MOTERIŠKUMAS LYRIKOJE Recenzijos vietoje*) Spausdinti

Emil Ermatinger savo veikale "Das dichterische Kunstwerk" vadina poetą lyriką ežeru, kuriame visa atsispindi, tačiau kuris pats retai subanguoja ir sušniokščia. Tuo lyrikas skiriasi ir nuo epiko, panašaus j ramiai plaukiančią lygumų upę, ir nuo dramaturgo, puolančio tarsi kalnų upelis. Lyriko likimas yra būti būties veidrodžiu. Veidrodinė jo egzistencija yra jo pašaukimas. Jis turi atspindėti: nemokydamas ir nebardamas, neskelbdamas ir neragindamas.  Lyrika yra būties spindulys, atšokęs nuo poeto sielos. Todėl ši poezijos rūšis kaip tik ir turi daugiausia galios atskleisti mums pasaulį, koks jis švyti dieviškajame savo pirmavaizdyje, koks jis yra nesuteptoje savo esmėje. Jeigu Ignaz Zangerle teigia, kad kiekvieno rašytojo veikaluose "pasaulis atgyja, trykšdamas žiežirbomis, kaip pirmąją kūrimo dieną"; kad "kiekvienoje poetinėje kūryboje sąmoningai ar nesąmoningai glūdi Dievui artimos žemės paveikslas (13 p.)"; kad   kiekvienas  kūrėjas  "kalba  iš rojinio žmonijos sapno" , tai visa tai ypatingai tinka lyrikui ir jo veikalams. Lyrikas iš tikro mums apreiškia pirmykštį būties skaistumą, ir todėl jo kūryba pasidaro "rojinio buvimo liekana'".


Bet ši liekana neša su savimi ir poeto paveikslą. Veidrodinė lyriko egzistencija padaro, kad nuo jos atšokęs būties spindulys, ištartas dainos garsais, apreiškia ne tik pirmykštį skaistų pasaulį, bet sykiu ir paties kūrėjo gelmes. Būties spindulys atšoksta nuo poeto sielos taip, kaip ši siela būna. Spindulys pasidaro priklausomas nuo ežero, nuo ano veidrodinio jo paviršiaus. Lyriko atspindima būtis jau yra perkeista, perstatyta pagal jo paties dvasios prizmę. Todėl teisingai lyrika buvo ir tebėra,. vadinama pačiu subjektyviausiu menu; taigi tokiu, kuriam poeto vidaus sąranga turi didžiausios įtakos. Būdamas būties veidrodis, lyrikas tegali atspindėti pasaulį taip, kaip jis pats yra sudėtas. Veidrodinė jo egzistencija yra jo kūrybos subjektyvumo pagrindas: šios kūrybos likimas ir jos stiprybė. Lyrika minta jos kūrėjo krauju.

Tačiau šis kraujas yra dvejopas: vyriškas ir moteriškas, jeigu šį sykį   nepaisysime   kitų   jo   skirtybių: tautinių,   kultūrinių,   geografinių... Vyriškumas   ir   moteriškumas   yra tokios    žmogaus    būties    savybės, kurios   neneša   savimi   jokio   turinio,     bet     kurios     apsprendžia kiekvieną   turinį.    žmogiškojo   turinio atžvilgiu vyras ir moteris yra visiškai   vienodi.    Bet    šitas    jiem abiem tas pat turinys moteryje būna kitaip, negu vyre.  Jeigu tad moteris yra poetė-lyrikė,  savaime anie būties   spinduliai  atšoksta  nuo  jos kitaip, negu nuo lyriko vyro. Tuo pačiu  ir mes  juos  sugauname bei pergyvename kitaip, negu susitikę su vyriškosios sielos atospindžiais. Todėl ir yra įdomu panagrinėti, kaip būtį atspindi moters lyrikės veidrodinė egzistencija; kaip  atrodo  ana rojinė  liekana,    apdainuota  moters lūpomis   ir   išreikšta   moteriškuoju žodžiu.


