dar ką, nežinau. Bet dar labiau man buvo neįsivaizduojama prisidėti prie Franco režimo. Iš tiesų Ispanijoj tebuvo viena vieta, kur galėjau vykti — Bilbao kaip vienintelė zona, kuri drauge buvo respublikoniška ir katalikiška. Išvykau, bet niekada neatvykau. Pasiekiau Tulūzą ir buvau nutaręs skristi į Bilbao, bet pilotas — tikra lakūno miniatura — prarado šaltą kraują ar kažką kito ir atsisakė skristi..-Dabar, kai pasibaigė stalininė era, grįžau kelian, kuriuo nuo jaunystės ėjau. Negaliu pavyzdžiui, įsivaizduoti, kaip Rytai galėtų save realizuoti kitu keliu negu komunizmas. Arba geresnė hipotezė — tam tikras susitaikymas tarp komunizmo ir krikščionybės. Praleidau ten keturias ar penkias žiemas ir priėjau išvados, kad, nors ir aiškiai skirtingais keliais eidami, tik kunigas ir komisaras moka tuos žmones pasiekti. Per mišias bažnyčiose, kaip ir per mirtinai nuobodžias paskaitas, kurias organizuoja komunistai, galima matyti žmones, kurie realizuojasi kaip žmonės. Palikus nuošaliai doktriną, Bažnyčia ir komunizmas yra tenykščiams žmonėms labiausiai pritaikytos technikos".

Paviešėti svečiu, nors ir kelis kartus, ir esant įžvalgiam stebėtojui, dar nepakanka pažinti vakariečiui sovietinę tikrovę, ir dėl to būta galima pradėti ginčą su Graham Greene dėl jo politinių pažiūrų. Bet ne jos svarbu žmogui, kurio didybė slypi rašytojo mene. Tepriduriame, kad šiemet pasirodė anglų ir prancūzų kalbomis naujas Graham Greene veikalas iš prancūziškosios Haiti negrų respublikos (prancūziškai veikalo antraštė Les Comédiens, angliškai — The Comedians).

Graham Greene (g. 1904) veikalai, vis vien romanai ar dramos, neišvengiamai lieka kontraversiški. Tarptautinė skaitančioji publika ir kritikai yra jau seniai skyrę jam vieną iš žymiausių vietų modernioje anglų literatūroje. Nuošaliai palikus jo ideologinę-religinę pasaulėžiūrą, Greene yra meistras romano žanre. Nedaug rašytojų sugeba taip sujungti veiksmą, charakterį ir detales į vientisą išorinės ir vidinės tikrovės atkūrimą, kaip Greene savo romanuose "The Heart of the Matter" ar "The Power and the Glory". Problema iškyla, vertinant Greene, kataliko rašytojo, reikšmę ir vietą literatūroje. G. Orwellio žodžiais, romanas yra protestantiška literatūrinė forma, reikalaujanti visiškai laisvos minties, ir todėl nedaug yra gerų katalikų rašytojų, ir jie daugumoje yra blogi katalikai. Su šia nuomone sutiktų labai daug katalikų, kurie skaitydami randa, jog Greene be perstojo teikia gan nemalonų shock treat-ment jų dvasinėms vertybėms. Sutiktų ir daug kritikų, kurie randa jo romanuose perdaug religijos, supainiojančios jų estetinį vertinimą. Todėl Greene retai yra objektyviai vertinamas ir šaltai diskutuojamas. Jo pozicija ("I am a Catholic with an intellectual if not emotional belief in Catholic dogma") nedaug padeda nagrinėjant romanuose iškeltas problemas. Jo sukurti charakteriai visi priklauso emotionally disposed klasei, pasauliui, kuriame grynai intelektualinis, racionalinis priežasčių ieškojimas atsiduria tamsiame akligatvyj.

