MYKOLAS KRUPAVIČIUS Spausdinti
Parašė K. MOCKUS   
65   METŲ   AMŽIAUS   SUKAKTIES   PROGA

1. Nedaugei mūsų . . .
Vienuoliktuosius metus trunkanti Lietuvos tragedija pareikalavo nepaprastai daug aukų. Žiauri ranka skina ir mūsų politinius vadus. Tik vienas kitas vyresnes kartos mūsų politikas yra pasiekęs laisvąjį pasaulį. Amžiaus našta ir emigracijos vargai jų skaičių metai iš metų retina.

Tokiais laikais mes minime sukaktį asmens, kurio vardas yra neatjungiamai surištas su mūsų nepriklausomos valstybės atstatymu, jos laimėjimais ir vargais per visą laisvės laikotarpį ir per visas okupacijas. Tai Mykolas Krupavičius, kuriam neseniai suėjo 65 m. amžiaus. Jis yra mūsų tarpe, savo pavyzdžiu ir savo energija te-bešviečiąs mums sunkiame tremties kelyje..

Sukakties proga bent trumpai pažvelkime į M. Krupavičiaus asmenybę ir ligi šiol nueitąjį kelią.

M. Krupavičius gimė neturtingoje šeimoje Gudelių bažnytkaimy, Marijampolės apskrity 1885 m. rugsėjo 29 d. Tėvas tarnavo dvare, paskui emigravo į Ameriką ir greitai mirė, fabrike sutrintas. Vienatinį sūnų motina, nemažai varg-dama, leido į Veiverių mokytojų seminariją. Ją baigęs, jis dirbo kurį laiką kaip mokytojas Papilėje ir Lomžos gubernijoje, Lenkijoje. Neilgai trukus jis įstojo į Seinų kunigų seminariją ir, ją baigęs, studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje ligi 1917 m. Tais metais nuvyko į M. Yčo gimnaziją Voroneže kapelionu.

Nuo čia prasideda M. Krupavičiaus platesnė visuomeninėj bei politinė veikla. Įgijęs tvirtą teorinį pasiruošimą bei visuomeninio darbo patyrimą mažesniuose rateliuose, dabar jis pasireiškia kaip didelių gabumų visuomenininkas ir greitai atsiduria mūsų bręstančio politinio apsisprendimo kovotojų pirmose eilėse. Jeigu 1917 m. pradžioje susikūrusi Rusijos respublika atidarė ir mūsų tautai naujas galimybes bei sudarė palankesnes sąlygas mūsų išeiviams Rusijoje organizuotis, tai tų pačių metų rudenį pradedąs įsigalėti bolševizmas sukėlė daug naujų baisių pavojų. Ir Mykolui Krupavičiui vos pasisekė pasprukti nuo mirties sprendimo įvykdymo. 1918 m. jis jau Lietuvoje organizuoja krikščionių demokratų partiją ir visa siela įsijungia į atstatomos valstybės politinį gyvenimą.

Atsimenant, kad tada Krupavičius turėjo vos trisdešimt su viršum metų, reikia stebėtis, kaip jam pasisekė ano meto aplinkybėse išvairuoti labai atsakingose pareigose, nepadarant esminių klaidų ir nepalūžtant darbe. Tai jam įvykdyti padėjo gilus tikėjimas, tvirta energija ir tikrai dideli visuomenininko-politiko savumai. Neklysi-me pasakę, kad Krupavičiaus asmenybės pagrindinis bruožas yra visuomeniškumas. Gyvenamojo meto aplinkybės taip lėmė, kad jo visuomeniniai gabumai nuvedė jį į labai sunkią ir nedėkingą sritį — politiką, kurioje M. Krupavičius pasireiškė iš pat jaunų dienų, ligi šiol nenuilsdamas. Tad kalbėti apie Krupavičių, kaip apie asmenį, pirmiausia ir reiškia — paliesti jį kaip politiką.

2. Politikos vingiuose

Dažnai mėgstama sakyti, kad politika esanti nešvari gyvenimo sritis. Tokia opinija atbaido nevieną gabų ir dorą asmenį nuo šios veiklos, o į jo vietą tokiu atveju patenka abejotinos vertės asmuo. Betgi politikai reikalingi ypatingai tyros sąžinės ir didelių gabumų žmonės. Politika tiek pasidaro nešvari, kiek ją užteršia nešvarios sąžinės asmenys. Laiminga kiekviena tauta bei valstybė, kuri išugdo iš savo tarpo pakankamai garbingų, gabių, darbščių, sąžiningų politikų, šiandieninė pasaulio politikos krizė yra faktiškai politikų krizė. Per dažnai mūsų laikais į pirmąsias politikos eiles iškyla įvairaus plauko oportu-nistai, karjeristai ir avantiūristai. Per maža tarp vadovaujančiųjų matyti tikro pasiaukojimo, idėjinio tvirtumo bei gyvenimiškojo paprastumo. Deja, nemaža neigiamų politikos reiškinių buvo ir mūsų krašte. Betgi mūsų šalyje buvo noras padėti tvirtus, krikščioniškuoju socialiniu mokslu pagrįstus pamatus jaunai valstybei. Tie pamatai buvo padėti — ir tai buvo padaryta pirmoj eilėj dėl didžiulės M. Krupavičiaus įtakos. Kai šiandien, netolimos praeities perspektyvoje, vertiname įvykius, kai lyginame savo valstybės santvarką su daugelio senų valstybių santvarkomis, ypač jų socialine struktūra, turime pagrįsto pamato didžiuotis. Tik tokiu atveju nevisada atsimename, kad tai pasidarė ne savaime, kad turėjo būti žmonės, kurių valia bei pozityvus veiklumas įgalino, nežiūrint kliūčių, tai įvykdyti.

