ŽVILGSNIS Į PAVERGTA LIETUVĄ Spausdinti
Tautų gyvenime yra valandų, kurios suspindi ypatingu ryškumu ir žmoguje palieka gilų pėdsaką. Šitokią valandą pergyvename dabar, susirinkę iš įvairių pasaulio šalių, vedami ištikimybės savo tautai ir ryžties kovoti už jos šviesią ir liisvą ateitį. Mūsų sąskrydis yra aiškus atsakymas visiems tiems, kurie Lietuvą jau palaidojo: susirinkom ne laidoti Lietuvos, o ją statyti tokią, kokios nuo amžių norėjo jos vaikai.

1. Pavergtųjų rūpesčiai
Nėra geresnės progos bent mintimi pažvelgti į tą mums taip artimą ir, deja, taip tolimą kraštą, į tą seną ir garbingą valstybę, kurios gyvenimą sukaustė svetimieji.

Kalbėdamas apie okupuotąjį kraštą, nevarginsiu statistikomis ir skaičiais. Juk, ne vien dėl pragyvenimo lygio kovojame. Net jeigu okupantui neįsivaizduojamu atveju pasisektų jį smarkiai pakelti, lietuvių tauta niekuomet neatsisakytų siekti laisvės, t. y. savarankiško reikalų tvarkymo savo namuose. Todėl noriu kalbėti apie bendrą padėtį, apie krašto gyventojų nuotaikas, troškimus ir pageidavimus.

Kai kitur rytų Europoje kažkas braška, Lietuva vis dar tebėra visiškoje svetimųjų priklausomybėje. Jos padėtis yra blogesnė už bet kurį satelitinį kraštą. Kiekviena jos gyvenimo sritis, net ir maži kasdieniniai reikalai yra Maskvos stropiai kontroliuojami ir daugiau ar mažiau tiesioginiai tvarkomi. Net ir tie klausimai, kurie bent teoretiškai Sovietų Sąjungoje yra paliekami paskirų respublikų kompetencijoje, yra griežtai Maskvos prižiūrimi. Šitokią autonomijos stoką gali gerai pavaizduoti šis mažas, bet reikšmingas faktas. Vilniuje buvo sumanyta prie universiteto rūmų pastatyti Donelaičio paminklą, tačiau nuo tos minties buvo atsisakyta. Paminklo vietoje buvo pastatytas mažas biustas. Priežastis — labai paprasta. Paminklui būtų reikėjų prašyti Sovietų Sąjungos centrinių įstaigų leidimo, o biustui tokio leidimo nereikėjo. Klystų, kurie prileistų, jog vadinamoji lietuviškoji komunistų valdžia šiandien gali laisvai administruoti kraštą. Dirbančiųjų skaičius įvairiose įstaigose yra griežtai nustatytas, ir be Maskvos leidimo jo niekas negali didinti ar mažinti. Tuo būdu sovietai ir gali koncentruoti reikalingą darbininkų ar tarnautojų skaičių ten, kur jiems atrodo reikalinga, o ne ten, kur būtų naudinga kraštui. Ten pat Maskvoje tvarkomi Lietuvos bažnytiniai klausimai, duodami paskiriems asmenims leidimai išvažiuoti į užsienį arba net į kitus satelitinius kraštus, vykdomi valdininkų bei tarnautojų skyrimai. Tyčia suminėjau eilę mažų pavyzdžių. Mums, laisvėje gyvenantiems, jie atrodo nesvarbūs. Tačiau jie kartu su visiška ūkinio, socialinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo kontrole leidžia Lietuvos gyvenimui vystytis tiktai sovietų norima linkme. Paminėti maži faktai taip pat parodo, kaip yra sunku, net ir smulkiuose reikaluose, priešintis sovietų įtakai.

Pasipriešinimo, bandymo išgauti daugiau autonomijos, iš visų komunistinių kraštų Lietuvoje yra bene mažiausiai. Todėl nenuostabu, kad lietuviai komunistai yra pati pastoviausia komunistinio bloko vadovybė. Jie mokėjo prisitaikyti prie Stalino, jie sugyveno su Malenkovu, jie pritarė Bulganinui ir sutiko su Chruščiovu. Dabar jau ir Chruščiovo nebėra, o Paleckis ir Sniečkus vis dar tebesilaiko valdžios viršūnėse. Atrodo, kad tik senatvė tegalės juos įveikti. Aišku, už tokią privilegiją reikia mokėti tam tikrą kainą. Ją Lietuvos komunistinė valdžia ir moka tautos sąskaiton. Nėra ko tikėtis, kad kaip tik senatvėje jie rastų naujos energijos pasukti kitokiu keliu, nebent pati Maskva jiems leistų tą padaryti. O vis tik kaip tik Sniečkus savo rankose koncentruoja daugiausia galios. Pas jį subėga visi siūlai ir per jį nueina į Maskvą. Per Sniečkų Maskva valdo Lietuvą. Tačiau vėl nereikia galvoti, kad šiandieninės vadinamos vaidžios žmonės daug gali. Tai liudija kitas mažas pavyzdys. Kai prieš keletą metų vienas viceministras su turistų grupe nuvyko Suomi j on, tai jis nė vienai akimirkai negalėjo palikti grupės ir buvo lygiai grupės vedėjo prižiūrimas, kaip ir visi kiti. Ne jis, viceministras, o grupės vadovas buvo aukščiausias valdžios autoritetas.