*) Katrynos Grigaitytės Paslaptis Lyrika. Išleido Venta Vokietijoje. 78 p. Kaina 3 DM. Iliustravo V. K. Jonynas. Knygos Išleidimą savo lėšomis parėmė prof. Kaz. Žvirblis OP savo 25 metų spaudos Ir kultūros darbo sukakties proga. — Tenka tik pasidžiaugti, kad vis daugiau atsiranda žmonių, kurie supranta lietuviškosios knygos vertę šiomis mūsų Tautai sunkiomis dienomis ir paremia Jos pasirodymą pasaulyje.
1)  Die Bestimmung des Dichters, 13— 15 p. Freiburg 1. Brsg. 1949.
2) Em. Stalger. Grundbegriffe der Poetik, 18 p. Zuerich, 1946.

Medžiagos šiam nagrinėjimui kaip tik ir duoda pastarasis K. Grigaity-tes lyrikos rinkinys "Paslaptis".
K, Grigaitytė nëra vokiečių Annet-te von Droste-Huelshoff, kurią C. G. Jung yra pavadinęs vyriškiausia iš visų moterų poečių. Jeigu Grigaityté rašytų eilėraštį tuo pačiu motyvu, kaip ir A. v. Droste-Huelshoff (plg. Auf dem Balkon), ji tikriausiai nesigailėtų nesanti kareivis ir nesi-graužtų sėdinti ant balkono ir leidžianti vėjui žaisti jos plaukais. Grigaitytės siela yra stipriai moteriška, todėl vėjo šiurenimas jos plaukuose jai būtų tik gilaus moteriškumo simbolis, kurio taip nemėgo Droste-Huelshoff. Pirmas įspūdis, kurį skaitytojas gauna, baigęs skaityti jos "Paslaptį", yra gilus moteriškumas, valdąs visą jos lyriką ir jos pergyvenimus, virpančius švelniuose posmuose. Jau pats rinkinio pavadinimas yra būdingas: Paslaptis. Kas yra ši Paslaptis? "Ji perlas, paskendęs širdies gelmėje"; ji "lyg posmas nutrūkęs"; ji "birželio nakties alpesys" (25 p.). Bet jeigu paklausi, "kas ji?", ji "nesakys" (25). Protinis smalsumas čia netinka, čia reikia savaimingos įžvalgos, nes ši paslaptis yra ne kas kita, kaip moters paslaptis. Tai moteriškosios širdies gelmė. Tai anas Ermatinge-rio ežeras, kuriame moteriškai spindi visa aplinka.

Visų pirma šalia mūsų esąs Viešpaties pasaulis. Jis K. Grigaitytei nėra metafizinių apmąstymų šaltinis, kaip Rilkei; jis nėra būties gelmių prasiveržimas šaltinio čiurlenimu vidunaktį, kaip Moerikei; jis nėra milžiniškas altorius, kaip Miguel de Unamuno, jis nėra net nė savos nuotaikos atospindis, kaip Verlaine. Grigaitytei Dievo pasaulis yra vieta jos moteriškumui apsireikšti bei įvykti. Savo metu Salomėja Nėris atėjo nusilenkti kalnams. Ji juos pavadino nebyliais dievais ir juose regėjo gamtines jėgos bei didybes simbolį. Jų akivaizdoje ši didžiausia mūsų moteris lyrike pajuto tai, kas estetikoje yra vadinama kilnumu — sublime — ir kas jau išsiveržia iš moteriškumo kategorijos, esmingai valdomos grakštumo — gracieux. Grigaitytės sieloje kalnų pergyvenimas šios kategorijos nepra-laužia. Jų akivaizdoje ji pasilieka gryna moteris su švelnučiais grakščiais savo jausmais. Kalnai kelia jai ne nuostabą, ne didybes pajautimą, bet troškimą įsivynioti į jų baltumą tarsi į pūkų patalą ir svaigti vyro meilėje.