Kai kalbame apie politiko reiškimąsi valstybės gyvenime, negalime išleisti iš akių ir fakto, kokio dydžio yra toji valstybė. Mažos valstybės politikui daug sunkiau reikštis viduje ir užsieny, negu senų tradicijų didelei valstybei. Mažame krašte žmonės greičiau ir arčiau vienas kitą pažįsta, jame tampa žinomos kiekvieno viešiau besireiškiančio asmens ne tik dorybės, bet ir ydos. Jeigu jis ir gana tobulas būtų, tai politiniai priešai pasistengs ydų surasti. Visa tai kliudo politikui įgyti savaime reikalingo populiarumo. Atstovaujant savo mažo krašto interesus prieš didžiuosius taip pat sunkiau. Dažnai tenka ir tarptautinėj politikoj pralaimėti tik dėl jėgos pirmavimo prieš teisę. Tai visa rodo, kad būti mažo krašto politiku yra nelengviau, jeigu nesunkiau, kaip būti didelio krašto politiku. Šiuo atveju mes minime sukaktį mažos šalies asmens, kuris visą savo amžių pašventė krašto tarnybai, ir kuriam net ir politiniai priešai nesuranda esminių priekaištų, galinčių kenkti jo, kaip politinio asmens, orumui. Mykolas Krupavičius į politinį darbą atėjo kovos už savo idealus vedamas. Toj kovoj jis išstovėjo per dešimtmečius ir stovi šiandien. Daug jo draugų ir bendradarbių suviliojo įvairios gyvenimo silpnybės ir nuvedė į klystkelius, o jis tebestovi prieky mūsų, kaip tikrai tauraus politiko pavyzdys.

Viena iš pagrindinių politiko savybių, be abejo, turi būti charakterio tvirtumas, principų pastovumas. Tačiau politikos gyvenimo tikrovė liudija, kad šalia to reikia būti tolerantu kitaip manančiųjų atžvilgiu ir sugebėti parodyti lankstumo kasdieninės politikos, ne principų, dalykuose. Kai kalbame apie M. Krupavičių, tuoj vaizduojamės jį net ir šiandien, jau 65 metų amžiaus naštos slegiamą, kaip labai griežtą ir energingą savo pažiūrų gynėją. Tačiau šalia to žinome, kad jo partija, net būdama parlamente daugumoj, kūrė koalicijas su kitomis politinėmis grupėmis ir kad tai išėjo Lietuvos naudai. Iš vėlesnio jo gyvenimo regime, kad kritiškesniais momentais jis yra bandęs užmegzti kontaktų ir su didžiaisiais savo politiniais priešininkais, jeigu manė, kad toks kontaktas gali būti tuo metu naudingas kraštui.

Politikas turi galėti reikšti savo mintis žodžiu ir raštu. Jis turi galėti daryti įtakos savo aplinkai. M. Krupavičių mes pažįstame kaip didžiulį oratorių ir kaip labai uolų plunksnos darbininką. Jo oratoriški gabumai bene ir buvo vienas pagrindinių akstinų, jį išvedusių į politikos dirvonus. Krupavičiaus iškalbingumas nėra eilinis: jo balso tembras, specifinė ištarimo galia jungiasi su nuostabia minčių logika ir stato jį pačių didžiųjų kalbėtojų eilėn. Net priešingai nusiteikusią minią jis galėdavo nutildyti ir sau palenkti (žiūr. atsiminimus iš Voronežo "Tėvynės Sargo" 1947 m. 1 Nr).

Politikas negali dirbti vienas. Jo pasisekimas žymia dalimi priklauso nuo to, kaip jis sugeba pasirinkti sau bendradarbius. M. Krupavičiui teko skubiai ir daug bendradarbių ieškotis. Partijos steigimas, valstybės aparato organizavimas, parlamentiniai uždaviniai reikalavo daugybės žmonių. Pasirinkti nelabai buvo iš ko, teko imti kiekvieną, kuris į darbą stojo. M. Krupavičiaus oponentai iš kitų partijų buvo su daug didesniu stažu ir vyresnio amžiaus. Katalikų inteligentų trūkumas tada ypatingai buvo jaučiamas. Teko traukti į politinį darbą ir mokslus nėjusių šviesesnių žmonių. M. Krupavičiaus budri akis ypač ieškojo talkininkų priaugančioj katalikų inteligentų kartoj. Daug jo įtrauktų į politinį gyvenimą jaunų vyrų bei moterų, šiandien jau žilo plauko sulaukę, tebėra ištikimi jo politinės programos atstovai bei kovotojai.  Kai susiorganizavo Lietuvos universitetas ir kai per keletą metų prigužėjo tūkstančiai entuziastų studentų, kai įsisteigė įvairūs ateitininkų vienetai, Krupavičius ypatingais saitais susirišo su tais, kurie veiklos pagrindan dėjo visuomeniškumą. Tai buvo studentai vytautininkai, kurie įsisteigė 1926 m. lapkričio 21 d., ir kurių šefas buvo ir tebėra kun. M. Krupavičius. Jie tai laiko savo garbe ir pasididžiavimu.   Iš viso priaugančioj pasauliečių inteligentų kartoj M. Krupavičiaus asmenybė turėjo didžiulės įtakos. Nemažesnės įtakos jis turėjo ir naujiesiems kunigams. Gi savo amžiaus nevieną konfratrą jis buvo įtraukęs ir į politinį gyvenimą.  Nevisiems tai išėjo į sveikatą.  Vėliau beveik visi, kaip atsitiktinai į politiką patekę, iš jos pasitraukė, nes jų vietoms užimti užteko pasauliečių. Tačiau dirbti visuomeninį darbą bet kokiose aplinkybėse ir dalyvauti katalikų akcijoje laiko savo pareiga ir šiuo metu kiekvienas lietuvis katalikų kunigas ir pasaulietis inteligentas. Savo laiku, kai kūrėsi Nepriklausoma Lietuva, daugumas kunigų visuomeninio darbo šalinosi, atlikdami tik tiesiogines bažnytines pareigas. Kun. M. Krupavičius jau 1920 m. išleistoje brošiūroje "Kunigas XX-jo amžiaus visuomenėje" aiškino, kad visuomeniškumas yra kunigo pareigų dalis. Ir visa tai neliko be pasėkų. Tos brošiūros mintys ir šiandien aktualios. Jos ypač gali būti panaudotos Amerikoje, kur dabar yra nemaža mūsų kunigų.

