EILĖRAŠČIAI

NEIŠSIPILDĘ Keliai, keliai    ir žingsniai, lepūs ir netikri, kuria, kuria — kryptim?! Už horizontų saulė    (ar išsekusių akių duobė?) užuomina kažkam, nebeįmanoma paslėpti ko, nei išsakyti    tik nepamiršti nieko. O veriasi ir vėl kryžiuojas keliai, aiman, grėsmėj ir vėl to nebeatšaukiamo fatum? keliai, keliai     Už horizonto saulė    ji — spinduliuos žadėjo patekėt dar, rodos, vos tik vakar! NE TĄ Stoviu ir laukiu, ne, bėgte bėgu užsimiršus. Ryt, ryt - kas ryt? jei — nieko? ryt ir vėl mėginsiu viską iš naujo. O gal, gal —  stoviu ir laukiu, ne tą geriu, ką norėčiau, ne tą sakau, kad troškulį išsemčiau, einu, skubu, o vis toj pačioj vietoj, užsimirštu, kad kelias sukasi į kairę, o dešinėj — horizonto auksas    vaško krantas, vaško krantas. NEĮRĖMINTAS PEIZAŽAS O, kaip saldžiai, saldžiai skardi giesmė vėlyvojo paukščio    ir tik bežadžiame vienatvės nuovargy sena, sukrypusi, nusvirusi tvora, koks disonansas! Tai tik šiaip sau vakaro netvarkingai sumestos gaidos, keistam spalvų maišaties deriny, ir — laukia    kol šešėlių dėmėm viską vienodai aptaškius nirvanos rimty prislinkusią naktį šviesiąja neono akim pasitiks pilnatis.