MERKELIS GIEDRAITIS arba AMŽIŲ SĄVARTOJE LIETUVA DVIEJŲ Spausdinti
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
Motto:
"... Siame dalyke (— tapdamas vyskupu) nieko daugiau netrokštu, kaip Dievo garbes ir naudos tai vyskupijai, kuriai, padedamas Dievo, kalbai (lietuvių), kuri man yra įgimta, ir kitomis išorinėmis priemonėmis, sieksiu ne žemiško labo ..."
Iš M. Giedraičio lotyniško laiško jėzuitų generolui (1575. VIII. 29), prašant jo kandidatūrą paremti Romos Kurijoje: Roma, Jėz. Arch.: Epist. Germ. t. 136, II, f. 357.

"Jei kartais jis (— Giedraitis) respublikos seime ir nedalyvaudavo, tai senatui ir karaliui prašant, savo nuomonę apie įvairius reikalus turėdavo raštu išdėstyti: tarsi tie senato nutarimai, kuriuose jo vardo nebūtų, tebūtų mažai autoritetingi. Taip visi įvertino jo protingą, nuomonę... Visą gyvenimą pamokslus mėgdavo sakyti žemaičių kalba. Apsirengime neieškojo keistumo ir tuštybės: jo kuklumas labiau mėgo paprastumą, negu puošnumą; kitiems malonus, sau gi griežtas..."
Iš Vilniaus Kolegijos-Akademijos geradarių lot. charakteristikos (prieš 1650 m.). Roma, Jėz. Arch.: Polon. t. 75, f. 305 v.


I. Įvadas — M. Giedraičio vieta lietuvių kultūroje ir raštuose
Plačioji Žemaičių vyskupija, iki 17-tojo amžiaus vidurio oficialiai vadinta Medininkų diecezija arba ir abiem vardais, įkurta vidurinių amžių pačiame gale Varniuose, buvo įdomus padaras. Priešingai daugelio šimtmečių Bažnyčios praktikai, jai pradžią davė ne Romos Kurija, o bažnytinis susirinkimas. Ta Konstancos Koncili-jos įkurtoji diecezija gyvavo penkis šimtus metų. Savo garbingą istorinę tradiciją ji pabaigė atmintinu vyskupu Pranciškum Karevičium, iki 1926 metų turėdama 40 ganytojų. Jų tarpe buvo žymėtinų vyrų. Štai 17-me amžiuje veikė uolus katalikybės skleidėjas Stanislovas Kiška (¡1631), lietuvių kalbos mylėtojas, "žemaitiškų" pamokslų sakytojas ir bažnyčių statytojas Melchijoras (Elijo sūnus arba Eli Jasevičius) Geišas (f 1633), domininkonų ir Žem. Kalvarijos įkūrėjas Jurgis Tiškevičius, kuris, be kitko, sušaukė keturis vyskupijos sinodus. Iškeltini dar būtų ir Varnių katedros statyojas Kazimieras, Pacas (1660-67), ir veiklus Antanas Tiškevičius (1740-61), ir ypač Juozapas Arnulpas Giedraitis (t 1838), Šv. Rašto vertėjas ir lietuviško žodžio palaikytojas savo laiko lietuvių šviesuomenėje. Bet visi minėtieji Žemaičių vyskupai labiau akcentavo vieną kurį nors atžvilgį, daugiau dėmesio kreipdami į vieną kurią ar porą sričių. Beveik tą patį būtų galimą pasakyti ir apie žymesnius Vilniaus vyskupus iki šviesaus atminimo Jurgio Matulevičiaus (1918-25) (16-me amžiuje: jėzuitų įkūrėją Valerijoną Protasevičių, labai judrų Jurgį Radvilą; 17-18-me amž.: du Voinas, Aleksandrą Sapiegą, Konstantiną Bžostauską; 19-me amž. Andrių Klungį-Klongevičių ir t. t.). Bet tik du Lietuvos vyskupai, tiek savo plačiu veikimu pastoracinėje srityje, tiek ir pastangomis, kurios labai reikšmingos pasirodė lietuvių kultūros srityje, yra iki šiol labiausiai traukę mūsų praeities mylėtojo bei kultūros istoriko akį.

Abu tiedu vyskupai, ganytojavę bent po šimtmečio ketvirtį, gyveno labai skirtingu laiku ir nevienodomis politinėmis aplinkybėmis. Tad ir savo darbui turėjo rinktis skirtingas priemones, bet abu nurodė Lietuvai šviesius kelius iš užslenkančių religinio ir kultūrinio gyvenimo sutemų. Vienas jų, šviesdamas ir blaivindamas liaudį, mokė lietuvių tautą priešintis rusifikacijos užuomačioms, ir pats rašė daug religinių ir pasaulinių knygų lietuviškai. O kai spauda lotyniškomis raidėmis buvo uždrausta, nurodė jis kelią į Prūsus. Jis pats pirmasis organizavo iš ten lietuviškų knygų gabenimą ir ten slapta išleido eilę savo reikšmingų knygučių (1867-69). O jose buvo išdėstyta lietuviams jų laikysenos ir kovos programa akivaizdoje gudriai užnarpliotų carizmo planų ir pastangų. Tas vyras buvo, žinoma, iš "mužikų" kilęs Motiejus Valančius, nuo kurio gimimo 1951 m. pradžioje sueina 150 metų.

Beveik prieš keturis šimtus metų, t. y. pustrečio amžiaus prieš Valančių, yra gyvenęs ir veikęs kitas Žemaičių vyskupas. Jis ano meto sąlygomis ir plušdamas iš visų jėgų savo laiko rėmuose, rodė lietuviams jų kelius. Jo vaidmuo lietuvių tautos ir jos kultūros istorijoje yra taip pat labai didelis. Religinėje srityje jis buvo apaštalauto jas, kokio kraštas iki tol nebuvo matęs: iš vienos pusės stengės atvesti katalikybėn liaudį, užmirštą ir gera dalimi pagonybėje skendinčią, iš kitos pusės — pergalėti pasklidusią Vakarų "he-reziją". Tai tapo svarbiausiu jo gyvenimo uždaviniu. Tuo antru "Žemaičių krikštu" jis savaime naudingai įsijungė Lietuvos kultūros srityje, nes tik jam puoselėjant pasirodė pirmosios lietuviškos knygos Didž. Lietuvoje. Jis pats, galima sakyti, nepaliko raštų, ir yra iš jo studentavimo metų (1561) tik viena lotyniška knygutė. Bet jis sudarė sąlygas pirmiesiems lietuviškiems raštams, ir greičiausiai jis juos visus paskatino. To rezultate pasirodė kan. M. Daukšos Katekizmas (1595) ir "Postilla Catholicka" (1599). Bet dar ir anksčiau, gal to paties vyskupo buvo išverstas ir išleistas (apie 1585 m.) lietuviškas jėzuito Ca-nisiaus katekizmo vertimas. Dar galėjo būti keletas ir kitų knygų, kurioms jis yra davęs pradžią (Vcl. Biržiška: Liet. Raš. Kalend. 11, 24 p.). Savo veikloje jis dėjo daug pastangų turėti vietos — lietuvių — kunigų, sugebančių į žmones, kaip ir jis pats, lietuviškai kalbėti. Šitaip Žemaičių vyskupijoje buvo palaikomi ir stiprinami tie pagrindai, kad dvarui pamažu lenkėjant, kaimas išliko lietuviškas. Iš to kaimo išėję tautinio atgimimo veikėjai įgyvendino tą vyskupo "testamentą", kuris yra surašytas Daukšos Postilos įvade. Bajoriškoje visuomenėje užguitai lietuvių kalbai buvo grąžinta tinkama vieta. Drauge su knygų bei lietuviškų raštų gaminimu buvo padaryta pradžia ir kraštui šviesti, klierikams mokyti. Buvo duota gera pradžia jėzuitams ir įkurdinti vyskupijoje pirmieji vienuoliai (bernardinai-pranciškonai).

Šis vyras buvo pagaliau ir vienas iš pirmųjų Lietuvos valstybingumo palaikytojų, ir politinėje srityje jis ėjo Vytauto D. Lietuvai nurodytu keliu. Jei krašte, ypač didikuose, vytautinė valstybinė sąmonė buvo gana stipriai išsilaikiusi, tai ji gana apčiuopiamai dar reiškėsi prieš pat ir po Liublino unijos. Kai kiti energingi Lietuvos politinio savarankiškumo šulai, žymūs kunigaikščiai kultūriniu atžvilgiu savaime tolinosi nuo liaudies ir pasidavė lenkų įtakai (buvo vedę lenkes, savo lėšomis gamino protestantų religinę literatūrą lenkų kalba ir t. t.), tai šis vyskupas tarp politikų didikų buvo vienintelis, kuris ne tik kalbėjo pats lietuviškai, bet peikė tuos, kurie savąją kalbą niekino, kuriuose meilė jai buvo išblėsusi. Pora atvejų jis, kaip senato narys, turėdamas dalyvauti politiniuose reikaluose, vadovavo visai atskirai Lietuvos valstybinei linijai (1588 m. karaliaus rinkimai, aštrus ginčas dėl Vilniaus vyskupo sosto).

