AUSTRALIJA MŪSŲ AKIMIS Spausdinti
Parašė V. Kazokas   
Vargu ar šiandie yra pasaulyje kraštas, kur nesutiktume lietuvio. Sakytumei, nematoma likimo ranka mus, lyg sėjos sėklą, pasėmė iš aruodo ir pabėrė žemėn. Ir čia mums gresia toji pati lemtis, kaip anam Evangelijos sėjėjui, kurio paberta sėkla krito ir ant uolos, ir tarp erškėčių, ir į gerą dirvą, šiuo metu mes patys dar nemokėtume atsakyti, kurie esame patekę derlion dirvon, tačiau kiekvieno širdyje tebėra gyva anoji kovos ugnis, kuri padės įveikti ir sausą uolą, ir dygius erškėčius.

Australija yra ypač mums nepažįstama dirva, kurioje pagal paskutinius duomenis jau yra atsiradę per 6000 lietuvių. Daugumas iš čion atvykusiųjų pasirinko šį kraštą jau vien dėl to, kad neturėjo vilčių patekti kitur, kitus viliojo pietų egzotika ir plačios galimybės "prasimušti", dar kiti važiavo į čia tik tais sumetimais, kad, reikalui esant, nereikėtų "toliau bėgti", nes nebus kur. Vis dėlto šiek tiek apsipažinusiam su naująja aplinka ir gyvenimo sąlygomis peršasi neabejotina išvada, kad ši saulėtoji šalis nėra anoji ideali lietuviškai sėklai žemė, iš kurios tektų tikėtis gausaus derliaus. Tiesa, reikia pripažinti, kad čia besikuriančio lietuvio nuotaika nėra palūžusi: pradėdamas naujakurio gyvenimą, lietuvis ateivis kažkaip šviesiai žiūri į ateitį; savo kietu darbu ir ištvermingumu jis gal čia labiau negu kur kitur gali užtikrinti savo rytojų. Tačiau, iš kitos pusės, tautinio sąmoningumo ir lietuviškos kultūros plėtotei sąlygos nėra labai pavydėtinos, ir todėl dvasiniu atžvilgiu jis čia tikrai skurs ir vys.

Šio krašto atžvilgiu entuziastiškai nuteikti oficialių informacijų ir pirmųjų pionierių laiškų, lietuviai ateiviai, vykdami Australijon,   skaitėsi tik su vienu gresiančiu pavojum — klimatinėmis   sąlygomis.   Vis dėlto šiuo atveju buvo apsirikta,   nes iš tikro Australijos klimatas   europiečiui, tegu ir iš pačios šiaurės,   yra gana palankus ir sveikas, ypač pietinėje Australijoje.   Tačiau nebuvo skaitytasi su kitu pavojum, kuris iškilo, tik atsidūrus vietoje, pradedant organizuoti lietuviškos veiklos ir kultūros židinius. Kiekvienas iš čia atvažiavusiųjų gerai žinojo, kad Australijos vyriausybė plačiai atkėlė imigracijos vartus ne tam, kad pagreitintų   DP problemos   išsprendimą, bet, vykdydama savo "baltąją politiką" ir stengdamosi   sustabdyti   iš Azijos spalvuotųjų antplūdį į skystą Australijos erdvę, siekė tuo pačiu pakelti gyventojų skaičių. Gi įsileidus europiečių ateivius,   federalinės vyriausybės pirmasis rūpestis   ir yra kaip galima greičiau   ne angliškos kilmės ateivius suaustralinti.   šitoji paspartintos asimiliacijos politika ir sudaro aną nenumatytąjį pavojų, kuris gresia pastoti kelią tiek tautinių bendruomenių įsisteigimui, tiek pačios tautinės kultūros plėtotei. Australijos federalinė vyriausybė į šiuos ateivių veiksnius žiūri su dideliu nepasitenkinimu. Tiesa, kol kas ji toleruoja ateivių organizacijas, nors ir šykščiai, bet vis dėlto duoda licencijas laikraščiams, reikalaudama, kad ketvirtadalis    leidinio    būtų    anglų kalba.    Tačiau    susirūpinęs ateivis klausia: ar ilgam?   Ar vieną dieną nebus jiems pasakyta — gana! Jūs pakankamai išmokot angliškai,    Ir jūsų spauda Jau nereikalinga, žinoma, gali tai ir neįvykti,   bet su ta galimybe visada reikia skaitytis.