Taigi, šalia valdžios ir partijos, Lietuvoje, kaip ir kitur Sovietų Sąjungoje, yra dar ir kita galingesnė jėga, tam tikra instancija, kaip ją vadina žmonės, kuri ir po Stalino mirties ir po Chruščiovo vadinamos liberalizacijos, viską seka ir viską gali. Mums net sunku įsivaizduoti, kaip šitoji instancija dirba ir kur ji yra įsifiltravusi ne tik pačiame krašte, bet ir užsienyje. Jos bijo paprasčiausias pilietis ir aukščiausias valdžios žmogus. Niekas nėra tikras, kad jo bendradarbis ar net pavaldinys nėra tos įstaigos užangažuotas ir neperduos jai neatsargaus žodžio. Tiesa, šiandien krašte nėra stalininio teroro — masinių išvežimų ir sušaudymų. Tačiau baimės, netikrumo jausmas tebėra. Ir jo pakanka, kad bet koks laisvesnis nuomonės reiškimas būtų suvaržytas. Iš užsienio atvažiavusiam nelengva pajusti tą baimės jausmą ir pamatyti, kokiomis priemonėmis vyksta nuolatinis ne tik gyventojų, bet ir svečių nuolatinis sekimas, daiktų patikrinimas, filmų peršvietimas ir pan. Įdomus vieno italų žurnalisto nuotykis. Kai jis panoro iš Rygos traukiniu nuvykti į Vilnių, jam buvo pasakyta, kad jis turės skristi lėktuvu. Kai jis vis tiek sėdo į traukinį, jo vagonas buvo atkabintas. Norom nenorom reikėjo lėktuvu skristi.

Religinėje srityje paviršutiniškai padėtis atrodo kiek pagerėjusi, bet iš esmės ji yra labai sunki. Nors ir kiek kitomis priemonėmis, sovietai yra pasiryžę Lietuvos bažnyčią pirma susilpninti, o paskui visai likviduoti, geriausiu atveju palikdami tam tikrus formalius griaučius. Visas bažnytinis gyvenimas yra sovietų įstaigų griežtai kontroliuojamas, sakramentų suteikimas varžomas, ganytojams praktiškai atimama teisė tvarkyti dvasiškių bei tikinčiųjų reikalus, draudžiamas religinės literatūros įvežimas ir stabdomas jos skleidimas, pagaliau smarkiai ribojamas vienas iš svarbiausių bažnyčios uždavinių — mokyti tikinčiuosius. Aišku, jog einama prie bažnyčios lėto užsmaugimo, kurio joks veidmainiškumas negali paslėpti. Bažnyčiai leista gyventi, bet draudžiama kvėpuoti. Jei ji apskritai šiandien dar egzistuoja, tai tik dėka didelio dvasiški jos bei tikinčiųjų pasišventimo. Aš tikiuosi, kad ateis diena, kada bus galima papasakoti apie tuos pasišventėlius, kurie šiandien tyliai ir kantriai šeimose, ligoninėse, tolimajame Sibire, žodžiu tariant, visur, kur yra tikinčiųjų, skleidžia Dievo žodį. Iš arčiau susipažinus su esama padėtimi, galima lengvai įsitikinti, jog bažnyčia pergyvena didesnį pavojų, negu katakombų laikais.

Kaip krašto žmonės reaguoja į dabartinę dalykų padėtį? Nėra lengva keliais žodžiais tiksliai apibrėžti įvairių gyventojų grupių nuotaikas. Jos kartais yra taip skirtingos, kaip skirtingos sąlygos, kuriose gyvenama. Aš čia paliesiu kiek jaunesnio amžiaus, tam tikrą mokslą baigusių, asmenų kategoriją, kuri jau šiandien turi, bet dar daugiau rytoj turės vadovaujamą vaidmenį. Ilgoms ir herojiškoms partizaninėms kovoms pasibaigus, gyventojų dauguma įsitikino, jog aktyvaus ginkluoto pasipriešinimo laikotarpis pasibaigė ir greito padėties pasikeitimo nebegalima laukti. Buvo prieita išvados, kad ginti bei stiprinti lietuviškas pozicijas krašte reikia kitomis priemonėmis, kurios vengtų bereikalingos rizikos. Pasidarė aišku, kad juo daugiau gerų lietuvių liks nuošaliai nuo viešo gyvenimo, juo labiau tas gyvenimas turės būti tvarkomas užkietėjusių partijos biurokratų ir, aišku, rusų valdininkų. Todėl net ir tie, kurie ilgus metus buvo nutolę nuo bet kurios veiklos, pradėjo įsijungti į okupuoto krašto gyvenimą. Įdomu pažymėti, kad krašte susidarydavo tam tikra vieša nuomonė, kuriai paklusdavo beveik visos gyventojų grupės. Šitoje atmosferoje lietuviai dėjo pastangas užimti kiek galint daugiau svarbesnių pozicijų ir atkreipė ypatingą dėmesį kultūros klausimams. Po Stalino mirties gyventojai ir net kai kurie kompartijos nariai taip pat pradėjo siekti tam tikro veikiančių įstatymų, kokie jie bebūtų, respektavimo, kuris suteiktų jiems bent mažą apsaugą. Galima buvo pastebėti, kad net senieji komunistai, Stalino teroro išvarginti, panoro konkrečiai įgyvendinti sovietinę konstituciją. Tačiau darbas vyko labai sunkiomis sąlygomis, kurios krašto žmones pribrandino ir pripratino prie atsargaus įvairiausių kliūčių nugalėjimo. Būtų neteisinga nepripažinti, kad krašto lietuviai pas-kutinųjų metų bėgyje atliko nemažą darbą Lietuvos labui. Šis objektyvus pripažinimas reiškia lietuvių tautos pastangų pripažinimą, pastangų, kurios buvo daromos ne sovietų okupacijos dėka, o jos nepaisant.


