Karoliai Spausdinti
Parašė Nele Mazalaite - Krūminiene   
Atsitiko dar viena istorija su ta koplytėle, žinote, kuri stovėjo mūsų kaimyno lankoje, ir buvo graudu, kai pirmą kartą girdėjau pasakojant apie aną vargšę mergaitę. Tikrai vargšė, jokio džiaugsmo neregėjusi savo kūdikystėje nei paskui, kada anksti prisiėjo stoti pas svetimus, užsidirbti duoną, ne tik sau, bet ir tėvams padėti išmaitinti jaunesniuosius šeimoje. Daug vėliau ji galvojo, jog tai buvo gerai, kad savo vaikystės dienomis ji matė tik tokius pat nuskurusius vaikus, kurie savo apdaru negalėjo jai parodyti gyvenimo skirtingumo, nei sukelti pavydo. Tačiau, kai ji jau praėjo pusmergės amžių, ji pradėjo stebėti drabužio ir pasipuošimo galią, ir tuomet į jos širdį įsigriaužė pirmasis kartumas, nes ji negalėjo nieko iš savo menko uždarbio skirti sau pasigražinti, kad neatimtų duonos kąsnio broliui ar seseriai.

O, tai su kiekviena savaite darėsi skaudžiau, nes ji augo ir skleidėsi į visišką jaunystę. Taip, tuo metu ji atėjo tarnauti į mūsų kaimynų vienkiemį, į didelį gražų ūkį, kur buvo nemažai samdinių, ir šeimininkų augo dvi jaunos dukterys. Ir taipgi buvo paprotys, kad keitėsi talkomis su vienkiemių ir artimo kaimo kaimynais, kaip kad visada aplinkui ūžė ir sroveno gyvenimas ir linksmumas. Ir kiek jaunų žmonių buvo ten, nuolat! Ir ji pradėjo pajusti, kas yra svetimas gražus pažiūrėjimas, ir noras išgirsti, kad patinki, nes atėjo toks metas, kada širdies negali niekaip paslėpti. Tai yra toks laikas, sako senas priežodis, kad ji prasimuštų pro mūro sieną, ir per velėną išlįstų, ir jai buvo šitas rytas išaušęs, nuo kurio prasideda viskas gražu ir daug liūdna. Ji nebuvo tokia graži, tokia pavojingai graži, kuriai kiekvienas stojasi ant tako ir nori ją pasisavinti, tačiau ji turėjo mielą veidą, ir jos kūnas išaugo trapiai gražus, ir jos balse visuomet girdėjai viliojančio nedrąsumo, ir jos žvilgsnis atsiverdavo staigiu sušvitimu — ji galėjo būti labai mylima.

Ir taip pasidarė, kad ji patiko šeimininko sūnui, ir kad jis nebuvo pasileidęs vyras, jis nemanė jos nustumti į nelaimę. Ir ji negalvojo apie jį todėl, kad jis liks kada nors valdyti ūkį. Savo darbe, poilsyje ir pro gražią nemigą — ji nenustojo svajoti apie jį, tiktai todėl, kad jis gyvena, kad ji gali matyti jį. Ir ji norėjo, ak, kaip ji troško, kad patiktų jam, šito ji taip neišsakomai geidė, kad jis išskirtų ją iš visų savo mintyse ir elgsenoje. Ir pamažu tai pavirto į rūpestį, ir susikrimtimą: — Kaip jam galėčiau patikti, galvojo ji — argi nesu prasčiausiai apsivilkus, ar ne mano avalynė yra tokia, kad tik juoktis galima. Ir nekabo auksinis auskaras iš po mano plaukų, ir nežėruoja jokia akimi ant piršto žiedas. O, kad mano tėvas turėtų dvarą, kad mano giminės būtų garsūs, kad turtas mieste koks priklausytų man — ar jis neatsiųstų piršlių?

