ŽMOGIŠKOSIOS PSALMĖS Spausdinti
Parašė Aug. Raginis   

Vladas Šlaitas: žmogiškosios Psalmes. Eileraščiai. Išleido "Pradalgės", Detmoldas, 1949 m. 110 p.

Čia yra pirmoji Vl. Šlaito poezijos knyga, išleista dar Vokietijoje. Patsai autorius šiuo metu yra Anglijoj, kur dirba plieno fabrike. Tai tokia pat dalia, kaip ir daugelio mūsų kūrybininkų: jiems reikia ar akmenis tašyti, ar duoną kepti, ar girias kirsti, ar restorane lėkštes plauti, ar fabrikuose dirbti. Taip sunkiai besi-pelnant kasdieninę plutą, kūrybos žodis mus jau rečiau beaplankys. Tai bus nuostolis ne tik kūrybai, bet ir pačiam lietuvių tautos šviesėjimui, nes jos poetai, filosofai ar mokslininkai yra nelyginant tie švyturiai, kurie daro ją skaidresnę ir regimą iš didelės tolybės.

Vl. Šlaitas savo rinkinyje pasirodo kaip savitas poetas. Jisai turi nuosavą žodžio spalvą, ir balsas, kurį girdime iš jo knygos, yra jo paties balsas, — jo liūdnos, ilgesingos, kartais susidrumtusios, kartais j aukštumas besiveržiančios sielos išsisakymas. Tiesa, jo eilėraščiuose tarpais jaučiama ir kai kurių atgarsių iš kitur. Jisai pats tai regi ir taip samprotauja:
tie, kurie sakė man,
kad aš esu smulkus ir atkartoju svetimas mintis ir svetimus eilėraščius, neklysta,
nėra pasauly lyriko,
kurio eilėraščiai būtų tik jo eilėraščiai,
nes jo eilėraščius prieš jo gimimą
dainavo Afrikos smiltims ir vėjams beduinas!..
(102 p.)


Taip  šioje knygoje galėtume raišti "svetimų minčių", kaip sako autorius, ir tai gal nuvestų ligi kai kurių oriento poetų arba Senojo Testamento. Bent toks įspūdis tarpais kyla, kai skaitai VI. šlaito poeziją. — Beje, jeigu kas knygoje ieškotų viršuj duotos citatos, ras ten ją be pradžios: matyti, spaustuvėj ji pražuvo, virtusi korektūros auka. Tad bent į kai kuriuos egzempliorius autorius tas nubirusias eilutes įrašė savo ranka.

Vl. Šlaitas yra nuotaikingas. Perskaičius, jo eilėraščiai tau kažką palieka: ar tą liūdesį, ar tą nepasitenkinimą, ar svajonę, ar ilgesį, ar gal net kažką iš pačių gyvenimo drumzlių. Visa tai jo poeziją atžymi nemeluota lyrine dvasia. Toji dvasia turi ir savo platumą — ne tik dėl to, kad joje atsiliepia tolimos žemės, bet ir dėl to, kad jausmas, mintis ir pati nuotaika liūliuoja į tolybę, drauge ten vesdamos ir skaitytoją. Dažnai tokį platų mostą jisai geba sudėti labai mažame eilėraštyje, štai jo "Laukinis Medis":
Palikit vieną mane, kaip laukinį medį,
ir apsupkite sienomis
kadugių ir laukinių krūmų,
nes aš noriu giedoti kaip medis
apie Dievo dienų gerumą
(p. 23).

Tai ir viskas. Matome, kad autorius pasisako originaliai, su nuotaika ir prasmingai. Tokia pabaiga, kaip "Laukiniame Medyje", gan būdinga jo poezijai: dažnai ten sustojama ūmai, lyg įsibėgėjęs sustotum, ir pasilieka kažkas nedasakyta. Citatoje tasai nedasakymas baigiasi ties nauja perspektyva, atverdamas plačias erdves, kurias toliau patsai skaitytojas gali papildyti savo susimąstyme. Betgi esama ir plokščių pabaigų — ta prasme, kad jos ir minties ir jausmo neišsako, ir savo nutylėjimu arba staigiu užraukimu nieko naujo neatveria. Negalėtume pasakyti, kad ir pati mintis visur būtų sėkminga. Tarpais jo filosofavimas yra išsikvėpęs, kitur girdėtas, arba abstraktus, o tai nedera poezijai. Kartais tie dalykai atrodo ir truputį perdėti, lyg teatrališki ("Molio indai"), arba įmantrūs: "Vištos kiaušinyje Tu kiekvienam iš jų įdėjai laikrodį širdin, kaip dovaną" ("Ankstyvieji gaidžiai", p. 75). Nors, pasikliaujant logika, būtų galima privesti prie tokio atvejo kaip ištraukoj, vienok čia mintis susukio-ta, einanti ne iš jausmo, bet iš intelektualinės kombinacijos. Toki dalykai jau pavirsta lyg ir savotiška maniera, pav.: "Vėjas pasisemia iš ratų provėžų rudens lietaus ir purvo nuosėdų ir purkščia" (p. 18).