Žymesniųjų įtakų, kurios formavo Greene kaip rašytoją, reikia ieškoti tiek literatūroje, tiek gyvenime. Jo paties aiškinimu, tai Conrad ir James, Dostojevskis ir Kafka, XIX a. dekadentai, prancūzų katalikai rašytojai (Mauriac, Bernanos) ir egzistencialistai. Tai Berkhamsted Public School dienos, palikusios daug pasąmoninių randų. Greene vaikystė (" . . . something associated with violence, cruelty, evil across the way. One began to believe in heaven because one believed in hell, but for a long time it was only hell one could picture with a certain intimacy", The Lawless Roads, pp. 4-5) dažnai grįžta jo romanuose ir yra viena iš dažnai pasikartojančių jo temų, kada vaikišką pasitikėjimą aplinka išduoda ir sunaikina suaugusiųjų pasaulio netiesa ir žiaurumas.

Berkhamsted sekė Baillol College, Oxford. Greene charakterizuoja šiuos tris metus kaip nesibaigiančią kovą su nuoboduliu, vedančiu į depresiją. Antidotų buvo įvairių; drastiškiausias is jų buvo vad. "rusų ruletės" žaidimas universiteto parke, o daugiausia konstruktyvus — poezijos rinkinys, imituojąs to laiko Oxfordo estetus ir persunktas desperatišku romantizmu. "Babbling April" (1925) šiandien yra pamirštas ir dėl labai suprantamų priežasčių.

Po Oxfordo sekė žurnalisto karjeros keturi metai Nottinghame ir vėliau Londone redaktoriaus padėjėjo pozicijoj "The Times" redakcijoj. Žurnalisto patirtis atsispindi Greene stiliuj. Ankstyvesniuose romanuose ir "entertainments" yra daug periodo nuotaikų: topical žodis geriausiai apibrėžia jų siužetus, immediate — stilių. Vėliau, kada Greene aprašo dvasinius lūžius, jis sugeba juos skaitytojui padaryti artimus ir ryškius, kaip gaisrą jo gyvenamoj gatvėj.

Greene perėjimas į katalikų tikėjimą įvairiai interpretuojamas: reakcija prieš anglikonų Public School atsiminimus; ieškojimas įprasminti egzistenciją, kurią jis nuo mažens matė kaip "black and grey of human nature"; paslėpto kaltės jausmo atpirkimas. Tai priklauso daugiausia nuo paties kritiko dvasinio ieškojimo, ir klausimas reikalautų atskiros studijos. Paties Greene žodžiai:

. . .1 had got somewhere new by way of memories I hadn't known I possesed. I had taken up the thread of life very far back; from so far back as innocence" (Journey Without Maps, p. 16).

Pirmasis Greene romanas "The Man Within", parašytas 1929 m., pradeda jo kūrybinę karjerą. Apskritai imant, Greene veikalus sunku suskirstyti į kategorijas, nes tos pačios problemos kartojasi ir ankstyvesniuose, ir vėlyvesniuose romanuose. Tačiau visa, kas parašyta prieš antrojo pasaulinio karo pradžią, tematiškai priklauso šio periodo ("the Thirties") atmosferai. Siužetai yra dažnai sutinkamos šio laikmečio laikraščių didžiosios antraštės, tarpklasi-nės kovos ir socialinės neteisybės reportažai: kontrabanda, diktatoriaus sunaikinimas, komunisto mirčiai nuteisimas, internacionalinis kapitalizmas, jaunimo nusikaltimai, civilinis karas. Tik Greene požiūris skiriasi nuo kitų to periodo rašytojų, kaip, pavyzdžiui, George Orwellio. Skirtumas yra tas, kad Orwell ir kiti bandė atsakymų ieškoti kartais politinėse sistemose, kartais žmonių broliškumo ideale; gi Greene knygose visos politinės sistemos yra korupcijos lizdai, ir ne broliškumas, bet išdavimas yra vienas iš leitmotyvų. "The Man Within" (1929), "The Name of Action" (1930), "It's a Battlefield" (1934), "England Made Me" (1935), "A Gun For Sale" (1936), "Brighton Rock" (1938) ir "The Confidential Agent" (1939) sprendžia konfliktus tarp teisybės ir įstatymų, tarp nekaltumo ir korupcijos, idealizmo ir principo išdavimo ar pardavimo. Veiksmas vyksta daugiausia melodramatiškose aplinkybėse, ir Greene ypatingai mėgiama forma yra escape-pursuit. Šią formą Greene vartoja ir vėlesniuose romanuose, dėl to kartais jiems duodamas spiritual thrillers vardas. Vyraujanti tema visose minėtose knygose yra jų herojų žengimas gilyn ir gilyn į korupciją, kurios jie negali išvengti ir kuri kelio gale juos sunaikina.

