200 METŲ NUO JOHANN SEBASTIAN BACHO MIRTIES (1685—1750) Spausdinti
Parašė J. Žilevičius   

Nors jau praėjo 200 metų, kai mirė žymusis pasaulio kompozitorius, jo vardas yra dar garsesnis už tą laikotarpį, kuriame jis gyveno ir kūrė. Jis savo laikais buvo žinomas, ir garsas apie jį sklido plačiai, bet vistik jis nebuvo tada laikomas pasaulinio masto. Praslinkus nuo jo mirties šimtmečiui, pirmą kartą buvo išleisti jo visi kūriniai, daugiausia buvę knygynuose rankrašty. Kai muzikologų tada buvo apsidairyta, buvo pastebėtas Bacho genijus ir paaiškėjo, kad jis yra sukūręs savo stilių ir kad to stiliaus, vadinamo polifoniniu, beesąs vienas didžiausių atstovų. Paaiškėjo, kad jo amžininkai toli gražu neprilygsta jo Kūrybai.

Bachas gyveno tokiame muzikos amžiuje, kur viskas buvo reiškiama kontrapunkto stiliumi. Net ir trumpiausios dainelės buvo kontrapunktu pritariamos. Polifoninė muzika, vienuolynuose brendusi, kontrapunkto techniką, privedė iki akrobatikos. Gyvenant mums šiandien gadynėje homofoninės muzikos, kur vadovauja melodija, ir gadynėje mišrios ho-mofoninės-polifoninės muzikos, kur harmonija paremta su kontrapunk-tine, visuose balsuose lygiagrečiai einančia melodija, sunku įsivaizduoti tokį laisvą ir drauge taip sudėtingą kelių melodijų lygiagrečiai jungimą vienumon, sudarant nepaprastai įdomiai skambančius veikalus.

Tos rūšies kūryba, paremta griežčiausia matematika ir griežtai aprėžtomis taisyklėmis, atrodo, turėtų būti sausas dalykas, o tuo tarpu atskleidžia be galo gilią muzikos filosofiją. Kai Bachas pradėjo kurti, jis jau rado labai aukštą kontrapunkto sistemą vokaliniame mene, kurį Pa-lestrina (1525—1594) savo kūryba buvo privedęs iki pačios viršūnės; su jo kūryba niekas nepajėgė lenktyniauti arba nors jai prilygti. Kai pradėjo į Katalikų Bažnyčią skverbtis, šalia grynojo choralo muzikos, technika remiama muzika, bažnytinė muzika ėmė nustoti rimtumo ir dvasinio turinio. Buvo balsų aukštųjų Bažnyčios vadų tarpe, kad reikia polifoninę (daugiabalsę) muziką uždrausti bažnytinėje maldoje, o palikti tik vien-balsinį Grigaliaus nustatytą choralą. Tų laikų žymieji polifoninės muzikos atstovai, kurių priekyje stovėjo Palestrina, pasiryžo įrodyti, kad nieko nėra iškilmingesnio ir Bažnyčios dvasiai tinkamesnio, kaip gryna polifoninė muzika. 2inomas istorinis įvykis, kad Tridento santaryboj buvo atliktos Palestrinos "Papa Mar-celli" mišios, tam tyčia parašytos. Jos padarė nepaprastą įspūdį susirinkusiems. Buvo visų nutarta polifoninę muziką palikti šalia vienbalsio choralo Katalikų Bažnysioje, ir jai pirmenybe teikiama iki šių laikų. Bet dėl jos sudėtingumo ir sunkumo chorams, leidžiama atlikti ir homofoninę, vien tik harmonija paremtą muzika. Palestrinos polifoninį muzikos stilių gerai pažino Bachas, nes tą stilių ir jis buvo priverstas nuodugniai studijuoti. Palestrinos polifoninė muzika Katalikų Bažnyčios muzikoje likosi iki šių laikų idealu. Palestrina, be vokalinės kūrybos, kitiems muzikos instrumentams veikalų nedavė. Bachas, būdamas liuteronų tikybos, pradėjęs kurti savus veikalus, negalėjo Palestrinos stiliaus savo tikslams pritaikyti, nes jis, vargoninkaudamas įvairiose pirmaeilėse liuteronų bažnyčiose ir kunigaikščių rūmuose, vadovaudavo orkestrams, ir kūrė nuosavus muzikos veikalus.

Bachui reikėjo instrumentalinės muzikos vargonams, klavikordui, orkestriniams muzikos instrumentams. Ta kryptimi kurdamas, jis davė šimtus įvairiausių veikalų tais laikais vartojama forma. Įdomumą dėliai, jis rašė įvairiems ansambliams, pav., fleitai, smuikui ir klavikordui; viola pomposa su klavikordu ir t. t. Jis sugebėjo parodyti kiekvieno muzikos instrumento grožį ir savo kūryboje kontrapunktą privesti iki įvairių įvairiausių kombinacijų. Kadangi kontrapunkto technika jam buvo paprastas dalykas, kuriame jis savo genijaus dėka sugebėjo vienu kartu, kurdamas, girdėti besijungiančias tarp savęs po kelias melodijas, jam tik beliko popieriuje užrašyti, nesi-sielojant melodijų ieškoti ir taisykles taikyti. Dėl to jis sugebėjo sukurti be galo daug veikalų.