Ir kai naktį, trumpą vasaros naktį, ji užmiršusi, jog diena yra ilga ir pilna darbo, vistiek negalėjo užmigti — ji sėdėjo ant prieklėčio ir galvojo visada tą pat: — Kokie laimingi yra medžiai, — svarstė ji — jie taip apsivelka kas pavasarį, kad mes akių negalim atitraukti nuo jų žalumo. Ir kokios spindinčios žvaigždės danguje — argi mes tokias sagas galime kada turėti, kad taip žmogus žiūrėtų į jas ir džiaugtųsi. Ką aš galiu, kad patikčiau jam?

O atėjo diena, kad šitas jos rūpestis paaugo dar daug kartų didžiau, nes vyriausiąją dukrą šeimininkai leido už šaunaus vyro, ir vestuves kėlė vertas jaunojo ir nuotakos. Dideli pasiruošimai ėjo visuose namuose, ir svečiai taipgi taisėsi šitam atsitikimui, ir jaunos merginos, ir senyvos ūkininkės rengėsi naujus parėdus. Ir vieną dieną jaunas šeimininko sūnus pasakė samdinei taip meiliai, lyg ji būtų jo netolima nuotaka:
— Tai bus linksma! Tris dienas šoksime čia, iki išvėdlaus seselę pas svainį. Aš noriu, kad tu visą laiką šoktum su manim.

O, kam jis buvo šitaip pasakęs, mąstė ji vėliau — bet dabar ji suko galvą: kaip pasipuošiu, kad jam nebūtų gėda, kad šokdina mane? Kaip apsirėdysiu, kad nebūčiau kaip usnis darželyje, tarp puošnių merginų, ką apsivilksiu, kad jam malonu būtų žiūrėti, kur tik aš pasisuksiu?
Ir ji padarė tai, ko nebūtų ir nebuvo dariusi, nes ji visada klausė tėvų iš įprastos baimės, ir iš gailesčio dėl jų sunkaus gyvenimo — bet dabar ji pasiprašė iš šeimininkų savo algos dalį. Ir ne į tėvų trobą nunešė ją, ne — ji nusipirko baltą audeklą, švelnų ir lengvą, ir siuvėja pasiuvo tokį drabužį, jog mergaitė paraudo ir nubalo pažvelgusi į veidrodį. — Aš esu daili, ačiū Dievui, — kartojo ji, — aš žinau, kad jis šoks su manimi.

Ar ji neturėjo dabar pirktis sau kurpelių, vertų nešioti prie šio balto apdaro, ar ji galėjo kaip nors kitaip daryti? — Ir ji dar kartą šnibždėjo, taip nuoširdžiai, kaip niekuomet dar nesimeldė: ačiū Dievui! Nes buvo šitas metas, kaip sako senas priežodis, kada širdis atbėga peilių ašmenimis, ir medžių viršūnėmis, jeigu yra šaukiama.

Ji negalvojo, kad šitaip beviltiškai ji pragaišino savo sunkų uždarbį, ji negalvojo, ką pasakys tėvai, kai bus priėjusi išsiaiškinimo diena. Ak, ne, nevisai tiesa, ji galvojo apie tai, kad ji nebeturi pinigų, ir ji gailėjosi jų, bet tai buvo tik vieną sekmadienį prieš vestuves. Šitas šventadienis buvo jos išėjimo laikas į bažnyčią, ir išėjusi iš šventoriaus, ji turėjo praeiti pro ka-rabelninkus. Švietė saulė ant drobinių palapinių stogų ir ant sukabinėtų prekių, ir ūmai taip sutvaskėjo prieš mergaitės akis, kad ji užsimerkė. Tai buvo karoliai, pamatė ji vėl pažvelgusi, ir tokie, kokių ji niekuomet neregėjo — ji negalėjo pasakyti, kokios spalvos yra jie, taip jie švitėjo. Kaip deimantai, pamanė ji, ir tuojau atsiminė, kad ji nežino, kas yra deimantas, bet tai turi būti gražu, tarė ji, ir pakartojo savo mintyje: kaip deimantai.

