SMŪGIS VERTYBIŲ FILOSOFIJAI Spausdinti
Parašė Mc.   
Senoji filosofija sakydavo, kad būtis ir gėris sutampa: "ens et bonum convertuntur". Visa, kas yra, yra gera. Dievas, būdamas pilniausia Būtis, tuo pačiu yra ir pilniausias Gėris. Kai Jo žodis šaukė iš chaoso gelmių įvairias būtybes: žemę, saulę, žvaigždes, augalus, gyvulius, galop žmogų, kiekviena Jo kūrybos diena buvo užbaigta didingu posakiu: "Ir matė Dievas, kad tai buvo gera". Jau Pradžios knygoje glūdi mintis, kad būti yra gera; kad "būti yra daug" — posakis, kurį kartoja Rilkė savo elegijose. Todėl krikščionybei blogis visados buvo negatyvus dalykas: blogis yra būties stoka. Jis yra nebūtis. Jis jokio pozityvaus turinio neturi. Kas tik yra pozityvu, tuo pačiu yra būtis ir yra gera.

Tačiau naujoji filosofija į būties ir gėrio santykį pažiūrėjo kitaip. Būtis savyje jai nereiškia gėrio savyje. Būtis, naujosios filosofijos supratimu, tampa gėriu tik tada, kai ji sueina į vertybės santykius su žmogumi, kai ji žmogui apsireiškia kaip vertybė; kai ją. žmogus kaįp vertybę pergyvena. Nuo to laiko, kai Lot-zė paragino filosofuoti apie vertybes ir kai Nietzschė paskelbė visų vertybių pervertinimą, vertybės problema atsistojo moderniosios filosofijos centre. Vertybėmis buvo pradėta grįsti ir etika (M. Scheler) ir religijos filosofija (J. Hessen). Vertybių sritis buvo paskelbta esanti skirtinga ir nuo loginės ir nuo realinės srities. Tai savarankiška dvasios sritis, kurią mes pažįstame, pasak Schelerio, "intencionaliniu jautimu". Vertybės yra jaučiamos, ne mąstomos. Vertybių pasaulis stovi skyrium nuo būties pasaulio, nors jame ir laikosi. Tačiau dėti lygybės ženklą tarp būties ir vertybės nebegalima. Būtis galinti būti ir bevertė. Būties pagrindas, būdingu J. Hesseno posakiu, galįs būti ne tik Dievas, bet ir velnias. Dievas, kaip aukščiausia vertybė, yra prieinamas ne raciona-liniu mąstymu, bet tiesioginiu jo pergyvenimu religiniame akte. Ir tik šis religinis aktas parodo Dievą kaip asmeninį, kurio mes ieškome ir kurį mes pergyvename, kaip Aukščiausią vertybę. Dievo pakėlimu į vertybių rangą vertybių filosofija priėjo savo užbaigą.

Bet kaip tik šitoje vietoje jai trenkė skaudų smūgį ne kas kita, kaip tų pačių vertybininkų ateistu laikomas egzistencinės filosofijos kūrėjas M. Heideggeris. Jau savo veikale "Apie Humanizmą" (1949) Heideggeris yra pasakęs, kad "mąstyti vertybėmis reiškia kuo labiausiai piktažodžiauti būčiai" (35 p.). Vertybės pabrėžimas reiškia Heidegge-riui žmogaus pastangas iškilti aukščiau už būtį. "Vertinant ką nors kaip vertybę, sako Heideggeris, vertinamas dalykas yra pripažįstamas tik kaip objektas žmogaus vertinimui" (34 p.). Todėl "kiekvienas vertinimas, net ir pozityvus, yra susubjek-tyvinimas" (35). Būtis čia yra nutraukiama į subjektyvinę žmogaus sritį ir palenkiama žmogui. Tuo tarpu gražiu paties Heideggerio pasakymu "žmogus nėra būties viešpats. Žmogus yra būties sargas (Hirt)" (29 p.), žmogus gyvena būties artumoje: jis yra "būties kaimynas" (ibd.). Todėl bet koks būties vertinimas yra jos pažeminimas.