Tas vyras, palikęs savo gilius pėdsakus politinėje ir kultūrinėje srityje, buvo kunigaikštis Merkelis Giedraitis. Bet apie šitą kultūros puoselėtoją, lietuviško rašto įkvėpėją D. Lietuvoje, teturime nedaug žinių. Nors, palyginti, neseniai gyveno, bet skaudūs įvykiai ir krašto nelaimės užtrynė ne vieną mums žinotiną jo pėdsaką. Pagaliau jis daugiau veikė, apaštalavo, nebeturėdamas laiko rašyti. Net į Romą laiškų, ar pranešimų apie savo nuveiktus darbus nespėdavo parašyti, pranešti apie tai, kaip jis rūpinosi apaštalauti ir šviesti net pačiose savo vyskupijos galulaukėse. Apskritai, jis vykdė tylų apaštalavimo darbą, kuriame nebuvo triukšmo. Tad suprantama, kodėl jis ir nuncijų pranešimuose labai retai tepaminimas.

Nors žmogaus garsas ir didybė praeityje labai dažnai priklauso ir nuo to, kiek daug apie jį yra išlikę versmių, tačiau lietuvių tauta ėmė jau ne nuo šiandien nujausti M. Giedraičio asmenybės brandumą, ir Lietuvos istoriografijoje jau seniai į jo veikimą, kad ir probėkšmiais, vis būdavo atkreipiamas dėmesys. Jo veikimas dar labiau atsispindėjo, nes jis vyskupavo, iškilęs lyg didžiulis kalnas žemumoje, tarp medžiokles pamėgusio Jurgio Petkevičiaus ir dažniausiai Italijoje besigydančio ligonio vysk. Mikalojaus Paco. O Vilniaus vyskupijoje jo amžininkai taip pat nebuvo didelio masto asmenybės.

Jėzuitai, kurie savo geradarius specialiai iškeldavo, atžymėdavo, garbindavo, buvo pirmieji, kurie 17-tojo amž. viduryje garbino Giedraitį ne tik kaip savo geradarį, bet ir kaip asketiško bei švento gyvenimo žmogų. Net buvo rašoma apie jo neretus pomirtinius pasirodymus Varnių katedroje (Jėz. Arch., Pol. 75, 305-6). Kauniškis jėzuitas Albertas Vijūkas Kojalavičius savo "Her-byne" (1658 m.), rašydamas apie Giedraičių giminę, visur Merkelį trumpai charakterizavo, kad "gyveno labai dievobaimingai" (išl. 1897, 7 p.). Kitas jėzuitas, Adomas Ign. Naramovskis, 18-me amž. vėl turėjo progos, pagal jėzuitų šaltinius, duoti suglaustą panegiriką (Facies rerum Sarmat. II, 536), kur ieškeliamas asmeninio gyvenimo taurumas. O Lietuvos jėzuitų provincijos istorikas St. Rostauskis (1768) keliais atvejais iškėlė žymėtinus Giedraičio darbus.

Įdomu, kad 19-tojo amž. lenkai, kurie Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės praeities tyrinėjimą visada laikė vienu iš savo uždavinių, apie šį vyskupą nieko nerašė, — rodos, tik tiek tebuvo, kiek užtinkame keliose enciklopedijose. Pažymėtina, kad seniausias straipsnis buvo (Encykl. Powsz., IX, 1869) žinomo istoriko Jul. Bartoševičiaus. Apie Giedraitį pirmukart čia, palyginti, gana rūpestingai buvo atsiliepta, iškeliant jį kaip lietuvybės prietelių, kuris rėmė liaudies kalbą. Nepatiko Bartoševičiui tik vyskupo valstybinė mintis. Autorius jį priskyrė prie "užsikirtė-lių lietuvių, kuriems vaidenosi Vytauto laikų nepriklausomybė", ir tas "jautrus provinciališku-mas'" negalėjęs nurimti. . . Bet faktai mums parodys, kaip ten iš tikrųjų buvo . . . Jeigu dar pridėsime lenkiškai rašytą Žemaičių bajoro J. Bu-šinskio (Buszynski, Tygodnik illustr. 1861, IV) straipsnį, tai bus, rodos, viskas, iš 19-tojo amžiaus galo, ką žinome apie Giedraitį; be abejo, neskaitant žinelių bendresniuose veikaluose. O gausiuose mūsų šimtmečio lenkų raštuose iš Lietuvos istorijos tefigūruoja paprastai tik proginiai užsiminimai (A. Brueckner, J. Fijalek ir t.t.), kai Giedraitis charakterizavo savo vyskupiją, kreipdamasis pagalbos į jėzuitų generolą.

Patys lietuviai, šalia jėzuitų (Kojalavičiaus ir kitų), jau seniai yra apčiuopę Giedraičio asmens stambumą. Vyskupo Jurgio Tiškevičiaus laikais, kapitulos nutarimu (1638), turėjo būti parašyta vysk. Merkelio biografija. Tai atlikti buvo pavesta kan. Jonui Kazakevičiui, kuris, kaip lietuviškai mokąs žemaitis bajoras, tikras Giedraičio auklėtinis, 1603-4 m. Alsėdžiuose ir Varniuose buvo gavęs iš jo visus šventimus į kunigus. Pasižymėjęs kovoje su kalvinais ir 1642 m. tapęs neseniai įkurtame Žemaičių koadjutoriaus poste tituliniu Christopolio (Graikijoje) vyskupu, Kazakevičius, tur būt, neberado laiko rašyti apie savo geradarį. Bent viešumai toks darbas liko nežinomas.

M. Valančius savo "Žemajtiu Wiskupistės" 15-koje psl. išdėstė žymėtinus garbingo ganytojo 33-jų metų (1576—1609) vyskupavimo faktus, ir jo apaštalavimo darbus, tiesa, plačiau nepaliesdamas jo visuomeninės ir politinės veiklos. M. Giedraičio atminimą vysk. Valančius labai gerbė. Jis įgijo P. Černyševskio pieštą Merkelio paveikslą (šis kabodavo Kauno Seminarijos didžiojoje salėje — senajame pastate), o 1853 m. su kapitulos dekanu Marijonu Giedraičiu pastatė Varnių katedroje marmurinį antkapį.
Domėjosi Žemaičių vyskupijos praeitimi 19-tojo amžiaus viduryje ir jos kanauninkas Ben. Smigelskis. "Draugija" (1911 m.) buvo išspausdinusi gana plačias jo iš lenkų k. išverstas kritiškas pastabas prie Valančiaus "Žem. Vyskupystės". Savo rankraštyje likusiose "Nuotrupose apie Žemaičių dieceziją" ("Ulamki tyczące się Dyecezyj Žmudzkiej"), šalia eilės kitų vyskupų, Smigelskis (1862 m.) plačiai rašė apie M. Giedraičio darbus (originalas buvo Kauno Kunigų Seminarijos bibliotekoje). Rankraštyje liko jo irei lenkiškai rašyta Juozapo Arnulpo Giedraičio (1761—1838) biografija. Bet, rodos, jis pats buvo atskirai plačiau parašęs ir apie Merkelį, čia taip pat panaudodamas Žemaičių Kapitulos archyvą.

Šitą archyvą gausiai buvo panaudojęs įvairiems savo lenkiškai rašytiems darbams (iš Žemaičių vyskupijos, jos kapitulos ir t. t. praeities) buvęs Žemaičių vyskupo Cirtauto sekretorius ir Seminarijos prof. kun. B. Žongolavičius. Jis nepriklausomoje Lenkijoje buvo buvęs švietimo viceministeriu ir vėliau profesoriavo Vilniaus universitete.

Jo darbai, rašyti lotyniškai ir lenkiškai, liko rankraštyje pas autorių Vilniuje, kur jis mirė 1944 m. spalių mėn. Šituose raštuose M. Giedraičio laikams buvo parodyta daug dėmesio. Vienu jų, — "Historia capituli samogitiensis" (rankrašty) pasinaudojo dr. J. Purickis, rašydamas savo dizertaciją apie protestantizmą Lietuvoje ("Die Glaubenspaltung . . ., 1919, 35 p.).