3. Krikščioniškosios demokratijos keliu

Krikščioniškosios demokratijos sąjūdis yra jaunas. Jo pradžia siekia devynioliktąjį amžių, bet plačiau jis ėmė šakotis tik šiame šimtmetyje. Ir mūsų krašte jis pradėjo formuotis tik šio amžiaus pradžioje. Kitų, vadinamųjų kairiųjų, partijų formalios užuomazgos atsirado žymiai anksčiau, daugiausia dėl to, kad tada Lietuvą valdžiusioje Rusijos imperijoje tokios partijos veikė. Tuo tarpu pravoslaviškoji krikščionybė perdaug glaudžiai buvo susirišusi su caristine santvarka ir neįstengė išugdyti naujų sąjūdžių, kurie būtų atitikę gyvenamojo meto reikalus. Ši silpnoji Rusijos krikščionių pusė, be abejonės, buvo viena iš didžiųjų gyvenamosios rusų tautos tragedijos priežasčių. Katalikiškoji Lietuva neturėjo ir negalėjo turėti kokių simpatijų Rusijos caristinei tvarkai. Žmonių simpatijos savaime krypo į tų pusę, kurie tą tvarką kritikavo ir siekė ją pašalinti. Rusijos aukštosiose mokyklose ėję mokslus mūsų inteligentai dažniausiai užsikrėsdavo ten vyravusiomis prieškrikščioniškomis nuotaikomis.

Užtat mūsų krašto katalikų visuomenės vadai, daugiausia kunigai, turėjo ieškoti išeities.  Tuo laiku Lietuvą jau pasiekė Europos Vakaruose smarkiai besiplečiančio krikščioniškosios demokratijos sąjūdžio šūkiai, drąsiai ir sumaniai paskelbti didžiojo popiežiaus Leono XIII. Tačiau buvo ir nemažų kliūčių tiems šūkiams mūsų krašte praplisti.   Krikščioniškoji demokratija, kaip modernus politinis sąjūdis, negalėjo patikti konservatyviajai katalikų daliai.  Lietuvoje tuo atžvilgiu buvo ypatingos sąlygos.  Krašto diduomenė buvo susirišusi kultūrinėmis tradicijomis su lenkų diduomene. Nemažai vyresnio amžiaus kunigų daliai, išaugusiai daugiausia lenkų kalba vedamose ir lenkų kultūrinėj įtakoj esančiose kunigų seminarijose, naujasis sąjūdis ne iš karto galėjo pasidaryti labai artimas. Turime čia atsiminti, kad kaimyninėje Lenkijoje, kurioje katalikų tikėjimas šiaipjau yra įleidęs labai gilias šaknis, krikščioniškoji demokratija net ir nepriklausomybės laikais neturėjo didesnės įtakos. Tad ir mūsų krašto lenkuojančiųjų tarpe buvo panašus atgarsis. Betgi lietuviškasis kaimas jau buvo išugdęs nemažą skaičių tautiškai susipratusių kunigų.  Tiems tai ano didžiojo popiežiaus enciklikos "Rerum novarum" ir "Graves de com-muni" pasirodė labai išganingos.  Jų tarpe jos greitai rado didžiulį atgarsį. Jeigu 1905 m. Didžiajame Seime katalikai dar nebuvo formaliai politiškai susiorganizavę, tai jų atstovų vis dėlto ten buvo nemaža, ir tada buvo padarytas didesnis kontaktas politiniam sąjūdžiui įsteigti. Pirmas konkrečiau politinio darbo dirbti yra ėmęsis kun. J. Tumas. Stumdomas iš vienos neturtingos parapijos į kitą, jis yra padaręs labai daug žmonių politinei sąmonei kelti. Jis bene pirmasis yra pavartojęs krikščionių demokratų vardą. Vėliau, kaip žinome, kun. J. Tumas nuo krikščionių demokratų atitrūko. Tačiau jo pirmieji politiniai žingsniai ir surašytoji programa ("Tėvynės Sargo" 2-3 Nr. 1949 m.) yra verti dėmesio.

Platesnio pobūdžio pirmąją krikščionių demokratų programą yra surašę trys žymūs mūsų tautos vyrai, visi kunigai. Tai Maironis-Mačiulis, A. Jakštas-Dambrauskas ir Pr. Būčys. Kai nebuvo kam, savo laiku tie žmonės ėmėsi ir politinių uždavinių. Jie pirmieji įstatė į formalius rėmus krikščionių demokratų sąjūdį Lietuvoje. Šie trys vyrai, nuostabiai daug nuveikę kiekvienas savo srity, politikoj dalyvavo tik iš reikalo, nes nesijautė politikais. Turėjo ateiti nauji žmonės, kurie atsistotų visu pajėgumu naujojo sąjūdžio vadovybėn.

Tų tai žmonių priekyje mes ir randame Mykolą Krupavičių, tada dar jauną kunigą. Kai M. Krupavičius ir jo bendradarbiai ėmėsi pirmojo pasaulinio karo metu plačiau organizuoti krikščionis demokratus, jie ir patys nenujautė, kaip greitai ir kaip labai atsakingos pareigos jiems teks besikuriančioje Lietuvoje.

Jaunam, talentingam, energingam ir veikliam kunigui Krupavičiui, iš prigimties linkusiam į visuomeninį darbą, popiežiaus Leono XIII garsiosios enciklikos ir visa to meto naujoji katalikų sociologija padarė didžiulės įtakos. Jis visa siela pasisavino tas idėjas, gerai įsistudijavo ir ėmėsi vykdyti gyvenime. Šiandieninėmis akimis žiūrint, ypač reikia džiaugtis, kad toks asmuo tokiu laiku atsirado. Išaugęs susipratusiu lietuviu, savo kilme ir prigimtimi visai svetimas lietuviškojo aplenkėjusio dvaro nuotaikoms, jis galėjo įkūnyti savy krikščioniškosios demokratijos idėjas pačia palankiausia prasme to meto Lietuvai ir paskleisti jas visame krašte. Apvaizdos jau, matyt, taip buvo lemta, kad toks asmuo sykiu buvo ir pavyzdingas kunigas. Ne kunigui, o kokios nors profesijos pasauliečiui, vargu ar ano meto aplinkybėse būtų pasisekę reikiamai nuteikti tada katalikų visuomenės prieky buvusius asmenis, daugiausia kunigus, ir pravesti krikščionių demokratų programą tokią, kokia ji buvo pravesta.