Deja, to paties objektyvumo vedami, turime pripažinti, jog dvidešimts okupacijos metų paliko, ypatingai jaunesniųjų tarpe, tam tikras žymes. Ilgametis faktų iškraipymas spaudoje ir mokykloje neleido Lietuvos jaunimui pažinti savo krašto praeities ir ypatingai nepriklausomybės meto. Daug netolimos praeities ir net dabarties faktų jiems nežinomi. Kai kas, gerai nepažindamas toje srityje užsienyje daromos pažangos, galvoja, jog sovietinė sistema atnešį vieną kitą pozityvų elementą, pvz. sveikatos, mokslo ir sporto srityse. Jei dar prieš keletą metų nusistatymas buvo labai griežtas prieš kolchozus, tai šianaien jaunesniųjų tarpe jis užleido vietą kritikai, nukreiptai prieš blogą kolchozų administraciją. Žodžiu, jaunesnioji karta yra įsitikinusi, kad esamoji padėtis negalės greit pasikeisti ir todėl bando okupacijos įvestą sistemą pagerinti, o jos pavojus pašalinti. Tačiau tenka stebėtis, kad dvidešimts metų besitęsianti komunistinė propaganda ir beveik visiška izoliacija nuo laisvojo pasaulio idėjų vis tiek nepajėgė iš Lietuvos jaunuolio padaryti grynai sovietiško žmogaus. Noras pažinti pasaulį, kitų kraštų gyvenimą, naujų idėjų troškimas yra didelis. Štai dar prieš keletą metų Vilniuje buvo suimta gimnazijos moksleivių grupė, kuri buvo suorganizavusi istorijos ratelį tirti krašto praeičiai. Nemažesnis yra troškimas diskutuoti įvairius klausimus, pažinti modernųjį meną, laisvai rašyti, kurti, žodžiu atsikratyti partijos primetamų varžtų. Nenuostabu, kad grįžusieji iš užsienio atsargiai, bet nuodugniai visų išklausinė-jami, kad lietuviškos ir nelietuviškos transliacijos klausomos, kad užsieninių knygų paklausa didžiulė.

Pagal seną marksistinę - leninistinę formulę, sovietinių respublikų gyvenimas privalo turėti nacionalinę formą ir socialistinį turinį. Lietuvoje šią formulę bandoma įgyvendinti truputi kitaip, būtent daromos pastangos, kad Lietuvos gyvenimas turėtų socialistinę formą ir kiek galint didesnį nacionalinį, atseit, tautinį turinį. Kadangi socialistinės - sovietinės formos šiuo metu negalima atsikratyti, jos ribose arba jąja prisidengiant plečiamas ir stiprinamas tautinis turinys. Jo akcentavimas yra visiems pavergtiems lietuviams natūralus reiškinys, nes tai vienintelis būdas esamose sąlygose ginti lietuviškas pozicijas ir, bent dalinai, įgyvendinti tautines aspiracijas.

Lietuviai bene skaudžiausiai pergyvena Maskvos pastangas Lietuvos vardą apgaubti tylos šydu ir ilgainiui ją išbraukti iš egzistuojančių tautų tarpo. Yra būdinga, kad sovietai krašto ir užsienio lietuviams nuolat giria ir garsina vadinamos LTSR pasiekimus, bet vengia iškelti lietuvių tautos savybes ir minėti Lietuvos vardą tarptautinėje plotmėje.

Lietuvoje vadinamos "saviveiklos" pagalba yra bandoma palaikyti seną ir gražią liaudies dainų, šokių ir šiaip meno tradiciją. Tačiau keistu būdy užsienyje ši "saviveikla" nepasirodo. Ir kai labai retai kuriam nors chorui leidžiama pasirodyti kitose šalyse, bent pusė choro dainininkų palieka krašte. Tuo tarpu rusiški chorai ir baletai labai dažnai užsienyje gastroliuoja. Lietuviškoms dainoms rusiškasis imperializmas neleidžia sklisti po pasaulį.

Kai neseniai Italijos televizija, ruošdama vokiečių rašytojo A. Sudermanno pjesės pastatymą, kreipėsi į sovietų ambasadą, prašydama žinių apie lietuvišką liaudies meną, tai buvo jai atsakyta, jog ambasada tokių žinių neturinti.

Lietuvos mokslininkai taip pat izoliuojami nuo Vakarų pasaulio mokslo šaltinių. Net ir kaimyninė Lenkija jiems yra beveik nepasiekiamas užsienis. Šiuo laiku Vakarų Europoje studijuoja šimtai lenkų studentų ir dirba nemažas skaičius lenkų mokslininkų. O mūsų studijuojančiam jaunimui ir profesoriams draudžiama net trumpam išvykti į užsienį.

Neseniai sovietų išleistuose istorijos žemėlapiuose Lietuvos, galima sakyti, iš viso nėra. Juose su nepaprastu kruopštumu iškeliama slavų praeitis, tačiau veltui tuose žemėlapiuose ieškotume Lietuvos praeities ženklų. Net ir nepriklausomoji Lietuva tenai nėra pažymėta, tuo būdu sufalsifikuojant ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos istoriją. Ar gali bet kuris lietuvis ramiai į šitokius faktus žiūrėti?

Užsienio sporto aikštėse įvairiausių tautų sportininkai išdidžiai gina savo šalių spalvas. O naujoji šauni Lietuvos sportininkų karta yra priversta atstovauti Sovietų Sąjungai, o apie jos tautybę visuomet tendencingai nutylima.

Žodžiu, sporto, kultūros ar mokslo reikalai, viskas pajungta rusiškojo komunizmo interesams ir tikslams, kurie priešingi Lietuvos reikalams. Nenuostabu, tad, kad pavergtieji lietuviai su dideliu susirūpinimu ir susierzinimu žiūri į šitokius faktus ir visomis galimomis priemonėmis bando jiems atsispirti.

Pavergtojo lietuvio tautinį darbą, bent dalinai, paraližuoja du neigiami elementai. Vienas jų yra labai realus. Tai sovietinės sistemos priespauda, kuri ir be stalininio teroro pajėgia žmones sukaustyti ir juos laikyti nuolatinės baimės šešėlyje. Kitas elementas yra daugiau psichologinio pobūdžio, būtent — negalėjimas įžiūrėti tam tikrų galimybių, kad esamoji padėtis ne per toliausioje ateityje pasikeistų. Rezistencinė dvasia krašte galėtų įgauti daug konkretesnes formas, jeigu laisvės atgavimas pasirodytų, tegul ir toli horizonte, kaip konkreti galimybė. Prie šių dviejų neigiamų veiksnių galima paminėti dar ir trečią: nusivylimą Vakarais, kuris ypatingai stipriai pradėjo reikštis po nelaimingojo Budapešto sukilimo numalšinimo.

Yra visiškai tad natūralu, kad kraštas didelę savo vilčių dalį deda į tuos lietuvius, kuriems likimas leido gyventi laisvajame pasaulyje.