Visu rimtumu Lietuvoje Bažnyčios atstovai ir šviesuomenė stengėsi atžymėti M. Giedraičio trijų šimtų metų mirties sukaktį (1609—1909). Žemaičių vyskupas G. Cirtautas išleido lotynišką aplinkraštį į kunigus (išspausdintą 1909 m. "Draugijoje" ir "Vadove"). Tame aplinkraštyje ne tik kunigams duodami nurodymai, kaip reikia atšvęsti tą minėjimą parapijose, bet ir labai rūpestingai išskaičiuojami vyskupo nuopelnai. Didelėje Žemaičių vyskupijoje buvo daug pamaldų ir pasakyta atitinkamų pamokslų, kuriems medžiagos davė tas aplinkraštis, sustatytas, berods, sekretoriaus B. Žongolavičiaus. Bent po juo, šalia vyskupo, yra padėtas ir jo parašas.

Iš viešų stambesnių iškilmių paminėtina Aug. Voldemaro vieša paskaita Marijampolėje (1909. IX. 29): "Vyskupo M. Giedraičio nuopelnai lietuvių tautai". Tos brandžios kalbos sutrumpintą turinį kun. dr. J. Totoraitis išspausdino "Vadove" (1909, Nr. 15). O jos mintis plačiau A. Voldemaras išdėstė savo studijoje apie tautinę kovą Didž. Lietuvos Kunigaikštystėje (Izviest. otdiel. russ-kago jazyka i slovesnosti Imp. Akad. Nauk, t. 14, Kn. 3).

Arkiv. J. Skvireckas, 1909 m. būdamas Žemaičių Seminarijos profesoriumi, savo paskaitą apie M. Giedraitį išspausdino "Draugijoje" (1909, Nr. Nr. 28 ir 29). Ji pasirodė ir atskira knygute, ir jubiliejiniais metais tarnavo lietuvių perijodikos straipsniams ("Šaltinis", Nr. 38 ir t. t.). Prie to atspaudo buvo ir fotografija paveikslo, kuris per klaidą buvo rišamas su vysk. Giedraičio asmeniu. O iš tikrųjų tas paveikslas, kaip autorius vėliau nurodė, buvo šv. Romualdo Abato atvaizdas, kitados priklausęs vienam Žemaičių Kapitulos nariui, prelatui Romualdui Styrai (Styravičiui). Ir šv. Kazimiero Draugijos (Kaune) leistuose šventųjų gyvenimuose, kur pateko M. Giedraičio biografija, buvo išspausdintas ir dar toliau ne kartą pakartotas tas (su šventumo aureole ant galvos) paveikslas.

Nepriklausomoje Lietuvoje, iš visų Lietuvos vyskupų, užtarnautai buvo daugiausia rašyta apie M. Valančių (kun. prof. A. Aleknos monografija, prof. Vcl. Biržiškos, kun. Dr. J. Stakaus-ko studijos, daug istoriškai-literatūrinių straipsnių, populiarizaciju ir t. t.). M. Giedraitis liko nuošaliau, ir buvo lyg apmirštas. Dažniausiai jis tebūdavo trumpai paminimas straipsniuose, knygose ir vadovėliuose tiek, kiek reikėdavo paaiškinti pirmųjų lietuviškų raštų (Katekizmo, Pos-tUos) atsiradimą Didž. Lietuvoje, ar katalikybės atsigavimą. Ir, rodos, apie šį vyrą mokslo darbų tebuvo tiek rašyta, kiek randame dviejuose Liet. Enciklopedijos skiltyse (VIII t. prof. Vcl. Biržiška). Paminėti dar reikėtų, kad prof. K. Jablonskis išspausdino ("Tauta ir Žodis", t. VI) M. Giedraičio testamentą.

Vyskupų soste Vilniaus ir Žemaičių diecezijose yra sėdėjęs ne vienas didikas-kunigaikštis. Beveik kiekviena žymesnė didikų giminė vis stengdavosi įstatyti kurį nors savo šeimos narį į vyskupus, tuo būdu įvesti jį ir į respublikos senatą. Ir taip iš žinomų kunigaikščių, grafų, magnatų, Žemaičių vyskupais yra buvę: vienas Radvila (16 am.), du Pacai (17 amž.), du Sapiegos (17—18 amž.), du Tiškevičiai (17—18 amž.) ir trys Giedraičiai (16—19 amž.). Panašus sąrašas susidarė ir Vilniaus vyskupijoje. Tačiau iš visų tų didikų-vyskupų, kurių vieno kito darbai taip pat žymėtini, ryškiausia figūra išeina Merkelis Giedraitis. Jį ypač išskiria vienas bruožas — jo pamaldus ir asketiškas gyvenimas, dėl kurio nuo seno susidarė tradicija laikyti jį šventuoju. Lietuvos jėzuitai pirmieji tai darė. Lietuvių liaudyje tas tikėjimas ėjo iš praeities. Kun. P. M. Juras, perspausdindamas Šv. Kazimiero Lietuvoje leistus (1927) šventųjų gyvenimus, įdėjo ten (1945) ir Merkelio plačią biografiją su to šventojo paveikslu. Šviežiai išleistuose "Šventųjų gyvenimuose" kun. K. Matulaitis, M. T. C, įdėjo tik

 
VYSK. MERKELIS GIEDRAITIS                                               ŠV.  ROMUALDAS
 
Kairėje — vysk. M. Giedraičio atvaizdas iš 17-tojo amžiaus galo (?), visą laiką kabėjęs Žemaičių Kunigų Seminarijoje (Kaune).^ Apačioj paveikslo parašyta: "Melchior Dux GIEDROIC Epus Samogitiensis"; toliau lotyniško teksto vertimas: vargšų tėvas, erezijos išnaikinto jas, pasižymėjęs šventumu, mire 1609 m. — Dešinėje —šv. Romualdas-abatas. Tai tariamas ir dar iki šiol ne vieno laikomas vysk. M. Giedraičio atvaizdas. Paveikslas 19-jo amžiaus gale priklausė Žemaičių Kapitulos nariui, prelatui Romualdui  Styravičiui.
 
palaimintojo Mykolo Giedraičio gyvenimą (662 psl.), o vyskupo Merkelio nėra, kaip oficialiai dar nepaskelbto šventuoju. 1900 m., M. Giedraičio beatifikacijos reikalu, popiežiui Leonui XIII-j am Amerikos lietuviai buvo įteikę prašymą lotynų ir lietuvių kalbomis. Kun. A. Dambrauskas-Jakštas buvo tą raštą suredagavęs ir atspausdinęs Tilžėje (20 psl. in 4°), pavadindamas "Vox Americae Lituanorum ad Summum Pontificem Leonem Papam XIII, nec non vitae duorum ser-vorum Dei Lituanorum P. Andreae Rudamina S. J. et Melchioris Ducis Giedroyc Episcopi Samogitiensis latine et lituane primum editae". Tas "Balsas Amerikos Lietuvių į Šventąjį Tėvą XIII" dėstė apie Lietuvos religinę praeitį, tautos liūdną padėtį po rusų valdžia, lietuvių išeivių vargus Amerikoje; ten buvo paliestas Tėvo Andriaus Rudaminos ir vysk. M. Giedraičio kanonizacijos klausimas. Tai buvo pirmas viešas ir pusiau oficialus to klausimo iškėlimas. Toliau ne kartą šviesuomenės balsai (kan. J. Tumas, kun. prof. S. Yla ir t. t.) yra priminę reikalą rūpintis jį paskelbti šventuoju.

Politiniu atžvilgiu vysk. M. Giedraičio gyventas laikotarpis yra labai įdomus. Tai yra tokia pat lūžtvinė epocha, kaip ir toji, kurią sutinkame 14—15 šimtmečių sąvartoje. Ten po Algirdo mirties (1377) per 15-ką metų įvykių ratas taip intensyviai, taip greitai pradėjo suktis, kaip iki tol iš viso nebuvo buvę: pirmosios sutartys su Prūsų kryžiuočiais, Krėvės aktas, Lietuvos krikštas, du Vytauto išbėgimai ir t. t. Čia pat įvyko ir galutinas apsisprendimas už lotynišką krikštą, t. y. Vakarų kultūrą.