Jau Voroneže M. Krupavičius suspietė aplink save daug būsimų mūsų krašto politinių darbuotojų. Grįžęs į Lietuvą, jis visa savo energija pasinėrė į visuomeninį politinį darbą. Per nuostabiai trumpą laiką nutiesiamas organizacinis tinklas po visą šalį ir pasirengiama krašto atstatymui. Vienu didžiųjų jo to meto bendradarbių buvo ypatingai šviesaus atminimo katalikas visuomenininkas Vytautas Endziulaitis, deja, labai greitai išsiskyręs iš gyvųjų tarpo. Tai buvo nepaprastas nuostolis krikščioniškajai Lietuvai. Labai aktyviai reiškėsi 'tada dar jaunas P. Karvelis, vėliau įsijungė L. Bistras ir visa eilė kitų mūsų politinio gyvenimo vardų. Ypatingi saitai Krupavičių anksti surišo su buvusi Lietuvos prezidentu A. Stulginskiu, kurio reikšmę mūsų politiniam gyvenimui Krupavičius labai vertino ir su juo skaitėsi. Jo, kaip agronomo, nuomonė žemės klausimu M. Krupavičiui taip pat buvo svarbi. Tačiau tuo klausimu, kaip žinome, M. Krupavičius su Stulginskiu turėjo aštrių susikirtimų partijos konferencijos metu. Grėsė net skilimas. Krupavičius savo pusėje turėjo didelę atstovų daugumą, tačiau nesilaikė per atkakliai, parodė daug lankstumo.   Tokiu būdu  buvo  išgelbėta partijos vienybė, o Stulginskio asmeny išlaikytas partijoj svarbus veikėjas.

Iškilo klausimas šalia partijos dar organizuoti profesines ūkininkų ir darbininkų grupes, kurios panorėjo eiti atskirais sąrašais į seimą. Iš ano meto Krupavičiaus raštų matome, kad jis buvo už katalikų doktriną, pagal kurią visi luomai turi tilpti vienoje partijoje. Vėliau buvo leistasi į kompromisą ir suorganizuota trilypė vienos ideologijos politinė grupė. Nesiimsime čia vertinti to žygio tikslingumo, vienok neabejojame, kad jis nebus pakartotas ateities Lietuvoje.

Tad ir toliau, kalbėdami apie kr. demokratus, turėsime galvoj visas tris politines grupes — vadinasi, priskaitysime ir ūkininkų sąjungą bei darbo federaciją.

Dedant partijos programos pagrindus, visur vaduotasi Leono XIII ir jo pasekėjų mokslu. Lietuvoje labai didžiu šio popiežiaus pasekėju yra buvęs žymusis vyskupas Jurgis Matulevičius. Šie du mokytojai yra įkvėpę mūsų krikščioniškosios demokratijos kūrėją ir padėję jam išsilaikyti tvirtam pačiose sunkiausiose valandose. Savo pagrindan kr. demokratai dėjo krikščionybę, tautybę ir demokratybę. Kaip kitų kraštų, taip ir mūsų šalies krikščionys demokratai neuždarė durų į savo partiją ir skirtingų konfesijų krikščionims. Vokietijos dabartinis pavyzdys rodo, kad toks bendradarbiavimas yra galimas. Mūsų krašto protestantai į šitą bendradarbiavimą nėjo ir reiškėsi kitose politinėse grupėse.

Negalime čia plačiau aptarti partijos ideologijos, bet norime pateikti porą charakteringesnių M. Krupavičiaus pasisakymų.

"Krikščioniškoji demokratybę yra tokia visuomeninė tvarka, kurioje visi visuomeniniai sluogsniai — aukštesnieji ir žemesnieji — dirba bendrajam labui, o pirmiausia apleistiesiems ir skriaudžiamiesiems vargšams, kad sustiprintų jų dvasią, kad padarytų jų gyvenimą pakenčiamesni, vertą žmogaus ir krikščionio vardo; tokia visuomenės tvarka, kurioje reikia vaduotis teisingumu, teisybe ir meile, kad visi joje jaustųsi kaip broliai, lygūs prieš Dievą Dievo vaikai, kad visi, kaip broliai, mylėdami, patys mylėtųsi" (M. Krupavičius "Mūsų keliai" 1921 m. 12 psl.).

Kitoje tos pačios knygelės vietoje sakoma: "Krikščionys demokratai, statydami savo obalsiu "visa liaudžiai per liaudį", nenori tuomi sėti tarp klasių neapykantos ir kelti klasių kovos. Visuomenės darbas privalo liesti visas klases, kadangi jos visos sudaro vieną visumą, bet turi būti nukreiptas pirmiausia prie tų, kas daugiausia yra reikalingas ekonominės, protinės ar dorinės pagalbos. Tai liaudžiai. Tokia yra Bažnyčios tradicija, kad ji visuomet yra ten, kur vargas pagalbos reikalauja. "Meilė turi jungti Bažnyčią ir liaudį." (Graves de communi). Sukeltas tarp jų nesusipratimas yra priešingas dalykų stoviui. Ateitis priklauso liaudžiai, sujungtai su Bažnyčia.

"Bet, deja, mūsų gimimo ir turtų aristokratija, aukštesnėsės klasės šiandien nebestovi savo pareigų aukštumoje. Jos ne tik neina to išganingojo skriaudžiamųjų žmonių gerovės darbo dirbti, bet priešingai — savo darbą kreipia prieš tų darbo žmonių reikalus ir jų pagrindinius siekimus politikos ir ekonominėje srity". (21 p.).

Suminėjęs keletą pavyzdžių, autorius daro išvadą: "Prieš tokius faktus krikščionys demokratai atsidūrę, priversti buvo visuomeninį darbą dirbti be aukštesniųjų klasių ir organizuoti liaudį per liaudį. Bet tokį dalykų stovį jie laiko išimtiniu ir nepaprastu ir, kuomet aukštesnėsės klasės stos į tą darbą, tas nenormalinis dalykų stovis turės pasikeisti."

Toks drąsus nusistatymas tada, prieš 30 metų, tikrai davė savo rezultatus, ir mūsų krikščionių demokratų partija ligi šiol tebėra pažangiausia savo giminingų partijų tarpe.

4. Socialinis reformatorius

Nedažnai atsitinka, kad tas pats asmuo iškelia kokią didžiulę idėją ir pats spėja ją įvykdyti.
Atsitinka, kad genialūs idėjų kūrėjai yra visai neįdomūs tų pačių idėjų taikytojai gyvenime. M. Krupavičiaus asmeny mes turime krikščionių demokratų ideologą ir tos partijos organizatorių. Jo asmeny mes taip pat turime sumanų minis-terį ir drąsų socialinį reformatorių, kurį labai vykusiai apibūdino Vokietijoje religinis žurnalas "Naujasis gyvenimas" 1946 m. 17—20 Nr. paskelbdamas M. Krupavičiaus 60 m. sukaktuvių proga straipsnį, pavadintą "Asmuo, kurio pastangomis pralenkėme Europą".

