Poezija

Parašė Antanas Miškinis

DAINA APIE SAULĖTUS NAMUS Į saulę šaipėsi lelijos. Regėjos — visos iš dangaus. O ašai čia, žalioj šalyje, Iš nuobodumo pavargau. Prisiminiau čigones burtą (Kortas bei rankų būrimus), Kad aš turėsiu didį turtą, Statysiu saulėje namus. Maniau sukursiu didžią meilę, Nebus  palangėj  sutemos; Tada bus gražios mano eiles šituose saulėtuos namuos. Daug kartų vyšnios žiedus purtė. Daug upės nešė sūkurių. Tik ašai vis nė kokio turto, Namų ir nieko neturiu. Jaučiu — tai skamba laiko dainos, žinau — tai ūžia ežerai. Tik mano meilė neateina Dienom, naktim nei vakarais. žiūriu — tai žydi pirmas sniegas Sidabro žiedu po medžiu. Gilias naktis kietai pramiegu Ir nieko nieko negirdžiu. Ir aš sakau — nereikia nieko. Vienam taip gera vakare. Tegu ir vakarą apsniega, Tai man gražu bus pažiūrėt! TURBŪT IR AUSTI NEBEMOKI Turbūt, ir austi nebemoki; Kasdien keistesnė vis darais. Prašoksi dalią su berniokais Giliais nedėlių vakarais... Gal   nematei, kaip žvaigždės byra. Kaip linksta uosiai patvoriuos; Mėnuo saulužės atsiskyręs Sidabrą beria ežeruos. Ateina tyliai naktys tykios, širdis gyvenimo pilna. Gal dar gerai būt susitikus, Bet kad ir soduos jau šalna .. . Gal nežinai, kad baisiai vienas Esu pasauly ir sapne. Praeis ir tavo jaunos dienos, Kaip ižas pernai Nemune: Gal nejauti, ko žvaigždės byra, — Jauties kaip žvaigždė ir pati... Mėnuo saulužės atsiskyręs, Kaip ašiai, vienas per naktis.   GERAI ŽINAU Gerai žinau, lyg poterius, Kas do dalia dalužė! Vai kas mane nugirdė, Ar tujen, ar gegužis? Tai buvo dienos margos Ir naktys baisiai gilios — Gegužis vyšniom linko, Laukus žiedų pripylė. Rugiais per lauką plaukėm Ir vargui netikėjom — Akims išrašėm dangų, Kalbas kalbėjom vėjam! Abu tą džiaugsmą žingsniais Lygiom dalim dalijom. — žaibai žiedais žėrėjo, Lietus lelijom lijo!