Panašiai verpetinga yra kitų dviejų šimtmečių, 16—17 amžių, sąvarta, kurioje savo pėdsakus įrėžė ir M. Giedraitis. Po Žygimanto Augusto mirties (1572) įvykiai veja įvykius: vis nauji rinkimai — prancūzo, vengro, švedo elekcijos, karai su Maskva, religinėje srityje — Tridento nuostatų vykdymas, seminarijų ir Akademijos įkūrimas, "antrasis Lietuvos krikštijimas", bažnytinė unija ir t. t. Visa tai sudaro aną laikotarpio turinį ir galutinai atpalaiduoja valstybę nuo protestantizmo grėsmės. Šitoji epocha turi ištisą galeriją žymėtinų vyrų: po kalvinizmo žymiojo šulo Mikalojaus Radvilos Juodojo mirties (flo65) iškyla du jo sūnūs — uolūs katalikai (Mikalojus Christof oras — "Našlaitėlis" ir kardinolas Jurgis), kancleris Leonas Sapiega, genialusis het-manas Jonas Jeronimas Chodkevičius. Tai žymiausios figūros.

Politiškai apie tą epochą kaimynai yra daug rašę, ir lenkai, pvz. manosi, kad iš visos jų istorijos Stepono Batoro laikai esą labiausiai išgvildenti. Ir mūsų pačių tyrinėtojai savo plačiose monografijose palietė tuos laikus, kai nagrinėjo Lietuvos ir Lenkijos santykius po Liublino unijos (dr. A. Šapoka), kai aprašė bajorų gyvenimą Vazų dinastijos laikais (dr. K. Avižonis). Prof. I. I. Lappo Kaune (1934-36) išleistuose Lietuvos Statuto tyrinėjimuose ir ankstyvesniuose savo darbuose taip pat šiek tiek susitiko su M. Giedraičiu. Pora atvejų Lappo akcentuoja Žemaičių vyskupą kaip tautinį politiką, rūpestingai tarnavusį Lietuvos valstybės labui (1588 m. Liet. Stat. I 446, II 196). Mums gi rūpi pirmoje eilėje įstatyti jį į ano meto kultūrinio bei religinio Lietuvos gyvenimo rėmus.

Ar duodame ką nors nauja? — tuoj gali iškilti klausimas. Deja, iki šiol vis dar neturime archyvuose aptiktų naujų duomenų išaiškinti tą paslaptį, kuri gaubia pirmųjų knygų atsiradimą D. Lietuvoje. O ten juk Giedraičio vaidmuo lemiantis. Bet jokio apčiuopiamesnio Ariadnos siūlo dar neaptikome. O tik patiekėme savo samprotavimus, plaukiančius iš Giedraičio glaudžių ryšių su jėzuitais. Apie šiuos, lygiai kaip ir apie krašto kultūrinius santykius bendrai, archyvai davė šviežios medžiagos. Jos taip pat esama nušviesti įdomioms aplinkybėms, kuriomis M. Giedraitis tapo vyskupu; naujų šaltinių yra apie lietuvių kalbos klausimą, pagonybės ir krikščionybės santykius, apie tą vadinamąją "Šiaurės Indiją", krašto švietimą, Vilniaus kolegijos bei akademijos atsiradimą ir t. t.

Vis tik čia pateiktasis Merkelio Giedraičio gyvenimo ir jo plataus veikimo paveikslas, kuris čia bandoma įstatyti į platesnius Lietuvos kultūrinio gyvenimo rėmus, nė iš tolo negali būti pilnas. Trūksta čia pagrindinio dalyko — medžiagos, kuri turėtų būti apie vysk. Merkelio laikus Kauno Arkivyskupijos Kapitulos ir Vilniaus Kapitulos archyvuose. Daug jos savo laiku turėjo būti turtingame Nesvyžiaus (Radvilų) archyve ir Lietuvos valstybinės kanceliarijos archyve, vadin. "Lietuvos Metrikoje" (dabar Maskvoje). Kiek galima suprasti iš kai kurių šaltinių, kuriuos naudojo lietuviai (Purickis) ir lenkai, tiems laikams nespausdintos medžiagos yra bibliotekose — archyvuose : Ossolineum'e (dabar ne Lvove, o Bres-lave), kunigaikščių Čartoriskių (Krokuvoje); grafų Krasinskių (Varšuvoje) biblioteka yra sudegusi. Suprantama, ir Lietuvos ir Lenkijos atitinkamų mokslo įstaigų medžiagos nepanaudoji-mas sudaro didelę spragą. Taip pat yra trūkumas, kad Karaliaučiaus valstybinis archyvas (Preussisches Staatsarchiv, dabar Gosslar'e) liko neprieinamas. Kiek žinome iš ankstyvesnių savč studijų tame archyve, vad. "hercogo laiškų archyve" (Herzoglisches Briefarchiv) yra atskira dalis (B2), kurioje yra surinkta Lietuvos ir Lenkijos magnatų ir pareigūnų susirašinėjimas su herzogu Albrechtu. Taip pat yra daug medžiagos "Ostpreussische Folianten", kurių 11-ka tomų (gana gerai išsilaikę) yra M. Giedraičio epochai. Iš Falkenhahno storos disertacijos apie Šv. Rašto vertėją Joną Bretkę ir jo bendradarbius (1941) matyti, kiek daug naujų klausimų galima iškelti kultūros istorijai, panaudojant ką tik minėtus archyvo skyrius. Iš ten aiškėja ir faktas, kad prieš Ledesmos katekizmo lietuvišką vertimą (1595) turėjo būti ankstyvesnis lietuviškas Canisiaus katekizmas. Ir Dancigo valstybinis archyvas, kuris savo proporcijose skaitėsi labai turtingas, turi vieną skyrių (53), įvardintą "Užsienio santykiai". Jame eilėje luobų (ypač 1071-2) yra vien 16—18 amž. Lietuvos didikų bei ministerių korespondencija. Visa tai liko nepanaudota.

Tai gana žymiai skylei nors kiek užpildyti buvo rankiota nespausdinti šaltiniai Romos jėzuitų ir Vatikano archyvuose. Bet ir čia paties vysk. Merkelio pėdsakų žymiai mažiau, negu jo kitų amžininkų, pvz. Radvilų, Leono Sapiegos. Jėzuitų archyvas duoda naujos medžiagos Giedraičio santykiams su jėzuitais, apie lietuvių kalbos klausimą anuo metu, gi Vatikano archyvas pateikia versmių, kurios gana gyvai nušviečia lenkų kun. Jokūbo Voronieckio varžybas ir pastangas į Žemaičų vyskupo sostą. Pasigendame tik naujos, papildomos medžiagos apie patį apaštalavimo darbą Žemaičiuose, faktų iš paties vyskupo asmeninio gyvenimo srities. Apskritai lieka eilė klausimų, kurių Romos archyvai negali at-narplioti. Net ir Valančius nusiskundė savo "Vyskupystės" prakalboje, nors ir prieidamas prie Kapitulos ir bažnyčių achyvų, kad visko kaip reikiant žemaičiai nebežinos, nes "kningosi spaus-tosi arba drukawotosi, maž kąn apej tus dalikus terąndam, bažnicziu rankas rasztaj daugiel wie-tosi pragajsza, Warniu murinės bažniczes rasztaj atweju atwejejs sudegie".

Kažkokia nelemtis persekioja, kad keliuose svarbiuose Vatikano archyvo fonduose, kaip tik Giedraičio laikus liečia originalinių raštų (laiškų ir t. t.) folijantai yra dingę. O žuvę jie yra daugiausia per Vatikano archyvo išvežimą į Paryžių Napoleono laikais (1810). Tačiau krūvon surinkome paties vysk. Merkelio laiškus į Romos Kuriją (jų originalų iki šiol teradome tik keliolika), jam atsakymus, rūpestingus ir savaitinius nuncijų pranešimus bei kitą smarkiai išblaškytą archyvų medžiagą. Jos rinkimas dar nėra baigtas, nes ypač 16-jo amž. gale Vatikano archyvas darosi turtingesnis. Papildžius archivalijas prieinamais spausdintais šaltiniais, iškyla iš praeities dulkių, lyg iš kokios miglų jūros, didžiulė uola — to didelio Lietuvos praeities vyro paveikslas.

Krinta į akį, kad ir žinomasis popiežių istorikas Liudvikas von Pastor iš visų Žemaičių vyskupų tik vienintelį M. Giedraitį (savo 16-kos tomų istorijoje) teminėj o (XII 492), sakydamas, kad jis "grąžino Bažnyčiai beveik visą lietuvių tautą". L. Pastorius buvo atkreipęs dėmesį į vienintelę pastabą P. B. Gams'o (Series Episcopor. 357 p.) veikale prie vysk. Merkelio: "Žemaičius atvertė katalikybėn".