Tai yra pūstas stiklas, pasakė karabelninkė, ir jie nebuvo brangūs, visiškai ne, ir jie taip tiktų prie jos baltos suknelės, tačiau ji nebeturėjo jau nė skatiko. Ir daugiau negalėjo prašyti iš šeimininkų ir negalėjo prašyti motinos — kai ji pamanė apie tai, ją apėmė baimė dėl to, ką ji buvo padarius — bet netrukus ji vėl galvojo tik-tai tą, kad jai būtinai reikia karolių. Šitų karolių!

Ji ojo namo ir galvojo, kaip jis žiūrėtų į ją, kai šitos brangenybės saulėje arba prie žiburio svaidytų aplinkui šviesas, jis tikrai nebenukreip-tų akių nuo jos, nes mes žiūrime i gražiai švi-tinčius daiktus. Ir kai grižus ji pažvelgė į savo balta suknele, kuri iki šiol atrodė gražiausia pasaulyje, ji pamanė, jog buvo klydusi: drabužis buvo perdaug paprastas, jam reikėjo papuošalo, čia būtini buvo karoliai. Šitie karoliai. Tačiau niekas negalėjo pagelbėti, ir dienos lėkte lėkė, ir jau buvo vestuvių išvakarės, pintuvių vakaras artėjo, buvo popietis, kai ji šeimininkės siunčiama skubėjo pas tolimiausią kaimyną. Žinoma, ji galvojo tik apie ryt dieną, kaip grįš iš bažnyčios liaunieji, kokie darbai jos laukia, ir kiek laiko ji galės šokti. Ir ji galvojo, ką yra pasakęs jaunas vyras, kurį ji sapnuoja atmerktomis akimis, ir galvojo, kaip jis apkabins ją šokyje, dailią ir pasirėdžiusią baltai. Tačiau suknelė yra tokia paprasta, nes ji neturi karolių.

Ji ėjo padirviais, tiesiu keliu. Štai kodėl ji pastebėjo šermukšnius, kurių daugybė augo pa-ežėse, ir ji atsistojo ir atsiminė, kaip maža būdama, su vaikais vėrė sau karolius iš šermukšnių uogų. O, tada tai atrodė gražu, tada, kai ji nebuvo pažinusi nei savo širdies, nei anų karolių. Ir be to, dabar šermukšniai vistiek buvo tušti: jie neseniai tik baigė žydėti — ir ji atsiduso ir toliau tęsė savo kelią. Taip, kad būtų tiesiai, ji pasuko per lanką, ir įprastu būdu ties koplytėle sustojo persižegnoti. Iš šonų ten augo beržai, ir toliau miškas, o priešais klojėjo lanka, ir taku einantieji visada sveikindavo šitą pilką koplytėlę.

Ir dabar švietė saulė, ir pro stiklo duris mergaitė matė mažą Marijos statulėlę. Ji buvo apvilkta šilkais, ir šilkai išsiuvinėti, ir gražiai išdabintas buvo vainikas, ir koplytėlės sienos iškabinėtos veidrodėliais ir išmuštos tiuliais. Ak, žmonės mylėjo savo Motiną, ir Jos pavidalą dabino kaip gyvą. Taip, apdarai buvo keičiami: vienas ar kitas, kaip apžadą, padarydavo ką nors gražaus šitai mažai šventovei — tokie yra papročiai Žemaitijoje. Ir dabar mergaitė iš karto pastebėjo, kad Marijos melsvas apsiaustas iš naujo žvilgančio atlaso. O, dar kažkas buvo naujo čia — ji tuojau pamatė. Ir išsigando: tarp daug vėrinių visokių karolių, kurie puošė Marijos kaklą, dabar kabojo nauji, labai blizgantys, net pusiautamsoje. — Kaip deimantai, pagalvojo ji, ir dar pagalvojo: mano karoliai. Ir paskui išsigando ir nubėgo, nes staiga atsiminė, kad per ilgai gaišta.