Kaip gerai, kad man padavei ranką
ir į kalną mes kopiam abu.
Tepalieka čia žydinčios lankos
per gėlynus taip bristi sunku.
Debesin baltan įsisupę
mes ištirpsim viršūnėj kalnų.
Sekite pasaką, mėlynos upės,
čia gyvent ir mylėt ateinu.
Tik valandai, valandai vienai
kalnai tepalaimins abu.
O saulei sumerkiant blakstienas
į slėnį aš vėliai skubu.
(Viršūnėj kalnų, 31 p.).
Eilėraštis gražus, išskyrus nevykusią eilutę "čia gyvent ir mylėt ateinu", kuri yra ne kas kita, kaip Putino parafrazė: "Ant rankų iškėlęs garuojančią širdį, einu į pasaulį gyvent ir mylėt". Bet kaip tik jis mums atskleidžia moteriškąjį objek-tyvinio pasaulio pergyvenimą, kurio centre stovi ne daiktas, bet moteriškoji asmenybė su savo meile, su savo negalia, su savo daina iš slėnio. Pasaulis Grigaitytei yra tik proga atsigrįžti į save, tik skiltuvas išskelti moteriškumo kibirkščių iš savo sielos. Tas pat matyti ir kito gamtos elemento — audros — pergyvenime:
Tai audra, audra — audružė,
rodos, kalnus įsiūbuos.
Juodi debesys atūžę
plukdo želmenis laukuos.

Įbaugintas šilas gaudžia,
miršta sraigė po lapu . ..
Volungėlė skundžias graudžiai,
nėr lizdelio ant šakų.

Pašilėje varna sukas:
trys ėryčiai užplakti.
Balsu rauda piemenukas —
kur avelės, kur kiti? (Audra, 39 p.)

Ir čia Grigaitytė atsigrįžta ne į pačią audrą savyje, ne į jos gaivalingumą bei didingumą, bet į naikinamąjį jos pobūdį, kuris kelia gailesčio moteriškoje širdyje. Audra išlaužo želmenis laukuose, suardo volungės lizdą, užplaka mažyčius ėriukus. Ir šis gyvybės naikinimas gilia užuojauta prabyla moters sieloje, nes moteris visados yra gyvybės saugotoja, ne jos naikintoja. Naikinamasis veiksmas moters sieloje pritarimo neranda ir pasididžiavimo nekelia. Palygintas su Dau-thendey to paties vardo eilėraščiu, kuriame "vėjai dega vyno liepsnomis", šis Grigaitytės gražus eilėraštis ryškiai parodo moters lyrikės priėjimą prie objektyvinio pasaulio. Tiesa, "Viesulo šokis" (40 p.) yra kiek objektyvesnis. Bet šiame, tur būt, gražiausiame eilėraštyje iš viso rinkinio, lietaus lašas virsta "ašara debesio pilko", o aną grėsmingą aptemimą prieš viesulo smūgį K. Grigaitytė vaizduoja prigesusiomis vo-silkų akimis:
O ko prigesę
akys vosilkų
žvalgos bailiai (40 p.).

Taigi: Grigaitytės pasaulis yra jos moteriškumo pratęsimas. Tai erdvė, kur vyksta jos meilė; tai jėga, kuri naikina gyvybę ir todėl kelia moters užuojautą;   tai  junginys  tarp daikto ir asmens, kur, Francisčd Villaespesa žodžiais tariant, nežinia, ar šešėlis apgobia sielą ar iš sielos kyla šešėlis (Animae rerum).

O žmogus? Kaip pergyvena žmogų lyrinė moteriškoji siela? šiuo atžvilgiu Grigaitytės nuotaikas geriausiai parodo jos atsakymas į dabartinius mus visus kamuojančius klausimus: tėvynės meilė, tremtis, tautos naikinimas, kuriuos yra lietę visi mūsų dabarties poetai, pirmoje eilėje Brazdžionis, tėkšdamas pranašišku mostu, lyg Kristus Mykolo Angelo "Paskutiniame Teisme", priešus į požemius, skelbdamas prisikėlimo viltį, dainuodamas gilų mūsų skausmą ir mūsų tautos negandą. Grigaitytė prie šių klausimų prieina visai kitaip. Tėvynės meilė joje yra tokia pat gili, kaip ir kituose. Tačiau ji yra moteriška. Savos šalies meilė susijungia joje su moteriškos širdies troškimais:
Nors ašarėlė
per skruostą rieda,
vistiek, šalele,
Tave myliu,
Su beržynėliais,
paparčio žiedu,
na, ir su šelmiu
tuo  berneliu.
(Gintaro šalelei, 55 p.)
Šelmis bernelis yra visų mūsų dainų pradas, ir Jis atsinaujina Grigaitytės lyrikoje  moteriškuoju pergyvenimu.