Norint tačiau tai įvertinti ir apskritai kultūriniu atžvilgiu labiau suprasti epochą, kurios centre stovi Merkelis Giedraitis, reikia pažinti Lietuvos silpno krikščionėjimo, jos religinio suskilimo priežastis ir kliūtis kultūrai tarpti. Į jas žvelgsime nuo anos didžiulės žaizdos, kurią paliko ordino karai.

II. Kai kurie Lietuvos religinio bei kultūrinio gyvenimo bruožai iki protestantizmo pasirodymo

Motto:
"Ir stebimės, kaip tie minėtieji vienuoliai (= kryžiuočiai) drįso vadintis "krikščionybės anga", kurie veikiau buvo kliūtis ir atstumianti užtvara (clausura vetans) tiems (= žemaičiams), kurie buvo ir tebėra verti tyra širdimi vadintis išganingojo tikėjimo prieangiu (introitum)".
Iš Žemaičių skundo (Propositio Samaytarum) Konstancos Koncilijoje, Codex epist. Vitoldi, 1020 p.


1. Krikštas kruvinų kovų akivaizdoje
Lietuvių tautos kelias į krikščionybę buvo tragiškas ir pilnas užtvankų. To buvo kelios priežastys. Viena jų — stipriai žmogaus dvasios pasaulyje įsikerojusi pagonybe. Ji junge ir davė atsparumo tautai jos bendroje likiminėje kovoje. Be abejo, reikšmės turėjo ir Lietuvos geopolitine padėtis. Žiūrint iš Vakarų Europos, Lietuvos plotai galėjo atrodyti užkampis, kur krikščioniškosios kultūros pėdsakai buvo silpni. Pagrindinė tačiau užtvanka, kuri Lietuvai sutrukdė laiku sueiti į darnų sąlytį su lotyniška krikščionybe, buvo vokiečių ordinas, kuris yra atlikęs labai nelaimingą paslaugą krikščionybės idėjai. To pasėkoje ir Lietuvos dviejų pirmųjų valstybinio gyvenimo šimtmečių palikimas yra kruviniausias. Ginant savo teritoriją, tautą, drauge ir pačią valstybę, lietuviams, kol jie pritapo prie Vakarų krikščionybės, reikėjo išeiti didelį bandymą. O tą krikščionybę buvo atstovavęs ir, gaudamas Romos imperatoriaus pritarimą ir beveik visos Europos paramą, įkyriai kardu nešęs vokiečių ordinas. Tad suprantama, kodėl tuos du šimtmečius lietuviai buvo vedę sunkią būties kovą, kai karuose sužiaurėję riteriai visai nemokėjo rasti sėkmingesnių priemonių tikram Kristaus mokslui skelbti.

Ir smulkiai iškedenę žinomas 8—10 pagrindines Livonijos ir Prūsų ordino kronikas, ir kruopščiausiai išrankioję iš ten taip gausias žinias apie kasmetinius žygius Lietuvon, niekuomet nepajėgsime duoti nors apytikslio vaizdo, kiek daug Lietuvai reikėjo pakelti aukų. Nesužinosime, kiek daug per tuos šimtmečius žuvo gyvybių, kiek daug moterų ir vaikų buvo išvesta nelaisvėn. Liks paslaptimi taip pat, kiek daug buvo sudeginta sodybų, išgrobta ar sunaikinta turto, nors apie tai paties ordino versmėse ir daug rašoma.
Seniausia Livonijos kronika — Henrikas vad. "Latviu" pasakoja, kad pirmąjį žygį Lietuvon iš Livonijos atliko dar kardininkai (drauge su žiemgalių pagalba) 1208 m. Kronistas liūdi, kad žygis pasibaigė kardininkų nesėkme. Ordinas tik už 207 metų galutinai baigė kovas iš Livonijos, kai Švitrigailos sąjungininkas Livonijos magistras kovoje prieš Jogailaičio mirtiną priešą Žygimantą Kęstutaitį, kautynėse prie Ukmergės 1435 m., padėjo savo galvą.

Kryžiuočių ordino žygiai iš Prūsų galėjo prasidėti, tik visą senprūsių plotą užėmus, t. y., kada riteriai prislinko prie pat Nemuno (1283). Ir tada seniausias Prūsų krašto kronistas Dusburgas ant savo kronikos pergamento užrašė didelėm raidėm: "Prasidėjo karai su lietuviais". Iš tikrųjų prasidėjo dideli supamieji puolimai iš dviejų pusių "prieš (tą) galingą kietasprandę tautą ir įgudusią kariauti". (Script. rer. Pruss. I 146 p.).

Livonijos riteriai vis niokodami šiaurės ir vasaros rytų Lietuvą, Hermano Vartbergės kronikoje rūpestingai yra surašyti naikintų plotų kaimai ištisomis dešimtimis iki Šeduvos, Panevėžio, Ukmergės, Utenos. O Prūsų kryžiuočiai, nustatę didelę strateginę Nemuno reikšmę, iš visų jėgų stengėsi užvaldyti tą upę. Tad jie skverbėsi ir skverbėsi prieš srovę nuo Ragainės, ir jau Gedimino laikais (1336) buvo pasistatę savo pilis netoli Veliuonos (Bajerburgas) ir Dubysos žiotyse (Marienburgas). O Kęstutis regėjo, kaip jie, prieš vandenį nusiyrė dar 45 kilometrus, murino savo pilis prie Nevėžio (Gotteswerder) ir net pačiame Kaune (Marienwerder). Visa vakarinė pagoniškoji Lietuva per šitą nepaprastą susidūrimą su krikščionybe, atstovaujančia Vakarų jėgą, buvo virtusi nuolatinio karo stovykla, ir šiandieniniai Nemuno krantų ir kitų paupių piliakalniai yra tos kietos kovos liudininkai.

Savo dėmesį istorijos knygose esame labiausiai kreipę į tas gausias kovas, atskirus didvyriškus epizodus, herojišką Pilėnų įgulos gynimąsi, hanibališką Kęstučio kovojimo būdą ir t. t. Bet tos stebinančios kovos turi ir kitą bruožą. Iš kartos į kartą einantis kruvinas "palikimas" iš visų išgalių kovoti prieš riterį su kryžiumi, kuris lietuviui reiškė tik kraują ir jungą, nukreipė Lietuvą labiau militarinės kultūros kryptimi. Liki-mįnė kova reikalavo ieškoti atramos plačiuose rytiniuose plotuose, kur nuostabiai sėkmingai buvo nešamas Lietuvos valstybingumas. Ta — dabar sakytume — totalitarinė kova įstatė valstybę į tą neišvengiamą kelią, kuriame nuo Vytenio ir Gedimino laikų svarbiausi valstybinio gyvenimo rūpesčiai buvo — sutelkti šimtų šimtus rankų gausioms pilims statyti, gerus ginklus bei karo žirgus turėti ir, apskritai, visas krašto jėgas ir išteklius mobilizuoti karui.

Karas tačiau visada yra tikrosios kultūros stabdis. Ir Lietuvoje tai turėjo būti pajausta materialinės ir dvasinės kultūros srityje. Keistai skamba, bet iš tikrųjų ordinas, nors ir nepajėgdamas Lietuvos sugniuždyti, suvaidino savo misijoje atvirkščią vaidmenį ir tik užstojo lietuviams kelią į krikščionybę ir kultūrą, nes "jam labiau rūpėjo savo klėtis pripildyti kaip Dangų. . ." (Cod. ep. Vitoldi, 1019 p.). Ir iš tiesų, juo jis daugiau savo svirnus pripildė, juo jis daugiau žemės užėmė, tuo labiau jam slydo iš po kojų ideologiniai pagrindai .

Per karus su ordinu, kuris supo Lietuvą iš trijų šonų, ši negavo progos sueiti į pastovų kultūrinį sąlytį su Vakarais. O 14-me amž., tiesa, buvo užsimezgę glaudūs santykiai per Rygą, bet valstybei nebuvo pakankami, ir jie buvo labiau prekybiniai. Miestai vidurinių amžių gale buvo pasidarę kultūros nešėjai. Lietuvoje tačiau jie tegalėjo kurtis tik po karų. Šitas miestų kūrimosi didelis pavėlavimas buvo viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje, išskyrus keletą centrų, neatsirado daugiau miestų, kur būtų telkęsis ekonominis bei kultūrinis gyvenimas. Vadinasi, karai užkirto natūralų kelią į vakarus, atstūmė nuo krikščionybės; jie alino Lietuvą ekonomiškai, nuolat lašino kraują iš gyvo tautos kūno, t. y., mažino prieauglį, skurdino dvasiškai. Ir kokia buvo laimė, kai Vytautas galutinai sėkmingai išsprendė tą nuolatinį Vakarų pavojų! Paskutinis Prūsų ordino žygis pasibaigė (Melno) taikos sutartimi. Nustatytosios ten sienos išsilaikė 500 metų!