Pavergtasis kraštas laukia iš mūsų, kad visuomet ir visur keltume Lietuvos reikalus. Jis džiaugiasi kiekvienu mažiausiu mūsų laimėjimu. Kiekvienas lietuvių pasirodymas politinėje ar kultūrinėje pasaulio scenoje sutinkamas su džiaugsmu. Su tokiu pat pasitenkinimu sekama lietuviškos bendruomenės užsienyje veikla. Kiekvienas laikraštis, kiekviena nauja knyga, kiekviena paroda, kiekvienas užsienio spaudos straipsnis apie Lietuvą, žodžiu, kiekvienas konkretus, realus pasiekimas įdiegia kraštui naujų vilčių. Mums, laisvėje gyvenantiems, net sunku įsivaizduoti, kokiais neįtikėtinais būdais pavergtasis lietuvis stengiasi informuotis apie mūsų veiklą. Todėl vienas karščiausių pageidavimų yra, kad mes apie savo darbą kiek galint daugiau informuotume Lietuvą. Nors šis pageidavimas nėra lengvai įvykdomas, tačiau galimybių ribose turime jį patenkinti.

Pavergtasis lietuvis su pasitenkinimu sutinka žinias apie mūsų darbo pozityvius rezultatus, bet jis nemėgsta klausytis mūsų aimanavimų, tuščių kalbų laisvės temomis ir jam nesuprantamų politinių kivirčų atgarsių. Jis taip pat nėra labai suinteresuotas klausytis žinių apie faktus okupuotoje Lietuvoje, nes juos pats geriau pažįsta ir supranta.

Šalia žinių apie mūsų veiklą, krašto žmonės domisi informacijomis apie Vakarų pasaulio socialinę pažangą, ūkinę padėtį, kitų šalių kovą už laisvę ir apskritai kitų mažų kraštų gyvenimą bei problemas, kurios leistų padaryti tam tikrą palyginimą su Lietuvos problemomis. Kraštas taip pat pageidauja, kad Vakarų pasaulyje iškeltume ir atkreiptume viešosios nuomonės dėmesį į naujus, eventualius sovietinio smurto pavojus Lietuvoje. Šitoks sovietinių žygdarbių iškėlimas yra Maskvos sutinkamas su dideliu nepasitenkinimu ir gali įvykius pakreipti kitu linkme.

Pagaliau krašto žmonės pageidauja, kad išreikštume savo objektyviai kritišką nuomonę apie tautos įvairiose srityse atliekamą darbą. Šiandien vyrauja įsitikinimas, kad krašto kūrybinis darbas, nors ir okupacijoj, negali ir neturi sustoti. Pageidaujama dėl to, kad mes tą kūrybinį darbą paremtume, išreikšdami pagal reikalą teigiamą ar neigiamą nuomonę, suteikdami naujų idėjų, pasiūlydami naujų projektų, žodžiu, dalyvaudami Lietuvos augimo procese.

2. Laisvųjų uždaviniai
Nors šiuo momentu ir matome, kad Lietuvos nepriklausomybės atstatymas nėra galimas greitu laiku, vis vien mūsų pareiga yra prisidėti prie mūsų krašto laisvės atstatymui palankių aplinkybių pasaulyje susidarymo.

Kokie uždaviniai iškyla lietuviams, gyvenantiems laisvajame pasaulyje? Aš juos skirčiau į tris kategorijas:

1.    uždaviniai, susiję su okupuotu kraštu;
2.    uždaviniai, susiję su Lietuvos reikalais Vakarų pasaulyje;
3.    Uždaviniai, susiję su lietuviškos visuomenės išlaikymu bei ugdymu užsienyje. Ši trečioji kategorija neįeina į šios paskaitos temą ir aš jos neliesiu.

Mūsų tautinė sąmonė ir Vakaruose turimoji laisvė yra tie du elementai, kurie mus įpareigoja ištikimai tarnauti savo tautai, kurios balsą užslopino svetimieji. Šitoji pareiga laikui bėgant nenyksta, priešingai, tampa didesnė ir svarbesnė. Mūsų tam tikru atžvilgiu nelaimingai kartai yra duota nepaprasta proga parodyti savo jėgas ir tuo būdu pasitarnauti ne tik Lietuvos, bet ir visos žmonijos laisvės labui. Dirbdami Lietuvai, mes taip pat statome šviesesnį ir teisingesnį pasaulį.

Mūsų, Vakaruose gyvenančiųjų, uždaviniai lietuvių tautos atžvilgiu yra labai sunkūs. Mes jų ilgainiui negalėsime atlikti, jeigu mūsų ryšiai su tėvyne palaipsniui silpnės, o paskui ir visai išnyks. Ryšiais su tėvyne mes gauname gyvybines sultis, kurios palaiko mūsų darbą ir nustato jo kryptį. Tik jais mes galime išgirsti kiekvieną mūsų teriojamo krašto atsidūsėjimą, suprasti jo reikalus ir juos galimomis priemonėmis ginti. Juo mūsų ryšiai su pavergtu kraštu bus stipresni ir gilesni, juo augs ir mūsų politinis svoris užsienyje. Tačiau turime labai gerai išsiaiškinti, kokio pobūdžio tie ryšiai turi būti, nes, peržengę tam tikrą ribą, ne padėsime, o tiktai pakenksime lietuvių tautos reikalams.

Mes dažnai ryšius suprantame labai siaura prasme — kaip bet kurį paprastą kontaktą su kraštu. Platesne prasme ryšiai yra visa tai, kas mus tiesiog ar netiesiog riša su tėvyne: taigi, ir jos tolimos ir netolimos praeities pažinimas, jos kalbos mokėjimas, jos įvairių problemų sekimas bei svarstymas. Žodžiu tariant, ryšys su tėvyne yra kiek galint pilnesnis išviršinio bei vidinio gyvenimo derinimas su mūsų tauta bei jos reikalais.

Vykdydami ryšius, turime visuomet atsargiai panagrinėti jų vertę kraštui ir Lietuvos laisvės bylai užsienyje šių bendrų principų šviesoje:

1.    ryšiai neturi pripažinti sovietinės okupacijos ir prie jos pratinti;
2.    jie neturi silpninti, o priešingai, stiprinti tautinį atsparumą ir rezistencinę dvasią krašte bei užsienyje;
3.    jie neturi griauti išeivijos politinės bei kultūrinės misijos.