Tas pat yra ir su mūsų tautos dabartiniu trėmimu į Sibiro dykumas, ši didžiulė tautos tragedija taip pat atsispindi moteriškajame veidrodyje ir įgyja moteriško liūdesio. Tautos trėmimas Grigaitytės prasmingai yra vaizduojamas jaunamartės kraičio išvežimu:
Kam, sesutės mielos,
pasiguost beeisim,
kad visais keleliais
veža mūsų kraitį.
(Debesėliai plaukia, 59 p.).
Arba:
Jau kraičių neberasime,
tik atdaras skrynias ...
(Į Rytus ir į Vakarus, 61) Tremtinių grįžimo svajonė virsta taip pat baimingu moters klausimu:
Ar sugrįš jis, o Dievuliau,
iš Rytų siaubingų?
Ten ne vienos sesutėlės
laimė jau pradingo.
(Ar sugrįš jis? 14 p.).
Pati mūsoji tremtis Grigaitytės pergyvenime susitelkia aplinkui moteriškąjį naujo žmogaus globojimą ir auklėjimą. Tie du mažyčiai, kuriems yra pavesta ir pati knyga, sudaro pagrindinį rūpestį, motinos rūpestį:
O, kad užaugint jus
Dievas man padėtų,
rodos, iškentečiau
sopulio mares.
Ak, mano mažučiai,
ar aš begalėsiu takeliu
saulėtu jus namo parvest ? ...
(Nykioj palatoj, 46 p.).
O įsižiūrėjusi į skrendantį pavasario paukštį, kaip į simbolį mūsų visų klajoklių, ir į jį perkeldama mūsų troškimą grįžti į savą šalį, Grigaitytė sako jam:
Valdovo sostą nors žadėtų,
žinau, neliksi tu čionai.
Ten šaukia upių akmenėliai
ir gimto lizdo pelenai.

(Paukštelei, 69 p.)
Pastarasis posakis yra ypač būdingas, šeimos židinio motyvas traukia moteriškąją širdį. Paukštyje, kuris iš tikro "vyšnių žydinčiais takeliais" (69) ieškosi senojo savo lizdo, net jeigu šis būtų ir pelenais pavirtęs, šis motyvas randa geriausią įsikūnijimą ir duoda mums gražų eilėraštį, šalia "Viesulo šokio", "Paukštelei" yra vienas iš geriausių Grigaitytės laimėjimų.

Tačiau moteriškai yra pergyvenama ne tik dabartinė tikrovė. Moteriškais virsta ir amžinieji žmogiškosios būties klausimai, kai juos Grigaitytė paliečia, nors tai atsitinka ir retai. Sakysime: mirtis, kuri daugeliui poetų yra kėlusi šiurpą (Bau-delaire), kurioje nevienas regėjo poilsį po sunkios egzistencijos (Fr. Martinez de la Rosa), Grigaitytei yra tik atsiskyrimas su savo mylimuoju:
Paliksiu aš tave,
gal daug ko nepasakius,
kai sutemos viešnia
pakvies mane.
(Lūpos nepasakė, 30 p.)
Atsiskyrimas su šia žeme bus tik sutemų viešnios pakvietimas. Jis būtų moters mielai priimamas, jeigu jos širdyje dar neslypėtų begalybė meilės žodžių, "kurių tau mano lūpos nepasakė" (ibd.). Meilė ir mirtis čia susijungia vienybėn, kaip ir pas Sapho, kuriai išminčius niekaip negali įspėti, kas tai: meilė ar mirtis: "Ne, išminčiau, tai yra mirtis... Ne, išminčiau, tai yra meilė". Moteriškoji lyrika meilę ir mirtį dainuoja tais pačiais jausmais.