"England Made Me" parodo tai ryškiau, negu kitos jo knygos. Pasaulis, kuriame sprendimai yra daromi policijos pareigūno (It's a Battlefield) principu: "I've got nothing to do with justice, my job is simply to get the right man", duoda žmogui teisę bent kovoti prieš sistemą, kurioj visi žodžiai, kaip teisybė ar jair play, turi tik reliatyvią reikšmę. Jis gali bandyti visuomenei nuplėšti veidmainiškumo kaukę. "England ],Tade Me" pasaulis nesidomi net uždėti neteisybei teisybės kaukę. Pramonininkas Krogh, Minty, Anthony, Kate — visi neturi nei praeities, nei ateities. Jie panašūs į žmones, kurių laivą sudaužo audra, ir jie laikosi kiekvienas ant apipuvusio lentgalio, nežinodami, į kurią pusę jie plaukia. Krogh, kuris valdo milijonus, ir Minty, kuris renka trupinius, nepriklauso jokiai klasei ir lygiai abu gyvena izoliuoti nuo kitų; Anthony ir Kate bando kovoti ir greitai supranta, kad laimėti reikalauja pasidaryti panašiu į priešą. Kiekvienas jų aktas yra mažas savęs pardavimas, nuolatinis nakaltumo praradimas ("ebbing of innocence"). Pagaliau Krogh ir Anthony pasiekia visišką nužmoginimą, kurio ryškiausias simbolis ir tikrasis romano herojus yra žurnalistas Minty. Be iliuzijų, be ambicijos, be prisiminimų, be kitokių norų, kaip pragyventi dieną nuo ryto iki vakaro, Minty yra panašus į vorą, kurį jis laiko pagautą stiklinėj.

"And like the spider he withered, blown out no longer to meet contempt; his body stretched doggo in the attitude of death, he lay there humbly tempting God to lift the glass" (England Made Me, p. 147).

Jokia santvarka negali padėti Minty. Jis neturi nei tikslo, nei noro ką nors pakeisti savo egzistencijoj.

"Brighton Rock" yra pirmasis Greene romanas, kuriame nekaltumas ir sugedimas pakeičiami, ar gal geriau pasakius, kristalizuojami į Dievo malonės ir nuodėmės sąvokas. Romano veiksmas primena visus aukščiau minėtus veikalus — nusikaltėlio bėgimas nuo policijos ir nuo brutalių, keršto ieškančių nusikaltimo bendrininkų baigiasi savižudybe. Pinkie, romano herojus, Brighton miesto padugnių vaikas, kovoja už savo vietą pasaulyje nagais ir dantimis, tarnaudamas gangsterių grupei. Pirmoji žmogžudystė, lydima eilės nusikaltimų, nuveda Pinkie i galutiną savęs pasmerkimą. Bailumas, neapykanta ir sadizmas — pagrindiniai jo charakterio bruožai — turi pradžią jo vaikystėje, bet Greene duoda aiškiai suprasti, kad Pinkie yra ne vien nelemtų socialinių aplinkybių auka. Jis supranta ir pats pasirenka visa, kas veda į tamsą ir prakeikimą. Tačiau laikas nuo laiko jis jaučia savyje kažką, ko nebesupranta:

"There had been a kind of pleasure, a kind of pride, a kind of — something else. . . An enourmous emotion beat on him; it was like something trying to get in; the pressure of gigantic wings against the glass" (Brighton Rock, p. 322).