Matuojami šių bendrų dėsnių matu, mūsų ryšiai su kraštu vyks rezistencinėje dvasioje, tautinės kovos plotmėje. Niekuomet neužmirškime vienos prielaidos, palaikant ryšius su kraštu: turime likti sąmoningais lietuviais, kuriems valstybinė nepriklausomybė ir žmogaus laisvė būtų lyg toji šiaurės žvaigždė, kuri, nuolat šviesdama, rodo kelią. Jeigu neisime tuo aiškiu keliu, tai pradėsime klajoti klystkeliais ir atsidursime pelkėse, kuriose ir patys paskęsime ir ginamą bylą paskandinsime. Lietuvos laisvei atstatyti nėra jokių magiškų formulių, o yra reikalingas tik pasiryžimas dirbti ir kovoti.

Vienas šitokių viliojančių klystkelių, į kurį gundo sovietinės įstaigos, yra vadinamasis kultūrinis bendradarbiavimas. Šis klausimas yra labai opus, ir jo atžvilgiu mums neturi likti jokių neaiškumų. Oficialių įstaigų siūlomas kultūrinis bendradarbiavimas yra mums nenaudingas ir todėl nepriimtinas. Jis būtų žalingas ne tik mūsų visuomenės tarpusavio santykiams, bet ir mūsų padėčiai užsienyje. Priimdami vadinamą kultūrinį bendradarbiavimą, mes ilgainiui neišvengiamai prieitume prie Lietuvos okupacijos pripažinimo ir mūsų valstybinio tęstinumo išnykimo tarptautinės politikos bei teisės sferoje. Todėl sovietinės įstaigos tokių santykių ir trokšta. Jeigu (visiškai neįsivaizduojamu atveju) šios įstaigos siūlytų tokį bendradarbiavimą iš tam tikros meilės savo kraštui ir savo kultūrai, tai jos jau seniai būtų galėjusios labai konkrečiais faktais parodyti ir įrodyti savo intencijų skaistumą. Jos to nepadarė ir negalėjo padaryti. Todėl kultūrinis bendradarbiavimas yra paprasčiausias veidmainiškos komunistinės taktikos reikalas. Savo taktiką jie yra pavartoję, kartais su pasisekimu, ir kituose kraštuose. Šią politiką mes pažįstame. Pirmiausia bandoma įrodyti, jog reikia užmiršti tam tikrus ideologinius ar nuomonių skirtumus ir rasti tam tikrose srityse interesų bendrumą. Suradus tokius bendrus interesus, reikia, anot senos komunistinės taktikos, pradėti bendrai dirbti ir kovoti. Galop trečias žingsnis yra tokio bendradarbiavimo perėjimas į jų kontrolę, nekomunistinių jėgų suskaldymas ir visos politinės, kultūrinės ar kurios kitos akcijos pakreipimas jų norima linkme ar net visiškas jos sužlugdymas. Šitoji taktika buvo ir tebėra komunistų vartojama su tam tikru pasisekimu, nes į jų idealistinėmis spalvomis apšviestus spąstus lengvai pakliūva geros valios ir norų žmonės. Juk, atrodo, yra taip sunku atsisakyti stoti bendron kovon už pavargėlių gerovę, pasaulio taiką arba, šiuo atveju, lietuviškos kultūros stiprinimą. Tačiau nereikia užmiršti, jog bendradarbiavimas su jėga, kurios tikslai yra ne tik skirtingi, bet ir visiškai priešingi, yra negalimas. Galima kurį laiką keliauti su žmogumi, kurio kelionės tikslas yra skirtingas nuo mūsų kelionės tikslo. Tačiau negalima eiti tuo pačiu keliu su žmogumi, kurio tikslas yra mus sunaikinti.

Tokiam kultūriniam bendradarbiavimui nėra tinkamų sąlygų. Lietuvoje kultūrinės laisvės nėra. Laisvi susitikimai su atvykusiais, laisvos diskusijos neįsivaizduojamos. Knygų arba periodinės spaudos įvežimas yra draudžiamas. Tam tikros naujos meno kryptys dailėje, muzikoje ar literatūroje neleidžiamos. Laisvas, ne pagal mark sizmoleninizmo reikalavimus sukurto dvasinio pasaulio atskleidimas yra užslopinamas. Ne gana to. Per dvidešimt okupacijos metų man neteko sovietinėje spaudoje pamatyti nė vieno teigiamo užsienio lietuvių ir jų kultūrinių pasiekimų vertinimo. Tai su kuo gi ir kaip jie nori bendradarbiauti? Nebent mes ramiai sutiktume bendradarbiauti šiomis sąlygomis: duoti kraštui, ką komunistai leidžia, ir imti iš krašto, ką komunistai duoda su tikslu galimai greičiau Lietuvą sovietizuoti.

Kadangi mūsų kova už laisvę nebus trumpa, nustatant ryšių su kraštu tikslus, reikia žiūrėti toli. Svarbiausieji minėtų ryšių tikslai turėtų būti, mano manymu, šie:

1.    ugdyti bei stiprinti tautinius, religinius bei laisvės idealus;
2.    remti savitos lietuviškos kultūros vystymąsi,
3.    drąsinti rezistencinę dvasią okupantui,
4.    atremti sovietinę propagandą ir jos tiesos iškraipymus,
5.    tiekti įvairiais klausimais naujų idėjų,
6.    iškelti su okupacija surištus pavojus,
7.    kritiškai vertinti lietuvių krašte atliekamą darbą,
8.    stiprinti tautinį solidarumą krašte ir krašto su užsienio lietuviais,
9.    informuoti įvairiais klausimais,
10.    padėti nustatyti tautinės laikysenos
bendrus principus (liniją).

Svarbiausios mums prieinamos priemonės, kurių pagalba galime siekti šių tikslų, yra šios:
1.    radijas,
2.    spauda,
3.    kelionės į kraštą,
4.    asmeniški susirašinėjimai,
5.    kontaktai su atvažiuojančiais.

