TAUTINES BENDRUOMENES IŠSILAIKYMAS Spausdinti
Parašė VAITIEKŪNAS   
Žodis tauta ir žodžiai tautinė bendruomenė yra tapatingos reikšmės. Tik tautos sąvoka turi 'daugiau statinės, teisinės, formalinės prasmės, o tautinės bendruomenės sąvoka yra elastingesnė -ir dinamiškesnė, pažyminti organišką tautos buvimo būdą. Socialiniuos moksluos bendruomenės sąvoka palyginti nesena, nors pati bendruomenė yra labai ankstybas žmonių giminės padaras. Sociologijoje bendruomenė priimta laikyti natūraliuosius žmonių sambūrius: šeimos bendruomenė, giminės bendruomenė, tautinė bendruomenė, religinė bendruomenė. Bendruomenė taigi yra toks žmonių sambūris, kurio narių tarpusavio ryšį apsprendžia jų vidinis bendrumas: dvasios bendrumas, kraujo bendrumas, likimo bendrumas, gyvenimo supratimo bendrumas. Tuo tarpu kitus įprastinius visuomenės sambūrius žmonės sudaro, vedami kurių kultūrinių, politinių, profesinių, gamybinių, prekybinių ar kurių kitų naudos tikslų. Kiekviena draugija ar sąjunga, kiekvienas susivienijimas ar klubas turi aiškų tikslą, kurio vedami kai kurie žmonės susitelkia bendrai veikti. Tai yra tikslo sambūriai.

Kai tariame tautinė bendruomenė, minty turime ne kurią draugiją, ne kurią šiaip sau organizaciją, bet tos ar kitos vietovės, to ar ano krašto, arba ir viso pasaulio visus lietuvius. Todėl vietoj Cbicagos lietuvių bendruomenė, Kanados lietuvių bendruomenė, pasaulio lietuvių bendruomene galime tarti ir Chicagos lietuviai, Kanados lietuviai, pasaulio lietuviai. Skirtumas čia bus tik tas, kad pirmuoju atveju mes aiškiai pažymime lietuvių tarpusavio organišką ryšį, jų prigimtą tautinį bendruomeninį buvimą, o antruoju atveju tatai nutylime. Bet ir pirmu ir antru atveju minty turime visus lietuvius. Ir lygiai kaip Chicagos ar Kanados lietuviu būti nereikia pareiškimo kuriai lietuvių įstaigai, lygiai taip ir Chicagos ar Kanados ar kurios kitos vietos lietuvių bendruomenės nariu būti taip pat nereikia pareiškimo. Kiekvienas lietuvis yra savo bendruomenės narys ir juo bus tol, kol bus lietuviu. Buvimą bendruomenėje apsprendžia ne pareiškimai ir priėmimai, o žmogaus vidinis ryšys su kitais bendruomenės nariais, jo lietuviškumas, jo lietuviškas nusistatymas, lietuviška širdis. Ligšiol, deja, bendruomenės samprata mūsuose nėra užtenkamai įsisąmoninta ir tik įsisąmoninimo stoka galima paaiškinti kai kurių taurių lietuvių nusistatymai ir nuotaikos dėl paties reikalo sudaryti savajai bendruomenei organus arba dėl tų organų sudarymo būdo.

Yra įvairiai suprantama valstybės prigimtis ir jos paskirtis, tačiau tautinės bendruomenes atžvilgiu atrodo visai taikliai ir teisingai pasakyta, kad valstybė yra aukščiausioji, tobuliau-sioji tautinės bendruomenės organizacija, tautinės bendruomenės buvimo ir jos kūrybinių žygių veiksmingiausioj i sąlyga. Ir tatai suprantama kodėl. Valstybinė organizacija turi ne tik garantuotus resursus privalomųjų mokesčių pavidalu, bet turi ir eilę kitų priemonių tautines kultūros ugdymui paremti, jį padaryti visuotinį, ar visi, ar nevisi bendruomenės nariai norėtų jame dalyvauti. Todėl natūralus kiekvienos tautines bendruomenės troškimas ir siekimas sukurti valstybinę organizaciją ir jos rėmuose vykdyti savo tautinį pašaukimą. Netenka čia apsistoti ties mūsų tautos pastangomis, kovomis ir aukomis savajai valstybei sukurti ir išlaikyti. Seniausioji ir naujausioji Lietuvos istorija apie tai labai iškalbingai liudija. Ir šiandieną dėl Lietuvos valstybės išlaisvinimo ryžtingiausiųjų mūsų tautos sūnų ir dukrų krauju rašoma ryt dienos Lietuvos istorija ne ką kita byloja. Jie herojiškai kovoja ir miršta, kad tautinė bendruomenė gyventų ir kad ji galėtų laisvai pati savo valstybine organizacija nuspręsti ir ją vairuoti.

Lietuvos valstybės pavergimu priešas tėra pasiekęs savo tikslo pirmąją dalį — sužlugdęs mūsų tautinės bendruomenės aukčiausiąją organizaciją, jos gyvenimo formą. Jo tikslo antroji dalis — sužlugdyti pačią tautinę bendruomenę. Tam priemonės - kultūrinis ir biologinis genocidas. Baltijos pajūrio erdvėje nuo senų senovės įsikūrusios lietuvių bendruomenės kamieno išlikimo ir išsilaikymo klausimas amžių būvyje savo aktualumo niekados nebuvo nustojęs. Tik spėjus ties Žalgiriu sutriuškinti šimtmečius trukusio visos to meto Europos talkinamų kryžiuočių antplūdžio galybę, neilgai laukus rytuose iškilo grėsmingas rusų imperializmas, kuris ilgainiui tapo toks lemtingas mūsų tautinei bendruomenei, jos gyvybei, kad su Maironiu betariant, po Lietuvą naktis — nei žodžio, nei rašto neleidžia erelis suspaudęs nagais.