Neliečiame čia tos platesnės reikšmės, kurią užsispyrusi ir narsi lietuvių tauta atliko kovose su ordinu. Juk neleisdama per Žemaičių plotą susijungti dviem ordino šakom (Prūsai, Livonija), ji tuo pačiu sutrukdė "Drang nach Osten" įkūnijimą iki Dniepro. O tada rytų Europos istorija būtų nuėjusi visai kitu keliu . . . Lietuvių tautai toji sunki kova su Vakarais, arba juos atstovaujančiu ordinu, turėjo dar ir kitas skaudžias politines ir kultūrines pasėkas. Kadangi ir lenkams ordinas buvo gana nemalonus kaimynas, tai prieš bendrą priešą atsirado sąjunga jau Gedimino laikais. Ordino grėsmė paaiškina ir Krėvos aktą ir po jo tuoj einančias kitas sutartis su lenkais.

Bet Vytautas lygiai taip pat stengėsi spręsti ir tą kovų su ordinu vaisių, t. y., klaidingai pastatytos "unijos" klausimą. Savo pastangomis jis gyvai sužadino lietuvišką valstybingumą ištisoms vėlesnėms kartoms. Tos Vytauto sukeltos Lietuvos valstybinės sąmonės vilnys (pirmoji liet. istoriografija, teorija apie lietuvių kilmę iš romėnų) dar stipriai bangavo ir poliublininiais laikais. Per Švitrigailos sukilimą, Žygimanto Kęs-tutaičio veikimą, Goštauto "separatizmą" (šūkis: "Lietuva lietuviams"), Kazimiero 1447 m. privilegiją ir t. t., jos nusibangavo iki 16-tojo amž. ir dar stipriai atsispindės tauriame M. Giedraičio veikime.

Iš dalies paaiškėjo ordino karų pasėkos. Mus tačiau stebina, kad kryžiuočiai savo sužiaurėjime ir nelankstume bežinojo tik vieną krikščioninimo būdą — karą ir pavergimą. Tai ugdė, be abejo, neapykantą ir kerštą ir sukūrė sąlygas, kuriose negalėjo būti skleidžiama meiles ir taikos religija. Tad suprantama, kodėl kryžiuočiai per ilgus karus tik pora atvejų tekrikštino būrelius, Lietuvoje paimtus nelaisvėn. Vienas iš tokių atsitikimų buvo Medvėgalio pilyje, kai prancūzų poetas Guillaume de Machaut dalyvavo Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio žygyje į Žemaičius (1328-29). Būdavo dar kartais, kaip matyti iš Dusburgo ir kitų kronikų, pakrikštinami perbėgėliai. Bet niekur nesimatė iš ordino pusės mišinių pastangų, nes jam pirmiausia rūpėjo užimti kraštą.

Vytauto laikais Lietuva formaliai tapo krikščioniška. Įdomu, kad ji, nors su Vakarais^ (per ordiną ir jo neišsenkančius pilgrimus-kryžinin-kus) nuolat susitikdavo kovos lauke, tačiau ne-nukreipė savo veido nuo Vakarų. Tai yra vienas iš reikšmingiausių dalykų Lietuvos 13-14 šmt. istorijoje, jei dar pridėsime, kad ne tik Mindaugas, bet ir jo įpėdiniai (Gediminas, Algirdas, Kęstutis) vis mėgindavo sąlytį tik su lotyniškos krikščionybės atstovais. Žinoma, Lietuvos valdovams turėjo rūpėti išmušti kryžiuočiams pagrindinį jų propagandos ir kovos ginklą, t. y., įvesti tą patį tikėjimą, kurį išpažino ordinas. Šitaip ordino karai įstate Lietuvą į Vakarų, ne į Rytų, kultūros kelią.

O Lietuva juk nuo 13-tojo amž. vidurio jau buvo sudėtinė valstybe, ir stačiatikių elementas čia, 14-15 amž. prijungus naujus plotus, stipriai pagausėjo. Tiesa, sustingusi stačiatikių Bažnyčia nepažino Vakarų aktyvumo. Bet visai natūralu galėjo būti, kad tas tikėjimas plistų iš apačios, kad ir kita dalis gyventojų priimtų jį pamažu. Lengva atspėti, kokios iš to būtų buvusios pasėkos etnografiniam lietuvių tautos kūnui. Tačiau lietuvių tauta netapo stačiatikiška. Priešingai, ji nuo stačiatikybės atsiribojo. Vos tik oficialiai Vilniuje pravedus krikštą, jaunutei katalikybei apsaugoti net kūno bausmėmis buvo draudžiamos mišrios moterystes (1385), ir stačiatikiškoji pusė vis turėdavo pereiti katalikybėm
Nepriėmė lietuviai krikšto ir iš ordino, nes jam priimti rado sau geresnį būdą. Kryžiuočiai gi, kurie per tuos 200 metų kardu buvo atstovavę Romos krikščionybę, vieni iš pirmųjų nuo jos atsimetė, kai tik pasirodė vienuolis atskalūnas. O lietuviai ne tik lotyniškai pasikrikštijo, bet tokiais išliko iki šiol. Čia dar kartą matyti, kokią nevykusią "paslaugą" yra atlikęs vokiečių ordinas krikščionybės idėjai.

Nors ir kietai apsidraudusi nuo stačiatikybės, lotyniškoji katalikybe ilgą laiką liko silpnute Lietuvoje, ypač kiek liečia jos organizaciją ir plitimą masėse. Tas želmenėlis tik labai pamažu tetarpo nevešlioje dirvoje. To priežastys buvo įvairios. Dar ilgai neužgijusios karų žaizdos, kartūs jų prisiminimai atgrasė nuo naujo tikėjimo, kurį išpažino kryžiuočiai, dar vakarykščiai ap-
 
 
ADOMAS   GALDIKAS
 
 
link save krašte skleidę mirtį ir naikinimus. Pats naujasis tikėjimas Lietuvoje, bent taip galėjo atrodyti pagoniui, buvo užmestas iš viršaus ir, žinoma, paskubomis, nerūpestingai. Tai patvirtina ir aprašymai Dlugošo, kuris yra krikšto klausimui plačiausias šaltinis.

Vytautas, kuriam savoji valstybe buvo svarbiausioji vertybė, laikė reikalinga politiškai panaudoti katalikybę kaip sėkmingą ginklą prieš ordiną. Tam reikalui juk jis siuntė ir 60 nauja-krikštų bajorų i Konstancą. Tai taip pat paaiškina, kodėl per abu pirmuosius krikštus Vilniuje ir Žemaičiuose (1387, 1413) veikliai dalyvavo patys valdovai. Tas krikštas, akivaizdoje kryžiuočių nuolatinės grėsmės, įvyko, tiesa, netikėtai surastu taikiu būdu, bet jis buvo atneštas valdovų įsakymo keliu. Tad žmonių masė ilgą laiką jį priėmė tik kaip vieną iš valdžios politinių patvarkymų, įvestų naujų įsakymų, nebandydama, ar visai nesistengdama pakeisti savo dvasios pasaulio. Tų naujenybių regimi ženklai tebuvo po 8—10 naujų medinių šventovių, išmėtytų po plačius pamiškių plotus Vilniaus krašte ir Žemaičiuose, kai paprasto žmogelio sąmonė ir jo pirkia ilgai tebegyveno pagoniškuoju pasauliu, arba naujos dvasios labai silpnai tebuvo paliesta. O nuo Gedimino laikų su pertrūkiais einančios pranciškonų misinės pastangos nebuvo plataus masto.

Benediktinai, kurių įkarštis Vak. Europoje jau buvo praėjęs, pateko Lietuvon tik pačiame 14 amž. gale. Būdavo labai reta tokių atvykusių nrsininkų iš kitur kaip Jeronimas Pragietis, kuris Žemaičiuose apaštalavo 15-tojo amž. pradžioje. Ir Lietuvos taikus krikščioninimas buvo surištas su politiniu interesu; bet iš kitos pusės šitas skubotai ir nerūpestingai atlikto krikšto faktas vis tik politiškai buvo veiklus ginklas. Dar prieš Tannenbergą lietuviai Vakaruose, ordinui verbuojant kariautojus prieš tuos naujakrikštus, buvo aprėkiami rytų "saracėnais". Už 6-rių metų Konstancos Koncilijoje tačiau įvyko didelis persilaužimas Vakarų viešojoje nuomonėje. Bet ordinas vis dar, piktai ir iš šono su pavydu stebėdamas Lietuvos krikščioninimą, visais savo polemikos būdais stengėsi juoktis ir neigti tą reikšmingą faktą.

