Ežero mergaitė (eil.) Spausdinti
Parašė M. Vaitkus   
Ežeras mėnesienoj slėpiningoje snaudžia.
Vėjas, užklydęs viršūnėse, guodžiasi graudžiai.
Pusnaktis .. Bet neaptyla slaptingosios opos.
Dūsauja miškas.. Tyloj pasigirdo kanopos.

Tai grįžta į pilį narsus jaunikaitis.
Ant Juodbėrio žirgo parjoja jis raitas.
Pasibaigė žygis. Jis neskuba, žvalgos.
Toli atsiliko draugai ir marčelgos..

Ežeras mėnesienoj slėpiningoje snaudžia.
Vėjas, užklydęs viršūnėse, guodžiasi graudžiai,
Pusnaktis.. Dunkso po medžiais prigludusios kopos..
Rūkas banguoja.. Prie kranto sustojo kanopos.

Pajuto ateivis krūtinėj lyg dūrį,
pakėlė akis — vandenynas; jis žiūri —
kur gluosniai krante gedulingieji karo,
tarp nendrių lieknų ir baitų nenufarų,


gelsvam vandeny, tarp tamsių žalumynų
jis regi baltsniegę žavingą merginą
iš sietuvos dugno kaip gėlę iškilus
į šviesą, kur medžiai ja stebisi tylūs..

Stovi stebuklo mergaitė, gracinga kaip nendrė,
nimfų baltkūnių ir elfų keringoji bendrė;
vilnys plaukų auksaspalvių — drabužiai jos brangūs;
stovi jinai prieš mėnulį šviesa prisidengus..

Lyg marmuru virtęs prieš grožio stebuklą,
jaunuolis nuleido kautynių pabūklą
ir stebis, ir gėris, paveikslo pagautas,
o gyslomis veržias ugniakalnio sriautas.
"O, pasakų deive ar laume žavinga!
Pavergei man širdį grazna spindulinga!
Tavim aš grožiuosi! beprotiškai myliu!
Vai, skriskime dviese į manąją pilį!"

Stovi stebuklo mergaitė, gracinga kaip nendrė,
nimfų baltkūnių ir elfų keringoji bendre..
Mirksi jos akys mįslingai po antakių arkom.
Baltas rankas ji pakėlusi plaukus sau tvarko ..

"Kodėl gi, skaisčioji, mįsle apsisupus?
Kodėl gi vis tyli kaip pumpuras lūpos?
Sutiki! duok gerti man bučinio burtų!
Karūną ir sostą tau siūlau, ir turtą!
Kalbėki, sutiki! aš duosiu tau rūmų,
pateiksiu tau muzikos, šokių, gardumų!
brokatais vilkėsi, o maudysies piene
ir būsi didinga šalies karalienė!"

Mirksi    jos akys mįslingai po antakių arkom.
Baltas    rankas ji pakėlusi plaukus sau tvarko.
Lūpos,    kaip pasakos rožė pražydus, prabyla —
rodosi,    dieviška muzika pertraukė tylą:

"žemės berneli, nesiūlyk man rūmų,
   sosto nenoriu nei turtų;
savo nepirški džiaugsmų, malonumų,
  galios, karūnos, tuštybės ir dūmų,
  kraujo pelnytų bei smurto.
Sietuvoj mano jaukioj ir ūksmingoj
  rūmai karališki dunkso didingai.
Ten mano tėvas, galingasis Alkis,
  grožio ir turtų man daug yr sutelkęs.
Nendrės, kaip arfos užburtos, man groja,
  sriautai niūniuoja.
Pasaką seka skaistus nenufaras,
  klojas po kojom gintaras.
Mirksi žvaigždelėmis dugnas auksinis,
  žaidžia žuvelių man minios.
Spalvos, šešėliai man mirga ir mainos,
  suokia lakštingalų dainos..
Žemės berneli, nesiūlyki meilės,
  bučių, glamonės.
Daugelis mano ieškojo malonės —
  sietuvoj guli jų jaunosios eilės!
Bėki šalin tu gyvybės pagailęs,
  grįžki pas žmones!"


