Lietuviškasis kryžius ir jo kilmė Spausdinti
Parašė A. Mažiulis   
Mūsų krašte *) sutinkamas įvairių pavidalų kryžius yra labai būdinga lietuviškosios krikščionybės apraiška, kilusi iš tiesioginių lietuvio santykių su Dievybe ir išsivysčiusi kiek neįprastomis, arba tariamai "nekrikščioniškomis", lytimis. Todėl lietuviškojo kryžiaus kilmės beieškant, ne vieno mūsų tautotyrininko buvo padarytas šuolis prieškrikščioniškojon senovėn ir pradėta jis kildinti iš senojo antkapinio stulpo, kuris jau iš labai senų laikų turėjęs būti statomas mirusiajam ant kapo. Ir ši, J. Basanavičiaus, išvestinė lietuviškojo kryžiaus kilmės prielaida, anuo metu (1912) sukėlusi ir gana daug triukšmo, daugelio rašiusiųjų buvo prisiimta ne tiek dėl jos mokslinio patikimumo, kiek iš lietuviškosios savigarbos, iš noro parodyti savo senąją, perdėm lietuvišką, kultūrą visam pasauliui, ir todėl šiandieną ji mūsuose tiek įsišaknijo, jog nuolatos visų kartojama ir net tapo vienintele, nežiūrint, jog visa "lietuviškoji trakologija" senokai jau palaidota.

J. Basanavičiaus išvestinė lietuviškojo kryžiaus kilmės prielaida, kuri seniau daugelį įtikindavo ir labai gausiais mokslo duomenimis, iš esmės yra labai silpna, nes atremta į kitas dvi, viena iš kitos vedamas prielaidas, — lietuviškųjų stabų buvimą ir lietuviškąją trakų-frigų giminystę. Pirmoji iš jų iki šių dienų paliko dar mokslo duomenimis neparemta ir priklauso romantinių dienų tautotyrai, o antroji — visiškai sugriuvo. Todėl ir mūsų kryžiaus tiesioginis iš antkapinio stulpo kildinimas yra daugiau tautinės romantikos
----
*) Iš didesnio darbo-vieno skirsnio- santrauka.

palikimas, kuris dar vieno kito iš mūsiškių senu įpratimu palopomas, tačiau nevisada jau įtikinąs, ir tuo pačiu paskatinąs visą klausimą naujai iškelti bei kitų sprendimų paieškoti.

Lietuviškasis kryžius savo lytimi nėra vienodas, — būtent lentinis bei sklastinis arba klostinis, krikštas, vien tik mūsų pajūryje tesutinkamas, stoginis (stogiastulpis) bei kryžminis kryžius ir įvairiausios pastogėlės (koplytėlės); jis nėra vienodas ir savo reikšme, — saugos priemonė, padėkos ar prašymo auka ir mirusiajam paminklas arba jo paskutinė dalis.  Kiekviena mūsų kryžiaus lytis tenka visai atskirai aptarti labai glaudžiame santykyje su jo reikšme bei paskirtimi (ko iki šiol nebuvo daroma), nes gana dažnai jo paskirtis sąlygoja ir jo pavidalą.

Krikštas
Lentinis ir sklastinis krikštas tesutinkamas vien tik mūsų pajūryje, t. y. Maž. Lietuvos ir Klaipėdos krašto protestantiškose kapinėse; jų esama taip pat tarp evangelikų ir Latvijoje.

Lentinis krikštas siekia arti vieno metro aukščio ir išpiaunamas iš įvairaus dydžio medžio lentos. Pats krikšto pavidalas labai įvairus, nes kartais primena augalus, kartais įvairius vabalus ir panašiai, jau nekalbant, kad jis papuošiamas arba išdažomas įvairiomis širdelėmis, paukšteliais ir t. t. (V. Kalvaitis, 64 psl.), kas šiaip kryžiuose nesutinkama. Labai dažnai krikštas statomas gale mirusiojo kojų (kryžius tik galvūgalyje), paprastai laidotuvių dieną, ir maža turi krikščioniškųjų ženklų, todėl jis įvairių tyrinėtojų dažniausia laikomas paveldėtu iš nekrikščioniškosios senovės, t. y. išriedėjusiu iš senųjų antkapinių paminklų (A. Bezzenberger, R. Dethlefsen, J. Basanavičius, P. Galaune, Kl. Čerbulėnas, M. Alseikaitė-Gimbutiene). Tačiau šio krikšto vien tiktai protestantiškose ir visą laiką vokiškais potvarkiais varžomose kapinėse išlikimas jau savaime yra didelė mįslė, slepianti labai neaiškią, o gal ir nebeatsekamą kryžiaus kilmę.

Protestantizmas aplamai buvo tautinių papročių bei viso senojo tautos palikimo didžiausias priešas: jis niekino ir kovojo prieš katalikybės sukrikščionintuosius bei iš senovės paveldėtuosius visokiausius papročius ar ženklus, iškeldamas ir visur tik skatindamas gryną bei protinę, i. y. kiek tik galima daugiau nuo įvairių papročių bei apeigų nuvalytą krikščionybės lytį. Todėl šiandieną visoje Europoje, neišskiriant ir Lietuvos bei Prūsijos, grynai protestantiškosios apylinkės kiekvienam tautotyrininkui yra daugiau ar mažiau išmirusios, nes ten žmogus jau iš seno yra įvairios nuostato raidės susaistytas, ir visa jo senovė iš esmės sunaikinta bei suniekinta.

Maž. Lietuvos protestantizmas taip pat nebuvo kitokis, bet dar kovingesnis, nes ėjo su visu vokiškuoju atkaklumu, įvairių įvairiausiais nuostatais bei visomis kitomis priemonėmis kovodamas prieš visus lietuviškuosius ir katalikiškuosius papročius, su jų tautine išraiška, visur tematydamas tik "balvonystes" ir "popiežystes" (Plg. Dan. H. Arnolds, J. Gerullis, 1578 m. Jurgio Fridriko įsakymą, Wolfenbuetelio Postilę; K. Donelaičio nuomonę apie lietuviškąsias dainas: "Kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė" ir pastarųjų dienų Klaipėdos krašto "susirinkiminin-kus"). Tuo būdu veikdamas, jis įstengė sunaikinti mūsuose beveik visus papročius, dainas ir kita, tačiau kažkokiu, visiškai nesuprantamu būdu aplenkė krikštus, net savo tiesioginėje priklausomybėje (kapinėse) juos pakentė ir globojo. Juos. daugelio mūsų tautotyrininkų nuomone, jau daug anksčiau (1426) ir katalikiškasis Sambijos vysk. Mykolas buvo užkabinęs, įsakydamas: "ut nuliam crucem circa sepulchra mor-tuaorum locent et ut ąuilibet jam positas abscin-dat, sub pena III mare, mesietas ecclesiae et alia medietas iudici".

