VLIK'o kritikos klausimu Spausdinti
Parašė A. Z   
Nebe nuo šiandien, bet ligi šiandien VLIKo kritika tam tikruose sluogsniuose pasidariusi tarsi gero tono reikalavimu. Įvairiu tonu ir iš įvairių lūpų ši kritika reiškiama. Vieną kartą nusmerkiamas VLIKas tokiu rūsčiu pasipiktinimu, lyg klausimas eitų apie kokius tautos išdavikus. Antrą kartą pasitenkinama lengva pašaipa, lyg tekalbant apie vaikišką suaugusių žmonių žaismą. Vieną kartą šios kritikos imasi tie, kurių demokratiškumo metrikai terodo penkerius metus. Antrą kartą jiems pritaria ir tie, kurie įpratę vieni patys savintis demokratijos monopolį. Suveda krūvon VLIKo kritika ir tuos, kurie anksčiau nesibroliavo.

Tiesa, ši kritika nera paprastai paverčiama principine VLIKo kritika. Džiaugiamės tuo. Būtų skaudu, jei tautos rezistencinėse kovose sukurtas vyriausias mūsų valstybinio suverenumo reiškėjas būtų sunaikintas partinių aistrų rietenose. Išardyti viskas lengva. Bet sukurti daug sunkiau. Patys tai matome iš savo kaimynų pavyzdžio. Todėl ir neturime žaisti VLIKo likimu. O tokiu žaidimu tenka laikyti ir tam tikrą nuolatinę VLIKo kritiką. Nors kritikai paprastai ir pasiaiškina nenorį griauti paties VLIKo, tačiau nuolatinis VLIKo spardinėjimas nejučiomis nuteikia paprastą skaitytoją apskritai prieš pačią VLIKo instituciją. Negalima ginčyti, kad yra pasisekę susilpninti VLIKo autoritetą plačioje mūsų visuomenėje. Bet ar tik to tenorėjo visi profesionaliniai VLIKo kritikai?

Dievaži, nenoriu principiškai pasisakyti prieš atvirą kritiką. Ne kam kitam naudosiu ir šiuos visuomeninės apžvalgos puslapius, kaip atviram žodžiui pasakyti, ar jis tektų vieną kartą taikyti iš dešinės, ar antrą kartą iš kairės. Niekas nėra neklaidingas, ir užtat niekas negali principiškai paneigti teisę jį kritikuoti. Galioja tai kiekvieno atskiro žmogaus, bet lygiai ir kiekvienos institucijos atveju. Jokia išimtis nėra nė VLIKas. Jei kartais ir būtų buvę galima pajusti iš VLIKui vadovaujančių žmonių reikalavimą spaudai atsisakyti kritikos, besąlygiškai būčiau drauge su tais, kurie teigtų: kaip VLIKo pareiga yra tasai darbas, kuriam jis skirtas, taip lietuviškosios spaudos pareiga atvirai vertinti visus lietuviškojo gyvenimo klausimus.

Būtų sofizmas norėti užgniaužti kritikos laisvę autoriteto išsaugojimo vardan. Menkas būtų tas autoritetas, kuriam išsaugoti reiktų spaudos cenzūros. Gerai gi prisimename anuos laikus, kaip cenzūra neišsaugojo jokių policinių autoritetų. Bet kritikos laisvė įpareigoja ir pačius kritikus. Laisvė be atsakomybės pati save sunaikina. Paneigti cenzūrą nereiškia jau ir sąžinės atsisakyti. Ir jeigu demokratiją gresia iš šalies diktatūrinis pavojus, iš vidaus ją graužia demagogijos vėžys.