Pati efektyviausia priemonė ryšiams su kraštu palaikyti yra radijo bangos. Tai labai galingas ginklas: radijas gali pasiekti šimtus tūkstančių klausytojų ir juos vienaip ar kitaip nuteikti. Todėl reikia nuolat rūpintis programų kokybe ir remti jau esančias transliacijas. Yra, palyginti, lengva klausytoją atstumti, tačiau labai sunku jį vėl prie klausymo pritraukti.

Lietuviškos radijo programos turi skirtis nuo kitų užsienio programų. Jos negali pasitenkinti vien šaltų žinių perdavimu. Kiekvieną įvykį reikia tinkamai nušviesti, paaiškinti, kodėl jis įvyko ir kurios gali būti jo pasekmės. Šitoks informavimo būdas turėtų būti pritaikintas ypatingai tiems, kurie gyvena nuolatinės sovietinės propagandos, t. y. faktų iškraipymo, teisybės užgniaužimo, agresyvaus melo atmosferoje. Lietuviškos radijo programos turi duoti kraštui visa tai, ko jis neturi, ypatingu būdu kreipiant dėmesį į jaunąsias kartas ir į intelektualinės pajėgas, kurių įtaka krašte yra gili. Tai nepaprastai atsakingas darbas, dėl to reikia jam sukaupti pačias geriausias mūsų pajėgas ir visas reikiamas lėšas. Turime nuolat stengtis, kad lietuviškos radijo programos gausėtų ir sudarytų galingą tautinių idealų skelbėją. Kiekviena šioje srityje padaryta klaida ir praleista diena yra didelis smūgis mūsų laisvės darbui.

Spausdintas žodis, knyga ar laikraštis, yra kita, nors ir labai sunkiai mums prieinama, ryšių forma. Lietuva dvidešimtame šimtmetyje vėl pergyvena spaudos draudimo laikus, kurie yra nepalyginamai žiauresni ir pavojingesni, negu caristinių laikų bandymai užsmaugti lietuvišką spaudą. Tada pirmiausia buvo draudžiamas lotyniško raidyno vartojimas. Dabar gi sovietai palieka išviršinę spaudos formą, tačiau draudžia jiems nepriimtiną turinį, t. y. užgniaužia patį esmingiausią kultūrinio pasireiškimo elementą. Varžydami laisvą kūrybinį darbą ir izoliuodami kraštą nuo Vakarų kultūrinio gyvenimo, į kurį Lietuva buvo visuomet orientuota ir iš kurio yra gavusi didelį įnašą, sovietai stabdo visos lietuviškos kultūros plėtotę. Šį izoliuojantį, mūsų laikams gėdingą mūrą reikia visomis galimomis priemonėmis pralaužti, teikiant kraštui bent tą spausdintą žodį, kurį okupantas toleruoja. Kiekviena Lietuvon vienokiu ar kitokiu būdu pasiųsta knyga yra deguonies žiupsnelis mūsų kultūrai. Šis darbas, kurį gali atlikti kiekvienas užsienio lietuvis, yra dar ir tuo svarbesnis, kad Baltijos kraštai dar ir šiandien yra Vakarų kultūros avanpostas, iš kurio spauda ir mintys gali toliau skverbtis į sovietišką kultūrinę nykumą.

Toliau tenka paliesti kelionių į okupuotą Lietuvą opų klausimą. Nėra galima griežtai kodifikuoti ryšių su kraštu vykdymo; o jeigu tai ir būtų galima, neturėtume priemonių visus be išimties priversti nustatytų taisyklių laikytis. Kadangi mūsų visuomenė yra vis tik susipratusi, reikia šį klausimą gerai apsvarstyti ir nustatyti bent tam tikrus bendrus principus.

Iš įvairių pokalbių man susidarė įspūdis, jog kraštas pageidauja užsienio lietuvių atvykimo. Šitoks nusistatymas yra psichologiškai suprantamas. Žmonės bijo visiškos izoliacijos ir tikisi, kad svečiai iš užsienio gali eventualiai priversti sovietinę valdžią pagerinti tam tikrų dalykų stovį. Šiuo atveju žmonių pageidavimas bent dalinai sutampa su oficialių įstaigų varoma propaganda lankyti okupuotąjį kraštą. Tiktai abu šie pageidavimai visiškai skiriasi savo intencijomis. Krašto žmonės, teisingai ar klaidingai, tikisi iš kelionių naudos kraštui, o sovietai nori šitokiu būdu susilpninti užsienio lietuvių rezistencinę dvasią ir juos pratinti prie smurtu primestos padėties. Tarp šių dviejų tendencijų turime pasirinkti tokį kelią, kuris būtų naudingas kraštui ir mums patiems, bet jokiu būdu ne okupantui. Todėl, mano manymu, mums tenka rinktis selektyvių kelionių išeitį, t. y. kelionių, kurias eventualiai darytų labai gerai orientuoti asmenys, nestatydami į pavojų savęs ir kitų. Aišku, šių asmenų judėjimo laisvė Lietuvoje būtų labai aprėžta. Tačiau ir tokiomis sąlygomis sąmoningo, gerai besiorientuojančio žmogaus laikysena, vienas kitas žodis arba tyla ten, kur reikia, gali palikti reikšmingą įspūdį. Tačiau turėtų būti griežtai nepriimtinos kelionės, pasinaudojant oficialiais kvietimais, kelionės asmenų, užimančių pozicijas mūsų užsienio organizacijose, ir visų tų asmenų, kurie esamos padėties nepažįsta ir nėra įsisąmoninę skaudžios okupacijos reikšmės. Užsienio lietuvių bendravimas su sovietine valdžia demoralizuoja gyventojus, o padėties nesupratimas juos erzina ir nuvilia. Todėl laikyčiausi dėsnio, kad bet kurio lietuvio kelionė į kraštą turi būti gerai apsvarstyta, atsižvelgiant į galimą naudą ir į eventualią žalą ne tik krašte, bet ir užsienio akyse.

