Eilėraščiai |
Parašė JUOZAS KĖKŠTAS |
... lo nuestro es pasar, pasar haciendo caminos, caminos sobre la mar. Machado DRAUGUI PALIKTOJO KRANTO Kun. J. Zeliauskui Ieškojom žodžių atsisveikinimo maldai išvaikščiojome miestą plačiai ir išilgai — Atominis žmogus, artėjant žemes baigai, toks mažas ir bejėgis, — pasakei. O ant akmens, pajūryje, sužvilgo ši tiesa sudužusios bangos rasa. Tuomet tarei: — Koks keistas poeto žvilgsnis, toliams pasiruošęs, — ir dar — kad mano akys varsto horizontus. Jose vėl nerimas ir maištas. — Blogai bus, negerai, jei audros jose oš vis Po to viliojai mane gėlių sodais. - Palieki juos, ieškodamasvienos ir iliuzorinės gėlės. Suduši tu į aštrią vargo uolą ir prarastų dienų gailėsies. Tu nutilai, ir aš tylėjau. Pajūris temo, mirdamas be žado. Ir ką gi pasmerktasis pasakyt galėjau: kad žemė žūna? jūra dega? žvaigždės krenta? kad reikia mums aušros, kad čia naktis? Anitos Garibaldi promenadoj užgeso manyje gal paskutinė meilės kibirkštis išblėsusių miražų kontinentui. G e n o v a, 1947. EILĖRAŠTIS APIE JŪREIVĮ, SALOS NEŽINOMOS UŽUOVĖJOJ SUSTOJUSĮ Kaitros išdegintuos krantuos suskilę akmenys ir medžiai daugiašakiai styro. ieškodamas naujų pasaulių, argonaute, pavargai, todėl atrodo mieli tau tie akmenys suskilę ir šakoti medžiai. žiūrėk: tenai - už upės žalio posūkio - benamė, aukštanendrė palmė į vandens metalą vienišą ir jautrų savo kūną lenkdama, krantų neranda išdainuoti savo liūdnai tylai Matai save ir akmeny, ir medžių šakose ir nendrėj raudančioj. Ir drumsčias tavyje prisiminimai įvairiaspalvių jūrų ir naktų bekrančių vandenynai. Nutolai nuo savęs ir žvilgsnį į save panėrei. Ten akmenį matai suskaldyta ir vėją mirštantį. Ir palmę, linkstančią be vėjo |