Tačiau ji negalėjo eiti, visą laiką ją kažkas stūmė iš kelio, ir ji negalėjo matyti nieko pro tą žviguliavimą, kuris buvo likęs jos akyse nuo karolių. Ir taip buvo, kad ji daug kartų mėgino eiti tolyn ir vėl stapderėdavo, ir pagaliau pamatė, kad stovi prie koplytėlės. Ir ji matė savo drebančią ranką, kai ji baigščiai darė dureles, ir ji matė, kaip jos abi rankos atsargiai nuima nuo Marijos kaklo blizgančius karolius.

— Tiktai vienai dienai, — sako ji baimingai ir maldaujančiai, — o gal dar dviem dienom, taria ji, ir bijo pažiūrėti į medinę statulėlę. Ak, kokie jie yra lengvi, visiškai negalima jausti, kad ką nors laikai rankose. Ji skubiai uždaro duris, ir bėga, kur turėjo eiti, ir dabar jos kojos tarytum kabo ore.

Ir šitaip yra ir kitą dieną, kad viską ji daro greitai ir vikriai, ir todėl šeimininkė yra jai meili, tarytum ji šiandieną šičia nėra samdinė, o viešnia. Ir nors daug dirba, ji jaučiasi, lyg daro tai ne iš pareigos, o pati vaišindama. Ir taip buvo, kad ji galėjo eiti linksmintis, kaip ir visi jauni šios šventės svečiai, ir ji pasipuošė taip, kaip niekas jos nebuvo matęs, užtat visiems ji pasirodė, lyg naujas žmogus, ir jauni vyrai paregėjo, jog ji graži. Jie visi norėjo ją šokdinti, tačiau vienas norėjo to labiausiai, ir ji tik dėlei šito buvo taip laiminga, kad darėsi dar gražesnė.

O šitą matė ir tie, kurie pirmiau niekino ją, ir dabar pavydėjo — ir tokie čia buvo du — samdinys vyras ir turtinga ūkininkaitė. Paskiau niekas nebeatsiminė, kuris iš tų buvo pirmas, kas pašnibždomis, kaip marą, išplatino žinią, kad koplytėlė lankoje išplėšta: jau šiandien rytą kaimynė pastebėjusi, jog jos neseniai pirkti karoliai dingo. Ir dabar, žiūrėkit, kur jie! Ne, tikrai, ne pati senoji kaimynė užpuolė mergaitę: tą patį vakarą, ir vėliau daug kartų ji sakė, jog apgailestauja neatsargų savo išsitarimą, kuriuo pasinaudoję,  tiek skausmo padarė  varg-

ŽEMAITIJA    P. AUGIUS

šei. Taigi vienas iš tų dviejų viduryje šokio garsiai ėmė juoktis ir užklupo mergaitę iš tos pusės, kur lengviausiai galėjo užmušti: jie jaunam šeimininko sūnui, kuris ją laikė švelniai ir tvirtai apkabinęs šokyje, Pasakė: — Ar ne tu pirkai savo šokėjai karolius koplyčioje? — Ir kad jau visi šitai žinojo, be tų, kurie taip laimingai šoko — poros sustojo, ir visi garsiai juokėsi. Ir sustojo tie paskutinieji — vyras tylėjo, nes jis nieko nesuprato, ir mergaitė tylėjo, nes ji buvo išbalusi iš siaubo. Ne, ji nebijojo visų, šitos visos minios, ji bijojo tik šito vieno, kuris ką tik buvo ją paleidęs iš glėbio, tačiau dar tebelaikė savo ranką ant jos peties. Ir dabar jis klausėsi, kaip jam kalbėjo keli, vieni kvatodami, ir kiti su pasipiktinimu, kad šita šventvagė išdraskė koplyčią, ir jo ranka nukrito nuo mergaitės, ir jis atsitraukė pats. O ji stovėjo viduryje minios, kaip dažnai atsitinka užpultajam, ir ji pasakė taip, kaip šauksmas:
— Aš pasiskolinau!