Tos ordino pašaipos pateko net į rimtas kronikas, ir toks ordino kronistas J. Posilgė (Pa-medės vyskupijos oficijolas). rašė ironiškai, kad "Jogaila, dėl didelės karalystės ir gražios moters, sau leido ant galvos užpilti truputį vandens" (Script. rer. Pruss. III). O apie Žemaičius, kai valstiečiai šiaušdamiesi prieš socialines naujenybes (dešimtinė, bažnyčių statymas, tapimas priklausomais), išvarė kunigus ir degino bažnyčias (1418), su pasitenkinimu kun. J. Posilgė rašė, kaip apie "piktus vilkus", nes tie vilkai "savo senoje klastoje" esą "sunkiai sutramdomi" (ten pat 274, 376).

Šitaip kryžiuočių atstovai tyčiojosi iš Vytauto laikinos nesėkmės visai panašiu būdu, kaip jie iš aukšto žiūrėdavo į savo priešą prieš kautynes (pvz., Tannenbergas). Anas priešo neįvertinimas buvo apmokėtas skaudžiu visuotiniu pralaimėjimu. O šios pajuokos turėjo iš kryžiumi savo apsiaustą papuošusių riterių lūpų išnykti, kai Lietuva pamažu jungėsi prie Vakarų krikščionybės ir jų kultūros, nepadedant tam Vakarų įgaliotam "krikštytojui", kuris nesėkmingai vien tik kardu bešvytruodamas, taip ilgai suvėlino lietuvių krikštą. Kryžiuočiai savo polemikos raštuose tik tiek turėjo tiesos, kad Lietuvoje iš tiesų katalikybė nespėjo iš karto įaugti, ir jai stiprinti ilgai nebuvo dedama žymėtinų pastangų. Pirmieji parapijų klebonai buvo Lenkijos ateiviai, kuriuose nė iš tolo nebuvo tos ankstybojo viduramžio misinės airių-škotų vienuolių dvasios.

Suprantama, kai baigėsi karai su ordinu, kai laimingai buvo išsisprendęs sienų klausimas, nebuvo jaučiama toliau reikalo iš visų jėgų parodyti Vakarams, kaip tai buvo daroma 14—15 amžių sąvartoje, kad štai krikščionišką kraštą kryžiuočiai vis dar užpuldinėja ... Iš čia aiškėja, kodėl 1387 m. buvo krikštijama Vilniuj, nes tos pirmos oficialios pastangos sostinėje, naikinant ten esančius pagonybės Ženklus, turėjo simboliškai reikšti visos Lietuvos krikštą. Į tokios rūšies oficialų krikštą Vytautas ir Jogaila buvo pastūmėti ordino ir jo propagandos. Būtinai reikėjo tuoj parodyti pasauliui, jog Lietuvoje įvestas naujas tikėjimas. O atskiras Žemaičių žemės oficialus krikštijimas labiau buvo pradėtas (1413) iš opozicijos ordinui, nes dar tada vyko su kryžiuočiais aštrus ginčas dėl to krašto priklausomybės ateityje.

Bet didieji karai, nors jie ir paliko ilgam skaudžius pėdsakus, pasibaigė Lietuvos laimėjimu ir atnešė visoje valstybėje daugiau kaip pusę šimtmečio taikos. Nuostabu — pirmą kartą Lietuva nebeturėjo jokių karų. Tiesa, prie Kazimiero įpėdinio Aleksandro (15-jo amž. gale) karus su ordinu pakeičia neišvengiamas ir ilgas konfliktas su Maskva, nes ši siekia surinkti rusų-stačia-tikių žemes, ir jau 1514 m. pagrobia Smolenską. Bet tie karai užliepsnodavo toli periferijoje. Jie per visą pusantro amžiaus nė iš tolo taio nepasiekė etnografinės Lietuvos, kaip anas baisusis rusų užplūdimas 1655 m. Ir iš viso nuo Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos konflikto iki švedų įsibrovimo į Žemaičius Žygimanto Vazos laikais, t. y., per 180 metų, lietuvių gyvenamieji plotai nebemato priešų kojos.

2. Silpno krikščionėjimo šimtmetis (1440—1550)
Prievartinis ir ginkluotas kryžiaus apaštalavimas tautas sunaikina (vendai, senprūsiai), bet sunkiai palenkia Naujam Mokslui. Ir kryžiuočiai _ užkietino lietuvius, nesugebėdami prie jų prieiti, juos niekindami, žiūrėdami į juos, kaip į Baalo (Dusburgas: "Bielialio") bei pragaro padarus ir t. t., jau nekalbant apie ginklo vartojimą. Ir šie juk su tokiu užsikirtimu gynė savo žemę ir pagonybę, kad ir imperatoriaus malonėmis bei popiežiaus globa besinaudojantis galingas ordinas jų nebeįveikė. Atėjus taikos šimtmečiui tačiau, kai pagonis, be baimes savo gyvybei, galėjo artyn prisileisti svetimo krašto žmogų, atsirado išorinės sąlygos vidaus misijoms. Bet apie jas, galima sakyti, nieko nesigirdi. Sąjungininkas prieš ordiną, kuris 1387 buvo atsiuntęs į Vilnių krikšto reikalu kunigų būrelį (nebuvo nė vieno vyskupo!), ir toliau Lietuvos pakrikštiji-mo darbui uoliau neatsidėjo. Krikštas buvo politinis! Nematyti uolesnių krikščioninimo pastangų nė Žemaičiuose.

Kaip žinome, pirmoji dešimtis bažnyčių toje diecezijoje buvo Vytauto pastatyta per pirmuosius penkerius metus (1416-21), o paskui per 24-rius metus tepastatoma viena bažnyčia. Iš viso Kazimiero laikais per pusę šimtmečio (1440-92) įkuriama jų pustrečio karto mažiau (vadinasi, 4-rios) negu krikštijimo laikotarpiu. Panašiai ir Vilniaus vyskupijoje, nors ten vėliau parapijų tinklas buvo žymiai gausesnis ir apskritai religinis gyvenimas intensyvesnis negu Žemaičiuose. Dlugošas paduoda 8-rių pirmųjų įkurtųjų bažnyčių sąrašą. Tačiau ir čia Kazimiero laikais tepastatomos vos kelios bažnyčios. Tiktai Vilniaus vyskupijoje jau keliose vietose veikia keletas vienuolynų, kai Medininkų vyskupijoje iki 17-tojo amžiaus pradžios nebuvo nė vieno vienuolyno. Ir pirmieji ten įsikūrę vienuoliai bus 1602 metais garsiojo karo vado Jono Karolio Chodkevičiaus Kretingoje įkurdinti bernardinai (pranciškonai). Po jų eis jėzuitai (jau sėkmingai apaštalavę nuo 1587 metų), domininkonai. Vienuoliai 17—18-me šimtmečiuose gana reikšmingai paveiks liaudies sukatalikinimą. Tačiau iki 16-tojo amž. galo jų vaidmuo buvo dar labiau nežymus Vilniaus diecezijoje, o Žemaičiuose jis buvo lygus nuliui.

15-me amž. Lietuvoje dar nebuvo jokios aukštesnės mokyklos. Pirmoji mokyklėlė atsirado Kazimiero laikais prie Vilniaus katedros. Apie 1470 metus Medininkų vyskupas Varniuose liepė vaikus mokyti rašto, o paskui juos "mokindina dajk-tu kunegams priderantiu, o pramokitus szwen-te į kunegus" (Valančius I 72). 15-jo amž. gale lietuviai bajoraičiai studentai ėmė, kad ir silpnokai, važinėti į užsienius studijoms. Paminėtina, kad prie Pragos un-to (karai. Jadvygos lėšomis) buvo įkurta (1397—1404) neturtingiems lietuviams studentams kolegija. Šitoji fundacija buvo padaryta, rodos, vien tik ruošti Lietuvai kunigus. Bet iš lietuvių niekas ta kolegija ir skiriamais studijoms pinigais nepasinaudojo, o tik Huso mokiniai. O apie tikrą kunigų seminariją (Vilniuje) tegalima kalbėti nuo jėzuitų pasirodymo Liublino unijos metais. Tad nuo pat pradžių susitinkame su apgrindine bėda —- didžiausiu vietinės dvasiškiuos trūkumu. Tas trūkumas nesiliauja. Su iuo daug kovos Merkelis Giedraitis, bet dar ir 1642 kunigų trūkumu labai nusiskųs vysk. Jurgis Tiškevičius (Vatik. Arch., Actą Congr. Consist. t. 10, 197). Iš tokių faktų sekė gana liūdnos išvados, paaiškinančios lenkų, ypač mozūrų, kunigų interesavimąsi Lietuvos parapijų beneficijomis, klebonų vietomis.