Iš šio labai neaiškaus katalikų vyskupo draudimo, kuris greičiausia buvo taikomas ne kiekvienam apskritai, - bet tik "negražiam" kryžiui, kas daug kartų vėliau pasitaikė ir D. Lietuvoje, ir iš visu šimtmečiu vėlyvesnės J. Laskowskio-Lasic-kio (1615) žinutės, jog žemaičiai "kriksthos eru-ces in tumultus sepultorum custodit", padaroma labai toli siekianti šuolinė išvada, "kad panašios antkapinių paminklų formos taip glaudžiai surištos su mūsų liaudies dainomis, buvo praplitu-sios XVI a. ir Žemaitijoje, ir tik vėliau Bažnyčios vadams draudžiant — pakito. Tuo tarpu Maž. Lietuvoje, įsigalėjus naujai religinei srovei ir protestantų kunigams krikštų formų nedrau-džiant statyti, išsilaikė net iki šių dienų" (Čerbulėnas, 42). Tačiau ši jungtinė prielaida mūsų krikštų nei kilmės, nei jų išlikimo klausimo dar neišsprendžia, nes tiesiog keista ir nesuprantama, kad didžiai su visokia pagonybe kovingas protestantizmas būtų taip staiga pasikeitęs ir lietuviškąjį, taigi perdėm nekrikščionišką, antkapinį paminklą būtų nuostabioje ramybėje palikęs, net savo globon pasiėmęs o jam jau ir katalikiškasis, — būtent pagal visus protestantus nesuprantąs tikrosios krikščionybės ir prisigėręs visokios "pagonystės", — Sambijos vyskupas dar 1426 m. taip žiaurią ištarmę parašė. O kad šį, jau katalikų pasmerktąjį, krikštą iš mirties gelbėti ir globoti būtų pasišovę protestantai Vien iš savo nusistatymo prieš katalikybę, taip pat prileisti neįmanoma, nes tam prieštarauja ano meto visa gyvenimo tikrovė. Ir todėl šiandieną jau daug tiksliau anos didžiosios kryžiaus jungties atsisakyti, nes man atrodo, kad Sambijos vyskupo suminėtasis "kryžius", Laskowskio-Lasickio "krikštas" ir dabartinis MaŽ. Lietuvos lentinis krikštas vis tik nėra tas pats, bet visiškai skirtingi ir nebeturį tos pačios tįsos. Pirmasis, Sambijos vyskupo minimasis kryžius, mums visai neaiškus ir nežinomas, būtent galėjo būti pasmerktas dėl savo pavidalo arba dėl naujai susidariusių papročių, nesuderinamų su krikščionybės dvasia (pzv. vaizdinis mūsų tautos galvojimas iš jo padarė "stabą" ir tauta pradėjo šį kryžių "maitinti" vėlėms skirtąja košelę ir t. t., ko vieną kitą smulkmeną ir dabar pastebime). Antrasis, Laskowskio-Lasickio krikštas, tėra paprastas kapo kryželis, kuris galėjo turėti dar mažą stogelį, ir jungtinas su sklastiniu arba klostiniu krikštu, šiandieną dar nevisai išmirusiu mūsų pajūryje; su pastaruoju, t. y. mažuoju, arba tikriau — žemuoju, kapų kryželiu jį tebesieja ir pirminė (gudiškoji) šio žodžio reikšmė (plg. Pr. Skardžius, 290). O tretysis, kurio protestantizmas nepasmerkė, tikriausiai gali būti koks nors vokiškasis atneštinukas, prigijęs mūsų žemėje ir visiškai antriniu būdu paveldėjęs slaviškąjį "krikšto" vardą, būtent antkapinėje lentoje įpiauna-mieji kryželiai, tuo metu žmonių "krikštais" buvo vadinami, o vėliau išplėsti ir visai lentai. Pastarajai lentinio krikšto kilmės prielaidai ryškiausiai pritaria jo artimiausieji giminaičiai Pomeranijoje, teišmirę visuotinai tik XIX a. antroje pusėje (plg. E. Friedel u. R. Mielke, pav. 158; W. Borschers, VI: 12 ir 92 psl. G. Buschan, 40 psl. — krikštas gali būti ir iš Prūsijos kilęs). Taip pat su mūsų kai kuriais lentiniais krikštais nemažiau gali būti giminingi, dar Prūsuose tebesu tinkami, visai kitos rūšies, būtent iš storos len-tos-stulpelio padaryti antkapiniai stulpai (Dethlefsen, XXV: 9, 10, 13, 14...), kurie primena gotiškuosius stulpus, ir gana Alpių kraštuose bei kituose Vokietijos vietose išplitusios pakravinės lentos, arba pakravės (Totenbrett), kurios mū-suosna galėjo būti parsineštos iš Salzburgo, West-falijos ir kitų Vokietijos sričių protestantiškųjų ateivių, įsikuriančių tuščiose Prūsijos žemėse, ypač XVIII a., po didžiųjų karo ir maro metų. Šią paskutinę mano prielaidą taip pat paremia ir labai būdinga mūsų krikštui tyla: jis buvo čia vokiečio protestanto atsineštas, taigi įprastas ir "krikščioniškas'' (protestantiška prasme), todėl ir nebebuvo jau gyvo reikalo dėl kažkokios "popiežystės" ar "pagonystės" jo plūsti; bet tik paskatinti ir toliau palaikyti.

Mūsų lentinius krikštus vienon giminystėn su vokiškaisiais suvedus ir tuo pačiu juos "nulie-tuvinus", gali būti šiai mano prielaidai dar labai stipriai prieštaraujama, nes jų išpiaustymas ir kitos puošybinės smulkmenos daug kuo nuo vakarietiškųjų giminaičių skiriasi (plg. Hein, J. Schrameck, K. Spiess ir kt.), ypač gi niekur kitur nesutinkami "visoki vabolai ir rupūžės" (plg. Dethlefsen, IX: 2—4; XIII: 39, 47 ir iš dalies — IX: 28—32; M. Alseikaitė-Gimbutienė, pav. 12, iš H. Clases), ką M. Alseikaitė-Gimbutienė, pasiremdama P. Dusburgo žinia: "volatilia, ąuadro-pedia ociam usąue ad bufonem" (SRPr I, 53), labai įdomiai sujungia su senuoju mūsų vėlės perėjimu į augalus ir gyvulius. Tačiau, nors ši jungtis su senuoju lietuvių tikėjimu ir labai miela bei greitai jų kilmę išaiškinanti, vis tik šios lyties visus ("vabalinius" ir "augalinius") krikštus noriu laikyti barokinės įtakos padaru, paskatinusiu lietuvio išraiškinį žaismingumą, kurį itin atskleidžia mūsų stogų žirgeliai (plg. Dethlefsen, VII: 22—26; IX: 3, 11 ir XIX: 1—4, 15 ir su XIII: 13—15, 47; IX: 28—32), kėdžių atkaltės (t. p. X: 9—15) ir panašūs dalykai. Taip pat ir mūsų lentinių krikštų visoki "paukšteliai" gali būti su vėle-paukšteliu labai mažai tesusiję, nes juos gausiai sutinkame įvairiuose kituose ano meto barokiniuose balduose, k.. a. 1794 m. spintoje (t. p. XI: 8) suole (X: 17 i ir t. t., o visokios širdelės vėl galima sutikti stogų pagražinimuose (VII: 19, 21, 26), krėslų atkaltėse (X: 9—12, 15) ir pan., kai įvairūs jau kiti, išdažyti puošmenys dar daugiau juos su vokiškaisiais vienon draugėn sujungia.

Sklastinis arba klostinis krikštas, tikriau — sklastinis kryželis, yra visiškai žemas (50— 100 cm), ir jo sklastos labai dažnai net iki pat žemės nutysusios. Šie žemi sklastiniai krikštai paprastai statomi tik galvūgalyje ir atrodo gana krikščioniški, todėl jiems išlikti net ir protestantiškose kapinėse nebuvo sunku.
Iki šiol sklastinius krikštus buvo įprasta vienon draugėn su lentiniais jungti ir drauge iš senojo antkapinio paminklo kildinti, telaikant juos vien tik lentinio krikšto paprasta raidos atšaka arba net tįsa. Tačiau šie krikštai iš esmės yra skirtingi tiek savo kilme, tiek ir prasme. Jei lentinis krikštas yra pakravinių (Totenbrett) lentų vaikaitis, tai sklastinis kryželis — Vak. Europos žemojo medinio kryželio palikuonis. Su Vakarais jį sieja ne tik išplitimo sritis (Rytų Lietuvoje jie tepasirodė po I pasaulinio karo), bet ir žemumas: visoje Vokietijoje bei jos įtakos (protestantiškuose) kraštuose paprastai visose kapinėse yra tik žemi kryželiai (plg. K. Groeber), nežiūrint, ar jie būtų kalvių iš geležies padaryti, ar medžio bei akmens (plg. Suehnekreuz, Pestkreuz ir kt., žr. W. Dreyhausen). Jau ir J. Basanavi-
 
čius, nagrinėdamas šiuos žemus, ypač sklastinius kryželius, buvo pastebėjęs, jog kryžiai su stogeliais daug kur Vidurio ir Pietų Europoje sutinkami (L. Kr. 17—18), tik jie ten esą retenybė (18), todėl ir vienon draugėn su mūsiškiais jų nebe jungia. Ir nors šiandieną toks stogelinis pakelės medinis kryžius (paprastai žmogaus ūgio) anuose kraštuose gana retas, tačiau vis tik dažnesnis, negu J. Basanavičius manė: jis, palyginti, dažnai sutinkamas Tirolyje bei kituose Alpių kraštuose, Pietų Vokietijoje (plg. R. Schil-ling) ir kt. Nepamirština taip pat, jog ten ir medinio kryžiaus stogelis labai dažnai jau perėjęs net geležiniuosna kryžiuosna, išvirsdamas mažu skardos lankeliu (barokas!). Todėl ir mūsuose sutinkamas sklastinis bei kitoks žemasis kapų kryželis tenka laikyti svetimu, atkilusiu iš Vak. Europos, kurių ten seną kilmę paliudija jau 1456 m. piešta miniatiūra ("Miracles de Notre Dame 1456", žr. Reallex z. d. Kunstgeschichte II, 343). Tuo būdu ir šio krikšto lietuviškumo tenka ieškoti nebe jo kilmėje, bet tik atbaigiamajame pavidale, k. a. sklastose bei jų puošyboje, kas nepaprastai sutinka ir su visa mūsų gyvenamųjų trobesių bei įvairių daiktų puošyba, arba jų papročių visumoje, būtent medžio parinkime (ąžuolas, liepa .. .), sklastos reikšmėj e, kurių ilgis esąs tiesioginiame santykyje su moters amžiumi ir panašiai.

