PIJAUS XII ŽODIS MOKSLININKAMS Spausdinti
Parašė T. Dr. Klemensas Žalalis, O.F.M.   

Paskutiniai dešimtmečiai yra didelio laimėjimo laikotarpis ne tik išradimų srityje, bet apskritai moksle. Visais galimais būdais stengiamasi ką. nors naujo atrasti. Filosofai bando sukurti naujas teorijas ir jas pritaikyti praktiniam gyvenimui. Mokslo žmonės stengiasi savuoju protu prieiti prie aukščiausios tiesos.

Kai kurie paskutiniojo dešimtmečio mokslo žmonės perdaug drąsiai pradėjo ieškoti naujenybių, ir jų daviniai išvadoje nelabai sutinka su apreikštąja tiesa. Todėl jau keletas metų buvo laukiama autoritetingo pasisakymo. Neveltui laukta, nes dabartinis popiežius šių metų rugpjūčio 12 išleido encikliką "Humani generis", kurioje kaip tik liečia naujenybių ieškotojų teorijas ir įspėja katalikus, kaip jie turi į tai žiūrėti. Pravartu ir mums susipažinti su popiežiaus pasisakymu ir nurodymais, kad galėtume objektyviai spręsti naujųjų teorijų teisingumą ar klaidingumą ir kad mes patys nenuklystume  nuo  tikrosios tiesos.

Pijus XII pirmiausia apgailestauja, kad katalikų tarpe atsirado žmonių, kurie klaidžioja tikėjimo ar doros teorijose, kada jau pats protas savo įgimtomis pajėgomis ir šviesa gali prieiti prie teisingo ir tikro žinojimo, jog yra vienas asmeninis Dievas, kuris savo Apvaizda užlaiko ir valdo pasaulį, ir kad Jis, kaipo mūsų Leidėjas, parašė mūsų širdyse įgimtuosius įstatymus, kurių privalome klausyti.

Tiesos, kurios liečia Dievą ir santykius tarp Dievo ir žmonių, aukštai prašoka juslinį pasaulį ir reikalauja iš mūsų visiško joms pasidavimo ir savęs atsižadėjimo; kitaip jos nesiduoda įgyvendinamos ir neturi įtakos mūsų praktiniam gyvenimui. Žmogaus gi pastangoms surasti tas tiesas nuolat gadina kelią mūsų juslės, vaizduotė, gimtosios nuodėmės pagadintos aistros. Todėl žmonės greitai linkę manyti, kad tai, kas varžo jų geidulius, nepageidautina tikėti, melaginga arba bent abejotina.

Todėl, pagal Pijų XII, ir šiais laikais dieviškasis apreiškimas moraliniu atžvilgiu yra reikalingas, kad tos religinės ir moralinės tiesos, kurios savo prigimtimi neprašoksta žmogaus proto ribų, galėtų būti pažintos su tvirtu tikrumu ir be jokios klaidos. Toliau, žmogaus protas nekartą patiria sunkumų, norėdamas susidaryti tikrą nuomonę apie katalikų tikybos tikėtinumą, nežiūrint daugelio stebuklingų išviršinių ženklų, kurių Dievas parodė ir kurių pakanka, kad mūsų protas, be jokios iš šalies paramos, įrodytų tikrai dievišką mūsų religijos kilmę.

Tarp tų, kurie nepripažįsta Kristaus Dievybės, vieni neišmintingai ir nepamatuotai tvirtina, kad evoliucija, kuri nėra pilnai įrodyta dargi gamtos mokslų srityje, pakankamai išaiškinanti mums visų daiktų pradžią, ir dargi turi drąsos palaikyti panteistinę nuomonę, kad pasaulis esąs nuolatinio išsirutuliojimo (evoliucijos) padėtyje. Komunistai mielu noru ateina jiems į pagalbą, nes žmonėms praradus kiekvieną tikrą supratimą apie Dievą, jie galėtų juo sėkmingiau skleisti ir girti savo peršamąjį materializmą.