Keturiasdešimt metų trukęs spaudos draudimas tam ryškiausia iliustracija. Antrojo pasaulio karo eigoje mūsų tautos kamieno išlikimas ir išsilaikymas pasidarė ypatingai opus. Jau pirmosios bolševikų okupacijos metu praktiškai išryškėjo bolševiku kėslai mūsų tautinės bendruomenės atžvilgiu. 1941 m. birželio 14/18 d. d. įvykdyta masinė deportacija, pareikalavusi apie 40,000 lietuviškų sielų, tebuvo įvadas numatytam planui, kuris turėjo išimti iš mūsų tautinės bendruomenės kamieno 700.000 lietuvių. Šis genocidinis bolševikų aktas nedviprasmiškai parodė, kad bolševikiniai rusai, lygiai kaip kad savo metu cariniai rusai, Baltijos pajūryje prisiglaudusias aisčių padermės latvių ir lietuvių tautines bendruomenes bei suomių-ugrų padermes estų tautinę bendruomenę siekia biologiškai sunaikinti, kad tuos plotus užpildytų rusiškuoju elementu.

Iš esmės ne kitokį tikslą turėjo ir naciai su savo užplanuotu Europos pertvarkymu. Net karo pabaigos nelaukdami, jau 1942/43 metais jie buvo pradėję Baltijos valstybių erdvę kolonizuoti, geriausiuose, derlingiausiuose rajonuose kurdindami vokiečius.

Su antrąja bolševikų okupacija Lietuvoje nuo 1944 m. mūsų tautinės bendruomenės kamieno išlikimo ir išsilaikymo tragizmas visą laiką auga. Turimi daviniai apie bolševikų įvykdytas Lietuvoje masines deportacijas rodo, kad mūsų tautinės bendruomenės kamienas tuo būdu yra netekęs 380,000 savo narių. (1941 m. birželio mėn.— apie 40,000; 1945 m. liepos-rugpiūčio-rugsėjo mėn. 1946 m. vasario mėn. ir 1947 m. liepos-rug-piūčio ir spalių-lapkričio-gruodžio mėn. — apie 120,000; 1948 m. gegužės mėn. — apie 100,000;
1949    m. kovo ir birželio mėn. — apie 120,000). Prie šio skaičiaus reikia pridėti 1944-47 metų laikotarpy bolševikų nužudytuosius (apie 30,000) ir 1947 m. bolševikų prievarta "repatrijuotus" į Lenkiją (apie 140,000). Taigi ligi 1950 m. pradžios, santūriu apskaičiavimu, bolševikų genocidinė politika yra išėmusi iš mūsų tautinės bendruomenės   kamieno   apie   550,000   lietuvių.

1950    m. genocidinis procesas Lietuvoje nebuvo sustabdytas. Atvirkščiai, bolševikinė žemės ūkio kolektyvizacija, kurios pagrindinis tikslas ne ūkinio, ne socialinio pobūdžio, bet grynai genocidinio, 1950 m. Lietuvoje kaip tiktai suintensyvintas. Tad šiuo metu nebūtų perdėtas bolševikų pasigyrimas, kad 1941 m. planas sunaikinti 700,000 lietuvių yra įvykdytas. Realiai turime skaitytis, kad su kiekvienais bolševikinės okupacijos metais mūsų tautinės bendruomenės kamienas netenka 100—120,000 savo narių. Natūralinis tautos prieauglis to milžiniško nuostolio nestengia išlyginti ne tik dėl jo didumo, bet ir dėl to, kad okupanto genocidinė politika lygiai žlugdomai veikia ir patį natūralinį prieaugli. Gyvenimo netikrumas ir nuolatinė baimė būti išskirtiems, suimtiems, deportuotiems ne tik gimimus, bet ir santuoką determinuoja. Šituos ob-jektyvinius duomenis turint galvoje, labai skaudžia realybe padvelkia Lietuvos katalikų 1948 m. popiežiui Pijui XII įteikto laiško šiurpus teigimas:
— Ką mes išgyvenome, jokia žmogaus vaizduotė nėra to sukūrusi ir negali sukurti. 1941 metų deportacijos ir naikinimas buvo tik gaivališkas siautimas, dabargi jau planingas tautos išnaikinimas, surusinimas. Tam tikslui įgvven-dinti skiriamas maždaug 10 metų laikotarpis.

Šita traginga mūsų tautinės bendruomenės kamieno padėtis buvo ir tebėra nuolatinio rūpesčio ir pastangų objektas Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui, Lietuvos pasiuntiniams, Amerikos Lietuvių Tarybai, visiems lietuviams ir mūsų tautos bičiuliams, beieškant veiksmingų pagalbos priemonių. Memorandumai,  peticijos, bado protestai, demonstracijos, atsišaukimai, rezoliucijos, tarptautinė spauda, Jungtinių Tautų forumas — vis tai priemonės Sovietų Sąjungos Lietuvoje vykdomam genocidui sustabdyti ir tautinės bendruomenės kamieno gyvybei apsaugoti. Visa tai yra būtina. Tačiau kad ir kaip būtų veiksmingos visos šios genocido ženkle daromos pastangos, visos gyvosios mūsų tautinės bendruomenės jos neapima. Gyvoji lietuvių tauta yra daug daugiau, kaip vien tik jos kamienas Nemuno—Neries—Dubysos—Šešupės — Šventosios baseino erdvėje. Tautos gyvybės nešiotojas ir reiškėjas yra kiekvienas lietuvis, kur jis bebūtų. Todėl ir kova dėl tautinės bendruomenės gyvybės neturi ir negali apsiriboti tik bendruomenės kamienu. Kova dėl tautinės bendruomenės gyvybės yra ne kas kita, kaip kova dėl to, kad lietuvis lietuviu išliktų visur ir visada, kad ne tik Lietuvos lietuvis savo fizinę gyvybę išsaugotų ir savo tautinę sąmonę gyvą išlaikytų, bet ir kiekvienas kitas lietuvis kiekvienoj pasaulio vietoj atsidūręs.