Visus šiuos paskirus duomenis glaudžiant, galima pasakyti, nors toks pasakymas daugeliu atvejų gal ir nėra mums visai naudingas, jog visi Maž. Lietuvos ir mūsų pajūrio krikštai, arba antkapiniai paminklai, savo kilme nėra lietuviški, bet atneštinukai, prigiję mūsų žemėje. Lentiniai krikštai yra įvairių vokiškųjų pakravinių lentų vaikaičiai, o žemieji, stogeliniai arba sklastiniai kryželiai — taip pat Vak. Europos senųjų kryželių palikuonys. Tiek vieni, tiek antri Prūsuosna drauge su įvairiais vokiečių ateiviais parsirado, kada šie tuščiosna prūsų sodybosna kilo, o vėliau dažnai jau su vietiniais gyventojais maišėsi. Protestantiškajai vadovybei įsakmiai su krikštais nekovojant, bet gal dar paskatinant, galėjo jie visiškai paprastai lietuviškosna kapinėsna pereiti (per mišrias šeimas ir kaimynystę). Juos čia lietuviškoji individualybė ilgainiui savaip persidirbo ir pagal savo polinkius apipavidalino, o tuomet jau prie jų prisirišo ir mūsų dienoms išlaikė. Senojo antkapinio paminklo, apie kurį daug J. Basanavičius kalbėjo, mūsų krikštuosna perėjimas būtų galimas, jeigu lietuviai juos tikrai būtų turėję. Apie tai teks dar vėliau platokai kalbėti.

Kryžius
Katalikiškosios Lietuvos kryžiai bei koplytėlės sudaro jau kitą, tačiau labai vientisą ir uždarą būrį, pasireiškiantį daug įvairesnėmis lytimis ir santykiais, negu protestantiškieji. Tolimesniam mūsų reikalui tenka išskirti: stoginis arba stulpinis, kryžminis, šv. Benedikto, akmeninis kryžius ir mažas kryželis; taip pat — stulpinės pastoviosios ir pakalbinamosios bei įvairios kitos mūro pastogėlės (koplytėlės).
Stulpinis, arba stoginis, kryžius (stogiastul-pis) išskiria mus daugiausia iš kitų krikščioniškųjų tautų: jis yra net labai neįprastas, kadangi neturi pagrindinės kryžiaus savybės — kryžmos. Šiaipjau mūsų stulpinis kryžius yra visai paprastas rašytinis stulpas, prie kurio prikaltas tik mažas kryželis, viena kita statulėlė, ir visa padengta labai puošniu stogeliu, o patį stulpą dar baigia medžio ar geležies kryželis. Jie buvo statomi kapuose, mirusiajam dalį atiduodant (!) ir vaiduoklių bijantis; laukuose — nelaimingos mirties vietoje ir laukams palaimos prašant arba juos nuo ledų ginant bei pan.; prie šventųjų šaltinių — Dievuliui padėkojant, ko nors prašant ir šaltiniui krikščioniškąją aplinką suteikiant (!); sodyboje — įvairiais, prašymo ir padėkos tikslais. Taip pat jų buvo pastatyta ir nekrikščioniško, t. y. keršto tikslu. Antai, vienas tėvas apie 1910 m. Daugailių apylinkėje (Utenos apskr.) pastatė stoginį kryžių (tuo metu jie buvo jau nebestatomi), kad jo dukters nuskriaudėjas išprotėtų (!); Šalinėnų kaime (Daugailių valsč.) prieš 1910 metus buvo pastatyti vieno žmogaus keturi (?) stulpiniai kryžiai ir du šv. Jonai, kada jis užmušė visos apylinkės rusą arkliavagį. Šiaip stulpinis kryžius teišlikęs vien tik Aukštaičių kapinėse ir dabar jau nebestatomas (pradėjo grižti 1928 m., kaip Nepriklausomybes paminklas).

Kryžminis kryžius mūsuose yra būdingas savo puošnumu, jog dažnai ir pati kryžma pradingsta. Šiaip jis dažniausiai sutinkamas viena-kryžmis, išskiriant Žemaičius, kur dažnai turi dvi arba net tris kryžmas. Jis statomas kapuose, laukuose bei sodybose — ir tais pačiais tikslais, kaip ir stulpinis kryžius. Iš kitų suminėtų tikslų Žemaičiuose yra dar žinomas "pavėtrės" (maro) kryžius, turįs dvi kryžmas su penkiomis raidėmis ir visuomet baltai nudažomas; nelaimingos mirties kryžius, kuriame išpiaunama arba išdažoma tiek kryžiukų, kiek ten žmonių jau mirė, pvz. Biržuvėnų dvare (Luokės valsč., Telšių apskr.) prie sūkuringos Virvytės upes vietos yra pastatytas kryžius su 24 mažais, baltai išdažytais kryžiukais, nes tiek žmonių jau tenai esą nuskendusių. Taip pat žemaičiai stato kryžius, kad jų vaikai nemirtų (kapinėse). Iš Viduklės apylinkės yra žinių, jog buvo statytas ir keršto tikslu, būtent, kad viena mergaitė, sulaužiusi žodį, džiova susirgtų. Nėra jokios abejonės, jog kryžminis kryžius mūsuose tik 19 a. pradžioje visuotinai tepradėjo plisti ir, palyginti, greit nugalėjo stulpinį, pirma jį išstumdamas iŠ sodybos, o paskui ir iš kapų.

Š. Benedikto kryžius yra dvikryžmis ir be kančios, tik išrašytas raidėmis. Daugiausia jis išplitęs Aukštaičiuose, kur statomas kaimo laukuose, paprastai aukščiausiame kalne, jog ledai derliaus nemuštų. Šis kryžius beveik visuomet — sudėtinis (viso kaimo, o kartais ir kelių).

Akmeninis kryžius sudaro būdingą išimtį, nes senoji karta jam daug mažiau pagarbos skiria, negu mediniam. Rytiečiuose plačiai žinoma, kad didžiausi atlaidai skiriami tik už medinio kryžiaus statymą (Kristus miręs ant medžio , bet ne ant  akmens ar geležies kryžiaus!), kai už akmeninį ar geležinį  tik jų dalį tegaunąs.Taip     pat ir įžadų   kryžiaus  dažniausiai  testatomas  medinis, kai šiaip  kapuose dabar jau  pereinama ir prie akmeninio.

   Pats akmeninis kryžius mūsuose rodo grynai svetimą įtaką, nes jis buvo pradėtas statyti vietos bajorų; jie nusipirkdavo Varšuvoje, Vilniuje ar Rygoje geležinę viršūnę, dažniausiai nulietą liejykloje, ir įsodindavo akmens pagrindan. Pradžioje toks kryžius buvo žemas, apie 20—30 cm, bet jis vis palengva aukštėjo ir šiandieną jau daug kur siekia iki 2—3 metrų. Taip pat 19 a. gale imta kalti jau ir visas kryžius iš akmens, tačiau labai  aiškioje geležinės viršūnės įtakoje: buvo    pritaikomas   ant akmens pagrindo    tik nedidokas akmens kryželis. Tuo  metu  labai  dažnai buvo užsodinama ir seno nuvirtusio, stulpinio kryžiaus geležinė viršūnė.