Prasimanytieji evoliucijos dėsniai, kurie nepripažįsta nieko absoliutaus, tvirto ir pastovaus, praskynė kelią naujajai klaidingai filosofijai, kuri, nusistatydama priešingai idealizmui, imanentizmui ir pragmatizmui, pasivadino save egzistencializmu. Gi vadinamasis istoricizmas, tepripažin-damas vertę tik įvykiams žmonijos gyvenime, sprogdina pamatus po kiekviena tiesa; griauna pastovius dėsnius filosofijoje ir nepripažįsta jokios reikšmės krikščioniškosioms dogmoms.

Nežiūrint visų šių nukrypimų, popiežius džiaugiasi, kad tų nuomonių skelbėjai, buvusieji seniau aklojo racionalizmo sekėjai, šiandien norėtų grįžti prie tikrojo dieviškosios tiesos šaltinio ir pripažinti Šventą Raštą Dievo žodžiu ir pagrindu tikybiniam žmonių auklėjimui. Bet kartu Pijus XII apgailestauja, kad daugelis tarp jų pereina į kitą kraštutinumą: nuvertina žmogaus protą, išaukštindami Dievo autoritetą, nužemina ir paniekina Bažnyčios mokomąją valdžią, kurią suteikė pats Kristus. Toks nusistatymas, kaip pastebi popiežius enciklikoje, ne tik kad prieštarauja pačiam šventraščiui, bet dargi ir pačiam žmonių gyvenimui, nes tie, kurie nesutinka su Bažnyčia, atvirai skundžiasi dėl ginčų ir nesutikimų dogmų srityje ir tuo pačiu nenoromis patvirtina mokomosios valdžios autoriteto reikalingumą.

Katalikų atžvilgiu popiežius neprieštarauja, kad būtų studijuojamos
Šios teorijos ir kad būtų atskiriami grūdai nuo pelų, bet nenori, kad katalikai paimtų šias teorijas pagrindu praktiniam gyvenimui, tai yra, panaudotų suartinti nekatalikus prie Bažnyčios, ir kad nenorėtų kartais reformuoti katalikų teologijos, padaryti nuolaidų krikščionių nekatali-kų atžvilgiu. Jei tie mokytojai eitų prie to, kad bažnytinis mokymas ir jo metodai labiau atsižvelgtų į naujųjų laikų sąlygas ir reikalavimus, reformuojant bažnytinio mokslo dėstymo būdus, tai tokios pastangos nesukeltų baimės. Bet kai kurie, pagauti entuziazmo neišmintingam "cirenizmui" (ramiam sugyvenimui), ima žiūrėti į pačias Bažnyčios dogmas kaip į svarbiausią kliūtį broliškosios vienybės atstatymui ir jas nori sumodifikuoti. Jie priešinasi seniai nustatytoms bažnytinėms terminologijoms ir filosofijos sąvokoms. Todėl Pijus negiria tų katalikų, kurie nori dogmas išreikšti moderniosios filosofijos sąvokomis, tai yra imanentizmo, ar idealizmo, ar egzistencializmo ar kitokios sistemos sąvokomis, ir tuo paniekina scholastinę teologiją, pripažintą Bažnyčios mokomojo autoriteto.

Bažnyčia, kaip pastebi Pijus XII, leidžia laisvai diskutuoti visus klausimus, kurie dar nėra iškilmingai paskelbti dogmomis, bet reikia prisiminti, kad ne visur galima laisvai ginčytis, ypatingai tuose klausimuose, kurie glaudžiai jungiasi su mūsų religija. Kai kurie klaidingai tvirtina, kad galima laisvai diskutuoti popiežių potvarkius arba pareikštą nuomonę enciklikose, todėl, kad tose enciklikose nepažymėta, jog popiežius jas paskelbęs kaip vyriausias Bažnyčios mokytojas ir įsakęs visai Bažnyčiai jų klausyti. Todėl, tęsia Šv. Tėvas, reikia atsargiai elgtis su enciklikomis, ypatingai, kada popiežius kalba apie dalykus, glaudžiai susijusius su tikėjimu; šiuo atveju jokiu būdu negalima tęsti diskusijų. Tiesa, kad teologai turi visada atsižvelgti į apreiškimo šaltinius, norėdami įrodyti Bažnyčios skelbiamo mokslo teisingumą. Iš to seka, kad teologai turi studijuoti nuolat Apreiškimo šaltinius: Šv. Raštą ir Tradiciją, bet taip pat turi prisiminti, kad Dievas tik vienai Bažnyčiai davė autoritetą aiškinti apreikštąsias tiesas. Todėl teologų mokslo daviniai turi visada sutikti su Bažnyčios mokslu ir jos formulėmis.

