STASIO ŠIMKAUS KŪRYBA Spausdinti
Parašė J. Žilevičius   

Neseniai išėjo iš spaudos St. Šimkaus 33 rinktinės lietuvių liaudies dainos. (33 Selected Lithuanian Folk Songs. Kaina $2.00. Išleido kun. P. M. Juras. 1950. 68 psl., didelio formato) Įžanga lietuvių ir anglų kalba parašyta J. Žilevičiaus.

Poetas Stasys Santvaras, recenzuodamas "Drauge" šį leidinį, savo straipsniui antraštę padėjo "St. Šimkus grįžta Amerikon". Teisingai išsireikšta. Kai 1915 m. vasaros pradžioje jis atvyko pirmą kartą į šį kraštą, jo kūriniai, kuriuos pirmiausia buvo išleidęs Petrapily, čia chorų jau buvo plačiai dainuojami. Jau tuosyk jo harmonizuotos dainos "Vai, varge, varge", "Ant marių krantelio", "Ko vėjai pučia", "Aš augau pas tėvelį" ir "Pas močiutę augau" įvairių solistų-mėgėjų parengimuose buvo dainuojamos, šios dainos dabar surinktos šiame leidinyje vienon vieton. Kai kurių buvo kelios laidos prieš tai. Pats autorius paskutiniuose leidiniuose kai kur jų pritarimą truputėlį pakeitė, o kitoms dainoms įžangas pritarime pridėjo, kur pirmiau nebuvo. Kitai net melodiją daugiau prie kaimo originalinio stiliaus priartino ("Ant marių krantelio").

šiose dainų harmonijose, lyg veidrody, atsispindėjo St. Šimkaus sielos jaunatvė, kai jis, persisunkęs liaudies melodijomis, taikė joms harmonijas. Jis jau tuosyk sugebėjo pats save surasti ir sukurti savotišką būdą liaudies dainų pritarimui. Tiesa, nemažai įtakos tų laikų harmonijoje turi Petrapilio konservatorijoje vyra-vusis Rimskio-Korsakovo harmonijos stilius, kuris savo grynu skambėjimu, sklandžia harmonijos slinktimi buvo lyg švelnus balzamas klausai. Bet St. Šimkus sugeba ir savas harmonines kombinacijas sudaryti. Būdamas jautrus, jis sugebėjo pritaikyti melodijai harmoniją tokią, kad ji melodiją lyg laivelį viršum bangų laikytų, lengvo vėjelio stumiamą, o ne tą patį laivelį, vos iš gilumos bangų regimą, sunkiai irkluotų.

Toks lengvas harmonijos būdas tik jam vienam tais laikais tebuvo nuosavas ir jam tik tepriklausė. Nors buvo tais laikais Naujalis, Brazys, Sasnauskas, bet jie buvo suaugę, pribrendę muzikoje. Jie kūryboje vartojo gilias mintis, apsuptas sudėtingų harmonijų. Jų kūryba buvo persunkta smagenų darbo, kai tuo tarpu Šimkaus — pilna džiaugsmo, malonios nuotaikos, ir nereikėjo klausytojams didelio susitelkimo, kad galėtų gėrėtis jaunatvės sielos bangavimais. Šimkus, iš mažumos klausydamasis savo motinos, liūdnai dainuojančios liaudies daineles, negalėjo iš sielvarto tverti, o ir džiaugsmui galo nebuvo. Todėl jam tos melodijos įsigėrę į visą kūną. Kai kaime dainuodavo jaunimas, jis, garsuose paskendęs, klajodavo Panemunėmis ir laukų platybėse. Kai St. Šimkus pajėgė reikiamai apvilkti liaudies melodiją harmonijos rūbais, jis tesuprato tokią harmoniją taikyti melodijai, kuri būtų skambi ir kaip plačiųjų kaimo laukų aidai. Tos rūšies harmonija pasidarė paprasta, be jokių ypatingų kombinacijų, gryna sultinga, skambi, švelni, sava. Todėl ji pasidarė lietuviui pažįstama.

Reikia žinoti, kad kai tos dainos pradėjo aidėti Lietuvos koncertuose, kurie, spaudą atgavus, po kiek metų buvo įsisiūbavę, nors ir caro žandarų valdomoje Tėvynėje, Šimkus pasidarė visiems lyg rasa, gaivinanti tautinius jausmus.