Iš kitos pusės vidutinis australas, daugiau susirūpinęs aridių lenktynėmis bei bizniu ir nesuprasdamas vyriausybės vedamos politikos, į europiečius ateivius žiūri su tam tikru nepasitikėjimu, šisai nepasitikėjimas iškyla drauge su komunistų vedama propaganda, esą, ateiviai gali atimti darbą ir duoną, paaštrins ir taip aštrią butų problemą ir t.t.

Reikia pasakyti, kad šitoji baimė šiandie jau nyksta, tačiau šis nepasitikėjimas tebėra gyvas dar ir dėl to, kad europietis ateivis nėra britiškos kilmes. Ir kaip tik dėl šios priežasties ateivis labai greit pajunta, kad į jį žiūrima iš aukšto, atseit, kilmės atžvilgiu jis degraduojamas į antros klasės piliečius, nors prieš įstatymus jis yra lygiateisis (ir tai ne visais atvejais!). Vadinas, šitą moralinę nelygybę ateivis ypač jautriai išgyvena, šia proga reikia priminti, kad Australija labai šykščiai įsileisdavo kitataučius piliečius, išskyrus anglus, todėl angliškojo nacizmo dvasia čia yra labai stipri. Ir jeigu kas, nepažinęs laikė anglus tolerantais ir džentelmenais kitataučių atžvilgiu, tai gyvenimo praktikoje turi skaudžiai nusivilti. Anglas visados žiūrės į tave iš aukšto, nepaisant, kas tu būsi. Amerikoje šito nėjusi, nes ten angliškumas išsigimė; reikia manyti, kad ir Kanadoje britiškoji dvasia yra žymiai skystesnė. Bet ji ypač tiršta Australijoje. Bijodama, kad plačiu mastu vykdama imigracija gali šią atmosferą atskiesti, Australijos vyriausybė ir čia imasi atsargumo priemonių, stengdamasi išlaikyti tam tikrą proporcingumą tarp europiečių ir britų ateivių (1:4). Tad reikia manyti, kad Australija dar ilgą laiką pasiliks viena iš patikimiausių angliškumo tvirtovių. Iš čia ir paaiškėja, kodėl australų tarpe yra nepasitikėjimas ateiviais, kol jie nėra pasidarę savais. Tuo pačiu darosi suprantama ir vyriausybės vedamoji asimiliacijos politika, vardan tautinio vienalytiškumo niveliuojant tautines mažumas. Tam tikslui draudžiamos tautinės mokyklos, varžoma spauda ir sunkiai pakenčiamos tautinės bendruomenės. Aišku, šitokia valdžios akcija sukelia ateivių tarpe pasyvią reakciją ir grūdina jų tautinį atsparumą.

Darbo ir gyvenimo sąlygos čia yra pakenčiamos. Reikia pasakyti, kad patsai kraštas yra nepaprastai turtingas. Jo turtų ir galimybių lig šiol tėra išnaudota vos 10%. Todėl ir viso karšto ateitis yra gana šviesi ir optimistiška. Australijos plėtotei lig šiol trūko ir trūksta darbo rankų. Kai tuo tarpu kituose kraštuose milijonai negauna darbo, Australija šiuo atžvilgiu laiminga: darbo pasiūla šiandie yra ypač didelė ir visai nesimato tendencijos netolimoj ateityje mažėti. Į šitokias sąlygas patekęs, sumanus ir praktiškas lietuvis jaučiasi saugiai ir nepažįsta rytojaus baimės. Atlyginimai, tiesa, nėra labai dideli, palyginus su prekių kainom, kurios, deja, kasdien vis auga, tačiau čia reikia pastebėti, kad Australijoje nėra didelio skirtumo tarp fizinio darbo darbininko ir inteligento uždarbių. Netgi paprastas darbininkas, turįs šiokią tokią specialybę, uždirba žymiai daugiau už mokytoją arba kitokį įstaigos tarnautoją. Gal čia ir reikėtų ieškoti priežasčių, kodėl australas labiau susirūpinęs savo vaikus išleisti amatininkais, negu suteikti jiems aukštąjį mokslą. Pagaliau ir universitetuose, mūsų terminu sakant, humanitarinius mokslus studijuoja labai nežymi studentų dalis.