Lietuvių tauta, kaip reta kuri tauta pasaulyje, amžių būvyie buvo nuolat ir nuolat verčiama kovoti nelygią žūtbūtinę kovą dėl savo išsilaikymo Baltijos pajūryje. Tamsiausiais savo istorijos tarpsniais tūkstančiai mūsų tautinės bendruomenės narių kankiniu keliais ėjo Sibiran, lygiai kaip kad šiandieną šimtai tūkstančiu eina į Sibiro, Altajaus, Kazakstano, Vorkutos, Kolimos bado ir mirties stovyklas. Tūkstančiai ir dešimtvs tūkstančių, priversti palikti savo tėvų sodybas, rinkosi išeivių dalią Didž. Britanijoj, Jungtinėse Valstybėse. Kanadoje ir kitur. Antrajai bolševikų okupacijai Lietuvą užgriuvus, šiapus "geležinės uždangos" atsirado naujas mūsų tautinės bendruomenės kontingentas. 1946 m. vakarinėje Vokietiįoie lietuvių buvo 73.000. Austrijoie — 2,500, Danijoie — 1,000, Švedijoje — 450. Šveicarijoie — 225. Prancūzijoje — 1,500, Italijoje —2,100, kitur Vakarų Europoje — 500. Iš viso — 81,275 lietuviai. Jų dauguma šiandien vra pabirę po visą žemės kamuolį. Pradedant Vakarų Europos kraštais. Afrika, jie kuriasi Kanadoje, Jungtinėse Valstybėse (didžioji dalis), P. Amerikos kontinente. Australijoje, N. Zelandi-ioje ir tolimosiose Ramiojo vandenyno salose. Kažin ar bėra toks žemės užkampis, kuriame bolševikinio siaubo persekiojamas lietuvis nebūtų mėginės sau užuovėją rasti.Taigi labai žvmi mūsu tautinės bendruomenės dalis yra ištaškyta PO visą šiapus "geležinės uždangos" esanti pasauli. Tautinės bendruomenės gyvybei išlaikvti tai yra didžios reikšmės veiksnys. Besisielojant tautinės bendruomenės kamienu tėvynėje, lygiai tenka sielotis ir šitomis gausiomis bendruomenės atžalomis, diasporomis, šitomis visą žemės kamuolį nusėjusiomis lietuviškomis bendruomenėlėmis.

Klausimas, kuriais keliais ir kuriomis priemonėmis šių pasaulyje pasklidusių lietuvių, šių tautinių bendruomenėlių lietuvybė gali būti palaikoma ir ugdoma. Kad tų priemonių eilėje svarbi vieta tenka tautinei organizacijai — aiškinti nereikia. Tautinės organizacijos veiksnys visų yra seniai suprastas. Mūsų tautinė metropolija tokia nedidelė, o mūsų tautinės diasporos tokios gausios, kad ir laisvoji Lietuva buvo susirūpinusi už Lietuvos sienų esančių lietuvių lietuvybe ir tam tikslui tinkamos organizacijos sudarymu. Pasaulio lietuvių kongresas Kaune, Pasaulio Lietuvių Sąjungos kūrimas vis tai to susirūpinimo ženklai. Visai naujas šiuo atžvilgiu tarpsnis prasidėjo ryšium su Lietuvos okupacija ir okupanto genocidine politika. 1945 m. šiapus "geležinės uždangos", būtent vakarinėje Vokietijoje atsidūręs keliasdešimt tūkstančių lietuvių tautinės organizacijos reikalą ypač suaktualino. Buvo atgaivintas Lietuvių Sąjungos veikimas. Tačiau veikiai įsitikinta, kad sąjunga, apjungdama tik nežymią Vokietijoj esančių lietuvių dalį, nei visų jų vardu kalbėti negali, nei veiksmingai lietuvybės reikalų rūpinti nepajėgia. Po ilgesnio svarstymo pagaliau prieita vieninga išvada Vyriausiajame .Lietuvos Išlaisvinimo Komitete, kad tautinės bendruomenės diasporai geriausia organizacija yra tautinės savivaldos plotmėje.

Šiai minčiai buvo stiprių, ypač formalinio pobūdžio, priekaištų. Esą, šiuo pagrindu sudaryta tautinės bendruomenės organizacija neturės legalaus statuso ir, neturėdama teisinio pripažinimo, neturės tinkamų priemonių lietuvybei palaikyti bei kitiems bendruomenės reikalams rūpinti. Vien tik bendruomenės narių tautinio susipratimo ir geros valios nepakaksią. Esą, verčiau pasilikti jau prie išmėginto organizacinio pavidalo ir tenkintis Lietuvių Sąjunga, pavedant jai atstovauti visus lietuvius ir lietuvybės išlaikymu rūpintis.

Tačiau visapusiškai klausimą išgvaldžius, vieningai buvo priimtas nusistatymas tų, kurie iškėlė vakarinėj Vokietijoj esančių lietuvių bendruomenę organizuoti tautinės savivaldos plotmėje. Tarp jų argumentų svarbiausias buvo, kad bendruomenė suponuoja visuotinumą. Bendruomenei priklauso visi vietos ar krašto lietuviai, todėl logiška ir natūralu, kad ir bendruomenės organų sudarymas ir bendruomenei atstovavimas to visuotinumo nepaneigtų. Tuo tarpu Lietuvių Sąjunga ar vistiek kuri draugija, kad ir kaip būtų populiari ir gausi narių, kiekvienu atveju jungia tik mažesnę ar didesnę bendruomenes narių dalį, paprastai aktyviąją dalį. Inertiškoji, mažiau paslanki bendruomenes dalis visada lieka draugijų nepaliesta ir neapjungta. Tuo tarpu, kad lietuvių bendruomenė būtų gyvybinga, kad tautinė sąmonė nenugurstų ir ten, kur palaimingas draugijos poveikis nesiekia, yra būtina prieiti prie izoliavusiųjų, inertiškųjų ir abejingųjų.

Inertiškoji bendruomenės dalis yra tarsi stovintis vanduo. Jis privalo srovės, kad neapsitrauktų maurais. O tokia srovė tegali būti prasminga tik atėjus ne iš šalies, bet iš pačios bendruomenės, iš vidaus, iš bendruomenės organų. Nėra arba nedaug tėra vilties pasisekimui, jei kurios draugijos narys apeliuos į savo tautietį ne narį dėl jo abejingumo lietuvių mokyklai, lietuviškoms pamaldoms, lietuvių kalbai, lietuvio solidarumui savam tautiečiui nelaimės atveju, lietuvio vardo orumui, Lietuvos laisvinimo kovai ir t. t. ir t. t.