Bet Pinkie nežino vardo tam "kažkam" ir miršta, tikėdamas tik pragaru, kuris jam visados buvo daug realesnis (" 'Of course there's Hell. Flames and damnation,' he said"). Nors Pinkie yra antipatiškiausias Greene sukurtas charakteris, kurio gyvenimas primena slegiantį košmarą, "Brighton Rock" turi vilties prošvaistes. Viena iš jų yra Rose, mergaitė, kurią Pinkie veda alibi sumetimais ir kuri iš meilės sutinka dalytis jo gyvenimu. Rose, kaip ir Minty, gyvena padugnėse, bet Minty dėl to, kad niekas nesvarbu, o Rose — išgelbėti Pinkie savo meile. Antra, tai kelias, kuris atsiveria prieš ją po Pinkie mirties. Pasikalbėjime su kunigu, kuris bando jai padėti, Rose pradeda suprasti, kad jos vaikas nėra pasmerktas būti antru Pinkie. Jis gali net tapti šventuoju ir melstis už savo tėvą. Klausydama apie Pėguy, kuris gyveno nuodėmėj, nes negalėjo pakelti minties, kad yra sielų, kurios bus pasmerktos amžinai pražūčiai, Rose supranta, bent dalinai, artimo meilės svorį ir reikšmę. "Brighton Rock" romane Greene prieina prie išvados, kuri dažnai kartojasi jo romanuose. Kunigas baigia aiškinti Rose:

"You can't conceive, my child, nor can I or anyone — the .. appaling strangeness of the mercy of God" (id., 332).

Centrinė tema "The Power and the Glory" romane yra religijos ir materializmo antitezė. Bažnyčios Meksikoje persekiojimo laikais paskutinis likęs vienoj provincijoj kunigas slapstosi nuo policijos, pagaliau jis sugaunamas ir sušaudomas. Kunigo ir policijos leitenanto charakteriai pristatomi be vardų pabrėžti skaitytojui jų konfliktą, kuris peržengia atskiro žmogaus, krašto ar epochos ribas. Materializmui atstovauja leitenantas, kurio neapykanta kunigui yra grynai ideologinė. Jo gyvenimas pagrįstas aiškiu principu, kuriam jis lieka nesvyruojamai ištikimas. Leitenantas tarnauja ateičiai, racionalus ir pareigingas, jis yra pasirengęs paaukoti viską ateinančiai kartai:

"They deserved nothing less than the truth — a vacant universe and a cooling world, the right to be happy in any way they chose. He was quite prepared to make a massacre for their sakes" (The Power and the Glory, p. 70).

Leitenantas neabejoja savimi ir neturi beveik jokių silpnybių. Priešingai, jo oponentas, kunigas, yra alkoholikas, turįs nelegalų vaiką, valdomas kartais naivaus išdidumo, kartais visiškos nevilties. Jį sušaudo girtą ir drebantį iš baimės. Jam nėra skirta net paskutiniosios išpažinties malonė, nes nėra kam jos išklausyti. Į mirtį jis nenusineša nieko:

"He felt only an immense disappointment because he had to go to God empty handed, with nothing done at all. It seemed to him, at that moment, that it would have been quite easy to have been a saint. It would only have needed a little selfrestraint and a little courage. He felt like someone who has missed happiness by seconds at an appointed place. He knew now that at the end there was only one thing that counted — to be a saint" (id., p. 277).