 Mažas kryželis sutinkamas mūsuose gana dažnai prikaltas tiesiog prie medžio arba pastogėlėje ( koplytėlėje) jį sutinkame visuomet prikaltą prie stulpinio, o kartais net ir prie kryžminio bei akmeninio kryžiaus; taip pat jį randame prie klėčių ir gyvenamųjų namų durų, jų viršuje. Šių kryželių dydis svyruoja nuo 10 cm iki 1,5 m., o jų prasmes - taip pat labai įvairios. Pvz. prie klėties durų kalamasis mažas (10—20 cm.) kryželis yra daromas paprastai iš šermukšnio, kad aitvarai naudos neišnešiotų. Jisai dabar pakeičiamas  jau labai dažnai pirktiniu, nebe šermukšniniu, jau pašventintu kryželiu, prikalamu tiesiog ant sienos atba durų staktų viršutinio. Žemaičiuose (Luokė ir kt.) toki pat maži, dažniausia pirktiniai kryželiai yra prikalami, vietomis ir išdažomi, prie kryžiaus ir turi nelaimės arba nelaimingo įvykio reikšmę, t. y. jie prikalami prie kryžiaus, pastatyto  nelaimingo įvykio vietoje, ir čia mažuoju kryželiu pažymima didi nelaimė, dažniausiai susijusi su mirtimi;    tokių kryželių prikalama tiek, kiek toje  vietoje staigia mirtimi žmonių mirė arba kiek jų kita didi nelaimė ištiko išlūžo koją ir t. t.). Taip pat reikia pastebėti ir skirti , kad visuose stulpiniuose kryžiuose mažasis kryželis yra jų esminė dalis. Jis dažnai  ir tiesiog prie medžio stiebo kalamas, o dabar paprasta kančia pakeičiamas. Seniau to nebuvo; seniau tik mažą kryželį prie stulpinio kryžiaus kalė,bet ne atskirą kančią. "

   Prie medžio kalamas įvairaus dydžio (0,5- 1.5m,pvz Jonalkiškėse,Antazavės valsč., Zarasų apskr. toks: prikaltįnis kryžius buvo apie 2 m (aukscio) kryželis  buvo visuomet perkamas ir, pašventinus  jį maldykloje, prie išrinktojo medžio prikalamas vyresniojo šeimos vyro arba seniausio kaimo senelio.Tokie kryželiai  medžiuose sutinkami gana dažnai sodybose, pakelėse priė šventųjų versmių, bet dažniausiai miškuose,tiek prie kelių, tiek prie takelių, o kartais tiesiog jo gilumoje. Sodybose, pakelėse, ir prie takų jie visados yra matomi iš kelio pusės ir prikalti žemiau sakų, kad būtų nedengiami, todėl paprastai nuo žemės tik apie 1,5 m. tepakilę. Visi šie kryželiai prie medžių prikalami tais pačiais tikslais (padėkos, prašymo ir saugos...), kaip ir patys kryžiai statomi Dažniausiai juos kala neturtingieji, o didįjį kryžių paprastai stato ūkininkas, nors kartais padėkos ženklan tokį kryželį prikala ir turtingasis, kol jis už  vieną ar kitą Dievulio malonę pastatys tikrąjį kryžių. Tokiems kryželiams visada parenkamas gražus medis, paprastai storokas ąžuolas, klevas, uosis, pušis, beržas . . ., bet niekados vaisinis. Medis palieka dabar ir toliau augti, nes jo niekas nebekerta: jis tapo šventu, nes "jame Dievulis gyvena". Ir toks "pašventintas" medis tegalima nukirsti vien tik kryžiui arba "namams" (karstui), nors paprastai jis visad paliekamas augti, susenti ir senatve supūti, nes jau ir pats kryželis nelinkstama kitur iškelti, bet vienam sunykus, kitas jo vieton tuojau prikalamas. Todėl galima prileisti, jog daugelis šių dienų "šventųjų medžių", kuriuos saugo draudimas nukirsti, gali būti šiuo būdu atsiradę.

Stulpinės mūsų pastogėlės mažai kuo tesiskiria nuo paprasto mūsų stulpinio kryžiaus: stulpinis kryžius turi stogelį, po kuriuo aplink stulpą sutalpintos visos statulėlės, t. y. susidaro keturios mažos, viena nuo kitos neperskirtos, stovy-lėlėms buveinės viename aukšte, o stulpinė pastogėlė turi jau pačiame stulpe iškartą (nišą) arba vieną buveinę ant paties stulpo galo. Tuo būdu visos šios buveinės turi didesnę ir nesuskirstytą erdvę, kurioje sutalpina ne tik po vieną statulėlę, bet ir jų būrius. Stulpinės pastogėlės buvo statomos tais pačiais tikslais, kaip ir kryžius; sodybose jos pasirodydavo kaip saugos priemonė arba padėkos-prašymo auka, paežerėse bei paupėse statomas šv. Jonas, saugas žmones nuo skendimo arba prieš vaidulius ir t. t., tačiau stulpinių koplytėlių beveik nepasitaiko kapinėse.

Pastoviosios pastogėlės statomos tiesiog ant didelio akmens arba ant didesnio akmeninio pagrindo. Jos dažnai esti didokos, kartais siekiančios iki 2 m. aukščio ir talpina vieną didelę statulą arba jų visą būrį. Tai itin būdinga žemaičiams . Tenka pastebėti, kad šių pastogėlių pavidalas labai dažnai panašus į daug kur praplitu-sias dvarų koplyčias; gana dažna jos primena ir mūsų krašto medines maldyklas (bažnyčias), išskyrus visas šešiakampes ir kitas daugiakampes, kurios paprastai turi suskaldytą vidaus erdvę ir savo pavidalu priartėja prie mūsų stulpinių pastogėlių. Visos šios pastogėlės yra statomos prie kelių, šventų šaltinių ir kapinėse (turtingesniųjų!), tačiau labai retai tepasitaiko prie sodybų.

Pakabinamosios pastogėlės yra labai įvairaus dydžio, būtent nuo 20 cm iki 1,5 metrų aukščio. Tai puošnus (kartais pasitaiko dar ir visai paprastas) namukas arba padangtėlė, kurioje patalpinta Kristaus ar kokio šventojo statulėlė. Jos visos pakabinamos prie medžio, kuris tuojau pat įgauna "šventumą" ir tampa nebeliečiamas, kaip ir paprasto kryželio sulaukęs; jos pakabinamos medyje prie sodybos ar pačioje sodyboje, pakelėse, prie šventų versmių, ypač miškuose (prie

Pakabinamosios koplytėles Iš Skiemonių kaimo (k.) Ir Šilėnų pušyno (d.)

kelio, tako ir tankumynėse) bei raistuose, tačiau jų nepasitaiko, rodos, kapinėse. Seniau visas šias, namie pasidarytas, pastogėles žmonės nuveždavo pašventinti maldyklosna ir, parsivežę, pakabindavo rinktiniame medyje: jos buvo įrengiamos pildant įžadus, nors dažnai turėjo ir saugos tikslų (prieš vaidulius, audras . ..).

Prie šių, medžiuose pakabinamųjų, pastogėlių tenka priskirti ir dar vieną pastoviųjų rūšį, būtent įrengtąsias augančio medžio iškartoje. Jos nors ir labai pastovios, tačiau su šiomis, pakabinamosiomis, pastogėlėmis tiesiogiai susiję: iš-kartinė yra perėjusi į atskirą namelį arba pastogėlę. Kiek man teka pastebėti, tai Rūpintojėlis arba Dievo Motinėlė (Aušros Vartų arba Skausmingoji) dažniausiai yra pastatytos storo ąžuolo, uosio liemenyje, gražiai iškirstame ir išlygintame namelyje, todėl daugelį šių medžių noriu įtarti, kad jie iš senovės buvo šventais laikomi, t. y. susiję su senuoju tautos tikėjimu: tą mintį dažnai iškelia istoriniai šaltiniai, visa aplinka ir gerbimo būdas bei kiti žmonių papročiai.

Mūrinės šventiesiems pastogėlės buvo statomos dvarų ir turtingesniųjų ūkininkų, o vietomis, prie kokios nors šventvietės, tiesiog kunigų. Visos šios šventųjų pastogėlės savo apipavidalinimu daugiau ar mažiau svetimos ir su mūsų tauta nėra suaugusios, bet perdėm atklydėlės iš Vakarų (tiesiog arba per čekus ir lenkus).