Visai kitas efektas, kai kiekvienas lietuvis žinos ir jaus esąs atsakingas savo tautinės bendruomenės dalyvis, kad bendruomenė suteikia jam tam tikras lietuvio teises ir uždeda atitinkamas pareigas bei atsakomybę. Kiekviena tautinė bendruomenė, juo labiau išeivių bendruomenė, gali būti gyva tik nuolatiniu savo narių bendravimu, kuris praktiškai įmanomas tik per savo bendruomenės organizaciją. Kaip upės vandenys, kad gamintų elektrą, suktų mašinas, drėkintų laukus, privalo užtvankų ir visokių statybinių įrengimų, taip lygiai tautinė bendruomenė, kad galėtų turėti savo nariams įtakos, kad veiksmingai galėtų pasireikšti tautinės kultūros išlaikyme ir kūrime, privalo savo organų. Bendruomenės organų funkcijas pavesti kuriai draugijai ar draugijų sambūriui būtų savotiškos oli-garchinės santvarkos bendruomenei primetimas, būtų uzurpavimas visumos teisių tam tikros dalies vardu, jau nekalbant apie tai, kad kiekviena draugija turi savo specifinių tikslų, kurie visada pirmautų ir bendruomenės organų funkcijos tebūtų antrinės.

Be abejojimo organizacijos įsipilietinimas, jos teisinė padėtis yra svarbus dalykas. Jau po pirmojo pasaulio karo tautinės bendruomenės teisė vadinamosios mažumų klauzulės pavidalu buvo mėginta garantuoti. Jungtinių Tautų charta savo narius įpareigoja gerbti pagrindines žmogaus teises. Tačiau atskirų kraštų pozityvinė teisė ne-visada stengias susiderinti su tarptautine teise, nevisada jos evoliucija su gyvyenimo tempu spėja. Neretai pozityvinė teisė savo konservatyvume nuo gyvenimo atsilieka. Todėl, būdami realūs, turime skaitytis, kad tautinės bendruomenės organų įteisinimas kai kuriuos kraštuos gali susidurti su tam tikrais sunkumais. Tačiau kiekvieno krašto tikrai demokratinė santvarka ateivių tautinei bendruomenei reikštis kliudyti negali. Negali nepripažinti, kad kiekvienas žmogus turi prigimtąją teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo tautybę, būdamas sykiu lojalus savo gyvenamajam kraštui.

Be to, savo tautinės bendruomenės organizacijai mes turime labai pamokantį žydų bendruomenės organizacijos pavyzdį. Jų tautinės bendruomenės organizacija visuose kroptuose, kur ji yra, veikia tautinės savivaldos plotmėje, nors tik labai retai kuriame turėdama teisinį statusą. Todėl bendruomenės organams sudaryti formalinis įteisinimo momentas nėra lemiantis. Senasis Įstatymas griežtai tvarkė subatos šventimą. Fariziejai didžiai piktinos, kam Jėzus laužo įstatymą su-batoje gydydamas. Atsiliepdamas į tuos priekaištus, Jėzus kartą priekaištautojus paklausė: "Jei keno jūsų asilas ar jautis įkrenta į šulinį, ar ne tuojau subatos dieną jį ištraukiate?" (Luk. 14, 5). Su visu azijatiniu sadizmu jau kelinti metai bolševikinio pragaro šulinyje skendėja mūsų tautinės bendruomenės kamienas. Argi tad mes ne-
 
Paulius Augius    Sodyba

turime daryti visko, kas yra mūsų galioje, kad išgelbėtume, kas galima, net jeigu kai kuriems fariziejams tatai atrodytų gydymas subatos dieną.

1946 m. kovo 4 d. buvo priimtas lietuvių tremtinių bendruomenės statutas ir sudaryti bendruomenės organai. Teisinio pripažinimo tikrai jie nesusilaukė. Tačiau savo buvimo ir savo veiklos faktu jie tapo labai reikšmingas tautinės bendruomenės veiksnys, labai veiksminga lietuvybei išlaikyti institucija. Tačiau vakarinėje Vokietijoje atsidūrę lietuviai tėra dalis visos laisvojo pasaulio lietuvių bendruomenės, kurios nugarkaulį sudaro Jungtinių Valstybių lietuvių bendruomenė, paskum eina Kanados, D. Britanijos, P. Amerikos, Australijos lietuvių bendruomenės, neskaitant smulkesnių židinių kituose kraštuose.

Aš jau kitoj vietoj esu rašęs, kad nors žymi dalis mūsų tautinės bendruomenės yra įsikūrusi už Lietuvos sienų, ligi šiol nebuvome pasirūpinę duoti šioms mūsų tautinės bendruomenės diasporoms tinkamos organizacijos, tenkindamiesi atsitiktine privatine iniciatyva, paremta arba kurios religijos, ideologijos, arba savišalpos, ar kuriais kitais mažiau ar daugiau daliniais uždaviniais, dalinių tikslų draugijomis. Tik pastarųjų metų mūsų tautą ištikusios didžiosios nelaimės ir pavojai pačiam tautinės bendruomenės kamienui atkreipė mūsų dėmesį į reikalą nedelsiant duoti mūsų šiapus "geležinės uždangos" esančiai bendruomenei tinkamą organizaciją. Pasaulio lietuvių bendruomenės organizacijos sudarymas mums tapo tautinės gyvybės klausimas.