Šimkus su tų laikų, kitaip sakant, su pirmutiniąja kūryba, pasidarė tautos numylėtiniu, nes jis parodė pasauliui mūsų liaudies dainų grožį. Kai Vilniuje buvo rengiami koncertai ir Čiurlionis skambindavo savo kūrinius, o choras dainuodavo jo liaudies harmonizuotas dainas, tai Jakštas, Vaižgantas rašydavo apie jas, kaip apie neišbaigtus, kažkaip keistai Skambančius veikalus, tuo tarpu jie nerasdavo žodžių išreikšti savo susižavėjimui dėl Šimkaus dainų. Šimkus buvo visur laukiamas su savo trumpomis liaudies melodijomis, jo stilium harmonizuotomis.

Tam laikotarpiui priklauso ir "Kur bakūžė samanota", kuri tiek įėjo į lietuviškąją sielą. Nežiūrint, kad nors ji originali, bet turi savyje ir bendrų daugeliui svetimų kūrinių giminingumų. Anot vieno rašytojo išsitarimo spaudoje, ta daina "subakužino visą Lietuvą". Nors iki šiol suminėtos liaudies dainos rečiau negirdimos išeivijos tarpe koncertuose, bakūžės daina neišeina iš "mados".

Su šiomis solo dainomis Šimkus sudaro pirmąjį savo kūrybos jaunatvės laikotarpį, kurį artimiausiai suprato liaudis, pamilo ir suartėjo su ta kūryba. Tam laikotarpiui, nors kiek vėlybesniam, priklauso ir "Plaukė sau laivelis".

Su šia originalia solo dainų kūryba kaip ir užsidaro pirmasis jo laikotarpis.
Be suminėtų solo kūrinių, paplito jo dainos, harmonizuotos chorams. Harmonija čia taip pat vartota paprasčiausia, kaip ir solo dainoms. Iš pirmojo dainų rinkinėlio chorams dabartiniame leidinyje yra: "Per šilą jojau", "Tekėjo saulelė", "Močiute mano", "Saulelė raudona", "Sal-tyšius", "Kad aš jojau", "Ant tėvelio dvaro" ir kitos. Daugelis dar atsimena, kokį įspūdį darydavo Šimkaus dainos, kai choras jas dainuodavo, ypač jam pačiam diriguojant. Tas dainų skambumas, lengvai suprantamos harmonijos giliausiai smigdavo klausytojų širdin. Tiek liaudis, tiek ir inteligentija, kuri nebuvo girdėjusi lietuviškų melodijų choro dainuojamų, žavėjosi tomis nepaprastomis grožybėmis, kurias Šimkus parodydavo chorų dainose.
Tokios dainos kaip "Važiavau dieną", "Kas subatos vakarėlį", "Ant tėvelio dvaro" ir "Ai dūda, dūdytė-le..." juk iš chorų repertuaro per keliolika metų neišėjo. Daugelyje vietų dar ir šiandien be jų neapseina-ma. O juk ten nieko ypatingo, — primityvi, paprasčiausia harmonija, kur jokių sudėtingų kombinacijų netenka ieškoti. Vistik liaudis tai geriau suprato už kitus kūrinius, gerokai pribrendusius. Tai buvo dėl priežasčių, kurias būtų galima taip suminėti: 1) dėl harmonijos paprastumo; 2) dėl lengvumo chorams išsimokyti; 3) dėl visuotinio tautinio atbudimo carų gadynės pabaigoje ir 4) dėl didelio nuoširdumo, parenkant lengvą harmoniją.

Šio tad laikotarpio, jaunatvės žydėjimo kūryba buvo ir suprasta ir pamilta; dėl to Šimkus ir buvo populiarus masėse.

Tos rūšies dainų chorui šiame leidinyje yra net dvylika.
Kai Šimkus, atvykęs Amerikon, pasitaikius progai, studijavo naujoviškąją harmoniją pas žinomą teoretiką Percy Goetschius, jo kūryboje prasidėjo antrasis laikotarpis, skirtingas nuo pirmutiniojo. Tuosyk ir Šimkus pradėjo kombinuotas harmonijas vartoti ir į jas supti melodijas. Tiesa, jo harmonija praturtėjo ir pasidarė įdomi, bet iš to periodo į liaudį mažai kas teįsiterpė. Pavyzdžiui, "Nugrimzdęs Dvaras",   1923 m. spausdintas, ir "Siluetai" pasiliko tik profesionalų rankose. Nei solo, nei chorui jau giliau nepateko į plačiąją liaudį.