Žemės klausimas Europos kontinente nuo seno buvo aktualus. Tebėra jis toks net ir dabar. Pačios didžiosios Europos Vakarų tautos, kaip vokiečiai, prancūzai, anglai, žemės paskirstymo reikaluose buvo ir tebėra gana konservatyvios. Tiesa, ten žemės ūkis jau ilgesnį laiką nevaidina pagrindinio vaidmens, bet vis dėlto tai labai svarbi ūkio šaka kiekvienos valstybės gyvenime. Caristinė Rusija su visais jos valdytais kraštais buvo didele dalimi žemės ūkio šalis. Nors baudžiava ir buvo panaikinta, nors tam tikra dalis laisvųjų ūkininkų ir įstengė pakenčiamai įsikurti, tačiau iš viso žemės klausimas buvo aktualus. Didieji žemvaldžiai tebevaldė neišmatuojamus plotus ir daugeliu atvejų blogai juos prižiūrėjo. Buvo daug visai dykos ar blogai apdirbamos žemės. Dvarų darbininkų nesaugojo jokie socialinės globos įstatymai. Buvo daug žmonių, kurie norėjo dirbti žemę ir įsigyti ūkelį, bet neįstengė. Užtat visoj Rusijos imperijoj kova už žemę, kova prieš dvarponius buvo labai populiari. Dėl to ir mūsų krašte visos stambesnės politinės grupės į savo programas įsirašė žemės reformos klausimą. Lietuvos valstietis, kovodamas už savo valstybės atstatymą, kartu kovojo ir už teisę laisvai dirbti lietuvišką žemę.

Lietuvos krikščionys demokratai į savo programą buvo įrašę gana radikalią žemės reformą. Nors suvažiavime buvo priimti du projektai (žr. M. Krupavičiaus straipsnį apie A. Stulginskį 1947 m. "Tėvynės Sarge" 1 Nr.), tačiau praktiškai buvo laikomasi M. Krupavičiaus daugumos priimto projekto. Kai krikščionys demokratai laimėjo seime daugumą, tuojau reikėjo projektus versti įstatymais. Nors visos didesnės politinės grupės buvo už žemės reformą, tačiau absoliučią daugumą laimėjusi politinė grupė nešė visą atsakomybę. M. Krupavičius pavertė tikrove visus toj srity turėtus projektus, ir tai padarė nuostabiai greitai.

Tik turint galvoj žemės reformą, galima suprasti, kodėl M. Krupavičius ėmėsi žemės ūkio minsterio pareigų, o ne kokių dar aukštesnių, kurios jam, kaip partijos pirmininkui, savaime turėjo tekti. Galime sau įsivaizduoti,su kokiais sunkumais teko susidurti katalikų partijos, palyginti, jaunam vadui, ir dar kunigui. Ligi tol neturėta ryškesnio pavyzdžio, kad katalikų partija tokio žygio imtųsi. Labai atsargiai svarstytas nuosavybės teisės klausimas, ir daugelio labai šnairuota į M. Krupavičių, norėta jį laikyti net įtartinu kunigu.  Visa tai vaizdžiai atpasakoja kan. M. Vaitkus ("Tėvynės Sargo" 1949 m. 2—3 Nr. "Žemės reforma beldžiasi"). Visa laimė, kad šalia konservatorių ir skeptikų, ano meto mūsų Bažnyčios hierarchų tarpe buvo ir tikrų Krupavičiaus rėmėjų, kaip arkivyskupas J. Matulevičius, vysk. P. Karevičius, tada profesorius, dabar vyskupas P. Būčys ir kiti.

Žinoma, pirmoj eilėj nulėmė paties M. Krupavičiaus ir jo šalininkų tvirtas nusistatymas ir tikėjimas pasisekimu. Tokiu būdu buvo greitai pravestas įstatymas, kuris visiems laikams pakirto sulenkėjusių mūsų dvarininkų įtaką atstatomoj valstybėj ir įgalino sukurti tautinę valstybę. Be žemės reformos, mūsų tautinė valstybė sunkiai būtų galėjusi laikytis, ypač turint galvoj tuometinius Lenkijos ir Rusijos vyriausybių agresyvius planus mūsų krašto atžvilgiu. Šalia dvarų parceliacijos, buvo taip pat įstatymu numatytas kaimų skirstymas į viensėdžius. Tai turėjo pakelti mūsų ūkio našumą, nes rėžiais suskirstytoji žemė buvo daug sunkiau dirbti. Vienas ir kitas įstatymas imtasi tuoj vykdyti. Ir tai darė M. Krupavičius su savo bendradarbiais

Turint galvoj, kad tuo pačiu laiku teko organizuoti ir administruoti iš nieko sulipdytą ministerijos aparatą, kad trūko specialistų, kad sykiu reikėjo dalyvauti partijos ir seimo darbuose, kur jis buvo veikliu vadu, kad ir tada teko nemažai rašyti, galime įsivaizduoti, kaip buvo apkrautas darbu anuo metu M. Krupavičius. Nereikia užmiršti ir eibės nesklandumų. Pats partijos aparatas dėl žmonių stokos nelengva buvo vairuoti. Valstybės valdininkų kadro daugumą sudarė iš caristinės Rusijos paveldėtieji, formalizme paskendę, apsileidę valdininkai. Visa reikėjo tvarkyti, tobulinti.

Dvarų parceliacija buvo beveik baigta Krupavičiaus ministeriavimo metu. Tempas Europoj tikrai nežinomas. Juk, sakysim, dabartinė Italija po karo jau šešti metai dar vis tik tebe-siruošia reformą daryti, o pas mus per tiek laiko beveik viskas buvo atlikta. Pats darbas buvo vykdomas, nors ir greitai, bet atsargiai. Valstybės ūkis dėl to nenukentėjo, ir žemės ūkio našumas nekrito. Atvirkščiai, ūkininkavimo metodai modernėjo ir naujakuriai, kurie tvarkingai dirbo, su gauta iš valstybės parama, greitai virto rimtais ūkininkais.