Nežiūrint viso to, jis tampa kankiniu, gal būt šventuoju. Policija suima jį, nes sužeistam gangsteriui mirties valandą, kaip katalikui, reikia kunigo pagalbos, ir policija tai panaudoja sugauti besislapsčiusiam kunigui. Kunigas rizikuoja savo gyvybe išgelbėti kito sielai. Čia ir glūdi atsakymas, kodėl šis savo pašaukimo nevertas kunigas yra pavojingas leitenantui ir jo "dying, cooling world, of human beings who had evolved from animals for no purpose at all". Visas kunigo gyvenimas rodo, kad jis neturėjo nei drąsos, nei savęs atsižadėjimo. Jo giliausias jausmas yra jo dukteriai Brigittai ("O God, give me any kind of death — without contrition, in a state of sin — only save this child"). Pasikalbėjimuose su leitenantu jis nemoka apginti savo tikėjimo ir idėjų. Tačiau jo mirtis sustiprina, nors dalinai, aplinkinių kaimiečių tikėjimą, ir kitas kunigas atvyksta slapta užimti jo vietą. "Brighton Rock" kalbėjo apie Dievo malonės ir gailestingumo apalling strangeness. "The Power and the Glory" pastato skaitytoją prieš dar ryškesnį pavyzdį: degraduotas ir demoralizuotas žmogus, nepaisant stipraus savisaugos jausmo, miršta už savo tikėjimą, ir Dievas jį panaudoja, nors ir tokį silpną ir netobulą įrankį, savo tikslams.

Scobie, "The Heart of the Matter" herojus, yra kitas Greene paradoksas. Šis romanas, labiausiai žinomas iš visų, centre pastato charakterį, kurio jautrumas kito žmogaus kentėjimui sunaikina jį patį, negalint suderinti meilės ir pareigos kitiems su meile ir pareiga Dievui.

Žmonių akyse Scobie yra "teisusis Scobie" (Scobie the Just). Ir savo akyse jis bando užsitarnauti šį vardą. Jis prisiekia sau išsaugoti savo žmonos pasitikėjimą juo ir suteikti jai nors dalelę laimės. Dėl jos jis įsivelia į intrigą dėl pinigų (Louise po ligos reikalinga kelionės į sveikesnį klimatą). Tai pažeidžia, kas Scobie brangiausia — "padorumą". Iš pasigailėjimo Scobie išgelbsti deimantų kontrabandininką nuo policijos. Vieną dieną pabėgėliai iš susprogdinto laivo pasiekia krantą, tarpe jų Helen, kuri po vyro mirties ir keturiasdešimt dienų jūroj atviram laivelyj nebeturi nieko, kas ją dar rištų prie gyvenimo. Ir gailesčio jausmas nuveda Scobie į aferą su Helen:

"The responsibility as well as the guilt was his . . . he felt tired by all the lies he would some time have to tell: he felt the wounds of those victims who had not yet bled. . . . Somewhere on the face of those obscure waters moved the sense of yet another wrong and another victim, not Louise, not Helen" (The Heart of Matter, p. 192).

Scobie tampa savo skrupulingumo ir kitiems jautrumo auka. Grįžus Louise, jis atsiduria nepakeliamoj padėtyj. Sąžinė neleidžia meluoti žmonai, bet tiesa sugriautų visus jos gyvenimo pamatus. Helen visa egzistencija remiasi Scobie meile. Negalėdamas išspręsti dilemos be vienos iš jų pasmerkimo desperacijai ir neturėdamas į ką toliau kreiptis, Scobie nebegali rasti ramybės, kurią anksčiau rasdavo bažnyčioje, ir nusižudo. Paskutiniai jo užrašyti žodžiai: "Dear Lord, I love . . ." palieka skaitytojui neišspręstą problemą. Visas romanas sukasi apie Scobie ginčą su Dievu. Kaip suderinti Dievo meilę jo sukurtam žmogui su našta, kurios jis negali pakelti? Scobie yra tragiškas charakteris, kurio pasiaukojimas kitiems ir atsisakymas daryti kompromisus su savo sąžine nuveda jį, žiūrint dogmatiniu žvilgsniu, į amžiną pražūtį. Tas tragiškumas yra savotiška ironija: jei Scobie būtų išmokęs dėvėti kaukę, jis būtų gal būt save išgelbėjęs. Kaip Rose atveju "Brighton Rock" ar kunigo atveju "The Power and the Glory", paskutinis, žmogui pilnai nesuprantamas veiksnys, svarstant gyvenimą ir amžiną pasmerkimą ir lyginant tai su Dievo meilės samprata, yra begalinis Dievo gailestingumas. Father Rank, Scobie draugo, žodžiais, Bažnyčia žino visas taisykles, bet ji negali žinoti to, kas dedasi atskiro žmogaus širdyje.