Iš gaunamo uždarbio pavieniai asmenys gali labai lengvai pragyventi ir net susitaupyti. Kiek sunkiau tiems, kurie su didesnėmis šeimomis, jeigu dirba tik vienas šeimos narys. Bet vis dėlto nėra taip tragiška, štai, kiek teko patirti, visa eilė atvykusiųjų, nors ir surištų su darbo sutartim, suspėjo nusipirkti žemės ir statydinasi namus. Mat, Australijoje yra sunkiai išsprendžiama butų problema, ypač didesniuose miestuose. Ir tai ne vien tik ateivių bėdos: kenčia lygiai tiek pat ir patys australai, žinoma, panaudojant suglaudinimo priemones, kaip savu laiku buvo praktikuota Vokietijoje, tikrai vietos atsirastų. Yra čia daugybė visiškai tuščių namų, kuriuose gyvena tik viena bobutė su kate ar šunim. Bet apie išnuomojimą net negalvoja. Ir todėl nebus perdėta pasakant, kad lengviau surasti būtų šieno kupetoje adatą, negu šeimai su mažais vaikais butą bet kuriame iš didesniųjų Australijos miestų, čia ir glūdi pagrindinė priežastis, kodėl vos atvykęs lietuvis kietai save paima ir daug ko atsisako, kad galėtų šiaip taip savarankiau atsistoti ant kojų, ir stengiasi įsigyti nuosavybę, nebijodamas net susirišti dešimtimis metų. Žinoma, šios pastangos yra geros, bet bloga yra tik tai, kad čia nėra lietuvių tarpe planingos kurdinimosi politikos. Kiekvienas kuriasi kaip išmanydamas, ir nėra tuo tarpu jokio organo, kuris bandytų organizuoti lietuviškas kolonijas arba ragintų spiestis į didesnius vienetus. Tai, be abejo, ateity labai skaudžiai atsilieps tautinio sąmoningumo atžvilgiu.

Pagaliau trumpai reikėtų paliesti kultūrinį gyvenimą. Ir čia tenka apsiriboti dviem pagrindiniais klausimais: a) į kokias kultūrines sąlygas pateko lietuvis ateivis Australijoje ir b) kokios galimybes yra jo tautinės kultūros plėtotei?

a) Dar prieš išvažiuojant į šį kraštą, teko šiuo klausimu išgirsti visokių nuomonių, kurios buvo daugiau neigiamo pobūdžio. Vis dėlto, objektyviai sprendžiant, Australija nėra taip labai kultūriškai atsilikusi, kaip kad daugelis sprendė. Užtenka tik priminti, kad čia yra 6 universitetai, kas 8-nių milijonų gyventojui kraštui jau yra šis tas. šalia to čia yra gana tankus tinklas įvairių specialiųjų mokyklų. Viešosios bibliotekos, kuriose rasi beveik visus pasaulio klasikus, neskaitant pačių anglų autorių, yra kiekviename miestelyje. Didesniuose centruose gana gyvas muzikinis gyvenimas: čia yra gerų simfoninių orkestrų, ir kiekvieną savaitę per apskritus metus vyksta po kelis kartus koncertai su išimtinai klasikine muzika. Tiesa, Australija neturi operos, tačiau tai dar nereiškia, kad tam neturėtų tinkamų meninių pajėgų. Teatras irgi tik pradinėje stadijoje. Gal todėl čia pagrindinė kultūrinė pramoga yra kinas. Spauda čia irgi apgailėtinoje padėtyje: čia nerasi eu-ropėjinio masto kultūrinių žurnalų ir laikraščių; dienraščiai perpildyti sen-sacinėm žiniom, arklių ir šunų lenktynių aprašymais, tuo tarpu kultūriniai klausimai, politika yra tik trečiaeiliai dalykai. Tiesa, čia kas ketvirtis metų išeina literatūros ir meno žurnalas, kurio laikraščių kioskuose net neužtiksi, nes, be tos rūšies meno atstovų, mažai atsiranda mėgėjų jį paskaityti.

Iš to tektų pasidaryti tokią išvadą: kultūrinių židinių Australijoje yra ir šio peno ieškančiam neteks badauti, tačiau pats vidutinis australas šiems dalykams dar nėra pribrendęs. Yra du dalykai, kurie jo gyvenimą užpildo: arklių lenktynės ir baras. Kitiems dalykams tuo tarpu jis dar neturi nei laiko nei noro. Kultūrinio gyvenimo problemos šiandie yra jam dar labai svetimos. Ir todėl nenuostabu, kad čia net pas australą inteligentą retai užtiksi kur namų bibliotekėlę, kas, pav., Vokietijoje buvo tiesiog kasdieniška.