"Kilnusis stebukle! Valdove žavinga!
pavergei man sielą grazna spindulinga.
Tavim aš grožiuosi, aš dievinu, myliu!
Nereikia man žemės, nenoriu jos vylių!
Tavęs nepaliksiu, negrįšiu pas žmones!
Tik duoki man širdį, suteiki malonės!

Aš myliu tave! negaliu atsiskirti!
Nenoriu gyvybės! Pasirenku mirtį!"

Stovi stebuklo mergaitė, kaip nimfa meilinga.
Kaista veidai, ir kietumas jos žvilgyje dingo.
Betgi kaip plienas šalti ašmeningi jos žodžiai
širdį jaunuoliui krūtinėj be gailesio skrodžia:

'Ne, jaunikaiti! svajonė tavo
  tave sopulingai apgavo!
Tavęs niekados, niekados nebučiuosiu,
  širdies nei sielos neduoslul
Tu neragausi mano glamonės!
  Sudievu! grįžki pas žmones!
Sietuvos rūmuos, pas Alkį karalių
  sau skirto lauksiu bernelio.
Pereis jis drąsiai per gelmę Ir ugnį,
  meilę parodys bedugnę.
Gyvas be oro, per sietuvos tvanką
  mane jis suras. Atiduosiu jam širdį Ir ranką."

Stovi stebuklo mergaitė, kaip deivė didinga.
Veidas sustingo, šiltumas vėl žvilgyje dingo..
Siaudžia vien nendrės ir gluosniai, ant kranto kur karo..
Glaudžia mergaitė ranka prie širdies nenufarą ..


"šaltoji mergaitė, bejausmė, besielė!
Jei gaila manęs, dovanok bent tą gėlę;
ji glaudžias krūtinėn, bučiuoja tau širdį,
kur meilės nejaučia, nei skausmo negirdi!
Jos baltis šilkinis primins man tą kūną,
kuriam pasislėpusi žiežirba tūno.
Jos aukso širdelė kuždės man: tai — meilė,
kurią nuslopino joj šaltis ir bailė."

Stovi stebuklo mergaitė išbalus, sustingus;
šypso jai lūpos .. O šypsnis jai toks ilgesingas ...
Skina jinai nenufarą, jaunuoliui jį tiesia ..
Svyra galva. Užsimerkia jai akys išblėsę ..
Virpa graudingai sudie — ir mergaitė paskęsta..
Stovi jaunuolis krante, netikėdamas, mąsto:
Gal dar sugrįš? gal sugrįš? Sopulingai jis laukia.
Sietuvon šokti! — pajunta pagundą nejaukią.

Kankinasi, laukia. Nebėra mergaites ..
Jis jaučias pasaulyj palikęs našlaitis.
Lyg saulę praradęs, sugrįžta į dvarą,
o rankoje laiko gelmės nenufarą..

Diena po dienos, tartum rudenį lapai,
 vis krenta Ir krenta į nebūties kapą.
Kai siela kankinas, jaunuolis prie lūpų
priartina gėlę — Ir burtai jį supa;

Stovi stebuklo mergaitė, gracinga kaip nendrė,
nimfų baltkūnių ir elfų žavingoji bendrė.
Vilnys plaukų auksaspalvių — drabužiai jos brangūs.
Stovi jinai prieš mėnulį, šviesa prisidengus..

Bėga jaunuolis iš rūmų ir raitas
skrenda prie ežero šaukti mergaitės . .
Verkia, praradęs ir viltį, ir klotį..
Sietuvon! — monai jam pradeda moti..

Porina žmonės: jis sykį negrįžęs;
stovįs ant kranto ten marmuro kryžius,
kur jį paskendusį sietuvoj rado
šaltą, išblyškusį, gražų, be žado.