Apie pirmuosius du Medininkų vyskupus žinome, kad jie abu, nors ir ne vietiniai, mokėjo lietuviškai, ir tai mums patvirtina paties Vytauto neabejotini duomens (Cod. ep. saec. XV, t. 2, 78; Lib. Canc. Stan. Ciolek, išl. J. Caro, I, 1871, 106 (424). Dar apie keturis įpėdinius (Jokūbą, Jurgį, Bartolomiejų, Martyną) galima tarti, kad jie galėjo kalbėti lietuviškai, nes jie buvo iš Lietuvos kilę. Bet toliau pasitaikydavo, kad į vyskupus įsiveržia koks nors Vilniaus kanauninkas, nė žodžio nemokąs vietinės kalbos. Buvo ir stambių trūkumų, einančių iš moralinio lygio kritimo. Vienas vyskupas (Bartolomiejus) žmones piktinęs, ir jis buvęs išvarytas (Eubel: Hier. Cath. I 348; Valančius I 71). O apie pranciškoną vyskupą Mikalojų Radvilą (1515-29), sūnų Vilniaus vaivados ir kanclerio, žinome, kad pats karalius Žygimantas Senasis 1528 m. siuntė į jo dieceziją Kamieneco vyskupą vizitacijos reikalu, ir tas Varmijos vyskupui rašė (1528. VII. 5) apie "Nikalojaus nesuskaitomus ir negirdėtus papiktinimus, viešus nusikaltimus, neturint nei Dievo baimės, nei drovumo. . ." (Actą Tomicia-na, X, 303 p.). Iš kitų šaltinių patiriame, kad jis sirgo "skrupulo liga", ir du kartu vyko pas "stebukladari" Prancūzijos karalių Pranciškų I-jį (Kwart.~Histor. 1938, 226 p.) į Boloniją ir Paryžių. Įdomu, jog Valančius, sakydamas, kad Mikalojus jau mirė 1522 (klysta taip pat ir mūsų Bažnyčios provinc. "Elenchus"), atvaizduoja jį tik kaip neteisingą, nesugyvenantį su kapitula ir didikais (I 78).

Bet apie kitus Medininkų vyskupus (Višgai-la-Višgaitis, Virbickis, Domanovskis), ypač lyginant juos su amžininkais lenkų vyskupais, kurių kai kurie, nekalbant apie jų privatų gyvenimą, simpatizavo protestantizmui, reikia pasakyti, kad jie laikėsi aukštumoje. Ypač paminėtinas lietuvis Vaclovas Virbickis, kuris per 21-rius metus (1534-55) aptvarkė vyskupiją, pastatė medinę katedrą, rūpinosi naujomis bažnyčiomis. Bet vis tik Varniuose sėdįs Žemaičių vyskupas, nors oficialiai sudarytoji bažnytinė organizacija laikosi, plačiuose plotuose teturi labai skystą bažnyčių tinklą. Pvz. nuo Kauno iki Veliuonos ilgai nebuvo jokios bažnyčios, nes Vilkijoje pastatyta bažnyčia tik 1542. O toliau iki pat Prūsų sienos irgi nėra bažnyčių, nes Jurbarko parapijai bažnyčia pastatyta tik 1522 m. Pačių vyskupų veiklumas (ypač M. Radvilos ir M. Višgaičio) labai nedidelis, ne-?, pvz. per 40 metų nuo Kazimiero mirties (1492—15331 tepastatyta 15 parapijinių bažnyčių, kurių dvi valdovo lėšomis. O visas kitas pastatė savo žemėse didikai, turtingesnieji bajorai.

Visos pirmosios bažnyčios, kaip žinome, buvo buvusios "valstybinės", t. y., Vytauto ir Jogailos fundacijos. Nuo Kazimiero laikų tačiau atsirado pirmieji bajorai-didikai, kurie davė pradžią Lietuvoje vėliau taip išplitusiems dosniems magnatų bažnyčių kūrimams. Ir pirmas, rodos, buvo Žemaičių seniūnas Kiežgaila, kuris 1445 m. pastatydino parapijinę Šiaulių bažnyčią. Šitaip didikai iš savo žemių išskirdavo bažnyčiai ir parapijai plotą, ir paprastai su savo valstiečiais pastatydavo medinę bažnytėlę.

Šitokiu būdu bažnyčių įkūrėjai gavo ant jų patronato teisę, pasidarė vadinamaisiais "kola-toriais", turėjo teisę pastatyti savo kleboną. O šitoji teisė turės daug reikšmės, veržiantis protestantizmo bangai. Bet greit naudingos didikų bažnyčių steigimo pastangos vėl krito, gal ne be įtakos iš Vakarų ateinančio naujo mokslo. V. Virbickio vyskupavimo metu (1534-55) teatsirado 4 naujos bažnyčios, kurių dvi paties Žygimanto Senojo įsteigtos. O prie įpėdinių iki M. Giedraičio vėl per 21-rius metus (1555—1576) tebuvo įkurtos vos 3 bažnyčios. Kai kurių bažnyčių metrikacija dar galutinai neišaiškinta, nenustatyta. Tad tų duomenų negalima imti matematiniu tikslumu, kada nėra tikrų visų bažnyčių įkūrimo datų. Tačiau galutinos išvados dėl to nesikeičia.

Bažnyčių įkūrimo metus ėmėme iš Lietuvos bažnytinės provincijos sąrašo ("Elenchus omnium ecclesiarum" (1937 m.) ir derinome jį su Valančiaus "Tobliczes" duomenimis (I 274—331). Schematiškai paėmus Medininkų vyskupijoje nuo 1417 m. kas ketveri metai atsirasdavo nauja bažnyčia. Iki 1564 metų Žemaičių vyskupystėje surandamos 37 bažnyčios. O per 12-ką tolimesnių metų iki M. Giedraičio (1564-67) nebuvo pastatyta nė vienos bažnyčios. M. Valančius rašo (I 91), kad vysk. J. Domanovskis paskirstęs visą plačią vyskupiją į 38 parapijas ir nustatęs joms ribas. Galima įsivaizduoti, kokios tos parapijos buvo didelės. Tad atokiau gyvenančiam žmogui pasiekti vargingais miškų keliais bažnyčią, reiškė vykti 50—60—70 klm.

Vilniaus vyskupija tuo atžvilgiu stovėjo žymiai geriau. Ten parapijų tinklas, kurio retumu, tiesa, vis tik nusiskundžia pirmasis Šv. Kazimiero biografas (1521) Zacharias Ferreri, buvo dvigubai tankesnis (J. Kurczewski). Pačiame Vilniuje buvo 4-ri vienuolynai, kada visoje Žemaičių vyskupijoje beveik per du šimtu metų neįsteigta nė vieno. Apskritai visas religinis gyvenimas ten, palyginti, aukščiau stovėjo, kai už Nevėžio jis daug silpniau pulsavo. O kaip tas kraštas pasidarė vėliau "Šventoji Žemaitija", yra nuostabios raidos kelias, kurį mums gera dalimi teks atvaizduoti.

Yra dar viena labai paprasta priežastis, kuri buvo didelė kliūtis Evangelijai plisti. Ateiviai klebonai, kurie, dažnai jau turėdami beneficijas Lenkijoje, rūpinosi naujų gerų beneficijų medžiojimu Lietuvoje, kaip taisyklė, nesimokė vietos žmonių kalbos. Dažnai pasitaikydavo, kad jie parapijai aptarnauti atsiųsdavo savo šykščiai apmokamą vikarą, stengdamiesi sau užtikrinti visą parapijos pelną.

Bet lietuvių kalbos klausimą Bažnyčios ir viešajame gyvenime paliesime, panaudodami naujų versmių, atskirame skyriuje vėliau, kai prieisime prie vysk. Merkelio santykių su jėzuitais ir lietuvių kalba, kai nušviesime Lietuvos valstybinės sąmonės klausimą. Prieš tai tačiau mums rūpės trumpai sustoti ties M. Giedraičio biografija; atvaizduosime dramatišką lenko klebono kovą į Žemaičių vyskupo sostą, Lietuvos religinę padėtį protestantizmo metu, patį vysk. Merkelio apaštalavimą ir duosime ano meto Lietuvos, ypač Žemaičių, kultūrinio gyvenimo vaizdą.