Toliau norėtume atkreipti dėmesį į kai kurių eilėraščių vientisumo stoką. Autorius kartais ima ir sumaišo švelniausias lyrines vietas su realistiniais, rupiais posmais, ir toji švelni melodija pakrinka. Ir pats eilėraštis tada tampa gruoblėtas. Dėl buvimo, žinoma, yra ir be galo švelnių, yra ir rupių poezijų, ir tai gerų. Galimas ir tų dviejų elementų derinys. Svarbu tėra gautas rezultatas: ar vienaip, ar kitaip rašant, kūrinys neturi išeiti nesulydytas vienon gai-don. Tokių įvairių elementų nesuly-dymo vienan balsan VI. šlaito kūriniuose tai šen, tai ten pasitaiko. Skaitome "Nendrėse":
Vakarėja, ir vėsta oras,
ir mieguistos pakrantės nendrės
vandenin ligi kaklo brenda:
nendrės myli Žemaitkiemio ežero
šiltą dumblą ir šiltą vandenį.
(p. 16).

Šioj ištraukoj taip ir stabteli ties eilute "nendrės myli"... O stabteli todėl, kad ji išsimuša iš kitų, lyg ne į savo vietą patekusi, lyg kažkuo nepritapdama prie bendro citatos į-spūdžio.

"Žmogiškosios psalmės" parašytos laisvu eiliavimu. Nemaža poetų yra jį vartoję, ir kiti aukštai iškilo. Mūsų nuomone, taip rašyti yra sunkiau, negu tradicine eilėdara, nes laisvame eiliavime galima lengviau įslysti į prozą. Tai pačiai minčiai rimai, griežtas ritmas jau teikia šiokią tokią poezijos skraistę. Jeigu tų priemonių neturima, tai kūrinys turi laikytis ne kuriuo išviršiniu ženklu, bet savo vidaus jėga. Kai tos poetinės vidaus jėgos neturėsime, išeis tik proza, net jau ir be išviršinės skraistės.

Prozos seklumų pasitaiko Vl. Šlaito poezijoj. Kartais norėtum tarti, kad jisai jas tyčia palaiko. Tokį įspūdį reikėtų išsinešti iš tokių dalykų, kaip — "Iš Nugirsto Pasikalbėjimo" (p. 68).

Metėme keletą pastabų apie Vl. Šlaito knygą. Iš jų nedera susidaryti netikro vaizdo. Apie kiekvieną veikalą galima tarti ir šiokių, ir kitokių pastabų, "žmogiškosiose psalmėse" gal buvo įdėta ir tokių eilėraščių, kurie buvo lyg ir mėginimai. Dėl to esama ir tam tikrų nelygumų. Tačiau, kai perskaitai knygą, ypač paskutinę dalį, tave lydi jausmai: čia dainuoja tikra poeto siela.

Iš tikrųjų, VI. Šlaitą reikia laikyti gražia jėga tarp naujai prabylančių poetų, šiame veikale jauti tikrą lyrinę prigimtį, kuri geba tau perduoti ir nuotaiką, ir jausmą, ir mintį, ir kažkokį erdvumą bei šviežumą. Jis kuria stiprius vaizdus, plačius ir galingus, kaip "aš myliu potvynio plieninę, plačią sielą" (p. 81), lygiai kaip ir iš savo žodžio išgauna švelniausius palytėjimus: "Siela mano ji glosto tavo sielą" (p. 100). Arba:
Ach, aš mąstau apie lanksčius
ir vėjuj skambančius lazdynų
krūmus!    (p. 105).

Tokiose vietose kaip ši praskamba ir nuoširdus gamtos jausmas, ir švelni melodija, ir dar kaškoks pavasarinis gaivumas.

Vl. Šlaitas daugiur įdomus ir stiprus, kur atverčia pačius didžiuosius mūsų būties lapus: ar žvelgia į savo žemę, dainuodamas tokius šaunius posmus, kaip "žolė", "Relikvijos", ar į besiilgstančią žmogaus širdį ("Keturios sienos"), ar skrieja anapus šios žemės dienų: Nenorėjau skirtis,
o skiriamės. Nenorėjau nutolt,
o tolstame. Ir kiekvienas nuotolio žingsnis
širdy palieka sunkią nuotolio pėdą.
 
Ir dūdelė, kurią piemuo su savim nusineša,
moja medžiui gimtam iŠ tolo ir tolstant plyšta.
Tu žinai, kiek kainuoja jai ašarų vienas žingsnis.
Dieve, duok susitikt, jei ne čia, tai kitam pasauly,
ir kitoj karalystėj        (p. 108).

Nekartą patys poetai keliais žodžiais susako, ką jie mums dainavo. Taip yra padaręs ir Vl. Šlaitas, štai jo kalba, su nuotaika apibūdinanti savo giesmę ir dainą:
Aš jums dainuosiu apie akmenis ir žolę
ir apie debesis, kurie sugrįžta žemėn,
ir apie meilę, kuri šilto kraujo ryšiais
turėtų žmogų su žmogum surišti.
(p. 72).

Aug. Raginis.