Vienu žodžiu, noriu kalbėti ne prieš kritiką apskritai, bet prieš tam tikrą kritiką, kuri ne tarpininkauja tarp VLIKo ir visuomenės, bet tik sėja nepasitikėjimą pačiai VLIKo institucijai. Kurią kritiką turiu mintyje? Visų pirma tą, kuri ir yra dažniausia. Tai bendras nepasitenkinimo reiškimas, svaidantis didelėmis frazėmis, bet neliečiant konkrečių klausimų. Kai liečiamas konkretus klausimas, skaitytojas pats gali įvertinti, ar jis labiau sutinka su kritiko atstovaujama ar su jo kritikuojama nuomone. Gi kada svaidomasi tik bendromis frazėmis ar miglotomis užuominomis, skaitytojui sugestionuojamas tik nepasitenkinimo kompleksas, kuris ėda ir patį kritiką. Tai pati nelemčiausia kritika, nes už jos slypi ne kūrybinis sprendimas, o tik impotentiškas niurnėjimas.

Panašiai neigiamai vertinu ir tą kritiką, kuri painioja principinius klausimus su partiniais. Principinis VLIKo uždavinys — tai vadovavimas politinei kovai už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Bet kaip mažai šiuo klausimu buvo kalbama! Atvirkščiai, visų kritikų užkulisiuose slypėjo ne šis pagrindinis klausimas, o tik reprezentacijos aistra. Suprantama, galima ir partinė kritika. Bet nereikia jos maišyti su bendrai tautiniais VLIKo uždaviniais. Konkrečiai kalbant, daugeliui VLIKo kritikų vis knieti, kam jame laicistinis blokas teturi lygiai tiek pat atstovų, kiek tie, kurie neriša savęs laicistine dogma. Bet jei abu blokai lygiai atstovaujami, tai abu ir turi lygiai teisės šaukti apie kito "diktatūrą". Iš tiesų gi, visokios isteriškos kalbos apie diktatūras yra be pagrindo paprasčiausiai dėl to, kad dirbama koalicinio susitarimo pagrindu ir dirbama tik tasai darbas, kuriame visi lygiai sutaria. O visos dažnos VLIKo "krizės" kyla ne iš principinių nesutarimų, o tik dėl reprezentacinių gin-čelių. Gal jų, ir man regis, buvo perdaug, bet nėra vaistas prieš juos tas rietenėles padaryti visos visuomenės reikalu.

Čia ir yra ta sėkla, iš kurios kyla bergždžia kritika. Užuot kalbėjus apie patį VLIKą, tesisielojama, kam "saviškių" jame per maža. O kada tas "saviškių" daugumos ilgesys už-klostomas isteriniais šauksmais apie kitų "diktatūrą", iš kritikos pereinama į paprastą demagogiją. Ir dar blogiau, kai ši siaurai srovinė dema-gogijėlė persunkiama patriotiniu patosu, lyg nuo tos ar tos partijėlės Lietuvos likimas priklausytų. Būtų galima to viso ir neliesti, bet, deja, šis partinis erzelis mažiau, gal būt, pasitarnauja partijų reikalams, kiek pakenkia bendram reikalui.

Kadangi visa VLIKo kritika ypačiai varoma per partinių centrų žurnalistus, tenka perspėti: gerbiame visus politikus, kiek jie imasi tautinės politikos darbo, bet, ponuliai, ar neregite, kad visų pirma turite savo kritiką nukreipti į savo pačių partinius centrus. VLIKas nėra juk kažkoks antgamtinis padaras, kurį būtų galima padaryti kaltu už visa, patiems nesijaučiant kaltiems už nieką. VLIKas yra visų mūsų politinių partijų junginys, ir užtat kiekviena kritika kreipiasi lygiai į visas partijas. Galimas dalykas, kad ne visus savo uždavinius jis atlieka taip, kaip visi norėtume. Bet sprendimas glūdi ne kritikoje, o žmonėse. Visos partijos koaliciškai dalyvauja VLIKo organuose, ir visos kolektyviškai neša atsakomybę. Visuotiniu požiūriu mums yra svarbu visų pirma, kad kiekviena partija duotų šiam didžiajam tautiniam darbui pačius pajėgiausius savo žmones. O čia ir tenka pasakyti skaudų žodį: kiek kai kurios partijos uoliai grumiasi dėl savo reprezentavimo, tiek betgi nepasirūpina duoti darbui tinkamus žmones. VLIKas nėra tik kažkoks garbės prezidiumas, o darbo ir kovos organas. Ir reikia jam užtat ne partinių reprezentantų, o pozityviam darbui pajėgių žmonių. Kaipgi gali būti darbas atliekamas be darbininkų? O vis dėlto kai kurios partijos nenešė pilnos atsakomybės šituo atžvilgiu. Kita prasme tas pats klausimas daug aštriau atsistojęs šiandien. Ne viena partija bepalikusios savo atstovais žmones, kurie priversti rūpintis daugiau savo sveikata, negu darbu. Reikėjo sprendimo, gal būt, ieškoti savo laiku. Dabar jis daug sunkesnis. Bet niekuo nebus padėtis pataisyta, jei bus norima VLIKo nedarbingumą uždengti puolimu tų, kurie kaip tik dar ir padaro tai, kas padaroma.