Ilgainiui, susipažinęs su Vakarų Europos tų laikų vyraujančia kūrybos kryptim, jis pradėjo justi pribrendimą ir platų muzikalinj galvojimą. Tada jis kūrė didelius veikalus — simfoninę poemą "Nemuną" ir operą "Pagirėnai". Tie veikalai buvo pastatyti scenoje, ir visuomenei buvo parodytas jo pribrendimo laikotarpis. Sunku pasakyti, ar iš minėtos operos būtų kas nors plačiosiose masėse prigiję, kaip kad yra iš svetimtaučių operų kai kurios arijos visur girdimos, nes pasaulio chaosas viską aukštyn kojom apvertė.

Iš to pribrendimo laikotarpio šiame leidinyje yra mišriam chorui gana sudėtingi kūriniai, kuriems išpildyti reikia gerų chorų: "Tu pasakyki man, saulužėle", pagal liaudies melodiją "Žalia girelė jau geltonuoja", "Vėjo dukra" F. Kiršos žodžiams, — originali kompozicija; kiek lengvesnės liaudies melodijomis: "šią naktelę" ir "Žaliojoj girelėj".

Įdomu, kad Šimkus drauge brendo su tauta: kol galėjo šiaip taip jauni chorai mažas daineles dainuoti ir jomis lavintis, Šimkus savo jaunystės laikotarpy aprūpina šios rūšies kūryba. Kai chorai pribręsta, Nepriklausomoje Lietuvoje prasideda organizuotis įvairios dainų šventės ir didelės chorų iškylos, Šimkus kūryboje jau gerokai pribrendęs ir meta chorams komplikuotesnių dalykų; kai išsiauginome savo operą, simfoninį orkestrą, Šimkus pasiekia savo viršūnę, sukuria operą "Pagirėnai" ir simfoninę poemą "Nemuną". Vadinasi - brendo drauge su tauta.

Kai jis rengė Švietimo Ministerijai išleisti savo visus kūrinius, pradedant jaunatve, kai kurios pirmutinių veikalų vietos jam nepatiko — matė nepribrendimo netobulumus ir kai ką pataisė.
Kaip pradžioje minėjau, prie kai kurių dainų pridėjo papildymų, prirašydamas įžangas, kurių nebuvo. Tos įžangos daugiausia beveik nebesu-tampa su visumos raida, su buvusiu pritarimu. "Vai, varge, varge" dainoje disonansinė įžanga visame palydėjime neranda niekur giminingų disonansinių sąskambių. Tiesa, šie disonansiniai sąskambiai būdingi liaudies dainų pritarime, vadinas, atitinka liaudies natūralinę harmoniją, kai tuo tarpu visame palydėjime tų sąskambių nesutinkama. "Ant marių krantelio" įžanga ritminiu požiūriu visam palydėjime yra svetima. "Pas močiutę augau" įžangoje jis vartoja moduliacinius ženklelius, o visoje dainoje nėra jokio aukštinimo ar žeminimo ženklų.

Vėliau, kaip atrodo, jis nebepajėgė savo pirmųjų žingsnių besuprasti ir toje jaunatvės kūryboje pasinerti. Vistiek jis panorėjo, gal ir tiksliai, ką nors naujoviškesnio, nors ir keliose vietelėse įžangoje parodyti veikalo paįvairinimui, nors ir kiek skirtingai nuo bendro stiliaus. Vėlesnes kūrybos dainose "Dar nepaketinau pas motinėlę joti", "Liepė man motulė", "Oi, augin, augin", "Pavasario dienelė" jau sudaro vienlypį, su įžanga neperskiriamą visame pritarime gražų vienetą. Visos šios dainos yra solo, grynai liaudies melodijos, visiškai dar mūsų padangėje nežinomos. Viso tokių yra penkios.

Yra šeši gražūs duetai lygiems balsams: "Palankėj, palankėj", "Sėdžiu po langeliu" ir kitos liaudies melodijos, o taip pat ir originalus kūrinys "Plieno paukščiai" atminti Dariui ir Girėnui, su labai įdomiu pritarimu, karinio judesio melodija.

Baigiant tenka pasakyti, kad šis leidinys yra didelė dovana muzikos mėgėjams ir Stasio Šimkaus gerbėjams. Kiekvienas jame ras kūrinių pagal savo muzikos pasiruošimą. Pirmutiniųjų jo dainų jau niekur nebegalima įsigyti. Senieji dainininkai ar chorai jų turi savo knygynuose, bet jaunesnieji nebegali jų gauti. Šisai leidinys papildys mūsų "sudžiūvusią" dainos literatūrą, nes St. Šimkus vėl į mūsų padangę bent iš dalies sugrįžo!
J. Žilevičius