Tad visai suprantama, kodėl Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto darbų programoje ryšium su lietuvių tautinio potencialo išlaikymo problema iškilo pasaulio lietuvių bendruomenės organizacijos klausimas. 1948 m. pradžioje Vykdomoji Taryba pateikė VLIKui pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) konstitucijos projektą. Jam peržiūrėti 1948. 4. 30. VLIKas sudarė specialią tarpgrupinę komisiją (prof. D. Krivickas, K. Bielinis, Dr. P. Karvelis, V. Vaitiekūnas ir M. Valiukėnas). Komisijos peržiūrėtas projektas diskutuotas keliuose VLIKo posėdžiuose ir 1948. 8. 27. priimtas antruoju skaitymu. Šis dviem skaitymais VLIKo priimtas tekstas buvo nusiųstas didžiosioms pasaulio lietuvių organizacijoms, laikraščių redakcijoms, atskiriems veikėjams su prašymu dėl jo pasisakytų ir pateiktų VLIKui savo pastabų, kad redaguojant galutinį tekstą būtų galima turėti juo platesnių sluoksnių lietuvių nusistatymas. Atsiliepimams susirinkus, 1949. 4. 19. VLIKas pavedė tai pačiai komisijai gautąsias pastabas išstudijuoti ir VLIKui duoti galutinį pasaulio lietuvių bendruomenės organizacijos nuostatų tekstą. Nuoširdžiai ir su dideliu respektu buvo įvertintos visos gautos dėl projekto pastabos ir pagal jas į projektą įnešta žymių pataisų. Ilgokai užtrukęs svarstymas pačiam dalykui buvo naudingas. Išryškėjo tiek idėjinė lietuvių bendruomenės plotmė, tiek bendruomenės organizacijos apybraižos. Idėjinė bendruomenės plotmė buvo suimta 1949. 6. 14. VLIKo paskelbtoje Lietuvių Chartoje. Bendruomenės organizacijai rėmai buvo nustatyti laikinuosiuose santvarkos nuostatuose.

Lietuvių Chartoje buvo siekiama išreikšti ir kodifikuoti žmogaus ir lietuvio pagrindinės prigimtosios teisės, santykiai su savo tautine bendruomene, prigimtosios prievolės tautinei bendruomenei, lojalumas gyvenamajam kraštui. Taigi savo tikslu Lietuvių Charta yra kiekvienam lietuviui aukščiausias tautinis kodeksas, lietuvybės kodeksas. Kiekvienam lietuviui ji yra tarsi švyturys, kitų tautų vandenyse šviečiąs kelią į savo tautinės bendruomenės uostą. Ji yra tarsi krypties rodyklė, pasaulio lietuviui painiuose svetimųjų kraštų klystkeliuose rodanti Lietuvos kelią. Ji yra tarsi svarstyklės kiekvieno mūsų tautiniam sąmoningumui bei pareigingumui pasverti. Mūsų jaunimas turėtų ją gerai išmokti, išsamiai išsiaiškinti, nuolat savo sąmonėje nešioti gyvą ir pagal jos nuostatus savo santykius su savąja bendruomene rikiuoti.
Lietuvių Charta davė lietuviui lietuvybės išlaikymo principus, bet ji nelietė bendruomenės organizacijos. Tatai buvo padaryta laikinuosiuose pasaulio lietuvių bendruomenės santvarkos nuostatuose. Svarstant bendruomenės organizacijos klausimus, prieita išvados, kad bendruomenės santvarką turi apspręsti trys pagrindiniai elementai: ji turi būti demokratinė, ji turi respektuoti kiekvieno lietuvių gyvenamo krašto vietos sąlygas, ji neturi pažeisti pasaulio lietuvių bendruomenės vieningumo. Ieškant sintezės tarp pasaulio lietuvių bendruomenės vieningumo ir atskirų kraštų lietuvių bendruomenių organams reikštis ir veikti sąlygų įvairumo, ji buvo rasta federalizmo principų taikyme bendruomenės organizacijai. Apskritai federalizmas dabar yra madoje. Čia tik galima pastebėti, kad klaidingai federalizmą supranta tie, kurie galvoja, kad Jonui su Juozu draugėn susidėjus, tuo pačiu jau bus įtrauktas ir Jurgis su Petru, siūlydami veikiančių draugijų susivienijimą laikyti tolygų bendruomenės organizacijai. Faktiškai tai tebūtų veikiančiųjų draugijų federacija, bet jokiu atveju ne bendruomenės įveiksminimas.

Federalizmo principus taikant bendruomenės organizacijai, gaunasi tos organizacijos dviaukštis pastatas. Pirmajame aukšte telpa kiekvieno atskiro krašto bendruomenės organizacija. Ji įvairuoja pagal gyvenamo krašto vietines sąlygas, bendruomenės gausumą ir vietos pilnateisių lietuvių nusistatymą. Vieno kokio organizacinio modelio čia negali būti. Todėl ir VLIKo priimtieji šios srities laikinieji santvarkos nuostatai yra ne daugiau kas, kaip vienas iš daugelio galimų pavyzdžių. Faktiškai kiekvieno krašto lietuviai yra visiškai suverenūs nustatyti savo bendruomenei tokią organizaciją,kokią jie randa tikslingą, žinoma, kiekvienu atveju nepažeisdami demokratinės santvarkos reikalavimų. Nežiūrint kiekviename krašte vietos sąlygų skirtingumo, kiekvienos bendruomenės organizacijos pastatas turi būti demokratiškai pastatytas. Jis savo pamatais turi atsiremti į atskirų vietovių lietuvių židinius, vietovių kolonijas, kurios sudaro mažiausius, administracinius bendruomenės vienetus, vadovaujamus pilnateisių lietuvių renkamų vadovybių. Ar viename krašte tuos vienetus pavadins bendruomenės apylinkėmis, kitame — skyriais, trečiame — seniūnijomis ar dar kitaip, ar jų vadovybę vadins valdyba, ar komitetu, ar seniūnu, ar prezidentu — tatai yra to ar kito krašto lietuvių bendruomenės nusistatymo ir skonio reikalas. Tačiau kiekvienu atveju vieneto vadovybė turi būti pilnateisių lietuvių demokratiškai renkama ir jų susirinkimui atsakinga. Ar rinkimuose dalyvaus visi vietos pilnateisiai lietuviai, ar tik kuri jų dalis, tatai netaip jau reikšminga. Versti lietuvį būtinai dalyvauti savo bendruomenės organų sudaryme nebūtų tikslinga. Kiekvienas savo rinkiminę teisę naudoja taip, kaip jam atrodo geriau. Tačiau ir lietuviu būdamas, nekiekvienas lietuvio teisėmis gali naudotis.