Čia mes gauname vėl tą pačią išvadą, kaip ir anksčiau — Grigaitytei žmogus yra dalyvis jos moteriškume: mylimasis, vyras, tėvas, vaikas. Atitrauktos vertės jis neturi. Moters lyrikės pergyvenimą jis pažadina tik tada, kai pažadina jos moteriškumą. Tik užgavęs moteriškąją jos egzistenciją, jis esti atspindimas ir apdainuojamas.

Galop Dievas. Kaip santykiuoja moteris lyrikė su Aukščiausiąja Būtimi? Kokių jausmų gama ji prabyla, susidūrusi su Viešpačiu? — Į tai Grigaitytė mums atsako savo eilėraščiu "Magdalena" (29 p.). Jau pats šio eilėraščio vardas yra simbolis moters santykiams su Dievu. Moteris artinasi prie Dievo visados Magdalenos pavidalu, nešina savo mylinčia ir atgailojančia širdimi:
Aš bučiuoju Tavo rūbo kraštą,
aš suklupus Magdalena prie Tavęs.
(29 p.)
Bet kas yra tasai, kuris šį rūbą nešioja? Mūsų akimis jis atrodo Viešpats: Mesijas, Mokytojas, Prisikėlimo sekmadienio Rabbi. Tačiau moters-magdalenos akimis jis susilieja su jos mylimuoju arba net virsta juo pačiu. Todėl po graudaus prašymo
Ak, nuimki nuodėmės tą naštą
ir kaip kūdikį į saulę vesk (ibd.)
moteris pradeda apie savo Viešpatį jau žemiškai svajoti:
Neužstos mana širdis Tau kelio,
o baltasis sapne rudenio ankstyvo.
Tavo žvilgsny obelys žydėti kelias
ir juodoj  nakty man skleidžiasi alyvos (ibd.).
Dar daugiau: šias žemiškąsias svajones moteris-magdalena priskiria ir savo Viešpačiui, kuris kasnakt jomis gyvena, nes ji sužeidusi ir jo širdį:
Taip giliai, giliai širdin įkritus
nemirtinga ašara spindesiu aš.
Bokštuose varpai prikels Tave kas rytą,
o kasnakt svajingos akys Magdalenos
tik prieš aušrą Tau sapnuos užges...
(ibd.)

Tai amžina "Giesmių giesmės" tema. Mylimosios ir mylimojo santykiai yra simbolis santykiams tarp Dievo ir sielos, tarp Kristaus ir Bažnyčios. Moteris lyrikė šiuos santykius ypatingai giliai pajaučia, ir todėl Dievas jai virsta mylimuoju, kurio pavidalą ji regi baltame vienuolio apsiauste ir jį myli. Viešpaties atstovo laiminančios rankos ne tik nužengdina Dievo malonę, bet ir paguodžia moteriškąją širdį, nes jos yra mylimojo rankos:
Tavo laiminančios rankos,
mano galvą kai paglosto,
byra žvaigždės sidabrinės
iš dangaus galybių sosto.

Ir taip lengva, lengva eiti
tremties kelią tokį dygų,
kada žydras, žydras sapnas
mano žingsnių ritmą lydi.
(Laiminančios rankos, 27 p.)
Be abejo, Grigaitytė yra mėginusi eiti prie Dievo, kaip ir prie pasaulio, ir iš objektyvinės pusės. Jos eilėraštis  "Kristui Karaliui" (72 p.)   yra neblogas tokių pastangų liudytojas. Tačiau   objektyvieji   jos  religiniai bandymai, ypač skirtieji šv. Kazimierui (70 ir 71 p.), pasilieka kasdienybes pbtmejė, neišsiskirdami iŠ jos nei sava problematika nei savu jausmu. Grigaitytės siela yra giliai religinga. Ji net poetinę savo dovaną pergyvena kaip Viešpaties malonę ir už ją dėkoja, skirdama savo posmus Dievo garbei (plg. 73 p.). Tačiau šis religingumas poetiškai suspindi tik moteriškumo šviesoje.