Puošmenys tiek kryžiams, tiek ir pastogėlėms yra tie patys: geometrinis ir augalinis raštas, kartais dar perpintas įvairiais priedeliais (saulutėmis, mėnuliukais, varpeliukais ...). Pirmieji, arba pagrindiniai, mūsų kryžių puošmenys (geometrinis ir augalinis raštas) yra perimti iš senųjų mūsų audinių bei drožinių ir paliudyti giliausios senovės, nes jų pradmenis jau iš senojo geležies amžiaus (0—400) apyrankėse ir kituose papuošaluose galime pasekti. Antrieji, būtent saulutės, mėnuliukai, žvaigždelės, "žaltelės" (kreivieji spinduliai kryžmose) ir kt. paprastai visų ankstyvesniųjų tautotyrininkų buvo su senuoju tautos tikėjimu susiejami ir laikomi jo prasmenimis, nors jie visuomet kelia dar visą eilę ir naujų jų kilmės bei prasmės klausimų. Taip pat labai būdinga mūsų tautai, kad mes kryžius ir pastogėles itin mėgstame puošti laukų žolynais ir darželio gėlėmis. Šitame puošimo būde ir visame pagarbos pareiškime galima įžiūrėti daug senovės ir visa susieti su senuoju tautos tikėjimu, su senąja pirmuonių auka.

Kryžiui ir pastogėlei lietuvis, ypač lietuvis katalikas, skiria daug pagarbos. Jis pravažiuodamas nusiima kepurę, o praeidamas — labai dažnai atsiklaupia, jį pabučiuoja (kartais bučiuoja tik medį, jei kryželis ar pastogėlė medin įkelta!) ir sukalba poterius. Nuvirtusį kryžių lietuvis dar vieną kartą įkasą, o visai susenusį — palieka vietoje gulėti, kol šis visai supūsta (sen. dzūkai jį šalikelėje gražiai padėdavo ir palikdavo žole apželti; patiesdavo išilgai kelio!) arba parsivežęs namo pagarbiai sudegindavo (Žemaitija, Aukštaitija). Medis, kuriame jis prikalė kryželį ar įkėlė pastogėlę, tampa lietuviui "šventu" ir neliečiamu; jis visuomet paliekamas augti, nukaršti senatve ir vietoje supūti (nedeginamas!) arba kartais nukertamas tik kryžiui bei karstui. Iš tokios pat gilios pagarbos, jis visą vasarą puošiamas laukų žolynais ir darželio gėlėmis, o pats šventinimas (kryžiaus bei stulpinės ar pastoviosios pastogėlės) — visos giminės, viso kaimo ir net platesnės apylinkės šventė, surišta su didelėmis vaišėmis ir mirusiųjų minėjimais.

Paprastai lietuviškasis stulpinis kryžius, arba stogiastulpis, laikomas pirminiu (pradiniu) ir kildinamas tiesiog iš mūsų senųjų antkapinių paminklų. Ši, J. Basanvičiaus sukurtoji gana įdomi, o tuo metu ir labai rimtai pagrįsta, lietuviškoji mūsų kryžių prielaida, sukėlusi daug triukšmo (J. Totoraitis ir M. Brenšteinas) vis tik susilaukė nemažiau ir pritarimo; Šiandieną ji jau yra tapusi visuotine, nebeginčijama, visų be išimties kartojama (P. Galaunė, K. Čerbulėnas, M. Alseikaitė-Gimbutienė, J. Baltrušaitis) ir vis naujais bei naujais duomenimis paremiama, nes labai patogi ir kiekvienam lietuviui maloni, ypač dar romantiškai nusiteikusiam bei "Aušros" romantizmo nebaigusiam išgyventi mūsų žmogui. Tačiau iš esmės ši prielaida nėra jau nei taip aiški, nei tikra, nes ji susidariusi dar kitoje mūsų senojo tikėjimo stabų buvimo prielaidoje (L. Kr. 13—14), būtent pati kryžiaus kilmė išvedama iš dviejų, viena iš kitos tesurandamų prielaidų, bet per maža paremiamų tikrove. Istorinių šaltinių žinios, kurios liečia mūsų protėvių stabus, yra daugiau bendrinės ir krikščioniškos sąvokos pagonybei apibūdinti, bet ne įsakmus stabų nurodymas (plg. H. Achterberg), o surastųjų mūsuose įvairių "Perkūno" bei kitų "dievų" statulėlių vietinė kilmė taip pat nepasitvirtino, nes ir pats stabų buvimas lietuvių tikėjime vargiai tegalimas: paprastai nomadas stabų nedrožia ir jiems nesimeldžia!

Labai maža teįtikimas mūsuose ir antkapinių paminklų buvimas, nes tiek M. Stryjkows-kio, tiek V. Kojelavičiaus visos tuo klausimu žinios gana pasakiškos ir sunkiai suderinamos su visu mūsų tikėjimu: jos greičiau gali būti tiktai išimtis, bet ne kasdieniškoji tikrovė, būtent vieno kito kilmingojo išmonė, svetimuosius papročius besekant (pvz. viena "Perkūno" statulėlė atkeliavusi net iš Antijochijos, plg. J. Wies-ner, C. Engei). Tokia, visai atsitiktinė pramonė negalėjo sukelti didelio pomėgio kryžius statyti, ir ypač nebūtų galėjusi jo išlaikyti, kai įvairūs krikščionybės vadovai jiems įsakmiai pasipriešindavo. Tačiau nepamirština, kad mūsų antkapinių paminklų raidos prielaidą (kryžiaus tapsmą) labai stipriai paremia mūsų kryžių statymo tikslas: kapinėse statome kryžių atiduodami mirusiajam jo dalį arba skirdami mirusiems auką, prašydami namams palaimos arba gimstantiems vaikams sveikatos bei kitos dalios, būtent statymo tikslas mūsų kryžių susieja su mirusiais ir jų veikla pasilikusiems. Tuo būdu mūsų kryžius įgauna vėl naujos antkapinio arba aukų stulpo prasmės, t. y. senasis aukos padėklas krikščionybės poveikyje sutapdintas su pačia auka, kas visai paprasta ir nėra vienos kurios nors tautos apraiška. Tačiau ir visos šios vidinės sąsajos dar neužtenka mūsų senajam kryžiui iš antkapinio stulpo arba kokio nors aukos padėklo kildinti (plg. J. Dlugošiaus žinią), nes trūksta tikrų šaltinių duomenų tokio stulpo arba didesnio aukos padėklo buvimui įrodyti. Ir pati lietuviškojo tikėjimo sąranga nėra jam palanki. J. Basanavičiui toks stulpas buvo suprantamas ir būtinas, nes jis visai neabejojo lietuviškųjų stabų buvimu ir prileido senojo tikėjimo "šventuosius" (L.Kr. 27), o taip pat jis mūsų tautą surišo su "frygais" ir kitomis klasikinėmis tautomis (L.Kr. 14, 20 ir kt.). Bet šis stulpas vargu tegalėjo būti testa-tomas krikščionybės išvakarėse, kada lietuviai jau keletą šimtmečių savo mirusiuosius degino, kartu sunaikindami ne tik jo asmeninį palikimą, bet ir kitus daiktus, kurie lavoną buvo tik prisilietę. Ar tokiam tikėjimui esant, galėjo būti atskiras kapo stulpas — ženklas statomas, kai pats mirusysis buvo alke sudeginamas ir ten pat jo likučiai palaidojami. Jau pats vienas alkas yra neliečiamas (tabu), tai kam dar pats kapas visai atskiru neliečiamybės ženklu žymėti? Kokios tada reikšmės ir prasmės būtų turėjęs šis stulpas lietuvio tikėjime, taip ir palieka daugiau jau negu neaišku. Gal ant jų ir galėjo būti dedamas mirusiajam maistas ar kita dalis, kaip mini J. Dlugo-šius (XIII, 159), tačiau dar kartą tenka įsakmiai pabrėžti, jog neturime jokių patikimų žinių, kad tas maistas buvo sudedamas ant kokio nors stulpo arba kad šios "kėdutės" buvo aukštos, kurios primintų kažkokius stulpus, iš kurių galėtų krikščionybės įtakoje išsivystyti mūsasis kryžius.

Neturime taip pat ir aiškių katalikų vyskupų draudimų, kurie bylotų dėl paties stulpo ar kryžiaus, o ne prieš nevykusias statulėles (plg. 1752 m. Žemaičių sinodo nutarimus). Todėl šiandieną J. Basanvičiaus sukurtoji mūsų kryžių kilmės prielaida nėra tiek jau aiški ir patikima, kaip ji atrodė anuo metu ar dar prieš keliolika metų, bet daugių daugiausia tai viena iš romantiškosios mūsų tautotyros bei trakų-frygų lietuviškosios "giminystės" liekana, verčianti lietuviškojo kryžiaus raidą bei visą jo kilmę naujai persvarstyti.