Bendra tvarka teisių naudojimas yra susijęs su amžiumi. Nepilnamečiai savo teisių laisvai naudoti negali, nėra veiksnūs. Svarstant lietuvio pilnametystės klausimą, buvo galvojama, kad jaunimo vaidmuo tautinės bendruomenės gyvenime yra labai didelės reikšmės ir kad todėl prasminga įgalinti lietuvį atsakingai reikštis bendruomenėje ir kiek jaunėlesnio amžiaus, nei paprastai civilinei pilnametystei yra priimta, būtent nuo 18 metų vietoj nuo įprastinių 21 metų. Be abejojimo, kiekvieno krašto bendruomenė yra kompetetinga pati pas save nuspręsti amžiaus ribą pilnametystei. Betgi ne tik amžius, ir tam tikra lietuvio veikla, jo laikysena gali būti kliūtimi lietuvio teisėmis naudotis. Bendra tvarka teisių naudojimas varžomas kriminaliniams nusikaltėliams.

Mūsų tautinės bendruomenės atžvilgiu didžiausią kriminalą daro tas, kas jai kenkia, kas pritaria Lietuvos okupacijai, kas tarnauja Lietuvos priešams. Tai yra tarsi ligoti bendruomenės organizmo narveliai. Ir kaip kiekvienas gyvas organizmas susirgusį savo narvelį stengias izoliuoti, neleisdamas jam laisvai su sveikaisiais reikštis, taip lygiai ir bendruomenė tokius piktų bacilų apkrėstus savo narius tam tikra prasme turi izoliuoti, neleisdama jiems lietuvio teisėmis laisvai naudotis. Nors principe tatai aiškus dalykas, tačiau konkrečiais atsitikimais reikalaująs didelio įsigilinimo, bešališkumo ir tautinės atsakomybės pajautimo. Todėl šios rūšies sprendimai geriau pavesti daryti visos to ar kito krašto bendruomenės pasitikėjimą turinčiam organui, nekaip vietinio bendruomenės vieneto vadovybei, kur neretai tam tikrą vaidmenį gali vaidinti ir asmeniškumai bei intrygos..

Jeigu bendruomenės liemenį sudaro apylinkės ar kitaip kaip pavadinti atskirų vietovių administraciniai bendruomenės vienetai, tai bendruomenės viršūnę kiekviename krašte turi sudaryti visų to krašto pilnateisių lietuvių rinkta atstovybė. Ar ji bus pavadinta bendruomenės taryba, ar seimu,  ar suvažiavimu — tatai nereikšminga.

Reikšminga tik, kad ji būtų demokratiškai išrinkta. Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, turėdamas galvoje šio organo uždavinius, vaidmenį ir atsakingumą bendruomenei, ir norėdamas, kad jame juo pilniau galėtų atsispindėti visuomeninė bendruomenės diferenciacija, yra pareiškęs pageidavimą, kad krašto bendruomenės atstovybės nariai būtų renkami pagal proporcinę rinkimų sistemą. Svarbiausias krašto bendruomenės atstovybės uždavinys — duoti krašto bendruomenei vadovybę. Nesvarbu, ar ją pavadins komitetu, ar valdyba, ar sekretoriatu, ar vykdomuoju prezidiumu, ar dar kaip kitaip. Nesvarbu, ar ją sudarys 3, ar 5, ar 7 nariai. Svarbu, kad ji būtų įsisąmoninus savo uždavinius ir energingai imtųsi juos vykdyti.

Ar tarp krašto bendruomenės vietinių ir centrinių organų dar reikalingi tarpiniai (apygardi-niai, rajoniniai) organai, tatai priklauso nuo pačios bendruomenės. Vienai bus toki organai reikalingi, kitai — ne.
Tokia bendrais bruožais turėtų būti pasaulio lietuvių bendruomenės organizacijos pirmojo aukšto sąranga, tariant lietuvių bendruomenės santvarka atskiruose kraštuose. Ją nustato pagal savo gyvenamas sąlygas pati kiekvieno krašto bendruomenė, nepažeisdama vienok bendrųjų demokratinių principų ir visos pasaulio lietuvių bendruomenės vieningumo, kuriam atstovauti ir bendra visų kraštų lietuviams plotme bendruomenės reikalus rikiuoti ir yra pasaulio lietuvių bendruomenės organizacijos dviaukščio pastato antrasis aukštas. Jame telpa pasaulio lietuvių bendruomenės organai: pasaulio lietuvių seimas, pasaulio lietuvių valdyba, pasaulio lietuvių kultūros fondas.

Pasaulio lietuvių seimas yra aukščiausiasis pasaulio lietuvių bendruomenės areopagas. Jo uždavinys: susipažinus su bendruomenės padėtimi įvairiuose kraštuose, nustatyti bendrąsias lietuvybei išlaikyti gaires, sudaryti pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybę. Pasaulio lietuvių seimą sudaro kiekvieno krašto bendruomenės atstovai. Kai kas yra daręs priekaištų VLIKo nusistatymui, kad pasaulio lietuvių seimo sudėtį sprendžiant, nepilnai atsižvelgta į atskirų kraštų bendruomenių gausumą. Esą mažosios bendruomenės privilegijuojamos didžiųjų sąskaiton ir tuo nusikalstama demokratinio atstovavimo principams. Šioks priekaištas yra tikras nesusipratimas. Jungtinių Valstybių senate ir New Yorko ir Nevados valstybės turi po 2 atstovu, nors gyventojų pirmoji turi 122 kartu daugiau kaip antroji. Jungtinių Tautų organizacijoje ir Perų ir Sovietų Sąjunga turi po vieną atstovą. Betgi niekam neateina į galvą abejoti nei Amerikos, nei Jungtinių Tautų demokratiškumu. Grynas proporcinis atstovavimas tinka homogeninės bendruomenės atstovybei. Bet tais atvejais, kai atstovybę sudaro atskirų savarankiškų vienetų atstovai ( ar valstybių, ar atskirų kraštų bendruomenių), grynas proporcinis atstovavimas neįmanomas, Pagal tokią sistemą pasaulio parlamente Kinija ir Sovietų Sąjunga pačios vienos sudarytų absoliutinę daugumą ir visų kitų balsai neturėtų reikšmės. Lietuvių bendruomenė kiekviename krašte tvarkosi savarankiškai. Tad bendroj visų kraštų bendruomenių, tariant pasaulio lietuvių bendruomenės, atstovybėje kiekvieno krašto bendruomenė turi būti atstovaujama ir tas atstovavimas turi būti toks, kad nė viena atskiro krašto bendruomenė toje atstovybėje neturėtų absoliutinės daugumos ir savo valią neprimestų kitų kraštų bendruomenėms. Minėti J V senato ir Jungtinių Tautų pavyzdžiai rodo, kad savarankiškų vienetų atstovybėje kiekvienas vienetas turi lygų balsą. Pasaulio lietuvių seimo sudėtį svarstant, buvo sustota prie sintezės tarp gryno proporcinio ir lygaus vienetų atstovavimo. Tuo būdu didžiosios bendruomenės pasaulio lietuvių seime turi pagal savo gausumą atitinkamai daugiau atstovų.