Antroje enciklikos dalyje Pijus XII pereina prie praktinių klausimų. Pirmiausiai liečia Šv. Rašto, pirmojo Apreiškimo šaltinio, klausimą., šv. Tėvas apgailestauja, kad atsiranda žmonių, kurie norėtų kitaip suprasti šventraščio Autoriaus idėją, negu Vatikano Suvažiavimas aptarė, kad Dievas yra Šventųjų knygų autorius, šie mokslininkai dar toliau eina, mokydami prieš Bažnyčios pa-j smerkimą, jog šventraštyje klaidos negali būti vien tikėjimo ir dorovės dalykuose, kai tuo tarpu šv. Raštas neturi ir net negali turėti jokios klaidos. Aiškindami gi jie nenori paisyti Bažnyčios duotos taisyklės: reikia atsižvelgti į tikėjimo analogiją, tai yra, kad nė viena vieta negali prieštarauti kitai.

Didelis pavojus gresia keletui egzegetų, kurie norėtų vietoj tiesioginės prasmės rasti Šv. Rašte simbolinę ar dvasinę reikšmę. Toks Senojo Testamento aiškinimas negali atnešti kitokių, kaip tik žalingų vaisių. Popiežius išskaičiuoja kilusias klaidas, būtent: abejonė, ar žmogaus protas gali įrodyti vieno ir asmeninio Dievo buvimą be dieviškojo Apreiškimo, vien pasiremdamas sukurtojo pasaulio liudijimais. Paneigiama pasaulio pradžia. Norima įrodyti, kad pasaulio sutvėrimas būtinas, amžinas, nes išeinąs iš Dievo meilės būtinojo dosnumo. Taip pat paneigiama, kad Dievas prieš amžius ir neklaidingai numato žmonių laisvus poelgius. Visos šitos abejonės ir išvados, kurios yra priešingos Vatikano Suvažiavimo nusprendimams, atsiranda vien dėl to, kad kai kurie egzegetai nenori skaitytis su popiežių nurodymais jų enciklikose, kaip Leono XIII "Providentissimus", Benedikto XV "Spiritus Paraclitus" ir jo paties "Divino Afflante Spiritu".

Šv. Tėvas dar sumini klaidas, liečiančias gimtąją nuodėmę, eucharistijos sakramento supratimą, kad, esą, Šv. Sakramente Kristus tik simboliškai, o ne realiai būna. Visos šitos ir dar nesuminėtos klaidos randamos kai kurių katalikų raštuose, kurie, ieškodami tiesos, įpuola į klaidą. Popiežius pastebi, kad Bažnyčia visada atsižvelgia į žmogaus protą ir jam nepaneigia galėjimo suprasti daugelį tiesų, tačiau pastebi, kad yra tiesų, kaip paslaptys, kurios yra virš proto supratimo.

Po teologinių klaidų, popiežius pereina prie filosofinių nuklydimų. Nusiskundžia, kad šv. Tomo Akviniečio filosofija kai kurių begėdiškai laikoma racionalistine ir jau atgyvenusia savo amžių, ši filosofija, esą, palaikanti klaidingą manymą, kad esama metafizikos absoliutiškai teisingos, kai transcendentinė realybė, jų manymu, negali būti tinkamiau išreikšta, kaip skirtingais sprendimais, vienas kitą papildančiais, nors tarp savęs nesutinkančiais. Scholastinė filosofija tesirūpinusi tik nekintamomis esmėmis (esencijomis), tuo tarpu kai mūsų laikų mintis turi labiausiai atsižvelgti į daiktų egzistenciją ir į patį gyvenimą, kuris nuolat kaitaliojasi.

Niekindami Bažnyčios palaikomą filosofiją, kai kurie reformatoriai į padanges iškelia kitas visokeriopos rūšies filosofijas, senovės ir moderniškas, Rytų ir Vakarų, ir jiems atrodo, kad kiekviena filosofija, šiek tiek ją pataisius ir prie jos pridėjus, galinti būti suderinta su katalikų dogma.