Ir tuomet juokas pasidarė toks, jog šitas tvirtas darbo ir vargo vaikas pajuto, kad ima dusti, ir čia pat susmuko. Ir krisdama į aslą ji prispaudė lengvus, pūsto stiklo karolius, ir jie be garso sudužo.

Ne, negalima sakyti, kad jie taip buvo žiaurūs, šitie žmonės, jie ir patys viduje nemanė, kad ji yra tokia baisi nusikaltėlė, ir ji buvo pakelta iš aslos ir paguldyta, bet visai suprantama, jie dėl to nenutraukė puotos. Ir net tas, kuris sakė, tik su ja nori būti šiose linksmybėse, net tas o toliau su daugeliu viešnių, nors visi matė, kad jo juokas ir linksmumas yra dingę.

Ak, nenorėčiau iš naujo priminti, ir tai yra net neįmanoma atpasakoti, kaip ji, be metų galo, išėjo iš šio ūkio ir net apylinkės, nes kiekvienas žodis ir žiūrėjimas ją tvilkė, net jeigu kas ir negalvojo ar neatsiminė nieko, arba iš viso nežinojo. Ir jai atrodė, kad dienos valandomis ji neša ant kaklo akmenų grandinę, kuri ją taip traukia į žemę, kad ji negali akių atkelti, o ir per naktį ji šitos naštos nepadeda. Ar dar priminti , kaip jai teko kalbėti namuose? Žinoma, ji nekalbėjo, bet ką girdėjo ji, numanau. Ir jūs patys žinote, kas buvo jai baisiau už viską — nes senas priežodis sako, jog širdis pakelia vargą didesnį už kalną, bet išdavimo — ne. Jis buvo bailus, tas, dėl kurio ji nebaigė ašarų, bet kas iš to, kad ji tai žinojo.Kas iš to, kad ji išėjo tarnauti į kitą valsčių: sielvartas nepriklauso vienai parapijai. O taip pat paskalos pereina upes ir žemės kelius, ir dėl to ji niekur neturėjo nei vyro mylimojo, nei moters draugės.

Tokią ją mes sutinkame po metų. Yra pavakarys ir po vienu beržu rymodamas ant rankų guli jaunas vyras. Iš to, kaip jis žvalgosi, matyti, kad jis čia svetimas, o kad ilsisi — rodo, jog yra pavargęs. Jis gerai mato, nebūdamas pats pastebėtas, kaip dairydamosi ir bailiai ateina jauna mergaitė. Ji artinasi prie koplytėlės, kur neseniai jis pats buvo pasižiūrėjęs, į jam nepažįstamu papročiu išpuoštą Dievo Motiną, taip, ji ten prasidaro dureles ir ilgai klūpo.

—    Ji ten klosto po vieną gėlę, galvoja vyras, ir staiga nori pamatyti šitą gražų dalyką, ir tylomis prieina. Bet dabar jis gailisi, kad yra slapčia prisiartinęs, nes mergaitė neatnešė gėlių — ji susigūžusi keistai verkia. Keistai, nes tai nėra kūkčiojimas, ir kai išgirdus žmogų ji pašoka išsigandus — jie nemato tų ašarų, tačiau jis žino, kad tai yra verksmas, šitoks veidas, kuris yra praradęs paskutinį džiaugsmą.