Visi aukščiau minėti herojai personifikuoja Greene bandymą analizuoti santykį tarp žmogaus idėjų, emocijų ir veiksmų kasdieniniame gyvenime ir jų galutinės prasmės. Visų jų likimas yra tragiškas, bet ne beprasmiškas. Pinkie mirtis duoda prasmę Rose gyvenimui, kunigas miršta tikėjimo tęstinumo vardan, ir Scobie mirtis nėra savęs gailėjimosi, o perdidelio iš savęs reikalavimo rezultatas.

Paskutinis Greene romanas "A Burnt-Out Case" pastato herojų į dar liūdnesnę padėtį: dvasinis akligatvis baigiasi absurdiška mirtimi. Querry, garsus architektas, atvyksta į Kongo raupsuotųjų koloniją. Jis panašus į kai kuriuos raupsuotuosius, kurie išlieka gyvi po eilės amputacijų. Querry ieško vietos, kur žmogaus problemos nebeliestų jo, nes jis nieko nebegali duoti kitiems ("I haven't enough feeling left for human beings to do anything for them out of pity"). Raupsuotųjų kolonija yra tolimiausias kelio taškas, laivas nebeplaukia toliau. Bet žmonės nepalieka Querry vieno. Doctor Colin prikalba jį padaryti planus naujai ligoninei. Querry neturi savo atžvilgiu jokių iliuzijų: visa, ką jis daro, yra tik tuščias kevalas; dvasios branduolys yra seniai dingęs, bet kiti aiškinasi jo veiksmus kiekvienas pagal savo reikalavimus. Father Thomas laiko Querry šventuoju ir džiaugiasi, kad jis išgarsins pasaulyje jo ordino pasiekimus. Rycker, turįs progos save ro-mantizuoti, lygindamas savo karjerą su Querry, bando jame ieškoti pateisinimo savo paties silpnybėms. Žurnalisto Parkinsono, pasiųsto gauti interview su Querry, straipsniuose Querry tampa "sielų architektu". Pagaliau Marie Rycker, norinti bet kokia kaina pabėgti iš neįmanomo gyvenimo su savo vyru, bando priversti Querry palikti Kongą ir pasiimti ją kartu. Pabaigoj isteriškas Rycker nušauna Querry iš pavydo (Ma-rie duoda jam suprasti, be jokio pagrindo, kad Querry yra jos būsimo vaiko tėvas). Querry miršta dėl kitų kvailumo ir neteisingų spėliojimų.

Querry romano eigoj palygina save su auksakaliu, kuris tarnavo Karaliui, darydamas jam gražiausius papuošalus. Jis tarnavo ilgus metus, kol pagaliau pradėjo abejoti Karaliaus egzistencija, nes suprato, kad viskas iš tiesų buvo daroma iš meilės sau, o ne Karaliui. Ir Querry savęs klausia:

"I wouldn't know, but I'm told that there were moments when he wondered if his unbelief were not after all a final and conclusive proof of the King's existence. This total vacancy might be his punishment for the rules he had willfully broken" (A Burn-Out Case, p. 204).