Iš krašto užsienin (nors ir labai retai) atvykstančių lietuvių atžvilgiu pas mus vyrauja įvairios nuomonės. Iš vienos pusės yra tendencija galvoti, jog kiekvienas atvykęs lietuvis yra nepatikimas. Iš antros pusės, žmogiškai lengvai suprantamo entuziazmo pagauti, mes kartais užmirštame bet kokį atsargos dėsnį ir tuo pačiu pastatome atvykusius į sunkią ir net pavojingą padėtį, užmiršdami, jog jie yra griežtai prižiūrimi, palikę įkaitus ir įbaiminti. Apskritai man atrodo, jog iš krašto atvykę lietuviai, kurių širdies gilumoje glūdinčių įsitikinimų negalime nustatyti, turi būti sutinkami su apdairumu, visuomet atsimenant, jog ir geriausios valios krašte gyvenantis lietuvis gali būti prievarta sovietų išnaudotas. Rengti su jais viešus susitikimus nėra tikslinga, nes jų metu atvykęs svečias yra priverstas tylėti arba (tai dar skaudžiau), jei svečias yra geras lietuvis, prieš savo norą kartoti sovietinės propagandos šūkius. Naudingiausi susitikimai tegali būti individualinio pobūdžio. Jų svarbiausiuoju uždaviniu turėtų būti ne tiek žinių apie kraštą rinkimas, kiek galimai platesnis atvažiavusiojo painformavimas. Tegu šie reti lietuviai, kurie pasiekia Vakarus ir paskui grįžta Lietuvon, parsiveža kiek galint daugiau žinių apie užsienį ir taip pat įsitikinimą, jog mes esame tvirto nusistatymo ir su reikiamu rūpesčiu žvelgiame į kraštą bei jo reikalus. Šitokiu būdu susitikimai bus nauja kibirkštis, kuri krašto žmogui įžiebs naujos vilties, naujos drąsos ir naujų jėgų.

Po Stalino mirties, nors ir lėtai, prasidėjo atsargus užsienio lietuvių susirašinėjimas su giminėmis ir draugais krašte. Šiandien toji korespondencija jau vyksta kiek drąsiau ir intensyviau, nors su ja surišti pavojai tebeegzistuoja. Kiekvienas iš Lietuvos ir į Lietuvą siunčiamas laiškas yra cenzūruojamas. Laiškų gavėjai bei siuntėjai yra, sakyčiau, prižiūrimi. Dar ir šiandien daugelis krašto lietuvių nedrįsta koresponduoti su užsieniu.

Man atrodo, kad turėtume kiek galint daugiau praplėsti korespondenciją su kraštu, kuri palaiko ne tik šiltus kontaktus tarp giminių bei draugų, bet dažnai leidžia užmegzti naują, žmogišką ryšį tarp asmenų, kuriuos jungia tam tikri bendri interesai. Korespondencija su kraštu yra skatintina dar ir todėl, kad ji, nors ir ribotai, informuoja kraštą ir riša jį su užsienio lietuviškąja bendruomene. Būtų naudinga, kad ir jaunoji karta įsijungtų į šitokių ryšių palaikymą, protingai užmegzdama atsargius, individualinius santykius su studentais ar šiaip su tos pačios kartos jaunuoliais. Laikui bėgant ir mūsų vyresniajai kartai nykstant, bus vis sunkiau susirasti korespondentų ir pradėti susirašinėjimą. Juo daugiau laiškų eis į Lietuvą, juo mažesni bus su jais susieti pavojai. Gi laiškų iš krašto gavimas yra mums vertingų žinių šaltinis ir įdomus nuotaikų rodiklis.

Jaunimo kongreso delegacija JAV valstybės departamente liepos 21. Iš kairės — dr. A. Sužiedėlis, G. Sabataitis, SJ,A. L. Jenkins (Baltijos skyriaus dir.), N. Umbrazaitė, W. J. Stoessel jr. (valstybės sekretoriaus asistentas Europos reikalams), V. Sidzikauskas, E. Jurgėlaitė, A. Zaparackas ir A. Barzdukas.    Nuotrauka M. T. de Kun

Baigdamas kalbėti apie ryšių su kraštu klausimą, noriu pabrėžti vieną svarbų faktą: turėti rezistencinius ryšius su kraštu reiškia ne tik padėti pavergtajai Lietuvai, bet taip pat didinti mūsų politinį svorį užsienyje ir konkrečiai atstovauti kraštui. To niekas kitas už mus negali padaryti. Arba mes apginsime savo teisę kalbėti krašto vardu, arba jo vardu kalbės okupantas, begėdiškai falsifikuodamas tikrąją lietuvių tautos valią.

Pagaliau mūsų uždaviniai Vakarų pasaulyje. Tai didelė ir atsakinga pareiga kalbėti Lietuvos vardu, atstovauti jai ir ginti jos reikalus. Tai drauge labai sunki pareiga. Lietuvos byla tarptautinėje plotmėje nėra tokioje padėtyje, kuria galėtume džiaugtis. Deja, pasaulio viešoji nuomonė nėra pakankamai jautri pavergtųjų problemai, nerodo reikiamo solidarumo ir neduoda konkrečios paramos laisvės darbui. Vakarų pasaulis yra dažnai draugiškas su neutraliaisiais, neutralus su priešais ir nedraugiškas su draugais. O, juk, pavergtosios tautos, kovodamos už savo laisvę, tuo pačiu gina ir laisvojo pasaulio reikalus.

Aišku, reikia pripažinti, kad kartais ir mes patys esame bent dalinai nusidėję. Paskutiniųjų dvidešimties metų bėgyje laisvės byla buvo ginama, nekeičiant metodų ir ne visuomet prisitaikant prie sparčiai kintančios žmonių psichologijos. Jeigu mes šitokiu būdu būtume atstovavę kuriai nors pramonei, mes būtume ją, gal būt, privedę prie krizės. Gaminant ar parduodant kurį nors produktą, reikia nuolatos nagrinėti rinką, analizuoti pirkėjų psichologiją, ieškoti naujų reklaminių šūkių. Panašiai moderniajame pasaulyje yra ir su politiniais reikalais.