Laikant mūsų stulpinį kryžių pirminiu, jį daug tiksliau būtų galima kildinti iš mūsų vartų rašytinio stulpo. Ir jei kapuose mūsasis kryžius daugiau turi įvairiausią mirusiojo dalios ir mirusiems aukos prasmę, tai visai suprantama, nes galima viena tik krikščionybės įtaka visa tai išaiškinti, būtent visą laiką buvo skelbiama "melskitės ir aukokite mirusiems", nors ši mintis te-bedvelkia didžia bei gyva senove. Tačiau nepamirština, kad tas pats kryžius sodyboje, laukuose, miške ir net kartais tose pat kapinėse yra grynų gryniausia saugos priemonė, t. y. sodybą, namus bei ūkį nuo ligos, piktų akių, gaisro ir kitų nelaimių ginti. Ši kryžiaus reikšmė mūsuose yra daug visuotinesnė, negu mirusiojo dalios bei jam skirtos aukos, todėl ir saugos prasmę noriu laikyti pagrindine bei pirmine. Taip pat nemažiau būdinga ir pati kryžiaus vieta sodyboje greta vartų, prie kurių buvo įkišama virpstis su arklio kaukole, šluotos ražas, apdegusi pušinė ar sudedamos kitokios saugos priemonės prieš ligas, piktas akis ir panašiai. Tuo būdu tarp mūsų visokiausių senųjų saugos priemonių ir paties kryžiaus esama glaudaus ryšio ne tik siekimu (sauga), bet ir vieta (šalyvartė). Tai kodėl ir pats stulpinis mūsų kryžius negalėjo išriedėti iš senojo vartų rašytinio arba jam gretiminio stulpo, ant kurio movė arklio kaukolę bei dėjo kitas saugos priemones? Ir iškeldamas šią, visiškai naują, mūsų kryžiaus kilmės prielaidą, laikyčiau ją tikra, jei kam nors pasisektų įrodyti:
1.    kad mūsų vartų rašytinis stulpas yra senas ir iš seno puošiamas, bet ne XIX a. pobaudžiavinė išmonė arba, kad jis patekęs vieton senosios virpstės, kuri turėjo arklio kaukolę, o ši (virps-tė) visą laiką buvo puošiama ir išrašoma;
2.    kad mūsų stulpinis kryžius pradėtas buvo iš karto statyti prie vartų ir tik saugos tikslu, o
jau paskui iškeliavo kapinėsna ir laukuosna, t. y. jo vietos pradmė yra visai atvirkštinė kapų pradinei, kuri taip pat dar tebėra niekeno neįrodyta;
3.    kad ši jo saugos reikšmė pirmesnė, nei krikščioniškoji, atėjusi iš Vakarų Europos, drauge su tautos krikštu;
4.    jei atsirastų pakankamai duomenų, kad mūsų krikščionybės vadovai kryžius draudė statyti ne tiek dėl jų statulėlių nevykusio darbo bei kitokio jų gramozdiškumo, bet dėl jųjų aiškios ar paslėptos "pagonystės". Todėl šiandieną, neturint visiems šiems klausimams pakankamai aiškios ir patikimos medžiagos, ir ši prielaida yra toki pat "romantiška", kaip ir pirmoji; šiuo metu iš jos tiek naudos, kad atskleidžia mums jinai šio klausimo naują sprendimo galimybę, kuri nėra tiek jau siaura ir vienintelė.

Lietuviškojo kryžiaus pradmės vis tik šiaip ar taip tenka ieškoti ne kažkokiame stulpe, kuris vėliau tapęs stulpiniu kryžiumi, bet paprastame, drauge su krikščionybe atėjusiame kryžiuje. Ir tokia jo pirmine lytimi tenka laikyti visai paprastą mažytį kryželį, kurį šiandieną dar sutinkame prikaltą prie medžių, trobų ar net stulpinių kryžių bei pastogėlių ir tebeturintį iki pat mūsų dienų plačiausias žmonių nuotaikų atsklai-das bei tikslus.

Šiandieną mažasis kryželis mūsuose kalamas saugos, mirusiųjų prisiminimo, įžadų, aukos ir dar kitokiais tikslais; jis kalamas ne tik vienas prie medžio ar trobesio, bet sutinkamas ir pastogėlėse, ir prie stulpinio, net kryžminio, kryžiaus; jį randame išpiautą ar išdažytą kryžiaus liemenyje^ medžiuose ir kitur. Taip pat šį kryželį mes sutinkame visoje lietuvio gyvenimo aplinkoje, — sodyboje, lauke, miške, senosiose šventvietėse, išskyrus tik kapines, kur jis perėjęs jau į kitas lytis. Tai rodo, kad kapines kryžius bus pasiekęs vėliausiai (pirmiausia galėjo atsirasti ant didikų ir turtingesniųjų kapų, o tik vėliau paplisti; tokiai prielaidai neprieštarauja nei Sambijos vyskupo, nei Lasickio-Laskovvskio žinios). Šiam kryželiui lietuvio reiškiama ta pati pagarba, kaip ir visai atskirai pastatytam kryžiui, o kartais ji — dar daugiau praplečiama įvairiais draudimais, k. a. toks medis, kur kryželis prikaltas, tampa "šventu" ir neliečiamu, o medyje iš-piautas kryžiukas reiškia įvykusią mirtį arba kovą su vaiduliu ir t. t. Ir apskritai šis kryželis visa lytimi, o iš dalies ir tikslais, yra perdėm krikščioniškas, nors jo pagarboje ir kai kuriuose dar tiksluose bei pritaikymuose dažnai tebeslypi ir labai stipri senojo tikėjimo įsrava, rodanti jo gana senus pradmenis mūsuose.

Lietuviškosios krikščionybės tapsmas mūsų kryžiaus pradmeniu taip pat iškelia mažąjį kryželį. Pačioje lietuviu tautos krikšto pradžioje, kada dar pati krikščionybė skelbti buvo teleidžiama vien tik didžiojo kunigaikščio malone, didelis kryžius vargu ar buvo statomas kur nors už krikščioniškosios maldyklos ribų, nes jis galėjo įžeisti apylinkės gyventojų jausmus ir tuo pačiu pakenkti tolimesniam Kristaus mokslo skelbimui (pirmieji šio mokslo nešėjai buvo taikūs ir nemažiau atsargūs!). Su viešuoju tautos krikštu, kada krikščionybė tapo jau valstybine religija, ne tik galėjo, bet ir turėjo Lietuvos žemėn ateiti didysis kryžius, statomas kiekvienoje didesnėje krikšto vietoje. Tačiau nepamirština, kad tauta buvo krikštijama politiniu krikštu ir kad tas krikštas buvo paviršutiniškas, neįprastos skubos krikštas, o taip pat dar labai dažnai ir tautos balso paisoma (plg. Žemaitijos moterų skundą Vytautui ir Jeronimo Pragiškio atsišaukimą).

Todėl ir tuo metu greičiausia nebuvo susigriebta visose krikšto vietose pastatyti po didįjį kryžių; tam reikėjo daug daugiau laiko ir noro. Ir atrodo, kad mūsų tautos krikšto metu daugių daugiausia tegalėjo būti padalinta tik visai mažyčių kryželių bei "agnosėlių" pasikrikštijusiems vietos didikams ir kitiems reikšminges-niems asmenims ir gal dar pačiose krikšto vietose buvo prikalamas prie kokio nors medžio didesnis kryželis, tačiau vargu prie išskirtinio, senajam tikėjimui priklausančio, nes juos visuomet misijonieriai iškirsdavo. Tiek vienus, tiek kitus krikščionybės žymenis ano meto lietuviai tuojau pat "nukrikščionino", t. y. suteikė jiems senojo tikėjimo magiškųjų ženklų prasmės. Tai iš dalies paliudija jau ir Lasickis, rašydamas apie "krikštus", ir šiandieninis rytiečių aukštaičių bendrinis škaplierių, rožyno bei "agnosėlių" pavadinimas "dievais", su visa magine samprata bei vartosena. Tapus mažam kryželiui magiška priemone, būtent praturtinus visą senąjį jų būrį "nauja, bei sėkminga" prieš visas piktas dvasias ir ypatingos reikšmės gydymo priemone, jis galėjo visame krašte labai greitai išplisti, nebūtinai išlaikydamas savo pirminę lytį, t. y. galėjo plisti tik vienui vienas kryželis kaip toks, neturėdamas jokios kančios. Toks pat, nors ir daug didesnis, kryželis galėjo atsirasti ir ant pakrikštytojo, o gal net ir visai nekrikščionies, kapo, kaip gryna saugos priemonė prieš nelabas dvasias: jis galėjo tuo metu būti ir "nukrikščionintas", padarytas savotišku stabu arba net "sudievintas", t. y. paverstas "dievų" ar "laikinąja sielos buveine". Tokią "dievų" ar "sielos" buveinę iškelia ne tik Lasickio žinia, bet jai pritartų ir 1426 m. Sam-bijos vyskupo draudimas, nes lietuviui kryžiuje apgyvendinus "dievus", ar "vėlę", ant jo galėjo būti pradėtas dėti maistas ar imta pats kryžius "šerti"; galėjo susidaryti visa eilė kitų papročių, aiškiai išniekinančių kryžiaus reikšmę bei suteikiančių jam naują prasmę. Visoms šioms prielaidoms teikia gausios medžiagos šiandieninė tautosaka ir visa eilė latviškųjų tikėjimų bei dainų, kur "dveselite (siela) guli kryžiaus gale" ir laukia paimama pomirtinėn buveinėn. Todėl ir visi katalikų vyskupų bei sinodų nutarimai, liečia mūsų kryžius, nebūtinai aiškintini vien tik dėl jo nekrikščioniškos lyties "draudimu", kaip manė J. Basanavičius ir kiti juo sekusieji, bet ir atsiradę dėl visos eilės kitų, jau mus nebepasiekusių priežasčių.