Šias savo mintis Heideggeris plačiau išvystė naujausiame savo veikale "Miško keliai" (1950), turinčiame gražų motto: "Kiekvienas paklysta savaime miške". Viename šio veikalo skyriuje, kuriame Heideggeris nagrinėja Nietzsches posakį "Dievas yra miręs", kaip tik ir yra visu griežtumu pasisakoma prieš pastangą laikyti Dievą aukščiausia vertybe. Pavertimas Dievo vertybe, tegul ir aukščiausia, Heideggeriui yra paskutinis smūgis, kurį Dievui sudavė Europos minties istorija. Nietzsches visų vertybių pervertinime Heideggeris kaip ir mato norą vietoje būties pastatyti vertybę ir tuo būdu būtį palenkti žmogaus "Wille zur Macht". "Paskutinis smūgis ir ant-jusliniam pasauliui, rašo Heideggeris, glūdi tame, kad Dievas, būtybių būtis, buvo pažemintas į aukščiausią vertybę. Ne tai, kad Dievas yra laikomas nepažįstamu; ne tai, kad Jo buvimas yra skelbiamas neįrodomu yra kiečiausias Jam smūgis, bet tai, kad realiu laikomas Dievas yra pakeliamas į viršiausią vertybę" (240 p.). Ir Heideggeris stebisi, kad šį smūgį Dievui yra sudavę ne netikintieji, bet patys teologai, kurie pamėgdžioja Nietzsche ir taiko jo sąvokas, manydami tuo išgelbėsią Dievą nuo Nietzsches skelbiamos mirties, o nematydami, kad jie patys savo rankomis Dievą padeda žudyti. Nietzsches veikale "Froehliche Wissenschaft" beprotis, nešinas žiburiu rankoje, vidurdienį rinkoje ieško Dievo ir, Jo nerasdamas, šaukia aplinkui stovinčiai ateistinei miniai: "Mes jį nužudėme — aš ir jūs. Bet kaip mes tai galėjome padaryti. Kaip mes galėjome išgerti jūrą ? Kas mums davė tokią kempinę, kad nušluostytu-me visą horizontą? Ką mes darėme, atkabindami žemę nuo josios saulės?" — Heideggeris atsako į šiuos bepročio klausimus, pastebėdamas, kad žmogus nužudė Dievą, padarydamas Jį vertybe, "nes kiekvienas mąstymas vertybėmis yra radikalus žudymas" (242). Padaręs Dievą vertybe, žmogus Jį nutraukia į savo subjektyvines sferas, nes vertybė visados yra tai, kas vertinama. Būdamas vertybė, Dievas pasidaro žmogaus vertinamas, žmogus atsistoja aukščiau už Dievą. Jis pasidaro būties viešpats, užuot buvęs jos sargas. Vertybės sąvoka yra toji kempinė, kuria žmogus nušluostė visą horizontą, pašalindamas iš jo būtį. Mąstymas vertybėmis yra tasai veiksmas, kuriuo žmogus atkabino žemę nuo josios saulės.

Šiomis savo mintimis Heideggeris suduoda stiprų smūgį katalikų, ypač Schelerio krypties, religijos filosofijai, atsirėmusiai į vertybes ir Dievą kaip tik laikančiai Aukščiausia Vertybe. Iš kitos pusės, netiesioginiu būdu Heideggeris paremia seną tiesą, kad Dievas yra pats Buvimas ir kaip tik šiuo savo buvimu, ne savo santykiu su žmogumi, Jis yra Aukščiausias Gėris (ne vertybė, nes vertybė yra jau vertinama!). Bus labai įdomu pasekti, kaip katalikai vertybių filosofai atsakys į šitą jiems skaudų priekaištą, kad jie patys yra prisidėję prie Nietzsches skelbtos ir vykdytos Dievo mirties.
Mc.