Pasaulio lietuvių valdyba ar kaip kitaip pavadintas vykdomasis organas yra pasaulio lietuvių bendruomenės vyriausioji valdžia. Jos uždavinys atstovauti pasaulio lietuvių bendruomenei, bendradarbiauti su kitom tautinėm bendruomenėm; organizuoti priemonių tautinės bendruomenės kamienui nelaimėse padėti; tirti lietuvių ūkinę, kultūrinę, socialinę padėti atskiruose kraštuose kreipiant lietuvių išeiviją i palankiausių sąlygų kraštus; studijuoti ir siūlyti atskirų kraštų lietuvių bendruomenėn priemonių lietuvybei išlaikyti; instruktuoti bei koordinuoti atskirų kraštų bendruomenių veiklą.

Savaime suprantama, kad faktiškai atskiro krašto bendruomenės santykiai su pasaulio lietuvių bendruomenės organais yra daugiau organizaciniai, kaip formaliniai. Pasaulio lietuvių bendruomenės organų poveikis atskiro krašto bendruomenei labiau atsirems i pačių tų organų moralinį autoritetą, nekaip i krašto bendruomenės organų formalinę subordinaciją. Kiekvienu atveju pasaulio lietuviu bendruomenės organizacinio pastato pirmąjį aukštą su antruoju aukštu sieja ne tiek ių tarpusavio santykių formalinė priklausomybė, kiek organiškas visu lietuvių vieningumas ir bendrieji lietuvybės išlaikymo bei tautinės kultūros ugdymo ir Lietuvos laisvinimo imperatyvai.

Nepriklausomą vietą pasaulio lietuvių bendruomenės organizaciniame pastate užima Pasaulio lietuviu kultūros fondas. Tai yra pasaulio lietuvių bendruomenės institucija tautinei kultūrai remti ir palaikvti. Pati kultūros fondo idėja laisvojoj Lietuvoj buvo gyvai diskutuojama, o vakarinėje Vokietijoie esantieii lietuviai rašytojai savo suvažiavime 1947. 7. 11/12. Augsburge buvo sudarė net "Lietuviu Kultūros Fondo Komitetą", kuris "sudarė ir paskelbė Lietuvių Kultūros Fondo statutą", numatydamas, kad tas fondas "yra oraanizacija lietuvių kultūrai uqdyti". Dėl tos iniciatyvos buvo entuziastų, kurie savo sumanymus jau laikė įvykusiu faktu; buvo skeptikų, kurie laikė tikslinga šias privatines pastangas iri-kiuoti į pasaulio lietuvių bendruomenės organizaciją, užuot greta jos pradėjus separatinę veiklą. Nors entuziastai tada (1948 m.) buvo baisiai agresyvūs, skeptikų pasisakymą diskvalifikuodami "enkavedistų ir inkvizitorių balsu", tačiau maždaug po vienerių metų ir entuziastų sluogs-niuose jau buvo konstatuota "tamsi kultūros fondo ateitis". Vis dėlto pati kultūros fondo idėja tiek Jungtinėse Valstybėse, tiek D. Britanijoje ir kitose lietuvių bendruomenėse tebėra gyva. Norint, kad toji idėja nebūtų sukompromituota (pavojaus esama), bet realizuota, reikia visų pirma susiprasti dėl kultūros fondo tikslo ir organizacijos.

Ar kultūros fondas yra lietuvių kultūrai ugdyti, ar tik jos ugdymui remti? Kitaip sakant, ar kultūros fondo uždavinys yra tiesioginė intervencija tautinės kultūros ugdyme, pvz., steigiant ir išlaikant mokslo bei meno įstaigas, leidžiant žurnalus, mokslo bei meno veikalus, ar tik netiesioginė, aprėžta materialinių išteklių telkimu tautinei kultūrai remti. Nuo to, kuris bus kultūros fondo tikslas, priklauso jo veiklos pobūdis, apimtis ir iš dalies jo struktūra.