Po reformacijos bangos, drauge su jėzuitų veikla, atrodo, mažasis kryželis vis augo ir didėjo (plg. ir šiandieninius dvigubuosius kryželius, kur mažasis prikaltas prie didesnio, o šis jau prie kryžiaus ar medžio); vis daugiau ir daugiau buvo statoma didžiųjų kryžių, kurie dar ir XIX a. vis tebesistiepė, kol išsivystė iki šiandieninio dydžio. Ir būdinga, kad mūsų kryžių stiebimasis labai gražiai derinasi ir su maldyklų bokštų tuo pačiu polinkiu, prasidėjusiu XVII a. (plg. J. Grinius, 96—97). Taip pat nemažiau reikšminga, kad mūsų didysis kryžius buvo pasigautas ir labai puošti bei dailinti, tačiau visa jo puošyba yra suaugusi ir su lietuviškuoju baroku (plg. mažą skardos lankelį ir kt.).

Mūsų medinų kryžių atskiri puošybiniai dalykai, k. a. įvairūs spinduliai tarpukryžmės arba geležinėse jų viršūnėse ("saulutės" ir "žaltelės"), mėnulio delčia, žvaigždutės ir kt., J. Basanavičiaus buvo susieti su senuoju mūsų tautos kultu, juose įžiūrėta labai daug šio tikėjimo likučių (L.Kr. 21 ir kt.). Tai vėlyvesniųjų tautotyrinin-kų buvo visuotinai pakartota. Tačiau ir šie "lietuviškieji" dalykai nėra jau taip lietuviški, kaip pirmu žvilgiu atrodo. Paprastuose kryžiuose bei jų viršūnėse sutinkami tiesūs ir kreivieji spinduliai ("saulutės" ir "žaltelės") labai nesunku išaiškinti kaimo žmonių "pagoniškumu" ir paprastu visų puošmenų mūsų kryžiun perkėlimu. Bet kaip išaiškinti visas tas "pagoniškumas" ant jėzuitų ar kitų vienuolių pastatytųjų maldyklų? ArVilniaus šv. Jono varpinės, šv. Onos ir šv. Kot-rinos maldyklų kryžiai mūsų kaimiečių savarankiškai nukalti? Ar visi tie "spinduliai" vien tik iš lietuviškosios aplinkos tegalėjo būti perkelti, ar jie atkeliavo drauge su jėzuitais iš Vakarų? Viena tėra aišku, kad spinduliuotų kryžių Vakaruose yra pilna; jų mes sutinkame Italuose, Ispanuose, Olanduose, Vokiečiuose ir net Athos saloje — Graikuose. Todėl visus tuos spindulius ("saulutes" ir "žaltelės") tiksliausia būtų jungti ne su senuoju lietuvių tikėjimu, bet su Vakarų Europos baroko įsrava. Kokiais keliais ir iš kokių pirminių pavidalų išsivystė visi tie kryžių spinduliai Vakaruose, ne mano tikslas atsakyti, tačiau ir tenai vargu ar jie iš paprastosios žmonių stabmeldybės kilę, bet greičiausia jau mokytųjų pramonė. Lygiai tokia pat pramone, susidariusia svetimoje įtakoje, tenka laikyti ir mūsiškius, kurie vėliau buvo kaimo žmonių pasisavinti ir perdirbti sava nuovoka.

Daug "lietuviškesnė" pradžioje atrodo esanti mūsų kryžiuose mėnulio delčia, kuri labai dažnai sutinkama geležinėse kryžių viršūnėse ir panašiai. Tačiau ir ši mėnulio delčia pasitaiko Vakaruose (pvz. ant barokinės šv. Kajetono maldyklos Zaragozoje . ..), lygiai taip pat ji mūsuose gali būti ir antrinės kilmės, perėjusi iš Dievo Motinos paveikslų. Todėl ne tik "saulutės", "žaltelės", bet ir "mėnulio delčios", "žvaigždelės" bei panašūs puošmenys galėjo būti parsinešti krikščionybės skelbėjų, mūsų tautos drauge su kryžiais prisiimti ir savaip išplėsti, perkuriant ir perpinant savaisiais geometriniais bei augaliniais puošmenimis. Lygiai taip pat dalis senųjų puošmenų galėjo būti sujungta ir su krikščioniškaisiais, t. y. vienon draugėn senojo tikėjimo pras-menys su krikščioniškaisiais sutapdyti. Tačiau visus tuos klausimus tegali atskleisti tik labai išsamios mūsų kryžių bei jų puošmenų studijos. Šiandieną, kol tai visumai įžvelgti turime per mažai čia medžiagos, tenka pasakyti, kad visas tas puošybines smulkmenas per drąsu tiesiogiai jungti su senuoju mūsų tikėjimu.

Visas kitas mūsų kryžių lytis, k. a. stulpinį kryžių bei stulpinę šventųjų pastogėlę, o taip pat ir mažytę, prie medžio kalamą, šventiesiems pa-dangtėlę, laikau krikščioniškomis: jos visos labai išplitusios Vak. Europoje ir su mūsiškėmis turi daugiau panašybių, nei skirtybių. Lygiai taip pat jas galėjome ir mes patys išrasti, pridėdami ma-
 
M.  K. ČIURLIONIS    KAPINĖS ŽEMAITIJOJE
 
žą stogelį prikaltajam prie medžio kryželiui ar kokiai statulėlei; jos gali būti dar ir kitos, taip pat lietuviškos, bet jau antrines, kilmės
Protestantizmas Lietuvoje, kaip ir visur kitur, bijojo įvairių šventųjų statulėlių ir su jomis negailestingai kovojo. Visai priešingai, negu protestantizmas, atrodo, mūsų krašte elgėsi jėzuitai, nes jie skatino žmones gerbti visokias šventųjų statulėles. Todėl jėzuitai, pastebėję gerbiant atskirus medžius, juos šventais laikant, galėjo pasiryžti juos "sukrikščioninti", t. y. prisitaikyti žmonių pamaldumui ir kartu pasukti krikščioniškąja linkme, bet nesunaikinti visa, kaip buvo krikšto metu. Toks naujas jėzuitų kelias, kuris iš esmės jau nebuvo ir naujas, nes buvo statomos maldyklos senųjų šventviečių vietoje, tuo metu galėjo būti ir labai sėkmingas, nes tauta prie savo senųjų šventviečių buvo itin prisirišusi.