—    Ar tu nenori man papasakoti, kaip tau einas, — sako jis, tarytum ji būtų jo geriausias draugas, ir sodina ją ant akmens prie koplytėlės, ir sėda gretimai.
Ir ji neprieštarauja — ji pasakoja jam šitą istoriją, kurią jau girdėjote, — O, ji, žinoma, papasakojo daug geriau ir iš širdies. Ir jis žiūrėjo j jos veidą ir galvojo apie tą vakarą, kada daugeliui ji buvo labai graži, ir jis regėjo jos sielą perėjusią šituos vienerius metus, ir galvojo: tu dabar esi gražesnė negu aną vakarą. Tačiau jis nesakė nieko, jis leido jai kalbėti, nes jis per tuos metus buvo sutikęs daug žmonių, o ji tiktai pirmą, ir ji buvo beužmirštanti kalbą, galvojo jis. — Ir ji sakė:
—    Dabar aš žinau, kad buvau kalta, nes aš taip viską užmiršau dėl vieno ir taip norėjau to vieno, kad dabar niekas su manimi niekada nešoks, ir aš niekuomet nebūsiu nuotaka, ir neauginsiu vaikų, ir joks kaimynas nebus man palankus. Kiek tik valsčių aš praeisiu — pirm manęs bus atėjęs, kaip kvieslys, žinia, ką as esu padarius.

Ir dabar ji tylėjo ir jis žiūrėjo į ją ir juto, kaip aušta jos skruostuose rausvumas — ji yra pajutusi jaunų akių žiūrėjimą — gyvenimas nėra atsitraukęs nuo jos. Ir dabar jis nusigrįžo, kad ji nusiramintų, ir žiūrėjo į koplytėlės vidų, ir matė, kaip tarp išsiuvinėtų šilkų tyliai stovėjo gera maža medinė Madona, ir tarp įvairių karolių vėrinių, švitėjo net pusiautamsoje nauji blizgantys. Ir jis pažvelgė į mergaitę, ir dabar ji kalbėjo baimingai, tarytum susigėdusi, kad ir tam vienam, kuris nežinojo tiesos, ji pati save apskundė:
—    Aš noriu išeiti visiškai svetur, kur niekas iš čia neateina, ir todėl aš atnešiau savo skolą, anksčiau aš nedrįsau ateiti, bet jeigu ir Ji man niekuomet neatleis? — Susigalvojo ji, ir jos akys pasidarė tokios baukščios, ir ji vėl buvo taip pametusi gyvenimą, kad dabar jis negalėjo tylėti.

—Klausyk> — pasakė jis — kodėl buvo taip, kad aš šiandieną sustojau čia? Ar nenorėjo tau Geroji Motina pasakyti, kad tu turi pradėti juoktis, kaip aną vakarą, kada Ji tave papuošė į vestuves? Tau buvo duota didelė dovana: išmokti brangiai užmokėti už daiktų įvertinimą. Aš taipgi esu patyręs tai ir dabar žinau daug. Bet šito ir aš nežinojau, kad širdis taip greitai gali pražydėti. Nereikia, kad tu eitum kažikur paklysti — tarp tų pačių žmonių turi gyventi, ir tegu jie pamato, kiek blogo mes padarome viens kitam nenoromis, ir kiek norime gero. Aš neseniai įsikūriau netoli nuo šitų vietų, ir dabar žinau, kodėl taip: tu vėl turėsi baltą suknelę, kaip dera nuotakai, ir karolius pirksime.

Ir dabar ji pakėlė akis į jaunąjį vyrą ir žiūrėjo, ir žiūrėjo jis, — ak, sako senas priežodis, — kas yra toks trapus, kaip širdis, nes ją gali užmušti net piktas linkėjimas, ir kas gali būti gajesnio už širdį, nes ją išmeta, kaip speigo ištiktą negyvą gėlę, ir nuo gailestingo kvėpavimo atgyja ji.

Ir drebėjo jų abiejų rankos, kai jas padavė vienas kitam, ir jie žiūrėjo į pilką medinę koplytėlę, ir vyras pasakė:
—    Pačius gražiausius karolius mes atnešime čia.

Ir aš galiu baigti savo pasakojimą tvirtinimu, kad jie savo pažadą su džiaugsmu išpildė.