NAKTIS (Eil.) |
Parašė J. ŠVABAITĖ |
1 Saulėlydžiai spalvoti renkas Viršum tuščių, plikų laukų; Aveles glaudžiasi prie rankų, Namo sugrįždamos taku... Ir aš grįžtu į naktį klaikią, Ji man viena pasiutus gros, Ir gros stulpai, jų vielos svaigs ten šiltuos hijeniškuos nasruos. Pikta naktis, kaip reta būna, Dangus įkaitęs nuo audros, Ir drėgnas virpa žemės kūnas. Tirštuos, tamsėjančiuos garuos Prasmenga muzika baisi — Bepročių paukščių klegesys. 2 Jaučiu, kaip ji iš lėto sunkias Į mano kūną, ir galvoj Nutyla smegenys apsunkę Minčių beprasmiškoj kovoj. O kraujas, gyslose patvinęs, Tamsia jėga baisios srovės Užlieja vaizdą begalinį žvaigždėm nuauksintos erdvės... Sustoja debesys apstulbę, Sukniumba mėlyni skliautai, Ir paukščiai neskrenda, nečiulbia . Tik debesy toli, aukštai Reta, išblyškusi minia Palydi į sapnus mane ... |