Protestantizmas gi to nepakentė ir su tuo įniršusiai kovojo. Tuo būdu jėzuitai, palikdami šiek tiek "sukrikščionintas" įvairias šventvietes, laimėdavo tautą ir galėjo protestantizmą žlugdyti paprasčiausiu lietuvio tikėjimu; jie galėjo ne tik leisti, bet ir paskatinti įvairias šventųjų statulėles įtaisyti "šventuose" medžiuose. Pradžioje tokios statulėlės galėjo būti patalpintos uoksuose arba tam reikalui iškirstose nedidelėse iškartose, t. y. buvo pritaikytos gamtinės ar pusiau gamtinės pastogėlės. Toks būdas mūsų tautos galėjo būti greit savaip suprastas, t. y. lengvai buvo sujungtas su senąja dievų buveine medžiuose ir su naujaisiais "dievuliukais": senoji nežinomosios Dievybės buveinė sulieta su matomo "dievulio" nameliu. Šiam tikėjimo mišiniui prigesus, galėjo atsirasti jau ir lentinė pastogėlė, kurioje lietuvis patalpino "dievuliuką" bei visą jų būrį, o vėliau ši iškartinė pastogėlė gana lengvai perėjo į stulpą, tapdama stulpinės padangtėlės bei stulpinio kryžiaus pradmeniu.

Tarp mūsų stulpinio kryžiaus ir stulpinės pastogėlės jokio esminio skirtumo nėra. Tai dvi gana artimos kryžiaus raidos atžalos, pakeitusios augantį medį stulpu. Mūsų stulpinės padangtėlės visą tą raidą labai dažnai tiesiogiai dar teberodo: jų stulpas paprastas medžio rąstas, tik žievė nulupta (ji ir pati kartais per pora metų nubyra!). Jos tolimesnė raida — gražiai apdrožtas apskritas stulpas, vėliau pereinąs šešiakampiu, ketvirtainiu ir panašiai. Kartais šios stulpinės pastogėlės išlaiko ir dar vieną pirminę žymę — iškartą, kurioje patalpinamas "dievuliukas". Tokių stulpų, kurie turi vos tik nežymų kryželį (dažnai net visiškai medinį ir be kančios!), galima sutikti mūsų pakelėse, miškuose bei prie šventųjų versmių, ir visi jie dar XIX a. pastatyti. Bet įdomiausia, kad toks vienas paskutinis palikuonis atsirado dar 1917 m. tarp Kaltinėnų ir Šilalės, kur šv. Jonelis tikrai nepaprastas, nes "koplytėlė ir šventasis iš to paties vieno medžio iškalti" (Končius, G.Kr., pav 136, 164 psl.), o nuo šio šv. Jonelio mažai kuo tesiskiria ir "senas stoginis kryžius" tarp Stulgių ir Kražių (t. p., 168 psl. ir pav. 168). Todėl visos kitos stulpinės pastogėlės arba stulpiniai kryžiai yra tik šių pirminių įvairūs raidos laipsniai, būtent tikri lietuviškojo baroko ir neoklasicizmo vaikai, kurių platesnis aptarimas jau už šio darbo ribų.

Mūsų stulpinė pastogėlė bei stulpinis kryžius gali būti lygiai tiek pat svetimas ir net vėlyvas (17 a.) atklydėlis. Anksčiau minėtosios stulpinės pastogėlės, kurių stulpo iškartose patalpinami "dievuliukai", turi pakankamai atitikmenų ir Vakaruose; jų galima pakankamai surasti akmeninių arba net medinių Čekuose ir Vokiečiuose. Vienos tokios švabiškos medinės pastogėlės, kuri buvo statyta 1809 m. ir turėjo apie 1.5 m, visiškai negali išskirti nuo žemaitiškosios (t. p. 136 ir 168 pav.); jos ir stulpas ranteliais bei kitomis įpiovomis pagražintas, tik iškarta užkalta grotelėmis, kaip ir visų vokiškųjų pastogėlių (Bild-stock), ir viršūnė nebaigiama kryželiu, visa tai labai būdinga Vakarams ir žinoma jau iš XI amžiaus.

Tarp vokiškųjų ir mūsųjų stulpinių pastogėlių esama ir skirtumų, kurie tačiau nėra esminiai, bet antriniai, nes jas skiria dažniausiai tik medžiaga, bet ne pavidalas. Taip pat nepamirština, kad mūsų stulpinėms pastogėlėms galėjo turėti įtakos ir XVII a. Vakaruose išplitę "Kančios stulpai" (per pranciškonus), vėliau tapę tiek Vakaruose, tiek pas mus paprasto kryžiaus priedu:

Mūsuose sutinkami dvikryžmiai, o kartais ir trikryžmiai (Žemaitijoje) mediniai kryžiai bei kelių aukštų pastogėlės nėra taip pat mūsasis išradimas. Jų galima dažnai sutikti įvairių maldyklų bokštuose Tirolyje, Bavarijoje ir kitur, o taip pat ir kapuose. Daugiaaukštėms pastogėlėms galėjo turėti įtakos ir mūsų barokiniai altoriai, sutalpiną daugelį paveikslų bei statulų, varpinių ir maldyklų bokštai ir t. t. M. Alseikaitės-Gimbu-tienės, pasiremiant O. Huthu, padarytoji prielaida, kad mūsų triaukščiai kryžiai bei pastogėlės yra sietinos su gilia senove (net iki il a. pr. Kr.), su senąja sakraline statyba bei trijų auKš-tų Anapus įvaizdžiu (Totenberg, Glasberg), yra per drąsi ir paremta jau per diaele pr asmenų išlikimo tįsa (plg. Bestattung, 153). Tauta pasigavusi šv. Benedikto dvikryžmį kryžių, iš seno susidūrusi su graikiškosiomis trimis kryžmomis ir kitomis apraiškomis, pati galėjo prieiti prie eiti prie dvikryžmio ir trikryžmio kryžiaus, visiškai nebepasigaudama kažkokios senosios trijų reikšmės.

Visas šias pastabas vienon draugėn sujungiant, galima pasakyti, kad lietuviškojo kryžiaus pradmenų tenka ieškoti krikščioniškoje Vak. Europoje, nors savo šiandieniniame pavidale ir visoje raidoje turi jis ir daug savų, lietuviškų, pažymių. Jis daugeliu savo tikslų siejasi su gina senove ir tuo pačiu yra iš dalies ir nekrikščioniškosios mūsų dvasios gyvasis liudininkas, nors aplamai jau pakrikštytojo lietuvio, ne tik Dievybę tikinčio, bet ir ją visoje aplinkoje suvokiančio, vidines nuotaikos regimoji išraiška; ji nėra bendruomeninio žmogaus, draugėn susidėjusio ir ką nors sutelktinai didinga reiškiančio, bet perdėm asmeninis ženklas žmogaus, visa savo vidine sąranga tiesiog su Dievybe susisiekiančio.

LITERATŪRA
1.    Alseikaitė-Gimbutiene,  M.,  dr.,  Mažosios Lietuvos antkapiniai paminklai, Aidai, 1946.
2.    Alseikaitė-Gimbutienė, M., dr., Die Bestattung in Li-tauen, Tuebingen, 1946.
3.    Arnolds.  Dan. H.,  Kurzgefasste Kirchengeschichte des Koenigsreichs Preussen.
4.    Baltrušaitis,  J., dr., Lithuanian folk art, Munich, 1948.
5.    Basanavičius,   J.,   Lietuvių   kryžiai  archailogijos
šviesoje, žr. Croix lithuaniennes, Vilno, 1912.
6.    Bezzenberger, A., Ueber Grabkreuzformen, Mitt. 1. 1. Ges. n, 1887.
7.    Borschers, W., Volkskunst im Weizacker.
8.    čerbulėnas, KL, Mažosios Lietuvos antkapiniai paminklai, Naujoji Romuva, 1938.
9.    Dethlefsen,  R., Bauernhaeuser und Holzkirchen in Ostpreussen.
10.    Dreyhausen, W., Die alten Steinkreuze in Boehmen und in Sudetengau.
11.    Friedel, E. u. Mielke, R., Landeskunde der Provinz Branderburg, Bd. m.
12.    Galaune, P., Lietuvių liaudies menas.
13.    Grinius, J., dr., Vilniaus meno paminklai, Kaunas 1940.
14.    Hein, Die geograph. Verbreitung der Todtenbretter, Mitt. d. Anthr. Gesell. in Wien, Bd. XXIV.
15.    Končius, Ig., Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika (buvo pradėta Soter'e ir tęsiama Gimtajame Krašte; pvz. nurodyti iš G.Kr., 1944 m.).
16.    Die Kunst und Altertumsdenkmale in Wuerttenberg, 1936.
17.    Reallexikon z. deutschen Kunstgeschichte n.
18.    Spiess, K. Totenbretter Zeugnisse volkseierener Welt-anschauung- in Oesterreich, Germanen-Erbe, 1938.
19.    Scrtotores Rerum Prussicarum T.