Apžvelgę tad prabėgomis tris didžiąsias   gyvenimo  sritis:   pasaulį, žmogų ir Dievą, galime duoti atsakymą į anksčiau mūsų iškeltą klausimą, kaip atspindi būtį moters lyrikės veidrodinė egzistencija. Moters lyrikės sieloje   būtis  atsispindi  tik tiek, kiek ji pajėgia   pažadinti   jos moteriškąjį  apsprendimą. Visa,  kas šio apsprendimo neliečia, moters neužgauna. Jeigu ji kartais ir mėgina atsakyti  tam, kuris  jos neklausia, jos atsakymas pasidaro raclonalinis ir banalus. Ir juo moteris poetė yra moteriškesnė, Juo jos moteriškumas įgyja didesnės reikšmės Jos kūryboje ir šią kūrybą susiaurina, nes Ją visą sutelkia aplinkui vieną taiką. Todėl būti didelei lyrikei   ir giliai moteriškai moteriai yra labai sunku. Bent literatūros Istorija mums taip sako. Ir vokiečių lyrikė A. v. Droste-Huelshoff, Ir čiltaų Gabrlela Mls-tral, lr mūsų Salomėja Nėris turi savyje kažkokį vyrišką ženklą, kuris duoda  Joms Jėgos  prasiveržti lr į platesnes būties sritis ir atspindėti bendrai žmogiškuosius, ne tik moteriškuosius, būties spindulius. Tačiau tas pats ženklas  stumia  šias moteris   į   vyriškojo visuomeniškai politinio veikimo sritis ir kaip tik gesina jų moteriškumą, gal net ir poetiškumą.   Grigaitytės sieloje šio vyriškojo ženklo nematyti. Grigaitytės polinkiai yra grynai moteriški.

Todėl ji sunkiai grumiasi su ob-jektyviniais  klausimais, į kuriuos ji norėtų atsakyti, tačiau kurie jai pasilieka šalti, nes neužgauna jos moteriškumo gelmių.   Visi eilėraščiai, kuriuose yra mėginta šis objektyvusis    gyvenimas    atspindėti, rinkinyje yra silpni.   Geriausi kaip tik yra tie,  kuriuose prabyla Grigaitytės   moteriškumas:  Negiedokl, vieversy, (10 p.), Laiminančios rankos (27 p.), Magdalena (29 p.), Viršūnėj kalnų (31 p.), Audra (39 p.), Viesulo šokis (40 p.), Jūrą paliekant (42 p.), Paukštelei (69 p.).

Jeigu tad mums būtų leista išreikšti poetei linkėjimą ateičiai, jis būtų šis: mesti šalin visas objekty-vinių klausimų pagundas ir atsidėti moteriškosios būsenos sklaidai. Moteriškumas slepia savyje visą būtį. Jis yra būsena, nė kiek nemažesnės svarbos, negu vyriškoji. Todėl šios moteriškosios būsenos veidrodyje atspindėti būtį ir jos spindulius išreikšti skambiais, lengvais ir švelniai banguojančiais posmais kaip tik ir būtų Grigaitytės poetinis pašaukimas. Gabriela Mistral atskleidė pasauliui motiniškumo gelmes: pilnas kančios, gilaus ilgesio, tvankias ir net rūsčias. Jos kūryboje prasiveržė motina, pažymėta gilia ispaniškąja tristeza.
Iš Grigaitytės lauktume apreiškiant moteriškumą: grakščiai svajingą, truputį liūdną, bet visados besistiebiantį aukštyn, kaip Fra Angélico madonos, šiuo keliu mūsų lyrikė jau žengia. Argi ne simboliškas jai yra šis puikus jos posmas:
Kai į pusnį įbridau
šlamančio gegužio,
atgal kelio neradau
žalioms vinkšnoms ūžiant.
(10 p.)
Braidžioti po žiedų pusnis ir nerasti kelio į grubų, suracionalintą, sutechnintą, melagingą vyriškąjį pasaulį yra moters — gyvybės karalienės — paskirtis. Argi ši paskirtis negalėtų virsti Grigaitytės-poetės pašaukimu ?