Visa tai yra ne eilinio administratoriaus, o didelio masto socialinio reformatoriaus darbas. Reikia turėti tvirtą nusistatymą ir geležinę valią tai įvykdyti. M. Krupavičiaus, kaip socialinio reformatoriaus, vardas turės būti stambiai įrašytas ne tik mūsų tautos, bet ir pasaulio istorijoj. Dabartiniu jėgos siautėjimo metu pasaulis daug dalykų nespėja pamatyti, kas dedasi ar dėjosi mažesnių kraštų gyvenime. Tačiau audros praeis, ramybė vėl sugrįš, o tada bus laiko atkreipti pasaulio dėmesį į mažų tautų didžiuosius šviesulius.
Vertindami šiandieninėmis akimis greitai įvykdytą žemės reformą, galime tuo pasidžiaugti dar ir dėl to, kad po to atėjęs režimas vis dėlto


A.  GALDIKAS    SODYBA PRIE BALTIJOS JOROS

tuo klausimu buvo kitaip nusiteikęs. Tiesa, gyvenimo nebuvo galima atsukti atgal, bet sukta, kiek galėta. Pakeltos dvarų centrų normos ligi 150 hektarų ir panašiai. Jeigu toji reforma dar būtų buvusi tik pradedama, dvarų likvidacijos klausimas kažin kokias formas būtų įgavęs.

Kai Nepriklausoma Lietuva turėjo sustabdyti savo normalų gyvenimą, kai mūsų kraštą užplūdo bolševikiniai okupantai, savo propagandai tarp valstiečių mūsų krašte jie nerado jokios dirvos. Žemės klausimas buvo taip sutvarkytas, jog bolševikai buvo priversti pradžioj net žadėti nesteigsią kolektyvinių ūkių ir pasitenkino tik sumažindami ūkininkų valdomas normas ligi 30 hektarų. Tik antru kartu grįžę į mūsų šalį ir pakankamai įsitvirtinę, jie drįso galutinai apiplėšti mūsų ūkininkus.

Europa anuo laiku mažoj atgimstančioj valstybėj tikrai buvo pralenkta. Daug lietuvių buvo tremty Vokietijoje ir matė, kad ten beveik visur tebėra dideli dvarai ir, kas įdomiausia, ūkininkai tebegyvena kaimuose ir tebedirba žemę, rėžiais išraižytą, didžiuliais atstumais išmėtytą.

Ne geresnė, o blogesnė už Vokietiją padėtis yra Prancūzijoj ar Anglijoj, nekalbant apie pietinės Europos kraštus. Tai rodo, kad Europos kraštams trūksta kilnių ir drąsių reformatorių, kad, nežiūrint didelių sukrėtimų, neišmokstama taip susitvarkyti, kad būtų išmuštas iš rankų ginklas kraštutiniam avantiūristiniam gaivalui, mėgstančiam daryti eksperimentus ant gyvų žmonių kailio.

5. Raštai

M. Krupavičius ėmėsi plunksnos, dar visai jaunas būdamas, ir nėra jos padėjęs ligi šiol. "Lietuvos Albumo", išleisto 1921 m., biografas, kalbėdamas apie M. Krupavičių, pateikia tokias žinias apie jo raštus: "Rašyti pradėjo dar iš mokytojų seminarijos į "Viln. Žinias" ir į "Lietuvos Žinias", kol šios nebuvo socialistinės, slapyvardžiu Mykolas Kruopelė. Paskui rašinėjo daugiausia "Šaltiniui" įvairiais vardais; pagaliau pasirinko sau pseudonimus: Gabr. Taučius ir M. Keršys. Šiais vardais rašinėjo katalikų laikraščiams: "Ateičiai", "Vilčiai", "Moksleiviui" (Amerikoje), "Vadovui", "Vadui", "Draugijai", "Ganytojui", "Lietuvių Balsui", "Lietuvai", "Tiesos Kardui", "Laisvei", "Ateities Spinduliams", "Tėvynės Sargui" ir k. Redagavo Vilniaus "Laisvąją Lietuvą" ir Kauno "Tiesos Kardą". Pirmąjį bolševikai sustabdė, antrąjį vokiečiai. Yra parašęs keletą knygelių einamaisiais klausimais, būtent: "Socialistai-bolševikai" (be parašo), Vilniuj, 1918; "Kokia mums reikalinga mokykla", Kaune 1919,"Žemės klausimas Lietuvoje", Kaune 1919; "Žemės reformos sumanymai", išleista Kaune 1920 m. žemės reformų komisijos; "Lietuvių politinės partijos" (M. Keršys), Kaune 1920, "Kunigas XX amž. visuomenėj", Kaune 1920; "Mūsų keliai", Kaune 1921; ankstybesnės jo knygelės: "Apie dūšią" (G. Taučius, Seinai, 1908); "Apie žmogaus sutvėrimą" (G. Taučius, Seinai, 1919) "Jaunuomenė ir idealas", vertimas iš lenkų kalbos (G. Taučius, Seinai, 1914) spaudoje tebėra: "Demokratybės auklėjimas" ir "Populiacijos klausimas svetur ir pas mus".

Taip buvo ligi 1921 m. Kaip matome, jau ir ligi tol Krupavičius rašė tai, ko iš jo reikalavo gyvenamojo meto idėjinė kova. Daugiausia tai politiniai raštai. Ir tolimesnėj savo rašytinėj veikloj jis davė daug — ir daugiausia politinėmis temomis. Ypač tai galima pasakyti apie laikotarpį ligi 1926 m.

Pasitraukus iš valdžios, Krupavičiui atsirado pirmoji proga pailsėti nuo perdaug įtempto politinio darbo, nešto be jokio poilsio apie 10 metų. Poilsis nuo aktyviosios politinės veiklos jo neatleido nuo spaudos. Tuo laikotarpiu M. Krupavičius ypač daug rašė. Jam rūpėjo paruošti kuo daugiau literatūros visuomeniniais politiniais klausimais, kad bręstanti jaunoji karta galėtų įgyti tvirtą pasaulėžiūrą ir išugdyti iš savo tarpo modernių vadų. Tam tikslui per kelerius metus M. Krupavičius leido "Visuomenininko Biblioteką" — savas ir verstines knygas. Pats tai bibliotekai parašė keletą veikalų. Emigracijos sąlygos, deja, neduoda galimybės tiksliau to meto spaudos aptarti, nes neturima šitų veikalų. Savo laiku vytautininkai buvo nutarę surinkti ir išleisti savo šefo raštus. Būtų tai buvęs didelis darbas iš daug tomų. Reikia tikėtis, kad ateities mūsų krašto krikščioniškosios demokratijos darbuotojai tai atliks ir sukaups į vieną vietą visą savo kūrėjo bei ideologo dvasinį turtą. Čia turime dar suminėti ir žurnalą "Krikščionis demokratas", kurį keletą metų leido M. Krupavičius ir pats didesnę dalį jo prirašė.