Nebūtų galima pasakyti, kad australai turėtų savitos kultūros pradus, nors jame jau atbunda nacionalinis australo jausmas. Kultūrinei Australijos plėtotei čia yra dvi sąlygos: atsivežtoji iš Anglijos, kuri čia savotiškai išsigimsta, ir amerikietiškoji įtaka.

Užtenka tik užmesti akį į spaudą, ir iš karto aišku, jog iš puslapių dvelkia negrimuotas amerikonizmas. Amerikietišką įtaką galima išaiškinti tuo, kad Amerika yra pats artimiausias baltasis kaimynas, kuris negali neįtakoti pirmuosius žingsnius žengiančio krašto.

b) šitokiose aplinkybėse atsidūręs, lietuvis ateivis kultūrinėmis sąlygomis skųstis neturėtų pagrindo. Norįs visada ras progos ir galimybės gilintis ir plėsti savo vidinį   pasaulį.

Tačiau ar atsiras noro ir valios? Pradžia yra džiuginanti: šiandie nėra nė vieno Australijos universiteto, kuriame nestudijuotų po keletą lietuvių. Daugelis pasiryžėlių laukia darbo sutarties pabaigos, kad susitaupę kiek pinigo galėtų netrukdomai studijuoti.

Tačiau tautinės kultūros plėtotei perspektyvos yra gana liūdnos. Viena iš pagrindinių kliūčių yra aukščiau minėtoji asimiliacijos politika. Antroji nemažiau pragaištinga yra pačių lietuvių išsisklaidymas po šią plačią erdvę ir neplaningas kurdini-masis. Šitą Išsklaidymą, tiesa, sąmoningai vykdo pati australų vyriausybė, remdamasi darbo sutartimi. Galop trečias pavojus ateina iš pačių lietuvių: susirūpinę savo dienos ir rytojaus reikalais, jie savo tautinius interesus pastato antroj eilėj. Gerai dar, kad šiandie yra gyvas gimtojo krašto ilgesys ir praktiškam gyvenime nemokėjimas svetimos kalbos. Tas kaip tik skatina susieiti draugėn informacijų tikslais, prenumeruotis spaudą ir t.t. Ir reikia pabrėžti, kad ilgainiui tik viena spauda bus pajėgi pasiekti tolimiausius Australijos kampus ir palaikyti lietuvio dvasioje atsineštą iš namų židinio ugnį. Bet čia vėl atsistoja anas rūstus klausimas — ar ilgai? Vos atvažiavę, daugumas iš pirmos dienos pasinėrė į darbus, siekdami kaip galima daugiau "užsikalti" pinigo ir tuo pačiu visus kitus reikalus palikdami antroje vietoje. Ir sunku būtų čia išaiškinti anuos psichologinius ir socialinius momentus, kodėl lietuvis ateivis čia pirmoj eilėj visomis išgalėmis siekia buržujinio gyvenimo, palikdamas dirvonuoti savo idealiąją pusę. Idealistų ir čia netrūksta: jų pastangomis pasirodo trys laikraščiai ir kuriamas pirmoj eilėj organizacinis gyvenimas. Tačiau liūdni bus jų pastangų vaisiai, nesusilaukiant visuotinio pritarimo.
Tai taip stambiais bruožais atrodo lietuvių įsikūrimas ir jų rytojaus perspektyvos Australijoje. Žinoma, čia tėra tik vieno žmogaus, neišgyvenusio dar pilnų metų Australijoje, įspūdžių žiupsnelis. Paminėtosios gyvenimo ir kūrimosi sąlygos dar nesudaro pilnutinio vaizdo, tačiau vis dėlto leidžia atsakyti į šio rašinio pradžioje iškeltąjį klausimą — ar Australijos žemė yra palanki lietuviškajai sėklai. Todėl išvadoje:
1)    australiškoji dirva yra gerokai erškėčiuota, kad joje lietuviškasis daigas galėtų be kliūčių augti ir bujoti,
2)    pati lietuviškoji sėkla, pasirodo, nėra pakankamai atspari sutiktoms kliūtims ir lengvai pasiduoda klimatinėms ir aplinkos įtakoms.
Todėl visai nesistebėkime, kad šiaurės dobiliukų pasėlio vietoje ilgainiui gali išaugti australiški eukaliptai.
V. Kazokas