Nuo "Brighton Rock" iki "A Burnt-Out Case" visuose Greene romanuose charakteriai sunkiai neša savo būtį, perpildytą baimės, kaltės jausmo, desperacijos, kovos su savim ir su žmonių kvailumu, aklumu, žiaurumu ir visomis kitomis silpnybėmis. Querry "pilnutinė tuštuma" ("total vacancy") iš esmės taip pat yra ieškojimas ir kentėjimas. Jis ir jo likimas lieka Greene žmogaus būties įvaizdis: kol žmogus gyvena, tol jis negali išlikti nepaliestas kitų žmonių problemų: visi santykiai su kitais atneša daug kentėjimo, nes žmones yra labai silpni ir labai dažnai neatskiria geriausių norų nuo labiausiai rafinuoto žiaurumo; vien tik mirtis užbaigia kentėjimą. Jei žmogus ir visas jo kentėjimas ir blaškymasis neturi jokios prasmės, viskas yra absurdas. Paskutinis sprendimas paliekamas skaitytojui.

"Absurd", Querry said, "This is absurd or else ..." but what alternative, philosophical or psychological, he had in mind they ne>er knew.
Dėl šito "or else. . ." ir kyla kontraversijos. Du žodžiai yra dažnai randami Greene romanų kritikose — "dviprasmiškumas" (ambiguity) ir "tamsumas" (obscurity). Visi tie pilnai neišbaigti sakiniai ir mintys erzina skaitytoją. Greene jau seniai pateko į "žymiųjų katalikų romanistų" kategoriją, ir tiek kritikai, tiek skaitytojai, nors viešai to ir nesakydami, laukia, kad jis rašytų tai kategorijai priderančias knygas. Romanus, kuriuose tikėjimas būtų aiškus ir giedras, o visos problemos ir vingiuoti keliai turėtų lengvai atpažįstamus kelrodžius. Greene neturi skaitytojui nei paguodos, nei egzaltacijos, nei lyriško misticizmo. Įeiti į savo pasaulį Greene duoda tik vieną raktą, kurį galima priimti ar atmesti. Tai gal būt sunkiausias reikalavimas ir mažiausiai žmonių suprastas: matyti Dievą Jo ir labiausiai nevertuose vaikuose:

"At the centre of his own faith there always stood the convincing mystery — that we were made in God's image — God was the parent, but He was also the policeman, the criminal, the maniac and the judge. Something resembling God dangled from the gibbet or went into odd attitudes before the bullet in a prison yard.. ." (The Power and the Glory, p. 129).

Atmetus šį raktą, lieka Greene the master craftsman, kurio romanuose ir scenos veikaluose, "entertainments" ir kelionių aprašymuose, apysakose ir autobiografiniuose eskizuose realybė skaitytojui pristatoma gyva ir problematiška: kiekvienas joj atras nors dalelę savo žmogiškosios būties.

Graham Greene veikalai:
Romanai ir "entertainments": The Man Within (1929), The Name of Action (1930), Rumour at Nightfall (1931), Stamboul Train (1932), It's A Battlefield (1934), The Bear Fell Free (1935), The Basement Room (1935), England Made Me (1935), A Gun For Sale (1936), Brighton Rock (1938), The Confidential Agent (1939), The Power and the Glory (1940), The Ministry of Fear (1943), The Heart of the Matter (1948), The Third Man ir The Fallen Idol (filmų scenarijus, 1950), The End of the Affair  (1951), The Quiet American  (1955),  Loser Takes All (1955), Our Man in Havana (1958), A. Burnt-Out Case (1961).

Scenos veikalai: The Living Room (1953), The Potting Shed (1958), The Complaisant Lover (1959).

Jvairūs veikalai: Babbling April 1925), The Old School (1934), Journey Without Maps (1936), The Lawless Roads (1939), British Dramatists (1942), Why Do I Write? (1948), The Lost Childhood (1951), The Spy's Bedside Book (1957), In Search of a Character (1961), Ford Madox Ford (1962), Introduction to Three Novels (1932).