Naujasis įsigalįs mūsų krašte politinis režimas vis labiau kas metai varžė savo oponentams galimybes reikštis. Ir M. Krupavičiui vis sunkiau darėsi pasirodyti kokiame viešame susirinkime dėl policijos. Praktiškai pasidarius politiniam darbui neįmanomam, M. Krupavičius išvyko porai metų į užsienį — Prancūziją. Ten gilino savo socialines studijas, nuolat rašė "Rytui" ir kitiems laikraščiams. Galime įsivaizduoti, kad jam sunku buvo ilgesnį laiką pasilikti svetur. Jo širdį savaime traukė atgal į Lietuvą, kur jis buvo labai laukiamas savo žmonių, ypač jaunesniųjų, nes jam išvykus sąjūdis liko be natūralaus vado. Ano meto mūsų krašto politinės aplinkybės vis evoliucijonavo "vadizmo" kryptimi. Iš užsienio grįžusiam M. Krupavičiui sunku buvo išugdyti platesnę politinę veiklą, juo labiau, kad nemaža dalis buvusių jo bendradarbių jau buvo išėję iš kovos fronto ir paskendę kasdienybės reikaluose. Nuo čia prasideda daugiau kaip dešimt metų trukusi M. Krupavičiaus veikla tiesioginėj Bažnyčios tarnyboj. Ir tuo laiku jis plunksnos, žinoma, nepadėjo. Kai 1945 m. santarvininkai okupavo Vokietiją ir M. Krupavičius vėl galėjo stoti į aktyvią politinę veiklą, jis atnaujino ir savo rašytinį darbą. Pastebėjęs, kad gyvenimo audros yra pastūmėjusios nevieną gana pozityvų darbuotoją į politinę dezorientaciją, jis vėl ėmėsi rūpintis literatūros politiniais klausimais. Tokiu būdu tremty atgaivinamas "Tėvynės Sargas". Išleidžiama M. Krupavičiaus sutraukta studija "Krikščioniškoji demokratija". Šita linkme darbas nėra sustojęs, nes juk M. Krupavičių tebeturime pirmosiose savo kovotojų gretose.

6. Bažnyčios tarnyboje

"Kiekvienas laiko perijodas neša su savimi visuomenei, atskiriems jos luomams ir asmenims tam tikrus, skirtinus nuo praėjusių laikotarpių uždavinius. Uždaviniams siekti ne visuomet tinka tos pačios priemonės, ar tų priemonių vartojimo būdai. Jie turi būti taikomi prie laiko gyvenamosios vietos ir žmonių kultūrinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo sąlygų. Dvidešimtojo amžiaus gyvenimas su savo uždaviniais ypač labai skiriasi nuo praėjusių amžių; tuo patim tad turi skirtis žymiai ir tų tikslų siekimo būdai.
"Kunigo, kaip Bažnyčios atstovo ir krikščioniškosios ideologijos sargo ir įgyvendintojo, padėjimas dvidešimtojo amžiaus visuomenėj taip pat žymiai pakitėjo. Senovės priemonių savo tiesioginiams tikslams siekti toli gražu neužtenka. Senovės keliais einant, mūsų idealai krikščioniškoj visuomenėj susilpnėtų ir padėtų priešingiems įsigalėti. Jisai tad turi ieškoti atitinkamų laiko dvasiai ir reikalams kelių ir priemonių". (M. Krupavičius "Kunigas XX amž. visuomenėj", įžangos žodis).

Su tokiu nusistatymu atėjo į kunigų luomą M. Krupavičius. Tas nusistatymas atvedė jį ir į politines bei socialines reformas. Kai politinis darbas tapo neįmanomas, kai valdžia jam įsakė išsikraustyti iš Kauno, jis atvyko pas savo vyskupą ir paprašė kunigo vietos.

"Nežinau, ką pamanė vyskupas, išgirdęs tokį jo prašymą, bet mums, kunigams, tai buvo pusėtina staigmena. Kad kun. M. Krupavičius būtų puikus kokio laikraščio redaktorius, kunigų seminarijos, net universiteto profesorius, ar pagaliau bent gimnazijos kapelionas, tuo niekas neabejojo. Bet kad jis eitų dirbti kasdieninio pilko parapijos darbo, tai atrodė tiesiog neįtikėtina." ("Naujasis Gyvenimas" 1947 m. 19 Nr.).

Matyt, ir vysk. A. Karosui tai buvo staigmena. Vyskupas skyrė jį antruoju vikaru į Garliavą.   Vieta, atrodo, sąmoningai parinkta arčiausiai Kauno. Visaip tada tas žygis buvo komentuotas, bet šiandien matome, kad vėliau santykiai tarp vyskupo ir kun. M. Krupavičiaus nebuvo blogi. Pats vyskupas ir visa aplinka apsiprato su faktu, kad kun. M. Krupavičius yra tiesioginėse kunigo pareigose. Po kiek laiko jis buvo paskirtas klebonu į Veiverius. Paskui buvo pakviestas profesoriumi į Vilkaviškio kunigų seminariją, kur labai sėkmingai reiškėsi, bendradarbių ir auklėtinių mylimas ir gerbiamas. Jo profesoriavimas seminarijoje, žinoma, buvo rakštis akyje ano meto Lietuvos valdžiai. Darytas visoks spaudimas jį iš ten išstumti. Ogi ir paties M. Krupavičiaus sveikata reikalavo ramesnio ir mažiau įtempto darbo. Tad iš seminarijos jis išvyko klebonu į Suvalkų Kalvariją. Ten širdingai įsitraukė į parapijos darbą, žmonių labai mylimas.  Kalvarijoj sulaukė bolševikų okupacijos ir, išvengęs deportacijos, toliau dirbo vokiečių okupacijos metais. Vokiečių gestapininkai 1943 metais jį išvežė į Vokietiją, kur Regensburge sulaukė karo pabaigos. Aplink jį greitai susispietė nemaža mūsų tremtinių, kai Tėvynės dangus baisiai apsiniaukė.