Jis liuteronų pamaldoms ir koncertams sukūrė visiems metams reikalingas giesmes, o didžiosioms šventėms — Velykų, Kalėdų ir kt. — kantatas, oratorijas, keletą pasijų ir koncertų. Tuo laiku pradėjo reikštis ir grynai homofoninė muzika, bet ji dar buvo pačioje užuomazgoje. Bachas savo didesniuose bažnytiniuose kūriniuose pradeda tai maišyti su kontrapunktu, ir jau pasijose užtinkame daugelį vietų, lygiagrečiai sustatytų. Kai girdi pasijose tuos lygiagretumus, atrodo, lyg tai būtų dviejų epochų pakaitomis atliekami veikalai. Tokiu būdu Bachas atsistoja tarpduryje tarp polifonijos ir homofoninės muzikos. Kaip Palestrina Katalikų Bažnyčioje pasakė paskutinį žodį polifoninėj muzikoj, taip Bachas savąja kūryba padarė liuteronų muzikoje, privesdamas iki aukščiausios viršūnės instrumentalinės muzikos kontrapunktinę epochą. Nei vokalinėje nei instrumentalinėje grynai polifoninėje rūšyje nebeįmanoma šiandien nieko naujo bepasakyti, o jei ką polifoninėj muzikoj ir kuriama, iš tų dviejų milžinų įtakos neįmanoma beišsisukti. Todėl jiedu pasiliko to stiliaus milžinai; po jų be-sivystąs homofoninis muzikos stilius išaugino kitas muzikos rūšis — romantinę, dramatinę programinę, moderninę ir kt.

Bachas kūrė vargonų instrumentui fugas. Jos niekuomet neišeina iš repertuaro, ir jų šiame stiliuje nieks nėra pralenkęs. Bacho vargonų koncertuose iki šiai dienai tai yra puošmena. Jo parašytos 48 preliudijos ir fugos klavikordui (dabar pianui), vadinamos "Das Wohltempe-rirte Klavier", iki šių dienų konservatorijose pianistams, kompozitoriams ir vargoninkams yra "vade mecum". Jo visas muzikos kūrybos stilius, suėmus krūvon, muzikos akademiniam pasauly yra vadinamas senuoju muzikos testamentu.

Iš tikrųjų keistai atrodo, kad anų laikų Bacho ar Palestrinos kūryba šiandien be galo sunku atlikti chorams. Reikia gero gaidų pažinimo, lygaus balso, sąmoningo santūrio — ir tai ne vienam kuriam balsui, bet visiems, jei choro giedama. Rodos, šiandien didžiuojamės savo išsimokslinimu, betgi anų laikų kontrapunk-tinlus veikalus retas kuris mėgėjų choras, nekalbant apie lietuvių, pajėgtų atlikti, ir tai kiek laiko turėtų įdėti! Tai įrodo, kaip aukštai Bacho buvo pažengta kūryboje ir kiek įdomybių savo veikaluose jis pajėgė duoti. Kai klausomės šiandien Bacho kūrybos, kur ji bebūtų atliekama, iš karto galime jo stilių ataidi ti. Reikia pasakyti, kad koncertuose tenka gerai susikaupti norint pil-nai Bacho muziką suprasti, o be to, reikia ir gero nusivokimo muzikoje. Jo kūryboje muzikos slinktis tokia lengvutė, lyg švelniausiais šilko ornamentais perregimai papuošta, o melodijos viena po kitai slenka, lyg jūros bangos krantan: nespėja viena baigtis, kai kita iškyla. Nespėja klausa susikoncentruoti ties kuria melodija, kai žiūrėk — netikėtai kita reiškiasi. Ir taip visos jo fugos, svitos, mišios, kantatos, koncertai, sarabandos, menuetai ir visa kita išsilavinusiai klausai ir sielai, pajėgiančiai pačiupti jų grožį, yra neišsemiamas šaltinis minčių, filosofijos, muzikalinės matematikos, simetrijos ir logikos. Jo kūryboj nieko nenori papildyti. Ji visoje pilnumoje patenkina klausytoją, nes ji yra tobula, kokią tik Bacho genijus pajėgė sukurti. Todėl jis ir yra milžinas, kuriam niekas nepajėgė prilygti. Liks jis toks pat įdomus ir po kitų poros šimtų metų, koks jis yra šiandien. Tokie veikalai nenyksta žmonėse.

Baigiant tenka prisiminti ir tai, kad Bachas nėra taip sau atsitiktinai atsiradęs, vienišas, kaip 99% yra vienišų kompozitorių. Bachas yra kilęs iš didelės Bachų šeimos, kuri per aštuonias be pertraukos kartas dalyvavo muzikos veikloje ne vien tik Vokietijoje, bet ir kaimyninėse valstybėse. Iš 30 žinomų jau 18 amžiuje Bachų Johann Sebastian Bach buvo pats žymiausias. Kiti jo giminės nariai jo nepriaugo ir nepralenkė. Per du šimtmečiu Bachų vardai puošė muzikos veiklą. Todėl per tiek kartų muzika, puoselėjama jų tarpe, išugdė savo genties genijų, kuris visų Bachų vardu tarė savo žodį. Jo genijus vertinamas visame pasaulyje, kur tik kultūringoji muzika siekia. Tos sukakties proga visur girdimi jo garbei minėjimai, parodant jo genialią kūrybą, kuri muzikos auklėjime yra vienas iš pagrindinių dalykų mūsų amžiuje. Kas šiandien nėra muzikos studijų laikotarpyje Bacho kū-rybon gilinęsis, tas negali būti vadinamas muzikos atstovu pilna to žodžio prasme.

Drauge su kitomis tautomis ir mes lenkiame savo galvą prieš jo genijaus palikimą — polifoninės muzikos kūrybą, sukrautą žmonijos ir muzikos gerovei.
J. Žilevičius