Pagaliau tenka pasakyti, kad visa panaši VLIKo kritika, apie kurią kalbėjome, galų gale atsikreipia prieš tai, kas norima ja pasiekti. Nemanau, kad liberalinės demokratijos atstovai norėtų pagilinti tas nuotaikas, kurios buvo norimos sukurti anais metais, kai partijos buvo paverstos tautiniu nusikaltimu. Praėjo anie metai, bet visuomenėje sudaryta nepalanki nuotaika demokratijai tebėra galutinai neišsklaidyta. Iš vienos pusės ją palaiko tie patys, kurie ir tada ją atstovavo. Bet, iš antros pusės, šiai nuotaikai talkininkauja kaip tik ir pačios partijos, veldamos partinius reikalus su tautiniais. Manoma įsvies-ti akmenį į VLIKe esančias kitas grupes, bet faktiškai pataikomas pats demokratinis bendradarbiavimas. Tenka užmiršti rungtynes dėl reprezentacijos, o duoti darbui žmones. Visos "aritmetikos" čia yra beprasmiškos. Nulems jas pati tauta, kai bus jai laisvė iškovota. Per anksti dar rinkimams ruoštis!

Lygiai tenka pasakyti dėl tos VLIKo kritikos, kuri vedama tariamo pasiuntinių gynimo vardu. Nereikalingas šis gynimas, nes niekas ir nesiima neigti tų teisių, kurias mūsų Respublikos pasiuntiniai turi. Bet nereikia užmiršti, kad pasiuntiniai yra valstybės valdininkai, o ne pats suvereninis organas, šiuo dabar tėra VLIK-as kaip tautos rezistencinės kovos sukurtas organas. Ir užtat gynimas Lietuvos pasiuntinių nuo nesamo priešo tik gresia iškasti nesusipratimus ten, kur jų neturi būti. Tas pats pasakytina ir dėl min. Lozoraičio vaidmens. Darbo pakanka visiems. Pakakti gali ir jam. Bet daryti iš jo nesutarimų objektą mūsų bendroje tautinėje kovoje yra lygu atlikti pačiam ginamajam meškos patarnavimą.

Trumpai tariant, reikalingas yra VLIKas, kaip reikalingas jo atliekamas darbas. Turime sielotis, kad jis atliktų savo darbus, ir teikti jam visą savo paramą. Tuo pačiu turime teisę į jo kritiką, kad darbas būtų dirbamas ir būtų gerai dirbamas Bet nėra teisės VLIKo kritikos vardan varyti partines agitacijėles, pamirštant, kad visų pirma reikia pasirūpinti duoti darbui tokius savuosius, kad būtų galima "partinius kapitalus" krauti savo nuopelnais, o ne kitų nuodėmėmis. Reikalingas sutartinis darbas VLIKe, bet nereikalingas partinis erzelis. Postų pakanka visiems. Bet reikia juose dirbančių žmonių.
A. Z.