Prasidėjo naujos jo veiklos perijodas. Šv. Tėvas įvertino kunigo M. Krupavičiaus nuopelnus Bažnyčiai, suteikdamas Šv. Sosto Rūmų prelato titulą. Gerai žinome, kad M. Krupavičius nėra titulų mėgėjas. Tačiau šį Šv. Sosto žygį visi sutiko su malonumu, nes aukščiausiojo Bažnyčios vado palankumas šio didžio kovotojo veiklai stiprina ne tik jį patį, bet ir gausius jo pasekėjus.

7. Laisvės kovų priekyje

Per pirmąją bolševikų okupaciją M. Krupavičius atliko savo duoklę Lietuvai taip, kaip jis galėjo. Laisvės kovoj tada jis dalyvavo aktyviai, bet apie visa tai šiandien per anksti dar kalbėti. Lygiai per anksti dar smulkiau kalbėti ir apie vokiečių okupacijos meto rezistenciją. Viena, ką mes viešai žinome, tai, kad įteikę protesto memorandumą trys buvę mūsų valstybės aukšti pareigūnai — M. Krupavičius, K. Grinius ir J. Aleksa — buvo vokiečių civilinės valdžios nubausti. K. Grinius, kaip vyresnio amžiaus, buvo apgyvendintas tėviškėje, o M. Krupavičius ir J. Aleksa ištremti į Vokietiją. Taip M. Krupavičius atsirado tremty jau 1943 m.

Kai 1945 m. Vokietijoje buvo atgaivintas Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (VLIK), ilgą laiką viešai buvo žinomas tik jo pirmininko M. Krupavičiaus vardas. Komitetas dirba jau šeštuosius metus, to paties pirmininko vadovaujamas. Politinė emigrantų akcija yra nelengvas dalykas, ypač kai tenka kovoti už mažo krašto reikalus. Pačių kovotojų tarpe emigracijoje sugyvenimas pasidaro sunkesnis, negu tai būna savame krašte. Tokia, deja, yra emigrantų psichologija, ir mes nuo jos nesame laisvi. Tokių komitetų, kaip mūsų VLIKas, sudėtis ir funkcijos labai komplikuotos. Jų amžius taip pat neaiškus. Sakysime, rusai, gudai ir kitos seniau bolševikų pavergtos tautos jau ketvirtą dešimtį turi vesti kovą. Tokioj kovoj nesunku pavargti, nes darbo daug, nervų įtempimas didelis, o konkrečių darbo rezultatų sunku pamatyti. Kaip ten bebūtų, vis dėlto suprantame, kad mus visus vienijąs ir mus atstovaująs bei už mus ir už visą kraštą kovojąs politinis organas mums yra labai reikalingas. Jo reikšmę ypač pajuntame tada, kai pagalvojame, kas būtų, jeigu tokios institucijos mes neturėtume. Juk tai būtų baisi nelaimė. Ne tik paskęstume politinių peštynių rutinoje, bet net ir lemtingą valandą, kai bus iššauktas Lietuvos vardas į laisvės žygį, nebūtų kas į tą šauksmą atsiliepia. Vieningo politinio organo išlaikymas yra gyvybinis visų pasaulio lietuvių uždavinys.

Neturime čia intencijos išdėstyti ligi šiol VLIKo nueito kelio, bet norime pabrėžti, kad visuomet yra lengviau kritikuoti, negu dirbti. Mums tikrai labiau reikia pozityvių kovotojų, negu pretensingų kritikų. Ką tai reiškia išstovėti penkerius metus tokios institucijos, kaip VLIKas, prieky, gali suprasti tik tie, kurie arčiau tą reikalą pažįsta. Mūsų jubiliatas jam uždėtą naštą neša nuostabiu kantrumu ir nepalyginamu pasiaukojimu. Neabejokime, kad jis ištvers ligi laimėjimo.

Baigdami šį trumpą raštą apie Mykolą Krupavičių, pakartokime jo žodžius laisvės kovotojams ("Žiburiai", 1946 m. 7 nr.):
"Kietą, žūtbūtinę ir atkaklią kovą kovojame ne tik už savo tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, kaip amžiais yra buvę, bet šiuo kartu ir už tautos gyvybę, nes mūsų rytų kaimynas nori ją visai sunaikinti, kad daugiau ji nesipainiotų jo planų vykdymo kely. Mes vieni kovos nelaimėsim. Mūsų likimas didžiausioj daly kitų rankose. Koks tad mūsų vaidmuo ir kas mums darytina? Pirmiausia, mažiausio ginklelio  neprivalom duoti priešui į rankas mums pulti ir šmeižti prieš mūsų likimo lėmėjus ir pasaulį. Antra, mūsų likimo lėmėjų gerų norų ir valios mūsų atžvilgiu neprivalome savo iškrypimais sunkinti. Trečia, pagaliau, ir svarbiausia mūsų gyvenimo sąlygose ir mūsų galėjimų ribose — greit ir ryžtingai nusikratyti visomis savo negerovėmis, atsižadėti visų savo reikalų reikaliukų, kurie mums kaip tautai negarbę daro ir yra žalingi mūsų opiausiam ir šiuo metu skaudžiausiam reikalui, mesti apsileidimą ir nepaslaugumą viešajam reikalui, kurio yra daugiau,negu galima pakęsti, ir kas labai kliudo dirbamam tėvynės išlaisvinimo ir tremtinių gerovės darbui, išeiti iš niekuo nepagrįsto susiskaldymo ir partijų nuo partijų ir grupių nuo grupių, luomų nuo luomų atsitolinimo, sudaryti idealią, doroviškai švarią, tik Lietuva, lietuvių tautos reikalais, laisve ir gerove gyvenančią vieningą, stiprią lietuvišką šeimą, kuria stebintume savo aplinką ir keltumėm pasigėrėjimą. Tai yra galinga priemonė mūsų didžiai kovai laimėti. Tai yra tas kelias, kuris lengviausiai veda į tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, į laimėjimą ir garbę".