VLIKas yra priėmęs nusistatymą, kad kultūros fondas yra "tautinei kultūrai remti ir palaikyti" institucija. Tokios institucijos pirmasis uždavinys būtų mobilizuoti kultūros reikalams lėšas. Šis momentas turi būti respektuojamas, sudarant fondo organizaciją, nes anaiptol nekiek-vienas kultūros entuziastas yra sykiu gabus lėšoms organizuoti. Antra vertus, kultūros fondo uždaviniams vykdyti yra svarbu ne tik jo aktyvų geri organizatoriai-finansininkai, bet ir jo pasyvų autoritetingi tvarkytojai-kultūrinnkai. Taigi kultūros fondo organizacija turi remtis tam tikra finansininkų-kultūrininkų sinteze. Jeigu tinkamų pajamų mobilizuotojų kvalifikacijos nesunku nustatyti, tai nuspręsti autoritetingi fondo išlaidų disponuoto j ai-kultūrininkai jau yra daug sunkiau. Jei fondo išteklių organizavimas tėra finansinės plotmės reikalas, tai fondo išlaidos kultūrai remti yra daug daugiau, kaip vien tik finansinė operacija. Kultūros fondo oarama bet kuriam kultūrinės kūrybos žygiui sykiu bus parama ir tam tikrai pasaulėžiūrai, nes kultūrinė sritis savo esme yra pasaulėžiūrinė. Kultūrinė kūryba ir pasaulėžiūra turi organinės sąveikos. Tad pigu suvokti, kad lietuvis, teikdamas kultūros fondui lėšų, turi teisės norėti, kad jos būtų naudojamos paremti tai kultūrinei kūrybai, kurią apsprendžia jo paties pasaulėžiūra. Tatai praktiškai tėra įmanoma pasiekti kultūrinės savivaldos rėmuose. Tačiau mūsosiose sąlygose kultūrinė savivalda tėra nepasiekiamas idealas. O kiekvienai pasaulėžiūrai organizuoti savąii kultūros fondą būtų tautinės kultūros atžvilgiu nelaimingas atsitikimas. Lietuvybės išlaikymo imperatyvas įpareigoja mus, nežiūrint mūsų pasaulėžiūrinių skirtumų, susiprasti dėl vieno bendro visoms pasaulėžiūroms kultūros fondo pasaulio lietuvių bendruomenės plotmėje. Pasaulio lietuvių bendruomenės plotmėje todėl, kad privatines iniciatyvos kultūros fondas tiek materialinio pajėgumo, tiek moralinio autoriteto atžvilgiu jokiu atveju negali prilygti tos rūšies bendruomenes institucijai. Žinoma, ir bendruomenės organai nevisada galės priversti tautietį savo įnašą kultūros fondui atiduoti, tai betgi jų moralinis spaudimas ir kitos organizacinės priemonės nepalyginti labiau įtaigos šia prasme mažiau susipratusį lietuvį, nekaip bet kuri privatinė intervencija. Laiko atžvilgiu pirmiau turi eiti bendruomenės organų sudarymas, o jie jau pašauks gyveniman kultūros fondą. Todėl visi tie, kurie nuoširdžiai susisieloję kultūros fondo likimu, pirmoj eilėj savo pastangas tenukreipia paskatinti bendruomenės organų sudarymą ten, kur jis tautinės bendruomenės nelaimei vis delsiamas.

Žinoma, ir bendruomenės organizaciją lydės tos pačios žmogiškosios silpnybės ir ydos, kurios savo ipoteka slegia visas mūsų organizacijas: žmonių nepalankumas visuomeninei tarnybai, ramybės ir patogumų pomėgis, vidinis netikrumas viešai išpažįstamo ir prisiimto uždavinio tesėjimu, kasdienio gyvenimo srovės įkyri trauka susilieti su vietine aplinka, gyvenimo vargų bei rūpesčių naštos sukeltas nuovargis, apatija viskam, kova dėl būvio, savinaudiškas asmeniškumas, pavydas, asmeninės ir partinės ambicijos, mūsų išsibarstymas po visą pasaulį. . . Tačiau jeigu Lietuvos bernelis, mergelė prieš 40—50 metų be NCWC, be B ALF pagalbos ir globos, susiradę kelius į užjūrius, sugebėjo ne tik gražiai įsikurti ir priaugančia j ai kartai geresnes sąlygas sudaryti, bet ir su nuostabiu patvarumu įstengė išlaikyti lietuviškąją dvasią ir tradicijas, sugebėjo suorganizuoti šimtus parapijų, dešimtis draugijų, leisti dienraščius, savaitraščius ir žurnalus, sudėti Lietuvos nepriklausomybei milijonus dolerių, o šiais mūsų tautinės bendruomenės didžiojo negando metais sugebėjo suorganizuoti tokią efektingą politinę atstovybę kaip ALT ir tokią veiksmingą šalpos organizaciją kaip B ALF, sugebėjo suorganizuoti dešimtis tūkstančių garantijų tremtiniams iš visokeriopo skurdo ir sunykimo išgelbėti, — tai argi jau vien tatai nesako, kad Lietuvių Chartos kodeksas neliks tik padangių aidas, ir kad bendruomenės organizacija gali ir turi būti tie tautinės bendruomenės namai, į kuriuos kiekvienam atviros durys ir niekas neklausia, kokios partijos, kokios pasaulėžiūros nario bilietą turi.

Algirdas Kurauskas 

Ogi šį jau svetimos aplinkos išmėgintą išeivijos kontingentą dabar papildo ir atjaunina tremtininkiškasis kontingentas. Tremtiniai ne tam išsinešė laisvosios Lietuvos dalį, kad ją palaidūniškai paleistų į visus keturis vėjus, bet tam, kad per juos būtų gyva Lietuva. Tremtinio uždavinius gražiai yra nusakęs prof. J. Girnius: "plikas savo gyvybių išsaugojimas dar nepateisins mūsų, kad palikome Lietuvą. Gimtosios tėvų žemės palikimas visada lieka didelė kaltė .. . tautiniu požiūriu Lietuvos palikimo kaltę mumyse gali nuplauti ir mus išteisinti tiktai viena: tolesnė kova už Lietuvos laisvę . . . Laikykime šita prasme ir savąjį Lietuvos palikimą ne paprastu išbėgimu iš namų vien dėl to,' kad juos užgulė sunkūs debesys, vadinasi, pačią sunkiausią valandą, o greičiau karių pasitraukimu iš vienų kovos pozicijų į kitas. Išlikime tokiais, kad galėtų būti apie mus pasakytą: paliko jie savo namus, bet nepaliko kovos, lauko. Tik tokiais išlikę, turėsim teisės atvirai pažvelgti ' | tenai likusiųjų akis . . . Netekus savosios valstybės, laisvės kova virsta kova už tautinės gyvybės bei tautinės sąmonės išsaugojimą... Mumyse.liks Lietuva gyva, nors ir kaip ilgai,ji būtų svetimųjų pavergta. Mes visi — Lietuvos gyvybės saugotojai. . . Kiek mes išsaugosime savo lietuviškumą, tiek bus išsaugota ir pati Lietuva .,..'1) Praktiškos tam priemonės — bendruomenės organų, tarp jų kultūros fondo, sudarymas yra pačios svarbiausios.
---
1) Juozas Girnius: "Tautiniai mūrsų uždaviniai tremtyje".