Jokiam katalikui negali būti abejonės dėl panašios rūšies filosofijų klaidingumo, ypač, jei eina kalba apie imanentizmą, idealizmą, istorinį ar dialektinį materializmą ir net egzistencializmą — ateistinį ar krikščioniškąjį —, kiek pastarasis nepripažįsta, kad žmogaus protas galėtų atsiekti metafizinę tiesą. Pagaliau prikaišiojama scholastinei filosofijai, kad pažinimo srityje vadovaujamą rolę ji pripažįstanti tik vienam protui, neatsižvelgdama į valios ir emocijų funkcijas. Ir tai visai netiesa. Krikščioniškoji filosofija niekada nepaneigia, kad žmogaus siela, pilna dorybių ir kilnių emocijų, greičiau ir lengviau supranta dorovės ir tikėjimo tiesas. Bet visai kas kita yra tvirtinti, kaip naujenybių ieškotojai daro, jog geisminės ir jausminės sieloje pajėgos turinčios pažinimo galios, kas yra nonsensas, o vėl kas kita sakyti, jog žmogui negalint protu išsiaiškinti, kas geriau tiktų daryti, tenka ryžtis laisva valia pasirinkti viena kuri galimybė.

Popiežius savo naujoje enciklikoje liečia ir gamtos mokslus, kurie glaudžiai susiję su religija. Kadangi tas pats Dievas kalba mums per gamtos kūrinius ir per šv. Raštą, todėl negali būti prieštaravimų tarp gamtos mokslų ir Apreiškimo. Kas liečia žmogaus evoliuciją iš žemesniųjų organizmų (kaip iš beždžionės ar panašiai), pagal Pijų XII, katalikas privalo tvirtai laikytis tos tiesos, kad žmogus siela tiesiogiai buvo Dievo sutverta. O dėl žmogaus kūno evoliucijos, tai ši teorija tiek tegalioja, kiek galioja jos argumentai, kurie tačiau ligšiol nepasirodė stipresni už argumentus, teologijos pateiktus, t. y. kad Dievas tiesiogiai sutvėrė ir žmogaus kūną ir sielą. Todėl nuomonės, palankios ir nepalankios evoliucijai, turėtų būti apsvarstomos ir apsprendžiamos rimtai, šaltai, bešališkai. Tuo tarpu kai kas katalikų tarpe priima žmogaus kūno evoliucijos hipotezę, lyg įrodytą ir neginčijamą tiesą.

Popiežius paliečia ir poligenizmo teoriją, t. y., kad žmonės yra kilę ne iš vienos poros žmonių. Su šia teorija katalikai niekada negali sutikti, nes ji tiesiogiai priešinasi katalikų dogmai apie gimtąją nuodėmę. Mokslas turės prieiti prie tos pačios išvados, nes tiesa yra viena.

Pagaliau popiežius nori priminti ir apie pirmuosius vienuolika skyrių, kuriuos parašė Mozė. Kaip tik ten yra liečiama pasaulio pradžia, pirmųjų žmonių kilmė ir jų praplitimas pasaulyje. Tai nėra koks mitologinis ar legendarinis pasakojimas, nes autorius norėjęs rašyti tikrą istoriją, kokią girdėjo iš žmonių pasakojimų, žinoma, kaip pastebi popiežius, šiuose skyriuose nereikia ieškoti moderniosios istorijos rašymo metodo, nei graikų ar lotynų istorikų. Tai buvo savotiškas istorijos rašymo būdas, kuris tačiau perteikia tiesą, ypatingai, kad tie skyriai buvo rašomi, įkvepiant neklaidingajai Tiesai — Dievui.

Baigdamas encikliką "Humani generis", Pijus XII įspėja dvasiškiją nuo šių modernių klaidų, įsiskverbusių net į katalikų tarpą, ir kartu ragina, kad darytų progresą moksle, neperžengdami ribų, rimtai ir nuodugniai studijuodami naująsias problemas.
T. Dr. Klemensas Žalalis, O.F.M.