Padėtis nėra mums palanki, o mūsų jėgos yra ribotos. Jomis mes negalime atlikti visų reikiamų uždavinių. Todėl yra atėjęs laikas nustatyti mūsų krašto bylos svarbiausius reikalavimus, padaryti tikslią jų atranką, ilgesniam laiko tarpui paruošti atliktinų darbų programą ir jos vykdymui sukaupti turimas jėgas. Tik šitaip planingai ir metodingai veikdami, išvengsime bereikalingo energijos eikvojimo, pajėgsime lengviau rasti jam reikiamas lėšas bei jėgas.

Vienas iš svarbiausių uždavinių, kuris turi būti išspręstas, yra krašto padėties tyrimo klausimas. Ilgainiui tikrai negalėsime pilnai atlikti savo misijos, jeigu neseksime krašto gyvenimo, nepažinsime jo problemų bei nuotaikų ir nenagrinėsime okupacijos padarinių. Todėl užsienyje yra reikalinga įstaiga, kuri sistemingai rinktų žinias apie padėtį krašte, jas analizuotų ir padarytų atitinkamas išvadas, kurias galima būtų pritaikyti konkrečiam darbui.

Lygiai reikia pertvarkyti ir sustiprinti informacijos teikimą Vakarų pasauliui, atkreipiant ypatingą dėmesį į naujas technikas ir metodus, be kurių šis darbas negali būti efektyvus. Nelaukime, kad pasaulis prisitaikytų prie mūsų. Mes norime skleisti savo mintis, todėl mes turime prie jo prisitaikyti taip, kad mūsų informacija būtų greita, suprantama ir įtikinanti. Būtų iliuzija galvoti, kad mes vien savo jėgomis galėtume pasiekti milijonų žmonių protą bei širdis. Todėl mūsų propaganda turi taikytis į tam tikrus nervų centrus, kurie mūsų palyginti silpną balsą, tarytum garsiakalbis, sustiprintų ir tolyn nuneštų.

Kadangi mūsų jėgos yra ribotos, turime visur, kur galime, ieškoti sąjungininkų ir bendradarbių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu galėtų paremti laisvės darbą.

Lietuviškame sektoriuje būtina stiprinti ryšius su senos emigracijos lietuviais, kurie sudaro didelį dar neišnaudotų jėgų potencialą ir kurie ne vieną kartą įrodė savo prisirišimą prie tėvų žemės. Toliau reikia eiti prie vis didesnės darbo koordinacijos ne tik su kitų Baltijos tautų atstovais, bet ir su visais pavergtųjų kraštų žmonėmis, su kuriais mus sieja tie patys tikslai. Reikia taip pat skverbtis į kitų šalių tautines bei tarptautines organizacijas, kurios gali mums padėti į platesnę areną išeiti.

Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į kultūrinės veiklos sritį, kurioje investuotas kapitalas, jei ne tuojau, tai ilgainiui duoda labai reikšmingus rezultatus. Šiandien kultūros pasaulis šiapus ir anapus geležinės uždangos yra viena didžiųjų jėgų, kuri formuoja žmonių sąmonę ir yra labai svarbus istorijos veiksnys. Rasti bendrą kalbą su užsienio intelektualinėmis pajėgomis reiškia ne tik pasitarnauti Lietuvos kultūrai, bet taip pat dalyvauti bendrame idėjų sąjūdyje, kurio atgarsiai ir reikšmė sovietiniame pasaulyje vis labiau didėja.

Laisvės darbas ilgainiui tikrai neduos gerų vaisių, jeigu jame pilnomis teisėmis nedalyvaus mūsų jaunosios jėgos, kuriomis šiandien galima didžiuotis. Tačiau lietuviški reikalai jaunimui turi būti konkreti realybė, o ne romantiškos fantazijos. Todėl jis turi susipažinti su Lietuvos istorija, kalba, kultūra, nes šie elementai sudaro tą humus, kur formuojasi naujos sąmoningos jėgos,dygsta idėjos ir gimsta darbai. Tiktai pilnai įsijungęs į darbą jaunimas pajus mūsų reikalų konkretumą ir pamatys, jog kiekvienas lietuvis savo galimybių ribose gali būti naudingas. Užsienyje jaunimo balsas įrodytų, jog mūsų tautos aspiracijos yra gyvos. Krašte jos lengviau pasiektų jaunosios kartos širdį bei protą. Jaunosioms jėgoms reikia dėl to su tradicine ugnimi širdyje, su nuoširdžia pagarba vyresniems skverbtis į lietuvišką gyvenimą ir perimti veiklos dalį.

Lietuviškajam jaunimui krašte ir užsienyje istorija suteikė nepaprastą progą pasireikšti tautos kovoje taip, kad kada nors ateityje su pasididžiavimu būtų sakoma, jog tamsiausią valandą Lietuvos jaunimas pilnai atliko savo pareigą, nes atliko daugiau negu savo pareigą.

Pareiga dirbti Lietuvai yra sunki, tačiau garbinga. Ją vykdė Valančius, Kudirka, Basanavičius, šimtai knygnešių, tūkstančiai savanorių ir galop dešimtys tūkstančių partizanų, kurie aštuoneris metus su ginklu rankoje kovojo, vieni prieš Sovietų Sąjungą. Jokia kita tauta Rytų Europoje nėra parodžiusi tokio pasipriešinimo.

Šią iškilmingą valandą mes kreipiamės į pavergtos Lietuvos jaunimą, į tuos, kurie tyliai dirba, ir į tuos, kurių širdyse tūno abejonės. Mes jiems pažadame ištikimybę tiems idealams, už kuriuos istorijos bėgyje kovojo kiekvienas taurus lietuvis. Mes jiems pažadame prisidėti prie statybos naujos, gražios, šviesios Lietuvos ateities, į kurią lietuvių tauta turi tokią pat teisę, kaip ir visos kitos tautos. Tikroji žmonijos pergalė įvyks ne erdvėje, o šioje žemėje, kada kiekvienas jos gyventojas galės pasakyti: aš esu laisvas tarp laisvųjų ir lygus tarp lygiųjų. Todėl mūsų kovos didysis tikslas yra ir liks: nepriklausomoje valstybėje laisvas žmogus.

Tegul Viešpats mums padeda, nes šiandien lietuvių tauta yra mūsų darbų liudininkė, rytoj ji bus mūsų darbų teisėja.