Vandenyno pietuose (eil.), verte J. Kėkštas |
Parašė Pablo Neruda |
Vienišo vandenyno rožes — tai ištirpusi druska ir krūtine pavojuje, sudarkytas vanduo ir paukščiai baisūs. Yra tik naktis, lydima dienos, ir diena, lydima užuovėjos, kanopų, tylos. Tyloje auga vienašakis vėjas ir gėlė siūbuoja Ir smėlis, kuris turi tik taktą ir tylą. Yra tik šešėlis, pėdsakai arklio-klajūno, yra tik banga, kurią gavo laikas, nes visi vandenys plaukia j šaltą žvilgsnį laiko, kuris žiūri iš jūros gelmių. Jau mirė jo akys negyvam vandeny, liko dvi graudaus pločio duobės, kuriomis plaukioja žuvys kruvinais dantimis ir banginiai žemčiūgų ieškodami, ir griaučiai išblyškusių jūreivių, kuriuos nugalėjo lėtos medūzos, o taipogi įvairios rūšys nuodingų arajanų, atitrūkusios rankos, strėlės, šautuvai — nuolatos plaukioja jam tarp žandų ir ėda sūrias jo akis išėstas. Kai mėnuo renka sudužusius laivus, karstus, lavonus užklotus aguonom, kai į jo maišą krenta drabužiai jūroje palaidoti su jų ilga kančia, jų nuplėštom barzdom, galvom, kurias vanduo ir išdidumas amžiams dovanojo — girdėt, kaip visa klumpa tai ir krenta į jūros dugną, kaip visa tai gramzdina mėnuo savo akmens maiše, kurį suplėšė ašaros ir žuvų dantys. Tai mėnuo leidžiasi žiauriai virpančiomis šnervėmis, tai, be abejonės, svyruoja mėnuo tarp uolų, ritamas vandens siaubingo riksmo, jo viduriai, žvynai, kietumą savąjį praradę, o toliau, į Okeano baigą, plaukia mėlynas ir mėlynas tarp mėlynųjų medžiagų aklų, vilkdamas beformį savo krovinį, vandenžoles, medžius ir pirštus, žvejas kraujo, vandens paviršiuje pralieto nelaimių didelių metu. Aš kalbu apie tokį krantą, kurį plaka laukinė jūra ir bangos daužo kapinynų sienas. Ar tai šešėlis? Tai ne šešėlis, tai liūdnos respublikos smėlis, vandens augmenija, sparnai, peilis dangaus nugaroj: o paviršiau, sužeistas bangų, o šaltini jūros, jei lietūs saugo tavo paslaptį, jei begaliniai vėjai paukščius žudo, jei vien dangus — aš noriu paragavęs tavo kranto mirti, noriu žiūrėti į akmeninį tavo veidą, iš kurio plaukia paslaptys putojančios. Tai yra vieniša šalis, aš jau kalbėjau apie šią vienišą šalį, kur žemė yra pilna vandenyno ir kur nėra nieko, tik arklio kanopos, nėra nieko, tik vėjas, nėra nieko, tik lietūs, kurie krenta ant jūros vandenų, tik lietūs, kurie auga ties jūra. Vertė J. KĖKŠTAS |